- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-11-25
- Bylos Nr.
- I2-18477-428/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04935-2025-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- A. H.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. H. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 25S191259 bei įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje studijų pagrindu.
Skunde nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl leidimo gyventi Lietuvoje buvo atmestas, kadangi jis buvo paviršutiniškas ir neišsamus, taip pat nustačius, jog pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje tikslas nepakankamai aiškus. Pareiškėjas nurodo, jog jo pagrindinis buvimo Lietuvoje tikslas yra siekti aukštojo išsilavinimo dieninėse Kazimiero Simonavičiaus universiteto Šiuolaikinės komunikacijos ir medijų bakalauro studijose, į kurias jis oficialiai priimtas, o tai patvirtina pridėtas priėmimo raštas. Pareiškėjas akcentuoja akademinę motyvaciją, nurodo, kad programa atitinka jo išsilavinimą ir profesinius tikslus, o studijuodamas Lietuvoje siekia įgyti pažangesnių kompetencijų, mokytis europietiškoje aplinkoje ir baigęs studijas grįžti į gimtąją šalį, kurioje ketina pritaikyti įgytas žinias. Pareiškėjas taip pat pabrėžia turintis pakankamai finansinių išteklių savarankiškai išlaikyti save Lietuvoje, todėl netaps valstybės našta, ką pagrindžia pateiktas banko išrašas. Pareiškėjas tvirtina, kad jo prašymas yra nuoširdus, nėra grindžiamas jokiais slaptai siekiamais tikslais, o jo vienintelis siekis – studijos ir teisėtas buvimas Lietuvoje. Be to, pareiškėjo teigimu, aukštoji mokykla remia jo prašymą, pateikiant oficialius tarpininkavimo raštus, kurie patvirtina pareiškėjo studento statusą ir rimtą požiūrį į studijas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė kaip ketinantis studijuoti Kazimiero Simonavičiaus universitete, tačiau vykusios nuotolinės apklausos metu, pareiškėjas į klausimus atsakinėjo paviršutiniškai, neišsamiai, o jo pateikti duomenys nesutapo su universiteto perduota informacija, todėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslas ir sąlygos nepasitvirtino. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas neturi jokių socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuva, nėra turėjęs leidimų, vizų, nedirbo ir nedirba Lietuvoje. Universitetas nurodė, jog motyvacinis pokalbis, kuriame tikrinami stojančiojo motyvai ir anglų kalbos žinios, yra privalomas, todėl apklausos metu gauti nesutapimai sukėlė pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo ketinimo studijuoti. Migracijos departamentas, remdamasis teisės aktų nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kad kyla nelegalios migracijos grėsmė. Atsiliepime pažymima, jog apklausa yra vienintelė priemonė išsiaiškinti tikruosius atvykimo tikslus, o pareiškėjas jos metu nepagrindė deklaruoto tikslo studijuoti, todėl kilo klausimas, ar jis iš tikrųjų dalyvaus studijų programoje. Atsakovas tai vertina kaip piktnaudžiavimą procedūromis, kadangi vien faktas, kad pareiškėjas priimtas į studijas, nesudaro pagrindo jam išduoti leidimą gyventi. Migracijos departamentas nurodė, kad sprendimas atsisakyti išduoti leidimą buvo priimtas nešališkai ir objektyviai, remiantis nustatytais faktais ir teismų praktika, o pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais, nepateikiant įtikinamų paaiškinimų dėl apklausos metu duotų atsakymų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. 25S191259, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. birželio 20 d. pateikė prašymą Nr. 2505-LLG-6177 išduoti leidimą laikinai gyventi, tuo pagrindu, jog ketina studijuoti Kazimiero Simonavičiaus universitete.
Siekiant patvirtinti pareiškėjo tapatybę ir vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą bei sąlygas, 2025 m. liepos 8 d. įvyko nuotolinė pareiškėjo apklausa. Pareiškėjas atsakinėjo į jam pateiktus klausimus paviršutiniškai, neišsamiai, be to, apklausos metu pateikti duomenys nesutampa su Kazimiero Simonavičiaus universiteto pateikta informacija. Asmens vykimo į Lietuvos Respubliką tikslas bei sąlygos nepatvirtinti.
Kazimiero Simonavičiaus universitetas 2025 m. liepos 7 d. pateikė atsakymą į Migracijos departamento užklausą dėl užsienio valstybių piliečių priėmimo į pirmosios ir antrosios pakopos bei vientisąsias studijų programas tvarką ir jų dokumentų, užsienio kalbos gebėjimų tikrinimą ir kt. Nurodė, jog anglų kalbos mokėjimo lygis tikrinamas motyvacinio pokalbio, kuris yra privalomas pagal Kazimiero Simonavičiaus universiteto 2025 m. kovo 5 d. rektoriaus įsakymu Nr. V-2025-020 patvirtintas Užsienio studentų priėmimo į Kazimiero Simonavičiaus universitetą taisykles, skirtas stojantiesiems į pirmosios (bakalauro) ir antrosios pakopos (magistrantūros) studijas 2025/2026 mokslo metais (toliau – Priėmimo taisyklės) 7 punktą, metu. Priėmimo taisyklių 7 punktas numato, jog užsienio piliečiai, norintys studijuoti universitete, turi dalyvauti motyvacinėje apklausoje su priėmimo komisija su siekiu patikrinti užsieniečio motyvacinius tikslus, supratimą apie studijų programą, į kurią užsienietis nori įstoti ir anglų kalbos įgūdžius.
Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, 2025 m. rugpjūčio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 25S191259, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kadangi duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės bei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 25S191259, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2026 m. sausio 1 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. To paties straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 46 straipsnio nuostatas.
UTPĮ 46 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina mokytis Lietuvos Respublikoje, jeigu jis: 1) priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą; 2) priimtas mokytis į švietimo įstaigą pagal bendrojo ugdymo arba formaliojo profesinio mokymo programą (programas); 3) prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu studijuoja užsienio valstybėje ir po jo studijų suteikiama aukštojo mokslo kvalifikacija ir yra sudaręs su priimančiuoju subjektu stažuotės atlikimo sutartį. Leidimas laikinai gyventi taip pat gali būti išduodamas užsieniečiui, atitinkančiam šiame punkte išvardytas sąlygas, jeigu jis yra užbaigęs studijas ne vėliau kaip prieš 2 metus iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo datos; pakviestas tobulinti kvalifikacijos į mokslo ir studijų instituciją.
Nagrinėjamu atveju, byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas formaliai atitinka UTPĮ 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas (ši aplinkybė nurodyta ir sprendime). Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas apklausos metu nurodė negalintis paaiškinti priėmimo į universitetą proceso, neįvardijo su kuo bendravo motyvacinio pokalbio metu, taip pat nepateikė jokios konkrečios informacijos apie studijų programą, jos turinį ar planuojamą gyvenimą Lietuvoje. Kadangi pareiškėjo atsakymai buvo deklaratyvūs ir paviršutiniški, todėl Migracijos departamento vertinimu pareiškėjas nepagrindė deklaruoto studijų tikslo ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tikruosius atvykimo motyvus.
Teismas pažymi, kad Migracijos departamento atlikta pareiškėjo apklausa yra esminė faktinių aplinkybių nustatymo priemonė, leidžianti įvertinti, ar pareiškėjo deklaruojamas atvykimo tikslas atitinka tikrovę. UTPĮ reglamentavimas suponuoja, kad vien tik formalių dokumentų apie priėmimą į studijų programą pateikimas nėra pakankamas pagrindas išduoti leidimą laikinai gyventi. Institucija privalo patikrinti pareiškėjo motyvacijos tikrumą, realų pasirengimą vykdyti studijas ir objektyvias galimybes tai daryti. Apklausos metu surinkta informacija yra pagrindinis ir tiesioginis šaltinis vertinant subjektyvius pareiškėjo ketinimus, kurių jokie dokumentai, įskaitant priėmimo raštus, savaime nepatvirtina.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo pateikti duomenys apklausos metu buvo paviršutiniški, neišsamūs ir savo turiniu neatitiko universiteto Migracijos departamentui pateiktos informacijos, todėl atsakovas pagrįstai suabejojo pareiškėjo realiais studijų ketinimais. Kaip matyti iš apklausos protokolo, pareiškėjas negalėjo aiškiai paaiškinti, kaip vyko jo priėmimo į universitetą procesas, su kuo konkrečiai bendravo stojamojo pokalbio metu, neįvardijo jokių detalesnių faktinių aplinkybių, susijusių su studijų programa, jos turiniu, pirmo semestro studijų dalykais, būsimomis studijų praktikos galimybėmis ar studijų tvarka. Pareiškėjo paaiškinimai dėl studijų užsienyje pasirinkimo buvo abstraktūs ir deklaratyvūs, paremti bendro pobūdžio teiginiais apie „praktinę aplinką“, neatskleidžiant jokių individualiai jam reikšmingų veiksnių. Be to, pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai ketina organizuoti savo gyvenimą Lietuvoje, t. y. jis nurodė, jog neturėjo išsinuomoto būsto, nebuvo pateikęs jokių įrodymų apie realų bendrabučio rezervavimą, o jo atsakymai dėl pragyvenimo išlaidų buvo apytiksliai ir paremti tik bendromis prielaidomis. Pareiškėjas negebėjo įvardyti jokių jo studijų Lietuvoje pripažinimą pagrindžiančių institucijų savo šalyje, nors teigė apie tai žinantis. Pareiškėjo paaiškinimai apie kitus užsienio universitetus buvo neinformatyvūs, nenurodant konkrečių programų, reikalavimų ar faktinių aplinkybių. Taigi, pareiškėjo atsakymai į esminius klausimus buvo fragmentiški, migloti ir nekonkretūs, o kai kuriais atvejais – prieštaringi. Toks atsakymų pobūdis suponuoja išvadą, kad pareiškėjas nėra tinkamai susipažinęs su studijų turiniu, o jo deklaruojamas tikslas studijuoti yra nepakankamai apibrėžtas ir nepatikimas.
Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo apklausos metu pateikti duomenys akivaizdžiai nesutapo su universiteto informacija, pateikta atsakovui vykdant užklausą dėl stojančiųjų vertinimo procedūrų. Kazimiero Simonavičiaus universitetas nurodė, jog motyvacinis pokalbis su priėmimo komisija yra privalomas ir atliekamas gyvai, siekiant įvertinti užsieniečio motyvaciją ir anglų kalbos gebėjimus. Tuo tarpu pareiškėjas apklausos metu teigė, jog su universitetu bendravo tik per įrašytą interviu, neidentifikuodamas komisijos narių, nepaaiškindamas interviu pobūdžio ir nesugebėdamas aiškiai atkartoti jo turinio. Šis neatitikimas tarp pareiškėjo paaiškinimų ir oficialios universiteto informacijos objektyviai pagrindžia atsakovo abejones dėl pareiškėjo pateiktų duomenų tikrumo. Teismo vertinimu, pareiškėjo paviršutiniški atsakymai ir akivaizdūs duomenų neatitikimai negali būti laikomi techninėmis klaidomis ar nereikšmingais netikslumais, nes būtent pareiškėjo sugebėjimas išsamiai, nuosekliai ir motyvuotai pagrįsti savo studijų tikslus yra būtina sąlyga leidimui gyventi išduoti. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad institucija, vertindama tikruosius užsieniečio ketinimus, turi remtis ne deklaratyviais pareiškimais, o realiais duomenimis, gautais apklausos metu. Paviršutiniškumas, informacijos neišsamumas ir neatitikimai oficialiai informacijai patvirtina, kad pareiškėjo motyvacija nėra pakankamai aiški, o jo deklaruojamas tikslas studijuoti kelia abejonių.
Teismas pažymi, jog vienas iš esminių užsieniečio ketinimo sąžiningumo ir tikrojo atvykimo tikslo vertinimo kriterijų yra jo turimi socialiniai, ekonominiai ar kitokie ryšiai su valstybe, į kurią prašoma atvykti ar gyventi. Įstatymų leidėjas įtvirtino pareigą atsakingoms institucijoms vertinti ne tik formalių dokumentų pateikimą, bet ir platesnį aplinkybių kontekstą, leidžiantį spręsti apie tikruosius užsieniečio ketinimus bei galimą nelegalios migracijos riziką. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas neturi jokių socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Iš Migracijos departamento surinktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nėra anksčiau turėjęs nei nacionalinės vizos, nei leidimo laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje, nėra deklaravęs gyvenamosios vietos, nėra turėjęs jokio teisinio statuso, suteikiančio galimybę ilgiau ar trumpai būti Lietuvos teritorijoje. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų dirbęs Lietuvoje, užmezgęs kokius nors profesinius, verslo ar partnerystės ryšius, turėtų čia gyvenančių artimųjų ar kitų asmenų, sudarančių jam reikšmingą socialinį pagrindą. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų apie bet kokį ankstesnį ryšį su Lietuvos švietimo sistema (pvz., dalyvavimą bendradarbiavimo programose, ankstesnes studijas, trumpalaikius kursus, mainų programų planavimą ar kt.), kuris dažnai būna būdingas asmenims, realiai ketinantiems atvykti studijuoti. Vienintelis deklaruojamas ryšys, šiuo atveju, yra priėmimo į aukštąją mokyklą faktas, kuris pats savaime nėra pakankamas pagrindas patvirtinti deklaruoto tikslo realumą, kai kiti objektyvūs kriterijai tokio ryšio neparodo.
Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas nesiejamas su Lietuva jokiais tvariais asmeniniais, ekonominiais ar socialiniais saitais, kurie indikuotų ilgalaikį ketinimą gyventi ir studijuoti Lietuvos Respublikoje. Tokios aplinkybės tarptautiniu ir nacionaliniu lygiu laikomos esminiais rizikos veiksniais, nes užsieniečiai, neturintys jokių ryšių su priimančiąja valstybe, daug dažniau naudoja studijų leidimo instituto priedangą kitokiems tikslams, nesusijusiems su deklaruojamu ketinimu mokytis. Be to, socialinių ir ekonominių ryšių nebuvimas, vertinamas kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis (įskaitant apklausos metu pateiktus prieštaringus ir neišsamius paaiškinimus), suponuoja pagrįstą atsakovo išvadą, kad pareiškėjo ketinimas studijuoti nėra pakankamai įtikinamas ir neatitinka realių jo galimybių bei asmeninės situacijos. Todėl atsakovas turėjo pagrindą taikyti įstatyme nustatytą atsargumo principą ir vertinti padidėjusią nelegalios migracijos riziką.
Kaip jau minėta, pareiškėjo apklausos metu nurodyti duomenys neatitiko universiteto pateiktos oficialios informacijos, o dalis pareiškėjo paaiškinimų buvo prieštaringi, fragmentiški ir nesuderinami su objektyviais duomenimis. Šios aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą išvadai, kad pareiškėjas galėjo pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją, o tokie duomenys pagal įstatymą turi esminę reikšmę vertinant leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas pagrįstai rėmėsi UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatančiu, kad leidimas neišduodamas, kai užsienietis pateikia melagingus ar tikrovės neatitinkančius duomenis. Ši teisės norma yra imperatyvi, todėl institucija, nustačiusi prieštaravimus tarp pareiškėjo pateiktų duomenų ir oficialių šaltinių, privalo įvertinti, ar užsienietis elgėsi sąžiningai, ar jo teikiama informacija atspindi realią situaciją, bei ar nėra pagrindo abejoti deklaruotu tikslu. Pareiškėjo paaiškinimai apie jo studijų pasirikimą, finansines galimybes, programos pasirinkimo motyvus ir ankstesnį susipažinimą su studijų procesu buvo paviršutiniški, prieštaringi ir akivaizdžiai nesutapo su universiteto pateiktais duomenimis, įskaitant studijų programos aprašą, priėmimo datų seką, komunikacijos su pareiškėju istoriją ir studijų pradžios aplinkybes.
Teismas sutinka su atsakovo vertinimu, kad iš esmės reikšmingi duomenų neatitikimai, nustatyti apklausos metu, sudaro pakankamą pagrindą taikyti taip pat ir UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą, kuriame numatyta, kad leidimas neišduodamas, kai kyla pagrįsta rizika dėl nelegalios migracijos. Ši rizika neatsiejama nuo to, ar užsienietis pateikia nuoseklią, tarpusavyje suderintą ir faktiniais dokumentais pagrįstą informaciją. Kai deklaruojamas atvykimo tikslas nėra patikimai pagrįstas, o pareiškėjo paaiškinimai ne tik skiriasi nuo institucijos turimų duomenų, bet ir neatitinka logiškos studijų pasirinkimo bei pasirengimo schemos, institucija pagrįstai privalo įvertinti, ar pareiškėjo tikrieji ketinimai nėra susiję su siekiu pasinaudoti studijų pagrindu kaip formaliu įvažiavimo kanalu. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo paaiškinimai apie studijų programos turinį, jos dėstymo kalbą, priėmimo eigą bei įsipareigojimus studijoms ne tik skiriasi nuo universiteto pateiktos informacijos, bet ir kelia abejonių dėl pareiškėjo išankstinio pasirengimo. Pareiškėjas nepateikė įtikinamų argumentų, paaiškinančių šiuos neatitikimus, nors apklausos metu buvo tiesiogiai klausinėjamas apie konkrečias studijų aplinkybes. Teismo vertinimu, pareiškėjo nenuoseklūs atsakymai, prieštaraujantys oficialiems duomenims, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pateikti duomenys nebuvo tikslūs.
Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo pateiktų duomenų tikrumas yra itin svarbus kriterijus vertinant atvykimo tikslų patikimumą. Šiuo atveju duomenų neatitikimai negali būti vertinami kaip nereikšmingi ar formalūs. Priešingai, jie yra esminiai, tiesiogiai susiję su studijų pasirinkimo motyvu, pasirengimu studijoms bei realiu ketinimu vykdyti deklaruojamą veiklą. Atsižvelgiant į tai, atsakovas turėjo teisę ir pareigą spręsti, kad pareiškėjas nedemonstruoja tokių savybių, kurios būtų būdingos realiai į studijas orientuotam asmeniui. Aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia teismui konstatuoti, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais. Duomenų neatitikimai tarp pareiškėjo apklausos metu pateiktos informacijos ir universiteto dokumentų sudaro pakankamą teisinį ir faktinį pagrindą išvadai, kad pareiškėjas nepagrindė deklaruoto studijų tikslo ir kad egzistuoja reali nelegalios migracijos rizika.
Pagal UTPĮ nuostatas, leidimo laikinai gyventi studijų pagrindu išdavimas nėra automatinė arba formalioji administracinė procedūra, kurią institucija privalėtų atlikti vien remdamasi faktu, jog užsienietis yra priimtas į aukštąją mokyklą. Priešingai, įstatymų leidėjas aiškiai įtvirtino, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas sprendimą, privalo visapusiškai įvertinti kelias esmines aplinkybių grupes – pareiškėjo deklaruoto tikslo realumą, pateiktų duomenų tikrumą, socialinių ir ekonominių ryšių buvimą, faktinį pasirengimą studijoms, finansinį pajėgumą bei riziką dėl galimos nelegalios migracijos. Byloje esantys duomenys rodo, kad pareiškėjas, nepaisant formalaus priėmimo dokumento, nepateikė pakankamų įrodymų, jog iš tikrųjų yra pasirengęs vykdyti studijas Lietuvoje arba kad disponuoja realiomis galimybėmis studijuoti. Migracijos departamentas, kaip kompetentinga institucija, pagrįstai nurodė, kad vien tik priėmimo į universitetą faktas savaime neįrodo nei pareiškėjo motyvacijos, nei faktinio pasirengimo, nei jo ketinimo laikytis deklaruotos studijų veiklos. Tai ypač aktualu vertinant užsieniečių, atvykstančių iš trečiųjų valstybių, prašymus, kurių atvykimo tikslų kontrolė yra itin svarbi siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui studijų pagrindu ir užtikrinti migracijos sistemos patikimumą. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, kurie patikimai patvirtintų jo ekonomines ir socialines galimybes studijuoti bei gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas nepateikė nuoseklios informacijos apie finansinius išteklius, jų kilmę, pakankamumą ar ilgalaikį stabilumą, nors šios aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su galimybe sėkmingai studijuoti ir nesudaryti naštos valstybei. Minėtą finansinių išteklių realumą, tvarumą bei prieinamumą Migracijos departamentas turi vertinti ne formaliai, o faktiškai, vadovaudamasis protingumo, atsargumo ir viešojo intereso principais. Nagrinėjamu atveju, vertinant pateiktų įrodymų visumą, pareiškėjo pateikti dokumentai šių sąlygų neatitiko.
Pažymėtina, kad teismo vertinimu, vien tik priėmimo į aukštąją mokyklą faktas nėra savaiminis teisinis pagrindas išduoti leidimą laikinai gyventi. Teismų praktikoje akcentuojama, kad užsienietis turi ne tik formaliai atitikti keliamus reikalavimus, bet ir realiai pagrįsti, jog deklaruotas tikslas yra tikras, įgyvendinamas ir nesuponuoja migracijos kontrolės apėjimo rizikos. Institucija, nustatydama nepatvirtintus ar prieštaringus duomenis, turi teisę ir pareigą atsisakyti išduoti leidimą. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjas nesugebėjo paaiškinti konkrečių aplinkybių, susijusių su studijų pasirinkimu, jų turiniu, pasirengimu studijuoti ir jo realiomis galimybėmis. Apklausos metu pateikti atsakymai buvo ne tik paviršutiniški, bet ir rodė menką pareiškėjo susipažinimą su studijų programa, jos metodais ir reikalavimais. Tokios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad pareiškėjo tikslas studijuoti buvo deklaruotas formaliai, o ne realiai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog Migracijos departamentas pagrįstai vertino aplinkybes ne tik pagal pateiktų dokumentų buvimą, bet ir pagal tai, ar šie dokumentai patvirtina faktines pareiškėjo galimybes studijuoti ir gyventi Lietuvoje.
Be to, teismas pažymi, kad pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas bendro pobūdžio, deklaratyviais teiginiais apie jo ketinimus studijuoti Lietuvoje, akademinę motyvaciją bei finansinį pasirengimą, tačiau šie teiginiai nepaneigia Migracijos departamento sprendime nustatytų konkrečių, dokumentais ir apklausos protokolu pagrįstų aplinkybių. Vertindamas skundą teismas turi tikrinti ne tai, ar pareiškėjo deklaruojami tikslai yra subjektyviai svarbūs jam pačiam, bet tai, ar jie yra objektyviai pagrįsti, įrodyti ir ar paneigia administracinio sprendimo motyvus. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių įtikinamų argumentų, galinčių sukelti abejonių dėl atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių tikrumo. Pareiškėjas skunde apsiribojo pakartotiniu teiginio, t. y., jog nori studijuoti Lietuvoje, akcentavimu, tačiau jis nenurodė konkrečių faktų ar įrodymų, kurie paaiškintų, kodėl apklausos metu jis pateikė paviršutiniškus, prieštaringus ir su universiteto informacija nesutampančius duomenis. Teismui nėra pateikta jokio pagrįsto paaiškinimo dėl šių neatitikimų kilmės, nors būtent jos yra esminės vertinant pareiškėjo tikruosius ketinimus. Taip pat pareiškėjas nesugebėjo pagrįsti, kodėl studijų programos, jos turinio, dėstymo specifikos, reikalavimų ar priėmimo procedūrų jis neįvardijo aiškiai, nuosekliai ir tiksliai, nors tokie duomenys yra būtini studijų tikslo realumui patvirtinti.
Pažymėtina, jog atsakovo nustatyti neatitikimai tarp apklausos metu pateiktos informacijos ir dokumentais pagrįstų duomenų liko nepaneigti. Skunde pateikti pareiškėjo pasisakymai nėra konkretūs, juose nėra detalaus paaiškinimo, kokiu būdu buvo suklysta, kokios faktinės aplinkybės galėjo lemti prieštaringus atsakymus, ar kodėl jo duomenys skiriasi nuo pateiktų aukštosios mokyklos. Vietoj to skunde pateikiami abstraktūs teiginiai apie nuoširdų ketinimą studijuoti, akademinį susidomėjimą ir finansinį pasirengimą, kurie savaime nėra pakankami paneigti Migracijos departamento išvadai. Pažymėtina, kad pagal įstatymus būtent pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti savo skundo argumentus ir pateikti konkrečius įrodymus, galinčius pakeisti administracinio sprendimo esmę. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai, nepagrįsti dokumentais ar nuosekliais paaiškinimais, negali būti vertinami kaip pakankami įrodymai, paneigiantys institucijos sprendimo teisėtumą. Atsakovas, savo ruožtu, pateikė aiškius argumentus, grindžiamus objektyviais duomenimis ir įstatymo nuostatomis, kurie sudaro pakankamą pagrindą abejoti pareiškėjo tikruoju studijų tikslu ir informacijos tikrumu. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktas skundas iš esmės yra bandymas pakartotinai deklaruoti savo subjektyvią motyvaciją, tačiau nepateikiant objektyvių duomenų, kurie patvirtintų jo pasirengimą studijoms ar paneigtų aplinkybes, dėl kurių atsakovas pagrįstai suabejojo jo ketinimų realumu. Taigi, akivaizdu, jog pareiškėjas nepaneigė skundžiamame sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo skundo argumentus, ir nepateikė nuoseklaus, logiško bei dokumentais pagrįsto paaiškinimo dėl prieštaravimų apklausos metu.
Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (UTPĮ 3 straipsnio 3 dalis). Teismas sutinka, kad asmeniui (užsieniečiui), kuris Lietuvos Respublikoje gyvena laikino leidimo gyventi pagrindu, gali kilti neaiškumų dėl teisinio reguliavimo, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad bandė ir (ar) kreipėsi į Migracijos departamentą. Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, be to sprendime pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks UTPĮ nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant pakankamam pagrindui manyti, kad pareiškėjas nenurodė tikrojo atvykimo tikslo. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2025 m. rugpjūčio 28 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 25S191259, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Nepatenkinus pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje studijų pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. H. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.