- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-14
- Bylos Nr.
- 1A-530/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-74-1-00242-2007-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laima Garnelienė, Albinas Bielskis (pran.), Aloyzas Kruopys
- Nuteistasis
- R. S.
- Advokatai
- Sigitas Mikliušas
- Kategorijos
- 2.8.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 13 d. nutarties, kuria R. S. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą – panaikinta ir R. S. pasiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmę septyneriems metams ir šešiems mėnesiams, paskirtą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendžiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad R. S. tarpusavio konflikto metu nužudė A. K., gimusį 1969 metais, o būtent: jis, 2007 m. spalio 20 d., apie 19 val., Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini), lauke, prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios lentpjūvės, kilusio asmeninio konflikto metu su A. K., sudavė pastarajam tiksliai nenustatytą kiekį smūgių, mažiausiai nuo vieno iš kurių, suduotų į galvą, A. K. griuvo, galva atsitrenkė į kietą žemės paviršių. A. K. nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva, kairiame žande, kraujosruva kairio žando pakaušio minkštuosiuose audiniuose, odos nubrozdinimu dešinėje ausyje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu (kliniškai 2,5 cm storio išlaja po kietuoju dangalu virš kairiojo pusrutulio); galvos smegenų sumušimu abiejuose kaktinėse ir kairėje smilkininėje skiltyse, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, abiejų plaučių uždegimu, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu, 2007 m. spalio 27 d. 5.00 val. ligoninėje mirė. Sužalojimai padaryti mažiausiai 8 trauminiais poveikiais, iš jų 3 galvoje.
Nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu, R. S. dėl jo padavė apeliacinį skundą. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs R. S. apeliacinį skundą, 2010 m. vasario 5 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nuosprendį pakeitė ir R. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtąją laisvės atėmimo bausmę sušvelnino iki septynerių metų ir šešių mėnesių. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
2010 m. birželio 3 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gautas nuteistojo R. S. gynėjo advokato R. Mikliušo prašymas kreiptis į VŠĮ Rokiškio psichiatrinę ligoninę, siekiant nustatyti, ar po bausmės paskyrimo nuteistajam R. S. nesutriko psichika ir ar yra pagrindas pradėti procesą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 7 d. nutartimi pradėjo procesą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo R. S. ir paskyrė teismo psichiatrijos ekspertizę. Tyrimą atlikę VŠĮ Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertai nustatė, jog nuteistajam R. S. po bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Atsižvelgęs į šios ekspertizės akto išvadas, Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi R. S. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą sustabdė ir nutarė taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą iki kol jis pasveiks arba pagers jo psichikos būklė bei išnyks jo pavojingumas.
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. nutarties padavė apeliacinis skundą, prašydamas nutartį pakeisti ir R. S. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis, kol jis pasveiks arba pagerės jo psichikos būklė bei išnyks pavojingumas. Nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 3 d. nutartimi R. S. paskyrė komisijinę stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę. Komisijinę ekspertizę atlikę Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertai pateikė Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, kuriame konstatuota, jog nuteistajam R. S. po 2009 m. lapkričio 2 d. priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio ir bausmės paskyrimo buvo diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas su psichozės simptomais, tačiau šiuo metu R. S. lėtiniu psichikos sutrikimu neserga ir nėra laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje; jam diagnozuojami adaptacijos sutrikimai su mišria nerimo ir depresijos reakcija bei emociškai nestabilaus tipo asmenybės akcentuacija, tendencingas elgesys, dėl kurių jis gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Ekspertai padarė išvadą, kad R. S. dėl dabartinės psichikos būklės gali atlikti jam paskirtąją laisvės atėmimo bausmę, jam nereikia taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių. Įvertinęs teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadas, Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, skundžiamoje 2012 m. liepos 13 d. nutartyje konstatavo, jog, atsižvelgiant į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių išvadas, taip pat į ekspertės Z. Kazėnienės paaiškinimus teisiamajame posėdyje, darytina išvada, kad R. S. psichinė būsena pagerėjo tiek, kad jis gali suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti, todėl išnyko poreikis taikyti jo atžvilgiu priverčiamąsias medicinos priemones.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. S. apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartimi ir prašo ją panaikinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartimi paskirtos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos komisijinės ekspertizės išvadomis, kadangi jų patikimumas kelia pagrįstų abejonių. Šiame ekspertizės akte konstatuota, jog R. S. diagnozuoti adaptacijos sutrikimai su mišria nerimo ir depresijos reakcija bei emociškai nestabilaus tipo asmenybės akcentuacija, tendencingas elgesys, todėl, anot apelianto, skundžiamą nutartį priėmęs teismas turėjo paskirti naują teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino kitų bylos medžiagoje esančių medicininių dokumentų ir anksčiau atliktų ekspertizių išvadų. R. S. tvirtina, jog šiuo metu jo psichinė liga yra paūmėjusi, jis bandė nusižudyti, po ko vėl buvo gydomas psichiatrinėje ligoninėje.
Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog Vilniaus apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta išsamiai įvertinus visus objektyvius bylos duomenis, kuriais remiantis ir buvo padaryta išvada, jog išnyko pagrindas nuteistojo R. S. atžvilgiu taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Nuteistojo R. S. apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo bei teisėtumo, jie paneigiami byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.
Pažymėtina, kad priverčiamoji medicinos priemonė – tai gydymo bei valstybinės prievartos priemonių derinys. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 393 straipsnio 1 dalį, bendra tvarka pradėtas procesas tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu, jeigu ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad asmuo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas arba po nusikalstamos veikos padarymo jam sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Taigi, priverčiamoji medicinos priemonė gali būti taikoma tik nustačius, jog dėl psichikos sutrikimo asmuo negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Tačiau priverčiamoji medicinos priemonė turi būti taikoma tik tiek, kiek tai yra objektyviai būtina. Todėl taikydamas priverčiamąją medicinos priemonę, teismas nenustato jos taikymo laiko; ji taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas (BPK 405 straipsnio 1 dalis). BPK 406 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu asmenį, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gydytojų komisija pripažįsta pasveikusiu, teismas šio Kodekso 405 straipsnyje nustatyta tvarka priima nutartį panaikinti taikytą priverčiamąją medicinos priemonę ir nusprendžia, ar bylą perduoti ikiteisminiam tyrimui atlikti, ar perduoti į teismą bendra tvarka, ar pasiųsti asmenį toliau atlikti bausmę.
Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. nutartimi konstatuota, kad R. S. psichika sutriko po nusikalstamo veikos, už kurią jis buvo nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendžiu, padarymo. Šią nutartį priėmęs teismas rėmėsi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertų komisijos pateiktame ekspertizės akte Nr. 88TPK-48/2010 padaryta išvada, pagal kurią nuteistajam R. S. po bausmės paskyrimo sutriko psichika (diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas, pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkus epizodas su psichozės simptomais) ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, paskyrė byloje stacionarią teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Šią ekspertizę atlikę Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertai pateikė Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 82TPK-6/2011, kuriame konstatuota, jog nuteistajam R. S. po 2009 m. lapkričio 2 d. priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio ir bausmės paskyrimo buvo diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas su psichozės simptomais, tačiau šiuo metu R. S. lėtiniu psichikos sutrikimu neserga ir nėra laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje; jam diagnozuojami adaptacijos sutrikimai su mišria nerimo ir depresijos reakcija bei emociškai nestabilaus tipo asmenybės akcentuacija, tendencingas elgesys, dėl kurių jis gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Ekspertai padarė išvadą, kad R. S. dėl dabartinės psichikos būklės gali atlikti jam paskirtąją laisvės atėmimo bausmę, jam nereikia taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių.
Skundžiamą nutartį priėmęs teismas, konstatuodamas, jog būtinybė taikyti R. S. priverčiamąją medicinos priemonę išnyko, rėmėsi pirmiau minėtu Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu ir jame padarytomis išvadomis. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo šį įrodymą pripažinti nepatikimu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tyrimą atlikusiems ekspertams buvo pateikta baudžiamosios bylos medžiaga bei visa R. S. medicininė dokumentacija (3 t. 110 b.l.). Ekspertizę atliko ekspertai, turintys tinkamą kvalifikaciją ir darbo stažą. Jų kompetencija teismui abejonių nekėlė. Ekspertinio tyrimo rezultatai ir ekspertų išvada išdėstyta 2011 m. birželio 10 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 82TPK-6/2011 (3 t. 111-117 b.l.). Ekspertizės aktas pakankamai aiškus, išsamus, argumentuotas, atitinka bendruosius ekspertizės akto turiniui keliamus reikalavimus (BPK 88 straipsnis). Iš akto tiriamosios dalies ir išvados matyti, jog objektyvių medicininių duomenų, kad R. S. ekspertizės atlikimo metu sirgtų lėtiniu psichikos sutrikimu, dėl kurio negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, nėra. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 285 straipsnyje nustatytos tvarkos, teismo posėdyje apklausė ekspertę, atlikusią psichiatrijos ekspertizę. Ekspertė Z. Kazėnienė patvirtino ekspertizės išvadas ir jas detalizuodama paaiškino, kad nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog R. S. šiuo metu serga lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, kurie būtų pagrindas pripažinti, jog jis negali suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, ekspertė R. Kazėnienė susipažino su visais medicininiais dokumentais, kuriuose aprašyta R. S. psichikos būklė po minimos ekspertizės atlikimo. Dėl šių aplinkybių ji parodė, kad nuteistasis Vilniaus psichiatrijos ligoninėje buvo gydomas nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2011 m. lapkričio 4 d., jam diagnozuotas mišraus tipo asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kelias psichoaktyvias medžiagas. Tačiau Z. Kazėnienė patvirtino, kad ši aplinkybė nepaneigia ekspertizės akto išvadų teisingumo, kadangi R. S. gydymo metu diagnozuotas asmenybės sutrikimas nėra lėtinis psichikos sutrikimas – tai yra asmens charakterio struktūros ir elgesio tendencijų sutrikimas, kuris nėra medicininis nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo kriterijus. Be to, gydymo metu R. S. reiškė daugybę skundų, sąmoningai stengėsi paryškinti savo negalavimus, simuliuoti psichozinius išgyvenimus, prašė, kad būtų nukreiptas į nedarbingumo nustatymo tarnybą. Įvertinusi šiuos duomenis, ekspertė nurodė nematanti jokio pagrindo R. S. skirti naują teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę (3 t. 194-196, 197-199 b.l.).
Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti R. S. gynėjo prašymą ir paskirti naują teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Nuteistojo R. S. psichikos sveikatos būsena įvertinta abejonių nekeliančiame Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte bei papildomuose ekspertės Z. Kazėnienės paaiškinimuose. Vilniaus apygardos teismas šiuos faktinius duomenis įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 270 straipsnio reikalavimų. Esant pakankamai duomenų apie R. S. psichinės sveikatos būklę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. S. psichinė būsena pagerėjo tiek, kad jis gali suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti, todėl išnyko poreikis taikyti jo atžvilgiu priverčiamąją medicinos priemonę.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.