Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atsakovo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2005 m. spalio 5 d. aktą Nr. 114, kuriuo jam nepagrįstai atsisakyta pateikti 2005 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 167 vertimą į rusų kalbą, ir atsakovo 2005 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 203, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, neatitinkančiais įstatymų, tarptautinės teisės normų ir juos panaikinti; taip pat įpareigoti atsakovą vykdyti jam nustatytas pareigas ir paskirti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą jam suprantama rusų kalba; priteisti iš atsakovo 12 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į atsakovą dėl teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje. Atsakovas 2005 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 167 suteikti pagalbą atsisakė. Pareiškėjas, nemokėdamas lietuvių kalbos, nesuprato sprendimo motyvų ir kreipėsi į atsakovą su pakartotiniu prašymu civilinėje byloje paskirti advokatą, kad būtų pašalinti skundo trūkumai bei atsiųsti priimto sprendimo vertimą į rusų kalbą. Ginčijamu 2005 m. spalio 5 d. aktu Nr. 114 atsakovas informavo pareiškėją, kad atsisako paskirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir atsiųsti 2005 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 167 vertimą į rusų kalbą. 2005 m. spalio 10 d. atsakovo sprendimu Nr. 203 pareiškėjui atsisakyta suteikti pagalbą administracinėje byloje Nr. I-2047/05. Pareiškėjas teigia atsisakymo teikti pagalbą motyvacijos nežinantis, kadangi atsakovas vėl atsisako atsiųsti sprendimą, išverstą į jam suprantamą rusų kalbą. Pareiškėjas teigė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyręs žalą, kadangi negali ginti savo teisių ir teisėtų interesų teisme. Skunde padarytą žalą pareiškėjas įvertino 12 000 Lt. Teisminio nagrinėjimo metu prašė priteisti 6 000 Lt žalą, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjimui teisme priimti ne visi jo reikalavimai.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2005 m. rugsėjo 26 d. atsakovui pateikė pakartotinį prašymą dėl teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje ir kartu prašė išversti į rusų kalbą atsakovo 2005 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 167 (b.1.68-69). Atsakovas 2005 m. spalio 5 d. raštu Nr. 114 informavo pareiškėją apie 2005 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 167 apskundimo tvarką ir nurodė, kad priimto sprendimo į rusų kalbą versti neprivalo (b.1.73-74). Teismo nuomone, tokia atsakovo pozicija teisinga – Viešojo administravimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinės procedūros kalba yra valstybinė lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1491 patvirtintos Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos 10 punktas numato, kad nevalstybine kalba gauti prašymai ir skundai nagrinėjami bendra tvarka. Į lietuvių kalbą gautą prašymą ar skundą išverčia institucija, kuriai pagal kompetenciją priklauso nagrinėti šiuos dokumentus. Pareiškėjui atsakoma valstybine kalba. Atsakovas, esant tokiam teisiniam reguliavimui, atsisakydamas versti sprendimą į rusų kalbą, veikė jam suteiktos kompetencijos ribose ir teisės aktų nepažeidė.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti teisingą sprendimą apeliacinėje instancijoje arba grąžinti bylą naujam nagrinėjimui į pirmosios instancijos teismą, taip pat išnagrinėti klausimą dėl terminų atnaujinimo skundo dalyje, kuria skundžiamas atsakovo 2005 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. 167, arba perduoti šį klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu pateikė prašymą atnaujinti terminą apskųsti atsakovo 2005 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 167, nurodė priežastis, dėl kurių terminas buvo praleistas. Įstatymas leidžia termino atnaujinimo procedūrą teismui pritaikyti bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, taip pat ir bylos nagrinėjimo iš esmės procese. Nepaisant to, teismas atsisakė tenkinti prašymą dėl termino atnaujinimo ir buvo nagrinėjami tik tie reikalavimai, kurie priimti teismo 2005 m. lapkričio 15 d. nutartimi. Tokiu būdu, pažeista pareiškėjo teisė į teisminę gynybą. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 15 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti jo reikalavimą dėl atsakovo 2005 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 167, jis neapskundė, nes niekas jam nesuteikė teisinės pagalbos, o pats to padaryti nesugebėjo. Šioje byloje pareiškėjui teisinė pagalba suteikta tik 2006 m. vasario 2 d.

2) Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, sprendime nurodęs, jog nevertina atsakovo 2005 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 167 teisėtumo, toliau nurodo, kad pripažįsta pagrįstais atsakovo atsisakymus suteikti pareiškėjui garantuojamą teisinę pagalbą, ir kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui teisinę pagalbą visais atvejais. Skunde buvo nurodyti du atsisakymo teikti teisinę pagalbą atvejai, tačiau vieną iš jų teismo nutartimi buvo atsisakyta nagrinėti. Darytina išvada, kad teismas pats sau prieštaravo ir be atsakovo 2005 m. rugsėjo 16 d. akto Nr. 167 nagrinėjimo įvertino jo teisėtumą ir pagrįstumą, kas prieštarauja teisingumo principui, Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 1 daliai (1999 m. sausio 14 d. įstatymo redakcija).

3) Teismas, nagrinėdamas skundą dalyje dėl atsakovo 2005 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. 203, ignoravo aplinkybę, kad pareiškėjas 2005 m. spalio 3 d. kreipėsi į atsakovą dėl teisinės pagalbos būtent po administracinio teismo 2005 m. rugpjūčio 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-2047/2005 ir nurodė aplinkybę dėl teismo atsisakymo priimti skundą ir dėl atsisakymo pratęsti terminus atsisakymo priežasčių pašalinimui. Teisinis bejėgiškumas pastūmėjo pareiškėją kreiptis į atsakovą teisinės pagalbos, siekiant pašalinti minimoje nutartyje nurodytus trūkumus, t.y. pasinaudoti ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Šie motyvai nurodyti pareiškėjo 2005 m. spalio 3 d. prašyme atsakovui. Atsakovas buvo informuotas, kad administracinio teismo 2005 m. rugpjūčio 24 d. nutartis nėra galutinė, o tik nustato pareiškėjui ikiteisminės tvarkos vykdymo procedūras (b.l. 63-67). Teismas ignoravo aplinkybę, kad pareiškėjas prašė atsakovo ne apskųsti administracinio teismo 2005 m. rugpjūčio 24 d. nutartį, bet padėti įvykdyti šioje nutartyje nurodytus teisinius veiksmus. Atsakovo 2005 m. spalio 10 d. atsisakymas suteikti teisinę pagalbą buvo priimtas pernelyg skubiai, be visų aplinkybių ir pareiškėjo teisinių reikmių išsiaiškinimo, ir iš esmės yra nepagrįstas. Teismo teiginiai, kad pareiškėjo skundo reikalavimai minimoje byloje yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas teisme neperspektyvus – neatitinka tikrovės. Tai iš esmės patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. vasario 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS7-52-06.

4) Visos bylos aplinkybės, apelianto teigimu, leidžia teigti, kad atsakovas elgėsi formaliai, nedėmesingai išsiaiškino pareiškėjo prašymo dėl teisinės pagalbos esmę ir nepagrįstai atsisakė ją suteikti. Pareiškėjo teisių pažeidimai šiame ginče su atsakovu akivaizdūs, yra visi Civilinio kodekso 6.245 straipsnyje nustatyti civilinės atsakomybės požymiai ir Civilinio kodekso 6.250 ir 6.271 straipsnių bei Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnio nustatyti žalos atsiradimo pagrindai. Teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjo teisių neapgynė.

5) Apeliantas pažymi, kad teismo sprendimo dalį, pateisinančia dokumentų į rusų kalbą neišvertimą, palieka be komentarų, tačiau mano, kad toks sprendimas neteisingas, kadangi teisinės pagalbos prašytojai negali būti skirstomi pagal kalbos požymius.

Šalies argumentai

1) Pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-2606/2005 gautas 2005 m. gruodžio 6 d. Atsakovas 2005 m. gruodžio 9 d. priėmė sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje Nr. I-2606/05, parengiant atskirąjį skundą Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui dėl 2005 m. lapkričio 15 d. nutarties. Advokatas A. Žekevičius informavo atsakovą, kad buvo keletą kartų nuvykęs į pataisos namus ir konsultavo pareiškėją dėl atskirojo skundo parengimo, paaiškino, kad, advokato nuomone, rengti atskirąjį skundą nebuvo pagrindo. Pareiškėjas su tuo sutiko ir pasirašė, kad jam teisinė pagalba buvo suteikta. 2006 m. sausio 30 d. tarnyba gavo pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-49-8/2006, atstovaujant pareiškėjo interesams ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, jeigu jo netenkins Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas. Atsakovas 2006 m. vasario 2 d. priėmė sprendimą suteikti teisinę pagalbą šioje byloje ir paskyrė advokatą Gediminą Leiterį. Taigi apelianto argumentai, kad jam nebuvo suteikta teisinė pagalba ir jis negalėjo parengti atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 15 d. nutarties – nepagrįsti. Be to, atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo teismams teikiamų skundų turinys rodo, kad pareiškėjas gali ir pats savarankiškai paruošti tam tikrą procesinį dokumentą.

2) Teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-2047/05 nebuvo pagrindo, kadangi pareiškėjas prie prašymo suteikti pagalbą pridėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugpjūčio 24 d. nutartį, iš kurios matyti, kad teismas atsisakė priimti skundą, taip pat buvo pateiktas teismo 2005 m. rugsėjo 5 d. lydraštis Nr. I-2047, kuriame nurodoma, kad teismas gavo pareiškėjo prašymą dėl termino apskųsti 2005 m. rugpjūčio 24 d. teismo nutartį pratęsimo, ir paaiškinama, kad teismas negali pratęsti įstatymo nustatytų terminų. Be to, pareiškėjas pateikė 2005 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus apygardos teismo lydraštį Nr. I-2047/05, iš kurio matyti, kad 2005 m. rugpjūčio 24 d. nutartis įsiteisėjo ir pareiškėjo skundas jam grąžintas. Taigi tenkinti pareiškėjo 2005 m. spalio 5 d. prašymo dėl pagalbos administracinėje byloje Nr. I-2047/05 nebuvo pagrindo.