- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-01-08
- Bylos Nr.
- e2S-23-425/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-03108-2024-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- UAB „CarLo LT“
- Atsakovas
- ETS LOGISTICS Sp
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas, veikdamas Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „CarLo LT“ atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-10805-802/2024, kuria ieškovės UAB „CarLo LT“ ieškinį atsakovei ETS LOGISTICS Sp. Z. O. O. dėl skolos ir palūkanų priteisimo atsisakyta priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. 2024 m. spalio 2 d. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmuose buvo gautas (dokumento registracijos Nr. CBP-8008) ieškovės UAB „CarLo LT ieškinys atsakovei ETS LOGISTICS Sp. Z. O. O. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, jog užsakymų pagrindu suteikė atsakovei krovinių vežimo paslaugų už 79 825 Eur; atsakovė už suteiktas krovinių vežimo paslaugas privalėjo atsiskaityti su ieškove; atsakovė, nors ir buvo raginta bei pripažino turimą įsiskolinimą, su ieškove už suteiktas krovinių vežimo paslaugas nei nustatytais terminais, nei vėliau neatsiskaitė ir iki šios dienos liko skolingas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai 2024 m. spalio 28 d. nutartimi ieškovės UAB „CarLo LT“ ieškinį atsakovei ETS LOGISTICS Sp. Z. O. O. atsisakė priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
4. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad civilinėje byloje kilęs ginčas turi užsienio elementą, todėl teismui kyla pareiga nustatyti bylos teismingumą.
5. Skundžiamoje nutartyje teismas pažymėjo, kad iš ieškovės ieškinyje nurodytų ir patvirtintų aplinkybių akivaizdu, jog ieškovė užsakymų pagrindu suteikė atsakovei krovinių vežimo paslaugų už 79 825 Eur, už kurias atsakovė ieškovei nesumokėjo, tačiau šalys rašytinės sutarties sudarę nebuvo, susitarimo dėl jurisdikcijos nesudarė; dėl taikytinos teisės taip pat nėra susitarę.
6. Pagal Reglamento 4 straipsnio 1dalį ,,asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Reglamento 7 straipsnyje „Specialioji jurisdikcija“ apibrėžta, kad asmeniui (atsakovui), kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas: 1) a) bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose; b) pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra: parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos; teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos, c) jeigu b punktas netaikomas, taikomas a punktas. Nagrinėjamu atveju bylos šalis siejo krovinių vežimo paslaugų teikimas, vadinasi, krovinių vežimo prievolės įvykdymo vieta yra valstybėje narėje, kurioje paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos, todėl ir ieškinys atsakovui (valstybės narės juridiniam asmeniui) turėtų būti reiškiamas būtent valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos.
Šalies argumentai
7. Ieškovo nurodoma teismų praktika Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje priimtoje civ. byloje e2A-152-798/2023 šiai bylai neaktuali, kadangi joje svarstytas teismingumo klausimas vienai iš ginčo šalių nepriklausant Europos Sąjungai (todėl santykiams reguliuoti nėra taikomi ES teisės aktai).
Žemesnės instancijos teismas
8. Remdamasis paminėtu, atsižvelgdamas į pateiktą teisinį reglamentavimą, į ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes ir byloje esančius duomenis, teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį atsakovei dėl skolos už krovinių vežimo paslaugas ir palūkanų priteisimo kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), išaiškinant ieškovei teisę kreiptis į atitinkamą krovinių vežimo paslaugų suteikimo vietos valstybės narės teismą.
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Ieškovė UAB „CarLo LT“ pateiktu atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir ieškovės ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
9.1. Nurodo, kad pagal specialiosios jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo įtvirtintų jurisdikcijos pagrindų (toliau – Reglamentas), asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, kai byla kyla iš sutarčių (7 straipsnio 1 dalies a-b punktai). Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog šalys sutarties sudariusios nebuvo. Kaip matyti iš ieškinyje pateiktų duomenų, ieškovė atsakovei suteikė ne tik krovinių vežimo paslaugas, bet ir krovinių ekspedijavimo paslaugas, t. y. organizavo krovinių transportavimą (užsakė pervežimus, užpildė visus reikalingus dokumentus, tarpininkavo su kitais vežėjais). Ieškovė šias paslaugas atsakovei suteikė pagal atsakovės užsakymus, kurie jai buvo pateikti elektroniniu paštu, o už suteiktas paslaugas atsakovei buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl tam tikrų pareigų atlikimo, šalys bendradarbiavo, laisva valia tarpusavyje prisiėmė įsipareigojimus, t. y. šalys buvo susijusios sutartiniais teisiniais santykiais, kurių pagrindu ieškovė pareiškė ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
9.2. Vien tai, kad šalys nebuvo sudariusios atskiros rašytinės sutarties, nepaneigia sutartinių santykių realaus fakto. Specialioji jurisdikcijos taisyklė, įtvirtinta Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkte, gali būti taikoma ir tais atvejais, kai šalis siejantys teisiniai santykiai išreikšti vien žodine sutartimi (susitarimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis c. b. Nr. e3K-3-459-1075/2018). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Reglamento 7 straipsnio 1 dalį bylose, kylančiose iš sutarčių, jurisdikcija nustatoma pirmiausia įvertinus sutarties rūšį: pirmiausia - ar sutartis priskirtina prekių pirkimo-pardavimo sutartims, ar paslaugų sutartims.
9.3. Bylos atveju šalių sudaryta sutartis priskirtina paslaugų sutartims, todėl teismingumas nustatomas pagal Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą, pagal kurį prievolės įvykdymo vieta yra vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos. Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) praktikoje yra išaiškinta, jog tuo atveju, jei sutarties nuostatos neleidžia nustatyti pagrindinės paslaugos teikimo vietos dėl to, kad joje numatytos kelios teikimo vietos arba joje aiškiai nenumatyta jokia konkreti teikimo vieta, bet agentas tokias paslaugas jau suteikė, papildomai reikia įvertinti vietą, kurioje jis daugiausia vykdė savo veiklą pagal sutartį, su sąlyga, kad paslaugų teikimas šioje vietoje neprieštarauja šalių valiai, numatytai sutartyje. Šiuo klausimu galima atsižvelgti į faktines bylos aplinkybes - į šioje vietoje praleistą laiką ir vykdytos veiklos reikšmingumą.
9.4. Šalių susitarimas dėl paslaugų suteikimo, kaip minėta, apėmė ieškovės įsipareigojimą užsakyti pervežimus tarp valstybių, užpildyti visus reikalingus dokumentus, bendrauti su vežėjais. Iš bylos duomenų matyti, kad visos šios paslaugos buvo suteiktos (nurodyti veiksmai atlikti) ieškovės buveinės vietoje - Marijampolėje. Be to, atsakovės užsakymų kroviniai buvo vežami į skirtingas paskirties šalis, ieškovė savo įsipareigojimus vykdė bendradarbiaudamas ir su kitais vežėjų agentais Lietuvoje. Šios aplinkybės patvirtina bylos ryšį su Lietuvos Respublika bei paneigia faktinį ryšį su Lenkijos Respublika, kurioje paslaugos faktiškai nebuvo teikiamos. Be to, tikėtina, kad nagrinėjant bylą galėtų kilti poreikis rinkti įrodymus kreipiantis į Lietuvos Respublikos institucijas, išdavusias leidimus kroviniams palikti šalį, kviesti liudytojais asmenis, dalyvavusius krovinių išsiuntimo darbuose ir pan. Įpareigojus ieškovę kreiptis su ieškiniu į Lenkijos Respublikos kompetentingą teismą būtų pažeisti ekonomiškumo bei koncentruotumo principai. Todėl dar ir ši aplinkybė sąlygoja išvadą bylą laikyti teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
11. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinį atsisakyta priimti dėl jurisdikcijos nebuvimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
12. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ieškovės atskirojo skundo, byloje ginčas dėl to, jog egzistuoja tarptautinis elementas, nekyla. Kartu apeliantė neginčija ir to, kad nagrinėjamiems teisiniams santykiams yra taikytinos Reglamento nuostatos. Tačiau atskirajame skunde tvirtinama, kad prievolės įvykdymo vieta turėtų būti laikoma Lietuva, kadangi paslaugų suteikimas apėmė ieškovės įsipareigojimą užsakyti pervežimus tarp valstybių, užpildyti visus reikalingus dokumentus, bendrauti su vežėjais, o visos šios paslaugos buvo suteiktos (nurodyti veiksmai atlikti) ieškovės buveinės vietoje (Marijampolėje). Kartu apeliantė pabrėžė, jog atsakovės užsakymu kroviniai buvo vežami į skirtingas paskirties šalis, ieškovė savo įsipareigojimus vykdė bendradarbiaudama ir su kitais vežėjų agentais Lietuvoje.
13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai išdėstytas aplinkybes tiek dėl teismo pareigos įvertinti bylos teismingumą, tiek dėl Reglamento nuostatų taikymo, iš esmės pasisako tik dėl atskirajame skunde išdėstytų argumentų.
14. Iš ieškovės kartu su ieškiniu pateiktų duomenų matyti, kad ieškovė teikė vežimo/ekspedicijos paslaugas Lenkijoje įsikūrusiam juridiniam asmeniui, tačiau kroviniai buvo gabenami tarp įvairiose Europos valstybėse įsikūrusių subjektų (tarp Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Vengrijos, Liuksemburgo, Austrijos). Taigi, pagal pačios ieškovės pateiktus duomenis, jokia vežimo ir/ ar ekspedicijos paslaugos dalis nebuvo teikiama Lietuvoje, kurioje nebuvo nei krovinių pakrovimo, nei iškrovimo, nei esminių jų vežimo ar saugojimo vietų.
15. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei tvirtina apeliantė, nėra pagrindo vežimo ir/ar ekspedicijos paslaugas pripažinti buvus teiktomis Lietuvoje. Tai, kad ieškovė pildė vežimo dokumentus būdama Lietuvoje nesudaro pagrindo pripažinti, kad tokiu būdu buvo teikiamos vežimo paslaugos, kurios, kaip minėta pirmiau, buvo realiai teiktos kitose Europos šalyse. Nors apeliantė visiškai pagrįstai pažymi, kad ETT praktikoje yra išaiškinta, jog tuo atveju, jei sutarties nuostatos neleidžia nustatyti pagrindinės paslaugos teikimo vietos dėl to, kad joje numatytos kelios teikimo vietos arba joje aiškiai nenumatyta jokia konkreti teikimo vieta, bet agentas tokias paslaugas jau suteikė, papildomai reikia įvertinti vietą, kurioje jis daugiausia vykdė savo veiklą pagal sutartį, su sąlyga, kad paslaugų teikimas šioje vietoje neprieštarauja šalių valiai, numatytai sutartyje, tačiau šiuo atveju iš pačios ieškovės pateiktų dokumentų turinio yra galima vertinti, kad realus krovinių vežimas, įskaitant pakrovimą bei iškrovimą, vyko atitinkamose Europos šalyse, tačiau nė vienu atveju nevyko Lietuvoje. Aplinkybė, kad ieškovė pildė dokumentus ar kreipėsi į kitas įmones dėl paslaugų suteikimo, savaime nepatvirtina teiktų paslaugų vietos, kadangi tokia aplinkybė priklausė išimtinai nuo ieškovės valios ir nebuvo būtinoji sąlyga tam, kad paslaugos galėtų būti teikiamos Europos šalyse.
16. Taigi, atsižvelgiant į Reglamento 4 straipsnio 1dalį ,,asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Reglamento 7 straipsnyje „Specialioji jurisdikcija“ apibrėžta, kad asmeniui (atsakovui), kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas: 1) a) bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose; b) pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra: parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos; teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos, c) jeigu b punktas netaikomas, taikomas a punktas.
17. Taigi šiuo atveju, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes ir teisės normas, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė paslaugas atsakovei teikė būtent Lietuvoje, todėl pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi pasisakęs tiek dėl atsakovės gyvenamosios vietos, tiek dėl realios paslaugų teikimo vietos, pagrįstai sprendė, kad ieškovės pareikštas ieškinys nėra teismingas Lietuvos teismams (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
18. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, o kiti suinteresuoto asmens pateikto atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui.
19. Atsižvelgiant į susiklosčiusią faktinę situaciją, įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikšto ieškinio, dėl ko skundžiama teismo nutartis yra paliekama nepakeista, o atskirasis skundas – atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.