- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-12
- Bylos Nr.
- 1A-951-200-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Angelė Ikasalienė (pirm.), Artūras Šumskas, Audronė Kartanienė
- Nuteistasis
- G. P.
- Nukentėjusysis
- I. N. D.
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 1.2.25.4.1Kelių transporto eismo saugumo ar transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata (BK 281 str. 1 d.)
- 2.1.15.1Nusikalstama veika padaryta žala
- 2.4.6Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Pranešėja Angelė Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-951/2012 Teisėjas Jonas Ivanauskas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01749-2010-7
2012 m. lapkričio 12 d.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Angelės Ikasalienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. ir nuteistas 12 MGL (1560 Lt) dydžio bauda.
Iš dalies tenkintas nukentėjusiosios civilinis ieškinys, nukentėjusiajai I. N. D. priteista:
iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 7250,68 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimo;iš G. P. 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. P. nuteistas pagal BK 281 str. 1 d. už tai, kad jis, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu kitam asmeniui buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, o būtent: jis 2010 m. lapkričio 25 d., apie 21 val. 58 min., Kalvarijų – Žalgirio g. sankryžoje, Vilniuje, vairuodamas UAB „V. A.“ (duomenys pakeisti) priklausantį autobusą „Mercedes Benz 0 405“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas Žalgirio gatve, ir reguliuojamoje šviesoforu Kalvarijų – Žalgirio g. sankryžoje sukdamas į dešinę, į Kalvarijų g., buvo neatsargus ir neatidus, neatsižvelgė į važiavimo meteorologines sąlygas, eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, įvažiavo į pažymėtą pėsčiųjų perėją ir partrenkė jo važiavimo kryptimi, iš kairės pusės į dešinę, ėjusią pėsčiąją I. N. D., dėl ko pėsčiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais veiksmais G. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 34, 134, 162 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. P. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti G. P. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Pasak apelianto, ikiteisminio tyrimo metu jam buvo pareikštas kaltinimas, kuriame buvo nurodyta, kad jis savo veiksmais pažeidė KET 9 ir 162 p. reikalavimus. Teisme prokuroras pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo. Naujajame kaltinime papildomai buvo nurodyta, kad, be anksčiau įvardintų punktų, G. P. pažeidė KET 34 ir 134 p. reikalavimus. Teisminio nagrinėjimo metu G. P. gynėjas nurodė, kad naujai pateiktame kaltinime yra netikslumų, t. y. kaltinimo aprašomojoje dalyje nurodyta, kad G. P. pažeidė KET 133 p., o pabaigoje neteisingai nurodyta, kad savo veiksmais jis pažeidė 134 p. reikalavimus. Atsikirtimuose prokuroras sutiko, kad naujai pateiktame kaltinime yra techninė klaida ir iš tikrųjų yra nurodytas KET 133 p., o ne 134 p. Bet teismas, nuosprendžio 7 puslapyje, savarankiškai praplėsdamas pareikštą kaltinimą, daro išvadą, kad apeliantas savo veiksmais pažeidė KET 134 p., nors toks kaltinimas (dėl leistino greičio viršijimo ar dėl nesaugaus važiavimo greičio) jam pateiktas nebuvo. Teismas neturėjo teisės viršyti nagrinėjamos bylos ribų ir savarankiškai plėsti kaltinimo. Todėl, anot apelianto, šioje dalyje nuosprendis naikintinas.
Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai vertintini kritiškai, nes jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir kitos ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos. Pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad pėsčioji buvo partrenkta pėsčiųjų perėjos ribose, pirmoje eismo juostoje (nuosprendžio 6 psl.), nes nukentėjusiosios parodymai atitinka ekspertės L. L. duotus paaiškinimus ir liudytojo M. K. parodymus. Anot apelianto, perskaičius minėtų asmenų parodymus ir paaiškinimus akivaizdu, kad jie visiškai skirtingi ir nesutampa tarpusavyje. Nukentėjusioji I. N. D. teigia, kad ėjo tiesiai per pėsčiųjų perėją, o liudytojas M. K., kad ji ėjo įstrižai, link autobuso stotelės. I. N. D. teigia, kad autobusas išsuko iš šono gana nemenku greičiu, o liudytojas M. K. (ir autobuso vairuotojas), kad prieš sukdamas į dešinę autobusas sustojo praleisti kitus pėsčiuosius. I. N. D. teigia, kad buvo partrenkta pirmoje eismo juostoje, o M. K. gal antroje. Ekspertė L. L. atsakydama į teismo proceso dalyvių klausimus teigė, kad pėsčioji galimai buvo partrenkta pirmoje eismo juostoje, prieštarauja savo duotai rašytinei išvadai, kad pėsčioji kelio pločio atžvilgiu buvo partrenkta ne mažesniu nei 15,5 m atstumu nuo Kalvarijų gatvės važiuojamosios dalies kairiojo krašto. Pažymėtina, kad visas kelio plotis eismo įvykio vietoje yra 20,2 m. Tokiu atveju, pėsčioji niekaip negalėjo būti partrenkta pirmoje eismo juostoje kairiuoju autobuso kampu, nes jos plotis (kaip nurodyta eismo įvykio plane) lygus 3,3 m., o atliktas paprastas matematinis skaičiavimas (20,2 m (kelio plotis) - 15,5 m (atstumas iki autobuso kairiojo krašto) = 4,7 m) rodo, kad pėsčioji partrenkimo metu pirmoje eismo juostoje būti negalėjo. Tokiu būdu, anot apelianto, visiškai paneigiama teismo išvada dalyje, kad eismo įvykis įvyko pirmoje eismo juostoje.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė ir kitą neteisingą išvadą, jog pėsčioji buvo partrenkta pėsčiųjų perėjos ribose. Pažymi, kad tiek LTEC ekspertė L. L., tiek nepriklausomas specialistas V. M. nesugebėjo tiksliai nustatyti pėsčiosios partrenkimo vietos kelio ilgio atžvilgiu (t. y. ar pėsčiųjų perėjoje ar už jos buvo partrenkta pėsčioji). Abu specialistai nurodė, kad nukentėjusioji I. N. D. galėjo būti partrenkta ir už pėsčiųjų perėjos ribų, ne didesniu kaip 7,2 m atstumu. Anot apelianto, tokioje situacijoje ypatingą dėmesį reikia skirti kitai objektyviai gautai informacijai ir kitiems byloje esantiems įrodymams. Transporto priemonės apžiūros protokole nurodyta, kad jokių sugadinimų arba įlenkimų autobuso priekinėje dalyje nėra. Neginčytinai byloje nustatyta, kad nukentėjusioji I. N. D. buvo partrenkta autobuso kairiuoju priekiniu kampu. Tai nurodo visi apklausti asmenys - autobuso vairuotojas, nukentėjusioji ir liudytojas. Jeigu nukentėjusioji būtų partrenkta autobuso priekine dalimi, ji neišvengiamai būtų pakliuvusi po autobuso ratais. Tai reiškia, kad pirminio kontakto metu autobusas jau buvo tiek išvažiavęs į Kalvarijų gatvę, kad autobuso šonas buvo nukreiptas į nukentėjusiosios pusę. Specialistas V. M. (ko nedarė LTEC ekspertai) kompiuteriniu būdu modeliavo galimybę autobusui įvažiuoti į Kalvarijų gatvę. Iš paveikslėlių Nr. 4 ir 6 matyti, kad autobuso šonas kontaktui atsiveria jam pilnai pravažiavus pėsčiųjų perėją. Tuo metu autobusas juda pagal laikrodžio rodyklę, todėl kontakto metu nukentėjusioji niekaip negalėjo būti nublokšta į priekį. Tokio kontakto metu žmogaus kūnas tūrėjo judėti link kelio vidurio. Todėl, pasak apelianto, galima kategoriškai teigti, kad pėsčioji buvo partrenkta už perėjos ribų.
Apeliantas taip pat nurodo, kad nukentėjusiosios I. N. D. parodymai dalyje dėl partrenkimo vietos, dėl judėjimo trajektorijos neatitinka liudytojo M. K. parodymų, apelianto parodymų, ekspertės L. L. ir specialisto V. M. išvadų, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo. Todėl pirmos instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, dėl ko padarė neteisingą išvadą ir nepagrįstai priėmė byloje apkaltinamąjį nuosprendį. Pasak apelianto, jis nepažeidė jokių KET punktų reikalavimų. Reguliuojamoje sankryžoje privažiavus prie šviesoforo, prieš darant dešinio posūkio manevrą, jis sustojo, kad praleistų pėsčiuosius. Praleidęs pėsčiuosius ir įsitikinęs, kad kitų žmonių pėsčiųjų perėjoje ir už jos visose trijose eismo juostose jo judėjimo kryptimi nėra, pradėjo važiuoti. Šioje kelių eismo situacijoje jis negalėjo numatyti, kad kitas eismo dalyvis pažeis KET reikalavimus ir eis per kelią už pėsčiųjų perėjos ribų. Apeliantas įsitikinęs, ir tai patvirtino eismo įvykio specialistų skaičiavimai, kad pėsčioji buvo partrenkta už pėsčiųjų perėjos ribų, o nepastebėti jos galėjo tik tokiu atveju, jeigu pėsčioji į jo krypties važiavimo eismo juostą išėjo iš už sustojusių priešingos krypties eismo juostoje (važiuojančių link Žaliojo tilto) automobilių, nes tuo metu jiems degė raudonas šviesoforo signalas. Apeliantas nukentėjusiosios prie automobilių nepamatė dėl to, kad tamsiu paros metu nukentėjusioji buvo apsirengusi tamsiais drabužiais, ant kurių nebuvo jokių atšvaitų, ir todėl, kad ji yra labai žemo ūgio, dėl ko jos siluetas susiliejo su automobiliais. Tokiu būdu, nukentėjusioji I. N. D. savo veiksmais pažeidė KET 49 punkto reikalavimus, kur nurodyta, kad į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra - sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pėsčioji, kaip ir kiti eismo dalyviai, privalo elgtis atsargiai ir nekelti pavojaus. Šiuo atveju pėsčioji, eidama už pėsčiųjų perėjos ribų, puikiai turėjo matyti artėjančią link jos transporto priemonę ir būdama atidi galėjo ir turėjo realią galimybę sustoti trečioje eismo juostoje. Šoninis, slystantis kontaktas rodo, kad nukentėjusioji faktiškai pati atsitrenkė į autobuso kairįjį šoną, nors lengvai galėjo to išvengti. Tokie, nukentėjusiosios veiksmai, pažeidžiantys KET 49 p. reikalavimus, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nagrinėjamu eismo įvykių ir buvo būtinoji eismo įvykio ir atsiradusių pasekmių kilimo sąlyga.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. P. apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl G. P. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., kuri įtvirtina baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog G. P., elgdamasis neatsargiai ir neatidžiai kelyje, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu kitam asmeniui buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, t. y. 2010 m. lapkričio 25 d., apie 21 val. 58 min., Kalvarijų – Žalgirio g. sankryžoje, Vilniuje, vairuodamas UAB „V. A.“ (duomenys pakeisti) priklausantį autobusą „Mercedes Benz 0 405“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas Žalgirio gatve, ir reguliuojamoje šviesoforu Kalvarijų – Žalgirio g. sankryžoje sukdamas į dešinę, į Kalvarijų g., buvo neatsargus ir neatidus, neatsižvelgė į važiavimo meteorologines sąlygas, eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, įvažiavo į pažymėtą pėsčiųjų perėją ir partrenkė jo važiavimo kryptimi, iš kairės pusės į dešinę, ėjusią pėsčiąją I. N. D., dėl ko pėsčiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
BK 281 straipsnyje numatytų veikų požymiai įtvirtinti blanketinėje dispozicijoje, todėl atskleidžiant jų turinį privalu remtis teisės aktais, galiojančiais greta baudžiamojo įstatymo ir reglamentuojančiais įvairaus pobūdžio kelių eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles, šiuo atveju – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintomis Kelių eismo taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad G. P. pažeidė KET 9, 34, 134, 162 punktų reikalavimus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, savarankiškai darydamas išvadą, jog apeliantas savo veiksmais pažeidė KET 134 p., praplėtė pareikštą kaltinimą, nes toks kaltinimas jam pateiktas nebuvo. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras nurodė, kad pateiktame kaltinime yra techninė klaida, iš tikrųjų yra nurodytas KET 133 punkto turinys, o ne 134 p. (T. 2 b. l. 104). Prokuroras tai patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nuosprendyje yra rašymo apsirikimas - techninė klaida, nurodant vieną iš pažeistų Kelių eismo taisyklių punktų skaičiais, tai, kad G. P. pažeidė KET 134 p., kuri yra ištaisoma, pripažįstant, kad G. P. pažeidė, ne KET 134 p., o KET 133 p. Ši aplinkybė nekeičia nuosprendžio esmės, neturi įtakos G. P. veikos kvalifikavimui pagal BK 281 str. 1 d. bei nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pripažinti neteisėtu ir (ar) nepagrįstu. Baudžiamojo proceso įstatymas – BPK 308¹ str. leidžia ištaisyti nuosprendyje tokio pobūdžio rašymo apsirikimą. Skundžiamame nuosprendyje aprašyta nuteistojo padaryta veika visiškai atitinka jam pateiktą kaltinimą, išdėstytą 2012-03-12 rašte „Dėl kaltinimo pakeitimo teisme“ (t.2, b.l. 38). Nuosprendžio septintame lape pacituotas KET 134 punkto turinys nesudaro pagrindo teigti, kad nuteistajam inkriminuotas šio punkto pažeidimas.
KET 9 p. numatyta, kad Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šis KET punktas suponuoja pareigą vairuotojui ne tik kad neviršyti leistino greičio, bet ir važiuoti saugiu greičiu, kad kiekvienu atveju būtų galima suvaldyti transporto priemonę. Nagrinėjamu atveju G. P. nebuvo pasirinkęs tokio automobilio judėjimo greičio, kad būtų užtikrintas visų eismo dalyvių saugumas, tai yra jis nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui ir tuo pažeidė KET 9 punkto reikalavimus, vairavo transporto priemonę greičiu, kuris Kalvarijų g. – Žalgirio g. sankryžoje, kur eismas yra labai intensyvus, nebuvo saugus ir kėlė pavojų kitiems eismo dalyviams.
KET 34 punkte nurodyta, kad vairuotojas, sukdamas į dešinę ar į kairę sankryžose, privalo sustoti ir praleisti į jo važiavimo krypties bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. KET 162 p. numato, jog sukdamas sankryžoje į kairę arba į dešinę, vairuotojas privalo duoti kelią visiems eismo dalyviams, kertantiems jo važiavimo krypties eismo juostas. KET 133 punkte nurodyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šie KET reikalavimai įpareigoja vairuotoją sukant į kairę ar į dešinę sankryžose būti itin atidžiu ir atsargiu, įvertinti susidariusią situaciją dėl pėsčiųjų, kertančių jo važiavimo kryptį ir pasirinkti tokį posūkio variantą, kuris būtų saugus. Jei vairuotojas dėl kokių nors priežasčių nemato, kas vyksta perėjoje, jis turi judėti itin lėtai arba prieš perėją visiškai sustoti net jei joje ir visai nėra pėsčiųjų, bet vairuotojas tuo nėra įsitikinęs. Vairuotojas atsakomybėn negalėtų būti traukiamas tik tokiu atveju, jei būtų nustatyta, kad pėsčiojo elgesys buvo itin netikėtas, visiškai neprognozuojamas, labai rizikingas ir pan. Nors apeliantas skunde nurodė, kad eismo įvykis kilo dėl nukentėjusiosios padaryto KET 49 p. pažeidimo, tačiau nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje toks nukentėjusiosios elgesys nenustatytas, todėl padaryta pagrįsta išvada, kad G. P. sprendimas – autobuso nestabdymas ar greičio nemažinimas ir neįsitikinimas, kad perėjoje nėra pėsčiųjų, susidariusioje situacijoje buvo aiškiai netinkamas ir jam baudžiamoji atsakomybė taikyta pagrįstai. Byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių vairuotojas galėjo nepamatyti pėsčiosios.
BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (nesunkų kito asmens sveikatos sutrikdymas) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir sveikatos sutrikdymo. Kaip minėta, G. P. pažeidė KET 9, 34, 133, 162 punktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kilę padariniai, t. y. I. N. D. padaryti sužalojimai, kurie vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu (Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G144/ll(01) (T. 1, b.l. 33-34), buvo dėsningas kaltinamojo G. P. padarytų KET pažeidimų rezultatas ir priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Nusikaltimą kaltinamasis padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, tai yra jis nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas padarė netinkamą išvadą, kad eismo įvykis įvyko pirmoje eismo juostoje ir kad pėsčioji buvo partrenkta pėsčiųjų perėjos ribose. Pasak apelianto, pėsčioji buvo partrenkta už perėjos ribų. Kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus, nes jie yra paneigti byloje surinktais, teismo ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais: nukentėjusiosios I. N. D., liudytojo M. K. parodymais, ikiteisminio tyrimo veiksmų protokoluose užfiksuotais duomenimis ir specialisto išvada bei parodymais teisme. Apklausta pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji I. N. D. parodė, kad 2010-11-25 vakare grįždama iš parduotuvės ji ėjo degant žaliam šviesoforo signalui. Faktiškai ji jau buvo perėjusi perėją, buvo likę maždaug trys metrai iki jos pabaigos. Staiga iš šono gana nemenku greičiu iššoko autobusas. Ji mėgino nuo jo trauktis, žengė keletą žingsnių atgal. Pasitraukti jai nepavyko, ji griuvo ant šono pėsčiųjų perėjoje, kur yra balti dryžiai. Autobusas dar važiavo. Vyrai, kurie sėdėjo ant suolelio, beldė autobusui iš dešiniojo šono, kad jis sustotų, nes jis visiškai jos nematė, dar nebuvo sustojęs. Vairuotojas pats išlipęs pasakė, kad jos nematė, nes jis nežiūrėjo į šitą pusę. Negali pasakyti, kiek autobusas pavažiavo po smūgio, nes ji buvo šoko būsenoje. Per perėją ji ėjo, nebėgo, nes nebuvo kur skubėti. Autobusas ją kliudė kairiuoju kampu. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes (T. 1, b.l. 37-38). Įvykį tiesiogiai matęs liudytojas M. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2010-11-25 vakare, apie 22.00 val., stovėdamas stotelėje matė, kad važiavo autobusas, jam degė žalias šviesoforo signalas. Buvo daugiau pėsčiųjų, autobusas buvo kažkiek pristabdęs, praleido kitus pėsčiuosius ir važiavo toliau. Nukentėjusiajai taip pat degė žalia šviesa. Autobusas suko į dešinę pusę. Per pėsčiųjų perėją ėjo nukentėjusioji. Sukdamas į dešinę pusę, autobusas kairiąja puse kliudė nukentėjusiąją, pastaroji krito. Negali pasakyti, kur tiksliai nukrito nukentėjusioji, gal ant antros eismo juostos, netoli stoteles. Moteris gulėjo maždaug ties pirmos autobuso sekcijos viduriu, autobusas buvo didelis, dvigubas. Autobusas nestabdė, gal šiek tiek pristabdė. Po eismo įvykio autobusas sustojo už pėsčiųjų perėjos. Vairuotojas sakė, kad pėsčiosios nematė. Buvo tamsu, todėl negali pasakyti, ar nukentėjusioji ėjo pėsčiųjų perėjos žymėjimo ribose. Nukentėjusioji ėjo normaliai, nebėgo. Po įvykio jis kalbėjo su autobuso vairuotoju. Autobuso vairuotojas sakė, kad jis buvo įsižiūrėjęs į dešinę pusę (T. 2, b. l. 93-94). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes (T. 1, b.l. 56-57), teisme tik papildomai nurodė, kad tuo metu buvo daugiau žmonių, einančių per pėsčiųjų perėją ir kad autobusas buvo kažkiek pristabdęs, praleido kitus pėsčiuosius ir toliau važiavo. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks netikslumas nesudaro pagrindo kitų M. K. parodymų, susijusių su eismo įvykiu, vertinti kaip nepatikimų, kuriais negalima remtis pripažįstant G. P. kaltu pagal BK 281 str. 1 d. Lietuvos Teismo ekspertizės centro specialistė L. L. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patvirtino savo 2011-07-15 išvadą Nr. 11-856(11). Iš šios išvados matyti, kad pėsčioji kelio pločio atžvilgiu buvo partrenkta nemažesniu nei 15,5 m. atstumu nuo Kalvarijų gatvės važiuojamosios dalies kairiojo krašto, o kelio ilgio atžvilgiu pėsčiųjų perėjoje ar nedidesniu nei 7,2 atstumu už pėsčiųjų perėjos. Buvusioje kelio eismo situacijoje autobuso „Mercedes Benz 0 405" vairuotojo G. P. veiksmai,- reguliuojamoje sankryžoje sukdamas į dešinę nepraleido kelio važiuojamąją dalį kirtusios pėsčiosios I. N. D. ir dėl to ją partrenkė,- techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Jeigu buvusioje kelio eismo situacijoje pėsčioji I. N. D. kelio važiuojamąja dalimi judėjo ne pėsčiųjų perėja, tai šie pėsčiosios veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu (T. 1, b.l. 24-28). Specialistė teisme papildomai nurodė, kad kelių eismo taisyklėse yra numatyta, kad vairuotojas turi pasirinkti tokį greitį, kad sustotų iki iš anksto numatomos kliūties. Pasak specialistės, akivaizdu, kad čia yra būtent toks atvejis. Sankryžoje vairuotojas, sukdamas į dešinę, privalo praleisti kitus eismo dalyvius, pėsčiuosius, kertančius važiuojamąją dalį, todėl laikoma, kad važiuojamoje dalyje einantis pėstysis suvokiamas kaip iš anksto numatoma kliūtis. Jau tada vairuotojas turi pasirinkti tokį greitį, kad galėtų sustoti, jeigu pėstysis įžengtų į jo važiuojamąją dalį. Tokioje situacijoje vairuotojas visada turi laukti kliūties. Vairuotojas turi įsitikinti, kad nieko nėra, nes šiuo atveju, sukdamas į dešinę, jis yra kaip šalutiniame kelyje, jis neturi pirmumo teisės, privalo visus praleisti. Negali atmesti tos galimybės, kad nukentėjusioji buvo kliudyta pėsčiųjų perėjos ribose, visiškai tikėtina, kad ji buvo partrenkta pirmojoje eismo juostoje, tačiau arčiau kairiojo krašto (T. 2, b.l. 89-90). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad visi šie duomenys atitinka tarpusavyje. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių minėti asmenys būtų šališki, suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamą asmenį nebūto nusikaltimo padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus, todėl šiais parodymais netikėti teismas neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog minėtų įrodymų visuma paneigia G. P. išsakytus teiginius, kad dėl eismo įvykio kalta pėsčioji, kuri staigiai atsirado jo važiuojamoje dalyje ir ėjo ne per pėsčiųjų perėją, o jo parodymus vertino kaip siekimą sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Nuteistojo gynėjo prašymu Dr. V. M. įmonės „Impulsana“ atliktas tyrimas, pateikiant byloje specialisto išvadą (t.2, b.l.14-21), nepaneigia nuteistojo kaltės dėl nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 1 d. Išvados trečiame punkte nurodytas atsakymas dėl pėsčiosios I.N. D., negali būti vertinamas, nes trečias klausimas suformuluotas neteisingai, neatsižvelgta, kad nukentėjusioji sakiusi, jog bandydama išvengti susidūrimo, ji traukėsi atgal, todėl susidūrimo metu ji nebuvo poros žingsnių atstumu nuo šaligatvio.
Konstatavus G. P. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 1 d., apylinkės teismas pagrįstai tenkino nukentėjusiosios I. N. D. civilinį ieškinį iš dalies ir jai priteisė iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 7250,68 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; iš G. P. 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apylinkės teismas pateikė pakankamai išsamius motyvus dėl priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžio, tinkamai atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, į tai, kad G. P. padarė neatsargų nusikaltimą, sąmoningai nesiekiant sukelti dvasinių ir moralinių išgyvenimų, todėl priteistas civilinio ieškinio dydis nėra per didelis.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nuteistojo G. P. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atmesti nuteistojo G. P. apeliacinį skundą.
Nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos aprašyme ištaisyti rašymo apsirikimą, vietoj KET 134 p. nurodyti KET 133 p.