Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkės), Albinos Rimdeikaitės (pranešėjos), Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. J. H. atstovo advokato Raimondo Lignugario apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-01564-364/2012 pagal ieškovės R. J. H. ieškinį atsakovei I. A. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir pagal atsakovės I. A. priešieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad R. J. H. ir E. P. susituokė 1988-08-27 Kauno m. CMS (įrašo Nr. 3076). Santuokos metu E. P. 1991-10-22 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu iš R. J. įsigijo gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su dviem priestatais, kiemo įrenginiais, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 5). Iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad tiek gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tiek visi kiti pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), registruoti E. P. vardu ir priklauso jam nuosavybės teise (1 t. b.l. 9). Kauno rajono apylinkės teismo 2003-10-28 sprendimu jų santuoka buvo nutraukta; patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kuria nepilnamečio sūnaus R. P., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina, išspręstas jo išlaikymo klausimas, padalintas santuokos metu įgytas automobilis VAZ 21063, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1t., b.l. 6). Nutraukiant R.J. H. ir E. P. santuoką, minėtas nekilnojamasis turtas tarp buvusių sutuoktinių padalintas nebuvo. E. P. mirė (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 7). Po buvusio sutuoktinio mirties R. J. H. atsisakė priimti palikimą nepilnamečio sūnaus R. P., gim. (duomenys neskelbtini), vardu (1 t. b.l. 95). Valią priimti palikimą po E. P. mirties išreiškė jo motina I. A. (1 t.b.l. 84). 2008-04-14 Kauno 1-ojo notarų biuro notarė R. L. atsisakė išduoti I. A. paveldėjimo teisės liudijimą po E. P. mirties, kadangi mirusio asmens santuokos metu įgytas turtas - gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), yra nepadalintas, todėl laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe (1 t.b.l. 99).

Iki 2001-07-01 galiojusio LR santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalis numatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė ir laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu (SŠK 21 straipsnio 3 dalis). Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau-CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kuris numato, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Sutuoktinių dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Anksčiau galiojusio SŠK 22 straipsnio 1 dalis numatė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Sutuoktinių turto pripažinimas asmenine nuosavybe SŠK detaliau nebuvo reglamentuotas. Pagal CK 3.88 straipsnio nuostatas, turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o pagal CK 3.89 straipsnio nuostatas – asmenine sutuoktinių nuosavybe.

Įvertinus bylos esmę ir įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas turėjo teisėtą ir pagrįstą pagrindą daryti išvadą, kad gyvenamasis namas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė abiem sutuoktiniams – R.J. H. ir E. P.. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė baigėsi, kai E. P. mirė (duomenys neskelbtini) (CK 3.100 straipsnio 1 punktas). Bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė nutraukus santuoką (CK 3.100 straipsnio 4 punktas), nes nutraukus santuoką, turto, kuris pagal šeimos teisės normas buvo priskirtinas bendrajai jungtinei nuosavybei, teisiniam režimui nebetaikomos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, t. y. tokiais atvejais, kai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, nutraukus santuoką, jis valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais (CK 4.72, 4.73 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2011). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktines bylos aplinkybes ir ginčo esmę, daro išvadą, jog neteisingai nurodytas bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimas negali būti pagrindu skundžiamą sprendimą panaikinti.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė (apeliantė) byloje neįrodė nei vieno CK 3.89 straipsnio 1 dalyje nustatyto atvejo, kai turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinių nuosavybe; atmeta apeliantės argumentus, kad teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, netaikė CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, tuo paneigdamas nepilnamečio vaiko interesus.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo.

Aiškindamas ir taikydamas CK normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis. Tais atvejais, kai bendro turto režimas nustatytas įstatyme, preziumuojama, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2008). Netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendron nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005).

Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai taikė virš paminėtas materialinės teisės normas ir pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį, kadangi byloje esančių įrodymų pagrindu nustatė, jog ieškovės nurodytos aplinkybės, jog E. P. neteikė išlaikymo nepilnamečiam sūnui ir palikimo nepilnamečio sūnaus vardu ji buvo priversta atsisakyti dėl atsakovės spaudimo, yra moralinio pobūdžio, nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo santuokos metu abiejų sutuoktinių bendrai įgytą turtą pripažinti vieno sutuoktinio asmenine nuosavybe. Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netaikė CK 123 straipsnio 1 dalies normos, todėl priėmė neteisėtą sprendimą tuo paneigdamas nepilnamečio vaiko interesus, nepagrįsti. CK 123 straipsnio 1 dalies nuostatos taikytinos sprendžiant ginčą dėl santuokinio turto padalijimo, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) kreipėsi į teismą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo asmenine nuosavybe.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, todėl apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nors atsiliepime į apeliacinį skundą ir buvo pareikštas prašymas priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos į bylą nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys išlaidų dydį, todėl toks prašymas nesprendžiamas (CPK 93, 98 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.