- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-02-26
- Bylos Nr.
- 2A-218/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vincas Verseckas, Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- A. G., Šiaulių miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- Valstybės įmonės “Registrų centras”
- Advokatai
- Tadas Kelpšas, Petras Labanauskas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės ir atsakovės A. G. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-292-44/2007 pagal bendros Lietuvos – JAV įmonės UAB “Lenox” ieškinį Šiaulių miesto savivaldybei, A. G. , trečiajam asmeniui Valstybės įmonės “Registrų centras” Šiaulių filialui dėl viešo aukciono rezultatų panaikinimo, pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei teisinės registracijos panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas patikslintame ieškinyje prašė pripažinti neteisėta Šiaulių miesto savivaldybės turto privatizavimo komisijos 2005 m. vasario 9 d. sprendimo dalį (protokolas Nr.VT-3), kuria nustatyta turto objekto – patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kaina – 142 000 Lt ir patvirtinta privatizavimo objekto – 124,60 kv.m. patalpų, (duomenys neskelbtini), 2005 m. balandžio mėn. programa, pripažinti Šiaulių miesto savivaldybės veiksmus, paskelbiant 124,60 kv/m patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), viešą aukcioną neteisėtais, panaikinti patalpų (duomenys neskelbtini), viešo aukciono, įvykusio 2005 m. balandžio 21 d. rezultatus (privatizavimo objekto viešo aukciono 2005 m. balandžio 22 d. protokolas Nr.VAK 167), pripažinti patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą 2005 m. gegužės 19 d. tarp Šiaulių miesto savivaldybės tarybos ir A. G. , niekine ir negaliojančia bei taikyti restituciją – įpareigoti atsakovę A. G. grąžinti Šiaulių miesto savivaldybei 124,60 kv/m patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o atsakovą Šiaulių miesto savivaldybę įpareigoti grąžinti A. G. 142 001 Lt, panaikinti patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją A. G. vardu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas Savivaldybės žiniose paskelbė 2005 balandžio mėnesio savivaldybės turto privatizavimo programą, kurioje numatyta viešo aukciono būdu 2005 m. balandžio 21 d. parduoti ginčo patalpas. Teigė, kad nurodytas aukcionas yra neteisėtas, nes prieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 19 straipsnio nuostatoms. Atsakovas, organizuodamas aukcioną, nesilaikė informacijos apie privatizavimo objekto paskelbimą termino, kadangi informacija apie privatizavimo objektą informaciniame privatizavimo biuletenyje turėjo būti paskelbta ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki paraiškų ar kitų privatizavimo dokumentų dėl dalyvavimo privatizavime priėmimo pradžios. Taip pat atsakovas savivaldybė nepagrįstai nustatė labai žemą pradinę ginčo patalpų pardavimo kainą – 142000 Lt, remdamasis UAB korporacijos “Matininkai” 2001 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitoje nurodyta 2001 metais buvusia ginčo patalpų rinkos verte. Be to, Šiaulių miesto savivaldybė, organizuodama ginčo aukcioną, pažeidė ir ieškovo materialiąją subjektinę teisę, nes ieškovas nuomojo iš atsakovo ginčo patalpas, todėl savivaldybė privalėjo taikyti kitą privatizavimo būdą – nuomą su išsipirkimu, parduodant šį objektą ieškovui. Taip pat nurodė, jog ginčijamu viešu aukcionu Šiaulių miesto savivaldybės taryba pažeidė Vyriausybės 1999 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr.384 „Dėl investuotų į privatizuojamas patalpas ar pastatus lėšų atlyginimo“ ir Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr.1427 „Dėl privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos patvirtinimo“ nuostatas. Pažymėjo, jog savivaldybė ieškovui privalo kompensuoti ne 30 000 Lt ginčo patalpų pagerinimo išlaidų, kaip numatyta ginčijamoje pirkimo – pardavimo sutartyje, sudarytoje su privatizuojamų ginčo patalpų pirkėju, o 74 640 Lt nuomos metu padarytų patalpų pagerinimo išlaidų. Šiaulių miesto savivaldybės turto privatizavimo komisija 2003 m. gegužės 30 d. nutarimu neteisėtai nustatė nuomotam privatizuojamam pastatui pagerinti padarytų išlaidų kompensavimo dydį – 21,13 proc. nuo ginčo pastato rinkos vertės, t.y. 30 000 Lt. Pastebėjo, jog Vyriausybės 2000 m. spalio 9 d. nutarimas Nr.1196 „Dėl LR Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1427 ir 1999 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 384 dalinio pakeitimo“ negali būti taikomas atgal. Be to, su tokio dydžio išlaidų kompensavimu ieškovui nesutinkant, atsakovas privalėjo atlyginti objekto kapitaliniam remontui pagal nustatyta tvarka suderintą projektą padarytas išlaidas. Teigė, jog savivaldybė nesilaikė ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytos procedūros, tai yra nepranešė VĮ Valstybės turto fondui apie ieškovo nesutikimą su nustatytu vertės padidėjimo procentu, todėl buvo pažeistas 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr.1427 „Dėl privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos patvirtinimo“ 32 punktas, neteisėtai į ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties 4.1.2. punktą įrašant privatizavimo objekto nuomininkui – ieškovui – tenkančią privatizavimo objekto pardavimo kainos dalį (30 000 Lt), su kuria ieškovas nesutiko. Dėl nurodytų argumentų, ieškovo manymu, viešas aukcionas, suorganizuotas pažeidžiant nurodytas imperatyvias įstatymų nuostatas, buvo neteisėtas, o privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta jo pasėkoje, taip pat pripažintina niekine ir negaliojančia.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2007 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino neteisėta Šiaulių miesto savivaldybės turto privatizavimo komisijos 2005 m. vasario 9 d. sprendimo dalį (protokolas Nr.VT-3), kuria nustatyta turto objekto-patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kaina – 142000 Lt ir patvirtinta privatizavimo objekto – 124,60 kv/m patalpų, (duomenys neskelbtini), 2005 m. balandžio mėn. programa; pripažino Šiaulių miesto savivaldybės veiksmus, paskelbiant 124,60 kv/m patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), viešą aukcioną neteisėtais; panaikino patalpų (duomenys neskelbtini), viešo aukciono, įvykusio 2005 m. balandžio 21 d. rezultatus (privatizavimo objekto viešo aukciono 2005 m. balandžio 22 d. protokolas Nr.VAK 167); pripažino patalpų, esančių Aušros alėjoje 15A, Šiauliuose, unikalus Nr.2993-2001-3019, pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą 2005 m. gegužės 19 d. tarp Šiaulių miesto savivaldybės tarybos ir A. G. , niekine ir negaliojančia bei taikė restituciją – įpareigojo atsakovę A. G. grąžinti Šiaulių miesto savivaldybei 124,60 kv/m patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o atsakovą Šiaulių miesto savivaldybę įpareigoti grąžinti A. G. 142 001 Lt; panaikino patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją A. G. , a/k (duomenys neskelbtini) vardu; priteisė iš atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir A. G. po 4 825,00 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui bendrai Lietuvos – JAV įmonei UAB “Lenox”; priteisė valstybei iš atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir A. G. po 85,71 Lt pašto išlaidų. Nurodė, kad privatizavimo objekto pradinę pardavimo kainą nustatė pati turto privatizavimo komisija, kuri neturėjo teisės vertinti pradinės ginčo objekto pardavimo kainos, todėl buvo pažeistos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo, LR Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintos Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos ir sąlygų, susijusių su privatizuojamo turto pradinės vertės nustatymu, nuostatos. Ginčo objekto privatizavimas itin žema kaina pažeidė minėtų teisės aktų reikalavimus, viešąjį interesą ir yra niekinis. Teismas, vadovaudamasis CK 1.80 ir 6.225 straipsniais sandorį pripažino negaliojančiu, nes jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kadangi buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai, sutarties šalies ir viešasis interesas. Teismas pripažino, kad ieškovui atlyginus tik 30 000 Lt patalpų pagerinimo išlaidų, buvo atlyginta tik dalis jo turėtų pagerinimo išlaidų. Teismas atsakovės A. G. nelaikė sąžininga įgijėja, kadangi ji yra verslininkė ir turėjo žinoti, kad objektas yra privatizuojamas itin žema kaina.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių miesto savivaldybė Šiaulių apygardos teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą prašo panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo patikslintą ieškinį atmesti. Nurodo, kad:
1. Skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas nepasisakė dėl visų atsakovo argumentų, nenurodė, kodėl atsakovo atsikirtimai ir įrodymai yra atmetami, tai yra pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus.
2. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kadangi teismas nepasisakė dėl visų šalių argumentų ir neaptarė visų įrodymų. Teismas savo išvadas grindė iš esmės vienu įrodymu, kad privatizavimo objekto kainą nustatė turto privatizavimo komisija, kuri neturėjo tokios teisės.
3. Teismas ieškovo reikalavimą patenkino paviršutiniškai ir neišsamiai ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Teismas nepagrįstai nurodė, kad privatizuojamą turtą įvertino pati privatizavimo komisija. Iš patalpų vertės nustatymo pažymos matyti, kad vertinimą atliko korporacijos „Matininkai“ vertintojas V. G. , objektą buvo bandoma privatizuoti penkis kartus, todėl komisija ne pati vertino privatizuojamą turtą, o pritarė jau vertinimo metu nustatytai kainai bei nutarė jos nemažinti. Teismas savo išvadą, kad objektas buvo privatizuotas itin žema kaina rėmė 2006 m. vasario 22 d. patalpų pagerinimo išlaidų ekspertizės, atliktos A. C. TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“ pažyma, kuri neturi jokios juridinės galios, nes ją atliko neįrašytas į teismo ekspertų sąrašą ekspertas.
Apeliaciniu skundu atsakovė A. G. Šiaulių apygardos teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą prašo panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo patikslintą ieškinį atmesti. Nurodo, kad:
1. Teismas nepagrįstai nustatė, kad visas įvykęs aukcionas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį, turi būti nurodyta imperatyvi norma, kurią šis sandoris pažeidžia. Teismas imperatyvios normos pažeidimu laikė tas aplinkybes, kad privatizuojamo turto vertinimas nebuvo atliktas, o turto vertę nustatė turto privatizavimo komisija. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad (duomenys neskelbtini)esančios patalpos buvo įtrauktos į privatizuojamų objektų sąrašą 1997 m. spalio 23 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu. Jos pirmą kartą aukcione buvo parduotos 1998 m. gruodžio 21 d., tačiau pirkėjas už jas neatsiskaitė, todėl ruošiantis pakartiniam pardavimui UAB korporacija „Matininkai“ 2001 m. vasario 28 d. nustatė 142 000 Lt privatizuojamo turto vertę ir 21,13 procentų dydžio šio objekto vertės padidėjimą dėl ieškovo padarytų pagerinimų. Vadinasi, privatizuojamas objektas buvo įstatymų nustatyta tvarka įvertintas, o Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas bei Privatizavimo objekto parengimo privatizuoti taisyklės neįpareigoja objektą vertinti prieš kiekvieną bandymą jį privatizuoti. Teismas nepagrįstai nurodė, kad privatizuojamo turto kainą nustatė privatizavimo komisija, priešingai, komisija tik pritarė jau nustatytai kainai ir nutarė jos nemažinti, nors tokia teisė yra numatyta Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklėse. Komisija jokių imperatyvių normų nepažeidė, tik pritarė vertintojo nustatytai rinkos vertei.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas nutartimi nepagrįstai ekspertu skyrė A. C. TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“, nes nei minėta bendrija, nei jos narys nėra įrašyti į teismo ekspertų sąrašą. Teismas nepagrįstai vadovavosi eksperto išvada, kurioje numatyta, kad turto vertė galėjo būti 351 000 Lt. Eksperto nurodyta vertė, tai yra tik kaina, už kurią turtas galėtų būti parduodamas, tai yra tikėtina vertė, apimanti vertintojo nuomonę, tačiau tai nereiškia, kad už tokią kainą šis turtas būtų parduotas. Ginčo turtą bandyta parduoti nuo 1998 metų, apie privatizuojamą objektą buvo skelbiama viešai, tačiau jo parduoti nepavykdavo, todėl, jeigu būtų nustatyta eksperto nurodyta kaina, šis turtas taip pat nebūtų parduotas ir penktąjį kartą. Jeigu ginčo objekto kaina iš tikrųjų būtų labai maža, jis būtų parduotas ne penktajame, o pirmajame aukcione. Nors ieškovas nurodo, kad komisijos nustatyta pradinė objekto privatizavimo kaina yra per maža, tačiau savo 2004 m. balandžio 2 d. rašte savivaldybei siūlė jas išsipirkti už 90 000 Lt.
3. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir dėl to, kad buvo remiamasi eksperto pažyma neva nuomininkas turėjo 72 779 Lt išlaidų, susijusių su privatizuojamų patalpų pagerinimu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokios nuomininko išlaidos galėtų būti pagrįstos tik buhalterinės apskaitos dokumentais, tačiau ieškovas tokių dokumentų nepateikė. Be to, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje numatyta, kad buvusiam nuomininkui kompensuojamos ne visos privatizuojamam objektui pagerinti panaudotos lėšos, bet iš pardavimo lėšų dalis, paskaičiuota pagal turto vertintojo nustatytą vertės padidėjimo procentą. Ieškovas UAB korporacijos matininkai pažymos dėl ginčo patalpų vertės padidėjimo procento neskundė, todėl nuomininko kompensuojamų lėšų atlyginimo klausimas neturi būti sprendžiamas.
4. Teismas nepagrįstai atsakovę A. G. laikė nesąžininga įgijėja. Ji ginčo patalpų vertės ar patalpų vertės padidėjimo procento nustatymo procese nedalyvavo, todėl pirkdama ginčo turtą negalėjo žinoti apie galimus teisės aktų pažeidimus. Tai, kad, teismo nuomone, turto kaina yra itin maža, o ji yra verslininkė, nėra pagrindas laikyti ją nesąžininga, kadangi turtas buvo parduotas tik iš penkto karto, o ji kaip verslininkė buvo suinteresuota įsigyti turtą kuo mažesnėmis sąnaudomis. Kadangi atsakovė yra sąžininga įgijėja, negalėjo būti taikoma restitucija ir iš jos išreikalautas turtas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės A. G. apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, ginčijamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pagrįstai nusprendė, jog turto privatizavimo komisija neturėjo teisės nustatyti privatizuojamo objekto kainos, o ieškovui atlygintina nuomotų patalpų pagerinimo išlaidų suma – 30 000 Lt – kompensuoja tik dalį investuotų lėšų. Teismo išvada, kad privatizavimas itin žema kaina pažeidžia imperatyvias įstatymų normas ir viešąjį interesą, yra pagrįsta. Šiaulių miesto savivaldybė taip pat pažeidė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo normas, kadangi nebuvo įvertinta privatizuojamam pastatui priklausanti žemės sklypo dalis. Nepagrįstas atsakovės teiginys, kad sudarant naują privatizavimo programą neturi būti kiekvieną kartą nustatinėjama privatizuojamo turto kaina. Nepagrįsti taip pat atsakovės argumentai, kad ekspertu nepagrįstai buvo paskirta A. C. TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“. CPK nėra numatyta, kad ekspertizė gali būti skiriama remiantis tik Teismo ekspertizės įstatymu. Byloje ekspertizė buvo skiriama atsižvelgiant į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę, atsakovai dėl minėto eksperto skyrimo neprieštaravo. Teismas pagrįstai atsakovę laikė nesąžininga įgijėja, kadangi ji yra verslininkė, jos sutuoktinis buvo Šiaulių miesto tarybos narys, jis dalyvavo 2005 metais tvirtinant privatizavimo programą Šiaulių mieste, todėl atsakovei galėjo ir turėjo būti žinoma apie itin mažą privatizuojamo turto kainą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių miesto savivaldybė prašo tenkinti atsakovės A. G. apeliacinį skundą, nurodo, kad sutinka su jame išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkintini.
Byloje nustatyta, kad 2005 m. balandžio 22 d. Šiaulių miesto savivaldybės organizuotą aukcioną dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo laimėjo atsakovė A. G. . 2005 m. gegužės 19 d. buvo pasirašyta privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ginčo patalpos parduotos už 142 001 Lt. Atsakovė už pirktas patalpas sumokėjo. Buvęs privatizuotų patalpų nuomininkas (ieškovas) bendra Lietuvos–JAV UAB „Lenox“ ginčija aukciono teisėtumą dėl to, kad aukcionas buvo paskelbtas nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos ir turtas privatizuotas labai maža kaina.
Kolegija atmeta ieškovo argumentus dėl netinkamo aukciono paskelbimo. Informacijos apie privatizavimo objektų paskelbimo tvarką reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas, kurio 11 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad informacija apie privatizavimo objektą Informaciniame privatizavimo biuletenyje turi būti paskelbta ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki paraiškų ar kitų privatizavimo dokumentų dėl dalyvavimo privatizavime priėmimo pradžios, o kai informacija apie privatizavimo objektą skelbiama ne pirmą kartą, – ne vėliau kaip prieš 10 dienų. Informacija apie organizuojamą patalpų (duomenys neskelbtini)aukcioną informaciniame privatizavimo biuletenyje buvo paskelbta 2004 m. sausio mėnesį (t. 1, b. l. 48), o apie organizuojamą penktąjį (ginčijamą) aukcioną buvo paskelbta 2005 m. vasario mėnesį (t. 1, b. l. 60) ir Šiaulių savivaldybės žiniose 2005 m. balandžio 1 d. (t. 1, b. l. 3). Informacijoje nurodyta, kad dokumentai dėl dalyvavimo aukcione pradedami registruoti nuo 2005 m. balandžio 18 d., todėl minėtame teisės akte nustatyta informacijos apie privatizuojamą objektą paskelbimo tvarka nebuvo pažeista. Bylos dokumentai patvirtina, kad ieškovas apie ginčo patalpų privatizavimą žinojo iš paskelbimo biuletenyje ir iš susirašinėjimo su Šiaulių miesto savivaldybe (t. 1, b. l. 136).
Ieškovas, tai yra buvęs ginčo patalpų nuomininkas, kitu ieškinio pagrindu nurodo tai, kad patalpos buvo parduotos už labai mažą kainą, kad ginčo turtas įvertintas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą tvarką. Kolegija su šiais argumentais nesutinka. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad privatizavimo objekto vertinimo metodų taikymo tvarką nustato Vyriausybė. Vyriausybės nutarimu patvirtintos Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklės (toliau – Taisyklės) nurodo, kad pradinė privatizavimo objekto pardavimo kaina nustatoma atsižvelgiant į vertinimo metu nustatytą šio objekto labiausiai tikėtiną vertę rinkoje, o privatizavimo objektas vertinamas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nurodytais vertės nustatymo metodais. Privatizuojamą turtą vertina parinkta turtą vertinanti įmonė (Taisyklių 10, 11, 21, 22). Byloje nustatyta, kad Šiaulių savivaldybė ginčo turtą įtraukė į privatizavimo programą ir pardavinėjo nuo 1997 metų. Pirmojo aukciono metu patalpos nebuvo parduotos, nes aukcioną laimėjęs asmuo už jas neatsiskaitė, todėl prieš pakartotinį aukciono organizavimą turto vertintojas – korporacija „Matininkai“ 2001 metais įvertino minėtą turtą, nustatė, kad jo vertė yra 142 000 Lt (t. 1, b. l. 107). Remdamasi šia vertintojų nustatyta verte, savivaldybės privatizavimo komisija nustatė pradinę turto pardavimo kainą, tačiau kelių aukcionų metu šis turtas nebuvo parduotas. Komisija, 2005 metais penktą kartą organizuodama aukcioną, nutarė šios kainos nekeisti (nemažinti), o palikti 2001 metais vertintojų nustatytą vertę (t. 2, b. l. 49). Kolegija nesutinka su ieškovo argumentais, kad savivaldybė, pardavusi patalpas už 2001 metais nustatytą vertę, pažeidė teisės aktų reikalavimus ir viešąjį interesą. Kaip minėta, ginčo patalpos buvo pardavinėjamos nuo 1997 metų, tačiau patalpų niekas, tame tarpe ieškovas, nepageidavo įsigyti, patalpos buvo parduotos tik penktojo iš eilės aukciono metu. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija mano, kad komisija, pritardama vertintojų 2001 metais nustatytai kainai, teisės aktų reikalavimų nepažeidė ir pagal susiklosčiusią situaciją nustatė labiausiai tikėtiną vertę. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtų Taisyklių 23 punktas suteikia teisę komisijai, pakartotinai bandant privatizuoti objektą, ne didinti šio objekto kainą, o ją mažinti. Iš bylos aplinkybių matyti, kad per visą ginčo privatizavimo patalpų procesą, nors rinkoje nekilnojamojo turto kaina kilo, tačiau pageidaujančių įsigyti šias patalpas neatsirado. Taigi, nors nekilnojamojo turto rinkoje buvo pastebimos nekilnojamojo turto brangimo tendencijos ir, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlikta turto vertės ekspertizė nustatė, jog privatizuojamų patalpų vertė 2005 m. vasario mėnesį buvo 351 000 Lt, aptartas patalpų privatizavimo procesas rodo, kad ginčo patalpos neturėjo paklausos ir organizuojamų aukcionų metu realiai parduoti patalpas už didesnę, negu nustatė savivaldybė, kainą nebuvo galimybių.
Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo patalpų privatizavimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir pažeidžia viešąjį interesą. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kokios imperatyvios teisės normos buvo pažeistos turto privatizavimo procese. Imperatyvi norma, tai tokia teisės norma, kuri teisinio santykio šalį įpareigoja elgtis atitinkamu būdu ir šioje normoje įtvirtintų reikalavimų šalis negali pakeisti. Teismas, pripažindamas aukcioną neteisėtu, rėmėsi CK 6.225 ir 6.227 straipsnių nuostatomis, kurios numato, kad sutartis yra niekinė, jei buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik šalių, bet ir viešasis interesas. Kolegija sutarčių sudarymo ir vykdymo principų ar viešojo intereso pažeidimo nenustatė. Priešingai, savivaldybės veiksmai ir išvados atitinka protingumo principus. Savivaldybė sprendė patalpų privatizavimo klausimą ir turėjo imtis priemonių šias patalpas parduoti, nes pagal byloje surinktus dokumentus nuo 1997 metų šių nenaudojamų patalpų būklė nuolat blogėjo. Viešasis interesas valstybės ar savivaldybės patalpas parduoti už kiek įmanoma didesnę kainą turi būti derinamas su civiliniuose santykiuose įtvirtintu protingumo principu. Turto pardavimo kaina turi būti nustatoma atsižvelgiant ne tik į turto savininko norą parduoti šį turtą už didelę kainą, bet ir įvertinant potencialias galimybes šį turtą už tokią kainą parduoti. Todėl, kolegijos nuomone, savivaldybė, siekdama užbaigti patalpų (duomenys neskelbtini) privatizavimą ir išvengti nuostolių dėl užtrukusio patalpų pardavimo, pagrįstai pardavė aukciono būdu privatizuojamas patalpas atsakovei A. G. . Šie savivaldybės veiksmai, kaip minėta, atitiko privatizavimą reglamentuojančias teisės normas ir viešo intereso nepažeidė.
Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir ieškovo argumentais, kad atsakovė A. G. yra nesąžininga įgijėja. Nurodoma aplinkybė, kad A. G. , būdama verslininkė ir Šiaulių tarybos nario sutuoktinė, turėjo suvokti, jog turtą įgijo itin maža kaina, nesuteikia pagrindo pripažinti ją nesąžininga. Byloje nėra duomenų, kad šios atsakovės sutuoktinis, kaip tarybos narys, vienu ar kitu būdu galėjo įtakoti aukciono skelbimą ir jo rezultatą. Kaip minėta, parduotos patalpos buvo privatizuojamos kelerius metus, tačiau realių pirkėjų neatsirado. A. G. vienintelė pareiškė norą dalyvauti aukcione, privatizuojamas patalpas nusipirko ir, jos žodžiais, patalpas suremontavo bei jose įkūrė muzikos mokyklą. Byloje nėra duomenų, kad A. G. veikė nesąžiningai. Civiliniame kodekse įtvirtintas sąžiningo įgijėjo institutas yra skirtas išsaugoti civilinių teisinių santykių stabilumą, todėl ginčijamo patalpų pardavimo sandorio pripažinimas negaliojančiu akivaizdžiai pažeistų atsakovės A. G. įstatymo saugomus interesus (CK 4.96 straipsnis).
Kolegijos nuomone, aukcionas dėl ginčo patalpų pardavimo ir vėliau sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis ieškovo teisių iš esmės nepažeidžia, kadangi jis nepasinaudojo teise dalyvauti aukcione ir kitais įstatymo aptartais būdais savo teisių negynė. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas apie organizuotus aukcionus žinojo tiek iš paskelbimo biuletenyje, tiek iš patalpų savininko (savivaldybės), tačiau savo noro dalyvauti aukcione nepareiškė. Ieškovo raštai Šiaulių miesto savivaldybei rodo, kad ieškovas norėjo įsigyti šias patalpas, tačiau norėjo palankesnių negu įsigijimo aukcione sąlygų ir mažesnės kainos. Jis pageidavo įsigyti patalpas nuomos su išsipirkimu būdu ir mokėti už jas 90 000 Lt (t. 1, b. l. 136).
Kolegija pažymi, kad ieškovo nurodyti argumentai dėl jo į privatizuotas patalpas įdėtų lėšų per mažo kompensavimo procento taip pat nesudaro pagrindo privatizavimą pripažinti neteisėtu, naikinti priimtus sprendimus ir sudarytą sandorį bei taikyti restituciją. Pagal Taisyklių 32 punktą privatizavimo objektą pagerinęs nuomininkas turi teisę į jo turėtų būtinų išlaidų atlyginimą, jeigu darbams atlikti jis turėjo atitinkamų institucijų leidimą. Iš 2001 m. ekspertizės akto matyti, jog ginčo patalpų vertės padidėjimas dėl šiam objektui pagerinti padarytų išlaidų sudaro 21,13 procentų rinkos vertės, tai yra 30 000 Lt (t. 1, b. l. 107). Ieškovo susirašinėjimas su savivaldybe rodo, kad jis tokiai sumai nepritarė, tačiau Taisyklių 32 punkto nustatyta tvarka šios sumos neginčijo. Kolegija pastebi, kad dar 2003 metų lapkričio mėnesį savivaldybė raštu išaiškino ieškovui teisę įstatymų nustatyta tvarka ginčyti nustatytą turto vertės padidėjimą ir ieškovo investuotų lėšų dydį (t. 1, b. l. 135), tačiau ieškovas šios savo teisės nerealizavo, nustatytos sumos neginčijo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Bylos dokumentai patvirtina, kad iki turto vertės nustatymo 2001 metais tarp nuomos sutarties šalių vyko derybos dėl pagerinimo išlaidų, tačiau šalys nesusitarė, patalpos pirmojo aukciono metu nebuvo parduotos, todėl 2001 metais pagerinimo išlaidas nustatė ekspertai. Kaip minėta, ieškovas ekspertų nustatytos sumos neginčijo, todėl savivaldybė turėjo teisę organizuojant aukcioną nurodyti atlygintiną atsakovui už patalpų pagerinimą 30 000 Lt sumą.
Pažymėtina, kad aukciono rezultatai ir savivaldybės su aukciono laimėtoja sudaryta patalpų pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina ieškovo teisę į 30 000 Lt pagerinimo išlaidų, nes pagal šią sutartį pirkėjas turi kompensuoti nuomininkui minėto dydžio nuostolius. Tačiau ši byla neužkerta ieškovui kelio, tuo atveju, jeigu ieškovas nesutinka su savivaldybės nustatyta patalpų pagerinimo išlaidų suma, ginti pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka.
Remdamasi tuo, kas pasakyta, kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias normas, to pasėkoje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl jis naikintinas ir išdėstytų motyvų pagrindu priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, paskirsto šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas. Iš ieškovo bendros Lietuvos JAV įmonės UAB „Lenox“ priteistina 4 240 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atsakovei A. G. , 171,42 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 16,75 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, iš viso 188,17 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalis 2 punkto nuostatomis
nusprendžia:
Šiaulių apygardos teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir ieškovo bendros Lietuvos – JAV įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Lenox“ ieškinį atmesti.
Iš ieškovo bendros Lietuvos JAV įmonės UAB „Lenox“ (į. k. 1059257) priteisti 4 240 Lt (keturis tūkstančius du šimtus keturiasdešimt litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atsakovei A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 171,42 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 16,75 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, iš viso 188,17 Lt (vieną šimtą aštuoniasdešimt aštuonis litus 17 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.