Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Palubinskaitės, kolegijos teisėjų Gintauto Koriagino ir Algirdo Remeikos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. K. atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3727-652/2009 pagal pareiškėjos V. K. skundą suinteresuotiems asmenims antstoliui Sauliui Virbickui, UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ dėl antstolio veiksmų, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Kolegija išnagrinėjo atskirąjį skundą neperžengdama jame nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Kolegija sprendžia, jog Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina galioti.

Sistemiškai aiškinant CK 3.88 str. 1 d. 5 p., pagal kurį šalims nesudarius vedybų sutarties vieno iš sutuoktinių po santuokos sudarymo gaunamos pajamos iš darbinės veiklos yra laikomos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, CPK 666 str. 1 d., numatančią, jog išieškojimas gali būti nukreipiamas tik į skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, CPK 667 str. nuostatas, reglamentuojančias tokios dalies nustatymo tvarką bei CK 3.109 str. įtvirtintą atvejų, kai prievolės gali būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, sąrašą, darytina išvada, jog vykdymo procese antstolis negali nukreipti išieškojimo į visą vieno iš sutuoktinių darbo užmokestį, jeigu išieškoma pagal savo pobūdžiu asmenine laikytiną šio sutuoktinio prievolę. Aptartos teisės normos nekonkuruoja su CPK 736 str., kuriame nustatyti išskaitų iš darbo užmokesčio dydžių ribojimai, kadangi reglamentuoja skirtingus teisinio santykio aspektus, todėl esant tam tikroms faktinėms aplinkybėms (pvz., kai reikia išieškoti iš bendrąja jungtine nuosavybe esančio vieno sutuoktinio darbo užmokesčio pagal asmeninę to sutuoktinio prievolę) CK 3.88 str., CPK 667 str. ir 736 str. nuostatos taikytinos kartu. Dėl nurodytos priežasties atmestinas atsiliepime į atskirąjį skundą antstolio išdėstytas argumentas, jog CPK 736 str. yra specialus atžvilgiu CK 3.88 str., CPK 667 str. . Pripažinus, jog pareiškėjos darbo užmokestis priskirtinas bendrajai jungtinei jos ir jos sutuoktinio nuosavybei, antstolio patvarkymo išieškoti iš pareiškėjos priteistą sumą iš viso pareiškėjos darbo užmokesčio pagrįstumui įvertinti būtina nustatyti prievolės, kurios pagrindu vykdomas išieškojimas, pobūdį. CK 3.109 str. 1 d. 5 p. nurodyta, kad prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, vykdytinos iš bendro sutuoktinių turto. CK 3.92 str. 3 d. įtvirtinta prezumpcija, kad sandorius sutuoktinis sudaro turėdamas kito sutuoktinio sutikimą. Jokių duomenų, jog ši prezumpcija būtų nuginčyta ar ginčijama, byloje nėra. Priešingai, kaip matyti iš bylos medžiagos, už UAB „Aurivis“ prievolės tinkamą įvykdymą laidavo ne tik pareiškėja, bet ir jos sutuoktinis, tiek lizingo sutartys, iš kurių kilo pagrindinės skolininkės prievolė, tiek ir visos laidavimo sutartys buvo sudarytos tą pačią dieną, tuo pačiu teismo procesiniu sprendimu įsiskolinimas priteistas ne tik iš pagrindinės skolininkės, bet ir iš trijų laiduotojų, tarp kurių yra tiek pareiškėja, tiek ir jos sutuoktinis, todėl abejoti tuo, jog ir pareiškėja, ir jos sutuoktinis žinojo apie vienas kito prisiimamus įsipareigojimus, nėra pagrindo, o, nesant duomenų apie pareiškėjos sutuoktinio kreipimąsi į teismą dėl pareiškėjos sudarytų sandorių teisėtumo per CK 3.96 str. nustatytą terminą, darytina išvada, jog atskirojo skundo argumentas, kad prievolė, kurios pagrindu vykdomas išieškojimas yra asmeninė ir vykdytina tik iš pareiškėjos asmenine nuosavybe valdomo ar jos dalimi bendrojoje jungtinėje nuosavybėje esančio turto, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Todėl antstolis, remdamasis CK 3.109 str. 1 d. 5 p., turėjo teisę išieškojimą nukreipti į visą pareiškėjos darbo užmokestį.

Pareiškėja ginčijamo patvarkymo neteisėtumą sieja ir patvarkyme nurodant išskaitytinos sumos dydžio apskaičiavimo tvarką pavartota minimalaus mėnesinio atlyginimo sąvoka. Ši sąvoka yra įtvirtinta ir Teisingumo ministro 2009 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 1R-93 patvirtintoje formoje. Tiek iš šios formos, tiek ir iš ginčijamo patvarkymo turinio akivaizdu, jog aptariama sąvoka vartojama konkrečiame kontekste - nurodoma, jog dydis yra nustatytas Vyriausybės, pateikiama sąvokos santrumpa MMA, teisės aktuose vartojama kaip minimalios mėnesinės algos instituto trumpinys. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Darbo kodekse minimalaus mėnesinio atlyginimo sąvoka nėra vartojama, DK 186-187 str. nurodyta, jog darbuotojas už darbą gauna darbo sutartyje nustatyto dydžio darbo užmokestį, kuris negali būti mažesnis už Vyriausybės patvirtintą minimalią mėnesinę algą, todėl tarp įstatymo ir poįstatyminio akto bei jo pagrindu antstolio surašyto patvarkymo tiesioginio prieštaravimo, kuris galėtų suklaidinti už tinkamą teismo procesinio sprendimo vykdymą atsakingus asmenis, nėra. Kadangi norminio teisės akto teisėtumo vertinimas nepatenka į bendrosios kompetencijos teismo funkcijas, o galimai netikslios juridinės technikos vartojimas teisės akte nelaikytinas absoliučiu pagrindu atsisakyti tokį aktą taikyti, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėja nenurodė, kaip galimas netikslumas gali pažeisti jos teises ar teisėtus interesus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl aptariamo skundo argumento formalumo yra pagrįsta ir teisėta.

Atmestinas ir atskirojo skundo argumentas, jog vykdomojo dokumento nuorašo, o ne paties vykdomojo dokumento originalo siuntimas į pareiškėjos darbovietę kartu su ginčijamu patvarkymu yra pagrindas patvarkymą pripažinti neteisėtu. Iš pareiškėjos teismui pateikto skundo matyti, jog neteisėtu prašoma pripažinti konkretų antstolio priimtą dokumentą - patvarkymą vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl piniginių lėšų išieškojimo. Jokie kiti reikalavimai, susiję su antstolio veiksmų teisėtumu, teismui pateiktame skunde nepareikšti. Patvarkymo teisėtumas yra sietinas su įstatyme numatytų jo priėmimo procedūrų laikymusi bei jo turinio atitikimu nustatytiems reikalavimams. Patvarkymo ir vykdomojo rašto siuntimas yra savarankiškas antstolio atliekamas procesinis veiksmas. Reikalavimo pripažinti šį veiksmą neteisėtu skunde nėra. Be to, pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog, išsiųsdamas į pareiškėjos darbovietę vykdomojo rašto nuorašą, o ne šio dokumento originalą, kaip to reikalauja CPK 733 str. 2 d., antstolis kokiu nors būdu pažeidė pareiškėjos teises ar teisėtus interesus, todėl, net ir pripažinus, jog antstolio atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytas argumentas, kad vykdomojo dokumento originalo į pareiškėjos darbovietę jis nesiuntė bijodamas, kad dokumentas nepradingtų, atsižvelgiant į CPK 741 str. apibrėžtą vykdomųjų dokumentų apskaitos tvarką bei įstatymo numatytą pareigą darbdaviui atlikti įrašus vykdomajame dokumente (pvz., CPK 740 str.), vertintinas kaip nepagrįstas, daryti išvadą, jog dėl to buvo pažeistos pareiškėjos teisės, ir juolab spręsti, kad toks pažeidimas įtakoja ginčijamo patvarkymo teisėtumą nėra jokio teisinio pagrindo. Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjos nurodytas pažeidimas žvelgiant per skunde reiškiamo reikalavimo prizmę laikytinas formaliu.

Visus atskirojo skundo argumentus pripažinusi nepagrįstais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.