Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-92-544/2009

44.5.2.4; 99.5; 99.11; 121.15;121.18;

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. vasario 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Romualdo Januškos, teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Valiulienės, sekretoriaujant Lolitai Kudabienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J.Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 02 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4490-739/2008 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškinį atsakovams K.S., J.Ž. dėl 2105,64 Lt priteisimo nuostoliams atlyginti regreso teise.

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

Apeliacinis skundas atmestinas, o 2008-12-02 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sutinka su esminėmis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Teismų praktikoje nagrinėjamu klausimu pripažįstamam, kad minėto Įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (1 str. 1 d.). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek jas naudojančių asmenų turtines teises ir interesus. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.). Transporto priemonė, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, lemia jo privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant. Pagal Įstatymo 4 str., Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės ir kurių įsprastinė vieta yra Lietuvos Respublikoje privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol jos yra įregistruotos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas, kuris negali naudotis pats ir leisti naudotis kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę (Įstatymo 4 str. 2-3 d.). Atsakovas J.Ž. teigė, jog automobilį pardavė K.S., tik sandorio neįregistravo VĮ “Regitra” įstatymų nustatyta tvarka. Tokio sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovas buvo nepakankamai atidus neišregistruodamas parduodamo automobilio iš viešojo registro bei neįregistruodamas jo pardavimo sandorio nustatyta tvarka. Todėl teisėta ir pagrįsta išvada, kad atsakovas laikytinas transporto priemonės savininku, kuriam tenka atsakomybė už pareigos apdrausti automobilį nevykdymą.

Apeliantas autoįvykio metu buvo ne tik neįvykdęs įstatymu nustatytos pareigos apdrausti jam priklausančią nuosavybės teise transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, bet ir sudarė galimybę šia neapdrausta transporto priemone naudotis atsakovei K.S. Todėl atitinka bylos faktinius duomenis išvada, kad paminėti kalti atsakovo J.Ž. veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su ieškovui atsiradusia pareiga kompensuoti UAB DK „Baltic Polis“ pastarosios išmokėtą 2105,64 Lt draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui.

Pagal Įstatymo 23 str. 1 d., transporto priemonių draudikų biurui sumokėjus draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai kaltininkas padarė žalą naudodamas neapdraustą transporto priemonę, biuras įgyja teisę reikalauti, kad asmuo, atsakingas už žalos padarymą, arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Bendrasis principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 str.). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 str. 3 d. ir 6.279 str. 1 d., kurios numato, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Šioje byloje keliamas solidariosios atsakomybės taikymas ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet dėl solidariosios atsakomybės taikymo įstatymo pagrindu. CK 6.6 str. 1 d. nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Nustatydamas solidariąją atsakomybę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Įstatymo 4 str. ir 23 str. 1 d., pagal kurias ieškovas turi teisę iš kelių asmenų atsakovu pasirinkti bet kurį ir iš to asmens reikalauti sumokėtą išmoką tretiesiems asmenims, t. y. taikyti subrogaciją. Tokia įstatymo nuostata nenustatyta dalinė atsakomybė. Vertinant, kokia atsakomybė (dalinė ar solidarioji) taikoma tuo atveju, kai yra reikalavimas, susijęs su žalos atlyginimu, atsakomybės taikymo pagrindą sudaro konkrečių veiksmų įvertinimas. Įstatymo 23 str. 1 d. nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Įstatymo formuluotės aiškinimas kaip subjektų atsakomybės alternatyva, kai atsako vienas, pažeidęs teisės reikalavimus, bet neatsako kitas, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko J.Ž. atsakomybė Biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tokiu atveju atsakovų solidarioji atsakomybė atsiranda iš minėto Įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008). Kadangi tiek automobilio savininkas, tiek jo valdytoja pažeidė Įstatymo 4 str. draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus, ir dėl tokių pažeidimų buvo padaryta žala Biurui, tai pirmosios instancijos teismas jų atžvilgiu pagrįstai taikė solidariąją atsakomybę.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 02 d. sprendimą palikti nepakeistą.