Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Rūtos Miliuvienės (pranešėja) ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Eglei Pajarskienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Ingridai Kudabienei, atsakovo atstovei Salomėjai Balsytei, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. P., jo atstovei advokatei Irinai Kizinai, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovei Neringai Jucevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Rytų skirstomieji tinklai“ skundą dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos išvados panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – D. P., Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vairuotoju D. P. dirbo 1967 m. lapkričio 21 d. – 1968 m. kovo 2 d. (3 mėn.); 1987 m. liepos 1 d. – 1998 m. kovo 2 d. (10 m. 8 mėn.), 2000 m. lapkričio 27 d. - 2003 m. sausio 2 d. (2 m. 1 mėn.), viso - 13 m. Kitais laikotarpiais dirbo vairuotoju - elektromonteriu. Toks dviejų pareigų derinimas D. P. darbo pradžioje buvo padarytas tik dėl to, kad darbuotojas gautų didesnį darbo užmokestį. Tą patvirtina ir jo asmens kortelėje esantys duomenys - 1968 m. rugpjūčio 1 d. pastarąjį paskyrus vairuotoju - elektromonteriu, atlyginimas padidėjo nuo 37,2 rub. iki 75 rub.

Teigia, kad D. P. dirbant tiek vairuotojo pareigose, tiek vairuotojo - elektromonterio pareigose, pagrindinis darbas buvo brigados nuvežimas į darbo vietą ir parvežimas iš jos. Tuo metu, kai nevairuodavo automobilio, jis laukdavo, kol į darbo vietą atvežta brigada atliks darbus. Kartais (ne kiekvieną darbo dieną) D. P. dirbdavo pagalbinius elektromonterio darbus - padėdavo atnešti iš automobilio į darbo vietą įrankius, išvynioti laidus, paruošti sujungimo gnybtus, traversą, ramsčio konstrukciją, izoliatorius ir pan. Medžiagos ir įrankiai sverdavo ne daugiau nei 10 kg. D. P. dirbo Širvintų rajono skyriuje, atstumai, kuriais būdavo važinėjama, buvo pakankamai nedideli (vidutiniškai 100 km per dieną). Taigi, laikas, kurį suinteresuotas asmuo vairuodavo automobilį, vidutiniškai sudaro 1,5-2 val. per dieną. Mano, kad automobilio vairavimas tokį pakankamai neilgą laiko tarpą per darbo dieną negali būti vertinamas kaip ilgalaikis tiesioginis kenksmingas veiksnys, galėjęs sukelti profesinį susirgimą.

Tiriant profesinę ligą D. P. nurodė, jog darbo metu jam taip pat tekdavo važiuoti į Vilnių atvežti medžiagų. Tačiau pagal buvusių pareiškėjo įmonės Širvintų rajono skyriaus darbuotojų (dirbusių 1970-1998 m.) paaiškinimus, pastarajam tą daryti reikdavo ne dažniau nei 2 - 3 kartus per mėnesį. D. P., vairuodamas automobilį tokį trumpą laiką, pareiškėjo manymu, nebuvo ir negalėjo būti veikiamas ilgalaikės vibracijos, o būtent tokį kenksmingą veiksnį, sukėlusį radikulopatiją, Išvadoje nurodė Komisija.

Komisija, vadovaudamasi tik subjektyviais D. P. parodymai, nurodė, jog „sunkiausi darbai, kuriuos jis turėjo atlikti, buvo vykdomi iki 1987 metų, kol nebuvo pastatyta elektros tinklų gamybinė bazė Širvintose“. Tokia Komisijos išvada, pareiškėjo manymu, nepagrįsta dėl to, kad gamybinė Širvintų skyriaus bazė buvo pastatyta 1969 m. Todėl ir D. P. paaiškinimai, jog ilgą laiką jam teko vežioti brigadą iš Gelvonų į Širvintas taip pat nepagrįsti.

Mano, kad A. A. J. parodymais, Komisija vadovavosi nepagrįstai, nes pastarasis dirbo Širvintų rajono skyriaus viršininku, t. y., dirbo administracinį darbą. Todėl jo parodymai apie vairuotojų, elektromonterių darbą yra tik teoriniai, abstraktūs ir jokiu būdu nereiškia, kad taip dirbo D. P. Skunde akcentuoja, jog A. A. J. nevykdavo su brigada į elektros linijų apžiūras, transformatorinių remonto darbų vykdymą, nedalyvaudavo automobilio parengimo darbo dienai darbuose, medžiagų pakrovimo į automobilį ir iškrovimo darbuose. Todėl jo teiginiai, jog „šiuose paminėtuose darbuose aktyviai dalyvaudavo ir D. P.“ privalėjo būti vertinami kritiškai.

Buvę įmonės darbuotojai, kartu su D. P. dirbę iki 1987 m. (kai, Komisijos nuomone, D. P. dirbo darbus, sąlygojusius profesinės ligos atsiradimą), nurodė, jog elektromonterio darbų šis pilietis beveik nevykdė. Šie darbuotojai nurodė, kad nei medžiagų, nei įrankių į automobilį tiek prieš išvykstant į objektus, tiek grįžus, D. P. nekraudavo. Medžiagos jam iš sandėlio nebūdavo išduodamos, nes jis buvo tik brigados vairuotojas, o medžiagos būdavo išduodamos tik materialiai atsakingam asmeniui - brigados meistrui arba brigadininkui. D. P. galėjo būti išduodamos tik automobilio priežiūrai ir remontui būtinos medžiagos - guoliai, kaladėlės ir pan., kurių svoris mažas ir jos būdavo išduodamos tik retais atvejais (kai sugesdavo automobilis). Tais atvejais, kai sugesdavo automobilio variklis, greičių dėžė (tas atsitikdavo ne dažniau nei 1 kartą per metus), automobilį remontavo Vilniuje, o jei tekdavo remontuoti Širvintose, varikliui, greičių dėžei iškelti būdavo naudojamas keltuvas. Medžiagas į automobilį sukraudavo ir iš jo iškraudavo brigados darbininkai. Darbo įrankiai iš automobilio nebuvo iškraunami - jie sukomplektuoti nuolat būdavo automobilyje. Tuo metu, kol į automobilį kraunamos medžiagos, vairuotojo pareiga būdavo patikrinti jo techninę būklę.

Tiek A. A. J., tiek D. P. teigė, jog pastarajam dažnai tekdavo važiuoti į Vilnių parvežti elektros medžiagų ir kitų prekių. Pastarasis savo paaiškinime nurodo, jog tais atvejais jis pats turėdavo automobilį pakrauti ir iškrauti. Buvę pareiškėjo darbuotojai, su D. P. važiuodavę tokių medžiagų atvežti (suinteresuotam asmeniui vienam, kaip materialiai neatsakingam, medžiagos nebūdavo išduodamos) bei išduodavę ir priimdavę šias medžiagas nurodė, kad sandėliuose dirbo krovikai, kurie į automobilį medžiagas sukraudavo ir iškraudavo. Labai retais atvejais D. P. padėdavo tai padaryti. Nepagrįsti ir A. A. J. bei D. P. parodymai, kuriais rėmėsi Komisija, jog pastarajam tekdavo kartu su brigada rankiniu būdu kilnoti, statyti sunkius medinius stulpus ir gelžbetoninius stulpelius, keisti sunkius transformatorius. Nors gelžbetoniniai stulpeliai sveria apie 38 kg, rankiniu būdu juos pakelti vienam žmogui nepatogu. Todėl tokie stulpeliai keliami buvo mažiausiai dviejų žmonių. Fiziškai neįmanoma pakelti ir transformatoriaus ar medinio stulpo - jie buvo keliami specialiu keltuvu.

Skunde pabrėžia, kad profesinės ligos diagnozė privalo būti nustatoma atsižvelgiant į ligos etiologinį kenksmingą veiksnį, jo dydį ir poveikio trukmę. Radikulopatijai išsivystyti nepakanka vieną kartą pakelti sunkų krovinį ar kurį laiką trumpai vairuoti automobilį. Tokiu atveju būtų užfiksuota ūmi liga. Vien konstatavimas faktų, jog D. P. vairuotų automobilių generuojama visą kūną veikianti vibracija tarpais viršijo leistinus ribinius dydžius, jog jam kartais (t. y., retais, vienkartiniais atvejais) tekdavo kelti krovinius, neatsižvelgiant į šių darbų intensyvumą ir atlikimo tvarką, negali būti pagrindu laikyti šiuos darbus profesinės ligos atsiradimo priežastimi.

Tvirtina, kad priimdama skundžiamą Išvadą, Komisija pažeidė Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. AI-159A/-612 patvirtintus Profesinės rizikos vertinimo nuostatus, nustatančius (17 p.), kad rizika dėl kenksmingų veiksnių nustatoma lyginant rizikos tyrimo matavimo duomenis su Lietuvos higienos normose ir kituose teisės aktuose nustatytais dydžiais bei ribinėmis vertėmis, atsižvelgiant į rizikos veiksnių poveikio trukme, jų savybes. Darbo aplinkos veiksniai vertinami pagal Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 799 patvirtintą Higieninę darbo aplinkos veiksnių klasifikaciją. Etiologiniai veiksniai apibūdinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 1198 patvirtintu Profesinių ligų sąrašu. Profesines stuburo ligas sukeliančiais veiksniais galima laikyti šiuos sąraše nurodytus veiksnius: 1) sunkių krovinių kilnojimas ir nešiojimas; 2) labai įtemptas fizinis darbas (didelis liemens dinaminis ir statinis krūvis); 3) dažni monotoniški (stereotipiniai) judesiai; 4) priverstinė nepatogi darbo poza; 5) vibracija. Nei vieno iš nurodytų veiksnių D. P. nebuvo veikiamas, Komisija to taip pat nenustatė (Išvadoje minėdama tik vienkartinius, retus tokių veiksnių poveikio atvejus).

Pažymi ir tai, jog D. P. sveikata nuolat buvo tikrinama specialistų, tačiau jie jokios patologijos nenustatė. Skundžiama Išvada prieštarauja D. P. sveikatos tikrinimo rezultatams. Kiekvieną kartą patikrinus D. P. sveikatos būklę, gydytojų išvadose nurodyta „Dirbti gali“. Šiam piliečiui nustatyti lėtiniai susirgimai negalėjo išsivystyti per vieną - du mėnesius, tad profilaktinių sveikatos tikrinimų metu jam laiku turėjo būti nustatytos atitinkamos diagnozės, o darbdaviui rekomenduota darbuotoją perkelti į kitą darbą. Tokių rekomendacijų darbdavys negavo. Mano, kad tikslinga šioje byloje skirti ekspertizę, siekiant nustatyti, ar D. P. susirgimai yra profesinės kilmės.

Medicininės dokumentacijos, esančios Širvintų rajono gydymo įstaigose, duomenimis D. P. 1984 m. kovo 16 d. diagnozuotas kaklo ir juosmens srities šaknelinis sindromas su skausmais, 1989 m. vasario 20 d. - stuburo osteochondrozė su torakalgija, 1990 m. liepos mėn. - lumbalgija, 1991 m. vasario 18 d. - juosmens ir kryžkaulio srities radikulitas, 1999 m. birželio 8 d. - polineuritas, 2000 m. birželio 26 d. - cervikoradikulopatija, 2000 m. liepos 5 d. - cervikoradikulopatįją 2004 m. vasario mėn.- lumbalgija, 2005 m. balandžio 29 d. - cervikoradikulopatija su skausmo sindromu, 2006 m. sausio 30 d. - cervikoradikulopatija su išreikštu skausmo sindromu, 2006 m. vasario 23 d. atlikta juosmens ir kryžmens srities kompiuterinė tomograma, 2006 m. vasario 24 d. - stuburo kaklinės dalies kompiuterinė tomograma, 2006 m. gegužės 25 d. Vilniaus Antakalnio universitetinėje ligoninėje konsultuotas neurologo, diagnozuota diskogeninės radikulopatijos L5-S1 kairėje ir C5-C7 kairėje su skausmais, pečių ir menčių periartrozės. 2006 m. gegužės 26 d. darbo medicinos gydytoja diagnozavo profesinės diskogeninės radikulopatijas L5-S1 kairėje ir C5-C7 kairėje su skausmais, pečių ir menčių periartrozės, sukeltas ilgalaikės vibracijos. Komisija priėmė sprendimą, kad D. P. pagrįstai diagnozuota profesinė liga: profesinės diskogeninės radikulopatijos L5-S1 kairėje ir C5-C7 kairėje su skausmais, pečių ir menčių periartrozės, sukeltos ilgalaikės vibracijos, krovinių kėlimo ir pernešimo.

Paaiškino, kad skunde minimos kitos ligos - vidinės miego arterijos ir slankstelinės arterijos susiaurėjimas, lėtinis galvos smegenų kraujotakos nepakankamumas, kelio, riešo sąnarių artritas negali būti radikulopatijų priežastimi, todėl Komisija nepasisakė dėl šių D. P. diagnozuotų ligų, nes jos nesusijusios su profesija. Komisija nesivadovavo tik šio piliečio darbo aprašymu, bet pagrindinį dėmesį skyrė profesinės ligos tyrimo komisijos akte nustatytiems profesinės rizikos veiksniams bei jų dydžiams. Komisija įvertino ir buvusio Širvintų Elektros tinklų viršininko A. J. teiginius.

Atsakovas tvirtina, kad ilgalaikė vibracija - tai 38 darbo metus veikusi visą kūną vibracija, kurios dydžiai kai kuriuose dažniuose viršijo leistinas ribines vertes. Iki 1987 m AB „Rytų skirstomieji tinklai“ neturi duomenų apie D. P. buvusius profesinės rizikos veiksnius. Remdamasi turimais duomenimis (A. A. J. raštiški parodymai, paties D. P. parodymai), Komisija teigė, kad tikėtina, kad sunkiausi darbai, kuriuos jis turėjo atlikti, buvo vykdomi iki 1987 m. Pagal A. A. J. aprašymą, mechanizacijos lygis buvo minimalus, keliai blogi, autotransporto priemonės senos. Komisija laiko, kad 38 m. darbo (vibracijos, krovinių kėlimo ir pernešimo sąlygomis) pakako profesinei ligai išsivystyti, kurios pradžia užfiksuota medicininėje dokumentacijoje jau 1984 m. Profilaktinių tikrinimų metu 1991 m. vasario 18 d. jau buvo diagnozuota juosmens ir kryžmens srities lėtinis radikulitas (neurologas R. Hibner). Minėta profesinė liga tikrai neišsivystė per 1-2 mėnesius, kaip teigiama skunde, o per 38 darbo metus.

Tretysis suinteresuotas asmuo D. P. prašo skundą atmesti, taip pat priteisti iš pareiškėjo jo naudai advokato pagalbos apmokėjimo išlaidas (dėl procesinių dokumentų parengimo bei atstovavimo teismo metu).

Jo manymu, teismas galėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, nes Išvada niekuo nepažeidžia ir neliečia pareiškėjo teisių ir saugomų interesų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.). Skunde nenurodyta, kokios pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti, nors Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 str. 1 d. to reikalauja. Jau nedirba AB „Rytų skirstomieji tinklai“, o žalą dėl profesinio susirgimo moka ne pareiškėjas, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

Dėl pareiškėjo aiškinimo, kad, dirbdamas kaimo sodyboje traktoriumi, D. P. galėjo susirgti minėta liga, pastarasis tvirtina, kad tokios pareiškėjo daromos prielaidos neatitinka tikrovės. Anot medikų išvados, pirmieji įrašai apie stuburo susirgimus jo ambulatorinės ligos istorijoje yra nuo 1984 m., o paminėtos sodybos dalį įgijo tik 2002 m. liepos 5 d., o kitą sodybos dalį - net 2004 m. kovo 2 d. Nuo 1995 m. vasario 7 d. turi 2,85 ha ploto žemės sklypą Maželių kaime, Širvintų rajone, bet niekada nedirbo tos žemės, nes nuo pirmos dienos išnuomavo ir ją dirbo kiti asmenys: 1995 m. - B. G. , vėliau - ūkininkas A. B. Anksčiau žemės nuomos sutartys nebuvo registruojamos kadastre, o Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, žemės nuomos sutartis pradėjo registruoti VĮ Registrų centre. 2003 m. balandžio 1 d. su A. B. sudaryta žemės nuomos sutartis jau buvo įregistruota.

Pažymi, kad, nors nuo 1993 m. turi traktorių, tačiau nei jis, nei kitas asmuo juo nedirbo ir negalėjo dirbti. Ši transporto priemonė yra techniškai netvarkinga ir nevažiuojanti, todėl netinkama eksploatacijai. Tokią aplinkybę patvirtina techninio paso kopija, iš kurios matyti, kad nuo įgijimo momento nėra eksploatacijai būtinų žymų apie traktoriaus techninę būklę.

Anot pareiškėjo, D. P. dirbant vairuotoju - elektromonteriu, jis atlikinėjo tik vieno pareigas, o dviejų pareigų derinimas buvo padarytas tik tam, kad gautų didesnį darbo užmokestį. Tačiau pareiškėjas nepatvirtino tokių aplinkybių jokiais įrodymais. Visiems žinoma aplinkybė, kad už papildomą darbą mokamas papildomas užmokestis ir tretysis suinteresuotas asmuo mano kad tokios aplinkybės net neįrodinėtinos teisme (Administracinių bylų teisenos 58 str. 1 d.).

Kategoriškai nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad, nuvykęs į darbą, nieko nedarė, laukė kol brigada atliks darbus. Tretysis suinteresuotas asmuo tvirtina, kad dirbo brigadoje ir atlikinėjo su kitais darbuotojais reikalingus darbus, kitaip tai būtų įmonės lėšų išvaistymas. Nors skunde daroma prielaida, kad prastai atlikdavo savo pareigas, tačiau per 38 darbo metus neturėjo jokių drausminių nuobaudų, o daugybe kartų buvo paskatintas piniginėmis premijomis bei padėkos raštais.

Nesutinka, kad ilgalaikis įmonės vadovas A. A. J. negali objektyviai įvertinti įmonės darbuotojų sąlygų. A. A. J. įmonėje su juo dirbo apie 30 metų, žino įmonės specifiką ir kokiomis darbo sąlygomis dirbo įmonės darbuotojai.

Pasak D. P., medžiagos buvo išduodamos materialiai atsakingam asmeniui, tačiau jas krauti ir kilnoti tekdavo jam ir kitiems darbuotojams. Pareiškėjas klaidina, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui netekdavo kilnoti automobilio detalių, nes automobiliai buvo remontuoti Vilniuje. Anksčiau automobilio remonto darbus atlikinėjo pats vairuotojas. Be to, atlikinėjant elektromonterio pareigas, turėjo kilnoti ir krauti laidus, dažus, tepalus, gelžbetoninius stulpelius ir t. t. Vykstant į Vilniaus sandėlius su ilgalaike įmonės sandėlininke V. B., tekdavo pačiam kilnoti gautas medžiagas, krauti jas ir iškrauti, nes sandėlininkė tokių darbų neprivalėjo dirbti.

Anot pareiškėjo, fiziškai neįmanoma pakelti transformatoriaus ar medinio stulpo, jie keliami specialiu keltuvu. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymi, kad daugybę metų keltuvo nebuvo, atsirado žymiai vėliau, kai prie Širvintose pastatytos naujos bazės buvo pristatytas priestatas - garažas. D. P. teigia, kad kilnoti sunkius krovinius buvo jo nuolatinis įtemptas fizinis darbas, nuolatinis vibracijos poveikis, priverstinė darbo poza, kai tekdavo ant vieno stulpo išbūti po 0,5 val., o per dieną kartais tekdavo užlipti į dešimt stulpų. Be to, dažnai tekdavo tempti laidus, o tai buvo ypač sunkus darbas.

Tikrinant sveikatą, gydytojai iš tiesų rašydavo„dirbti gali“. Komisijos specialistai ištyrė visą jo sveikatos istoriją, kurioje yra įrašai apie tai, kad kreipėsi į gydytojus dėl stuburo ligos, skundėsi stuburo negalavimais. Pavyzdžiui, 2000 m. kovo 1 d. jo sveikatą tikrino gydytojų komisija ir padarė įrašą, kad gali dirbti, o po 3 mėnesių, 2000 m. birželio 26 d. jau kreipėsi į gydytoją dėl galvos, sprando ir nugaros skausmų; 2004 m. kovo 16 d. medicininės knygelėje yra įrašas, kad dirbti gali, o prieš mėnesį, 2004 m. vasario 17 d., kreipėsi į šeimos gydytoją dėl nugaros ir kaklo skausmų ir t. t.

Mano, kad vienintelis skundo padavimo motyvas yra jo ir vieno iš paskutiniųjų įmonės Širvintų skyriaus viršininko V. Č. nesutarimai, kuriam pradėjus vadovauti, iškart pajuto jo kerštavimą ir persekiojimą.

Nors pareiškėjo atstovas dalyvavo tiriant profesinių ligų priežastis, tačiau prašymo skirti ekspertizę pateikta nebuvo. Nesant būtinybei, pagrįstai buvo atsisakyta atlikti tokią ekspertizę. Tokios aplinkybės dar kartą parodo, kad specialistų nuomonė dėl jo profesinio susirgimo yra tvirta ir nekelia jokių abejonių.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė skundą palaikė remdamasi jame nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad D. P. buvo atsarginis vairuotojas. Jis nuolat brigadų nevežiodavo. Nuo 1968 m. iki 1984 m. D. P. dirbo A. A. J. asmeniniu vairuotoju. Intensyviai elektromonterio darbų nevykdė. Juos dirbo tada, kai pavaduodavo brigados vairuotoją. Per dieną vairuodavo apie 1,5-3 val.

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo Vilniaus skyriaus atstovė bylą prašė spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad nagrinėjamo ginčo esmė yra ginčas dėl trečiajam suinteresuotam asmeniui D. P. diagnozuotų stuburo pažeidimų pripažinimo profesiniais susirgimais (profesine liga).

Bylos duomenimis nustatyta, kad D. P. VšĮ Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės darbo medicinos gydytoja 2006 m. gegužės 26 d. diagnozavo profesinę ligą (diskogeninės radikulopatijos L5-S1 kairėje ir C5-C7 kairėje su skausmais, pečių ir menčių periatrozės, sukelta ilgalaikės vibracijos, b. l. 67). 2006 m. balandžio 13 d. sudaryta komisija surašė Profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktą Nr. (06-0375)001-001, kuriuo patvirtino, kad D. P. serga profesine liga (b. l. 86-90). Akte buvo nurodyti profesinės rizikos veiksniai - visą žmogaus kūną veikianti vibracija, rankas veikianti vibracija, triukšmas, oro temperatūra dirbant lauko sąlygomis, vienkartinio keliamo krovinio masė, nuolat pasikartojantys rankų judesiai, dalyvaujant plaštakos ir pirštų raumenims, rankų ir pečių juostos raumenims. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ minėtą aktą apskundė Centrinei darbo medicinos ekspertų komisijai, tačiau ir ši 2007 m. liepos 19 d. d. išvadoje pripažino, kad D. P. profesinė liga – profesinės diskogeninės radikulopatijos L5-S1 kairėje ir C5-C7 kairėje su skausmais, pečių ir menčių periatrozės, sukelta ilgalaikės vibracijos, krovinių kėlimo ir pernešimo - diagnozuota pagrįstai (b. l. 58-60).

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 str. 28 p. nustato, kad profesinė liga – tai ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripažintas profesine liga. Iš nurodyto apibrėžimo seka, kad profesinės ligos konstatavimui būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp asmeniui diagnozuotos ligos ir kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių. Pagal Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų, patvirtintų Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 487, 32 p., ginčytinus klausimus, susijusius su profesinės ligos diagnozės nustatymu, sprendžia Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija teisės aktų nustatyta tvarka. Komisija, priėmusi sprendimą dėl profesinės ligos diagnozės nustatymo, surašo išvadą dėl profesinės ligos pagrįstumo (nepagrįstumo). Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatų, patvirtintų Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 475, 5 p. nustato, kad Komisijos uždavinys - objektyviai įvertinus asmens sveikatos būklę, kenksmingus darbo aplinkos veiksnius, patvirtinti ar paneigti profesines ligas.

Kolegijos nuomone, Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija, vertindama medicininės dokumentacijos įrašus ir kitus įrodymus, pagrįstai nusprendė, kad D. P. yra susirgęs profesine liga.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. P. 38 m. dirbo AB „Rytų skirstomieji tinklai“ Vilniaus regione Širvintų skyriuje vairuotojo ir vairuotojo – elektromonterio pareigose. Stuburo susirgimai prasidėjo nuo 1984 m. VšĮ Širvintų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro 2006 m. kovo 8 d raštas (b. l. 83), taip pat kiti byloje esantys medicininiai dokumentai liudija, kad jis pastoviai nuo 1984 m. lankydavosi pas medikus dėl stuburo susirgimų (radikulito, lumbagijos, osteochondrozės ir kt.).

Nustatyta, kad vibracijos lygis kai kuriuose automobiliuose (GAZ 52, GAZ 66, b. l. 87-88), kuriuos vairuodavo D. P., viršijo leistinus dydžius. Šis pilietis tiek Profesinių priežasčių tyrimo komisijai, tiek teismui kategoriškai tvirtino, kad dirbdavo kartu su kitais brigados nariais, kraudavo, kilnodavo laidus, tepalus, sunkius gelžbetoninius stulpelius, vykdavo į Vilnių, kur pasikraudavo gautas medžiagas, jas parvežus – iškraudavo, lipdavo į stulpus ir pan., t. y. patvirtindamas, kad iš esmės dirbo sunkų fizinį darbą. Nors pareiškėjas akcentavo, kad tai buvo tik pavieniai atvejai, byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų, priešingai – surinkti įrodymai patvirtina, kad minėta D. P. veikla buvo nuolatinė.

Liudytojas A. A. J. teismo posėdyje, pripažinęs, kad įmonėje dirbo nuo 1966 m., parodė, kad buvo Širvintų rajono elektros tinklų viršininkas. Teigė, kad D. P. dirbo vairuotoju – elektromonteriu. D. P. dažniausiai dirbdavo brigadose. Jis 2-3 kartus per savaitę vykdavo į Vilnių medžiagų, taip pat keitė atramas, laidus, keldavo krovinius. Liudytojas pripažino, kad šis pilietis nebuvo jo vairuotoju, nebent tik atskirais atvejais. Tarnybiniu automobiliu važinėdavo pats. D. P. iš pradžių sveikata nesiskundė. Vėliau teigė, kad skauda sprandą. Įmonėje keltuvas atsirado maždaug po metų nuo D. P. priėmimo į darbą. Kaip matyti, A. A. J. teisme duoti parodymai pilnai atitinka jo paaiškinimus, kurie buvo duoti Profesinių ligų priežasčių tyrimo komisijai (b. l. 62-63).

Liudytojas S. K. teismo posėdyje parodė, kad kartu su trečiuoju suinteresuotu asmeniu dirbo oro linijų pastočių brigadoje 3,5 - 4 m. D. P. dirbo vairuotoju – elektromonteriu. Jis kartu su brigada pasikraudavo medžiagas, nuveždavo brigadą į vietą, ir kartu su visais dirbdavo. Reikėdavo 70 kg sveriančius laidus užsidėti ant pečių ir su jais lipti stulpą. Po darbo D. P. parveždavo brigadą į bazę.

Liudytojas J. Š. teismo posėdyje, pripažinęs, kad įmonėje dirbo nuo 1971 m. iki 1988 m., parodė, kad D. P. darbo pobūdis buvo toks pat kaip, kaip ir kitų.

Visų trijų teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymai sutampa, pilnai atitinka tas faktines aplinkybes, kurias nurodė D. P. Teismas nenustatė jokių priežasčių, dėl ko minėti liudytojai būtų suinteresuoti teikti neteisingą informaciją. Šių liudytojų parodymai patvirtina atsakovo akte padarytas išvadas.

Pareiškėjas skunde teigė, kad suinteresuotas asmuo traktoriumi dirbdamas kaimo sodyboje galėjo susirgti minėta liga, tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo kategoriškai patvirtino, kad pats žemės nedirbo, ją nuomavo kitiems asmenims, taip pat patvirtino, kad traktoriaus nevairavo, nes jis techniškai netvarkingas, netinkamas eksploatacijai.

Skundu pareiškėjas prašė skirti ekspertizę tikslu nustatyti, ar D. P. susirgimo priežastys yra profesinės kilmės. Pažymėtina, kad pagrindas skirti atitinkamą ekspertizę, kviesti kitus specialistus, kai byloje yra specialiomis žiniomis pagrįstų duomenų, paneigiančių atitinkamą atsakovo sprendimą. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo abejoti atsakovo priimtos išvados teisingumu. Pareiškėjo pateikti krovininio automobilio kelionės lapai (b. l. 31-42) nepaneigia Komisijos padarytų išvadų dėl profesinės ligos pripažinimo. Priešingai, šie įrodymai taip pat patvirtina, D. P. pastoviai vairuodavo automobilį, per dieną nuvažiuodavo nemažą atstumą (pagal kelionės lapą Nr. 387234 – 135 km, pagal kelionės lapą Nr. 387227 – 120 km, pagal kelionės lapą Nr. 387218 – 152 km, pagal kelionės lapą Nr. 387206 – 229 km ir t. t.), dėl ko pastoviai buvo veikiamas vibracijos.

Pareiškėjas skunde akcentavo, kad gamybinė Širvintų skyriaus bazė buvo pastatyta 1969 m., tačiau toks argumentas nepaneigia, kad esmingai pasikeitė D. P. darbo pobūdis, ir kad jo nebeveikė sveikatai žalingi faktoriai.

Komisija patvirtino, kad D. P. susirgo profesine liga, kadangi ilgą laiką buvo veikiamas visą kūną veikiančios vibracijos, kuri tarpais viršijo leistinus ribinius dydžius, triukšmo, krovinių kėlimo ir pernešimo, kurių svoris tarpais viršijo leistiną ribinę vertę. Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, jog atsakovas pilnai ir objektyviai ištyrė ir įvertino trečiojo suinteresuoto asmens sveikatos būklę bei darbo aplinkos veiksnius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Nepatenkinus reikalavimo panaikinti skundžiamą išvadą, atmestinas ir pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. atsiliepime prašė priteisti iš pareiškėjo išlaidas advokato pagalbos apmokėjimui, tačiau prašymo nepagrindė jokiais įrodymais, nenurodė konkrečios išlaidų sumos, todėl toks prašymas netenkintinas. Šis teismo sprendimas neužkerta kelio ne vėliau kaip 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos trečiajam suinteresuotam asmeniui paduoti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d.,

nusprendė:

pareiškėjo AB „Rytų skirstomieji tinklai“ skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens D. P. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.