Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2013-06-07 · Civilinė byla Nr. 2A-447/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-06-07
Bylos Nr.
2A-447/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Marytė Mitkuvienė, Audronė Jarackaitė, Alė Bukavinienė
Ieškovas
V. J.
Atsakovas
S. C.
Kategorijos
  • 42.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-447/2013Procesinio sprendimo kategorija 42.5.; 63.1.; 114.11. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2687-464/2011 pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovui S. C. dėl skolos, palūkanų ir netesybų išieškojimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 70000 Lt skolą, 30600 Lt palūkanų ir 36618,40 Lt delspinigių ir bylinėjimosi išlaidas. Savo reikalavimą grindžia 2001-02-03 sudaryta tarp šalių paskolos sutartimi ir jos pagrindu perduota atsakovui 70000 Lt paskolos suma, kurią šis privalėjo grąžinti iki 2003-02-04. 2002-04-01 atsakovas perdavė ieškovui 3000 Lt, šią sumą pagal CK 6.872 str. 2 d. nuostatas ieškovas įskaitė kaip palūkanas. Pagal sutartį priskaičiavo 24 proc. dydžio metines palūkanas, kurios už dvejus metus – nuo 2001-02-03 iki 2003-02-04 sudaro 33600 Lt. Taip pat priskaičiavo 36318,40 Lt delspinigių, t.y. po 0,2 proc. (po 201,20 Lt) už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, atsižvelgdamas į sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad pagal paskolos sutartį pinigai paskolinti S. C. PĮ, o reikalaujama jų iš S. C., kaip fizinio asmens. Pažymėjo, kad su ieškovu jokios paskolos sutarties nėra sudaręs ir jokių įmokų skolai grąžinti nėra mokėjęs, ši sutartis suklastota. Tokios paskolos sumos ieškovas nedeklaravo ir Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, kaip neįrodė ir to, kad apskritai disponavo tokia pinigų suma. Nesutinka su palūkanų paskaičiavimo principu, šios, atsakovo manymu, pagal sutartį galėtų būti iš viso 32940 Lt. Be to, šios palūkanos yra neprotingai didelės, viršijančios daugiau nei pusę pačios skolos sumos. Ieškovas nepagrįstai reikalauja ir delspinigių kartu su palūkanomis. Delspinigiai įskaitomi į nuostolių atlyginimą, o minimalius nuostolius šiuo atveju padengia palūkanos. Delspinigiai apskaičiuojami neteisingai, jie yra aiškiai per dideli, jei būtų skaičiuojami po 0,05 proc. per dieną, nuo 67000 Lt sumos, atimant ieškovo nurodomą kaip grąžintą 3000 Lt sumą, už 182 dienas galėtų susidaryti tik 24388 Lt delspinigių.

Atsakovo atstovo tvirtinimu, ši paskolos sutartis nebuvo sudaryta ir tokio teksto, kuris joje yra, atsakovas nepasirašinėjo. Tačiau atsakovas neneigia aplinkybės, kad tuščią lapą su savo parašu buvo palikęs tuometiniam savo advokatui, kad pastarasis surašytų atsakovo įmonės vardu užklausimą antstoliui. Spėja, kad būtent šiuo lapu ir pasinaudojo ieškovas, kurį taip pat tuo metu atstovavo tas pats advokatas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš V. J. 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų S. C. naudai bei priteisė iš V. J. 57 litus 30 centų procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų valstybės naudai. Teismas sprendė, laikinąją apsaugos priemonę, pritaikytą Vilniaus apygardos teismo 2007-07-25 nutartimi, t.y. atsakovui S. C., priklausančios namo dalies, esančios adresu (duomenys neskelbtini), areštą, lygų 137218,40 Lt sumai, šiam sprendimui įsiteisėjus panaikinti.

Teismas nurodė, kad vertinant atsakovo išdėstytas abejones dėl paskolos sutarties, įtvirtintos rašytine forma, sudarymo, teismas pirmiausia atsižvelgia į tokių santykių teisinį reglamentavimą. Paskolos sutartis sudaryta 2001-02-03, dar galiojant 1964 m. CK, todėl aiškinant šalių surašytą paskolos sutartį taikomos šio kodekso normos, reglamentavusios paskolos santykius. 1964 m. CK 291 str. 1 d. buvo nustatyta, kad paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Šio kodekso 291 str. 2 d. (1995-07-05 įst. red,) buvo ir tokia nuostata, kad paskolos sutartyje paskolos davėjas gali įsipareigoti pinigus ar daiktus paskolos gavėjui perduoti ateityje. Todėl pagal galiojusias iki naujojo CK įstatymo normas paskolos sutartis galėjo būti tiek realinė – pinigai ar rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai turėjo būti perduodami sutarties sudarymo metu, tiek konsensualinė – pinigai ar rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai galėjo būti perduoti ateityje. Abiem atvejais esminė paskolos sutarčių sąlyga buvo pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Nesant jų realaus perdavimo, reikalavimas priteisti skolą negalėtų būti tenkinamas. Tokios praktikos laikėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas paskolos santykių reglamentavimą, nustatytą 1964 m. CK (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998-12-14 nutartis c.b. Nr. 3K-84/1998; 2000-06-05 nutartis c.b. Nr.3k-3-643/2000; 2001-11-28 nutartis c.b. Nr. 3K-3-1209/2001).

Vėliau paskolos santykių teisinis reglamentavimas pakito tuo aspektu, kad pagal 2000 m. CK paskolos sutartis pripažįstama sudaryta tik nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 1 d. ir 2 d.), todėl pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinis sandoris. Paskolos sutarties priskyrimas realinių sutarčių grupei reiškia tai, kad nors sutarties sudarymu yra įtvirtinama šalių suderinta valia dėl paskolos, tačiau kartu yra būtinas ir sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Todėl teismui, esant ginčui, pakanka įsitikinti, jog paskolos dalykas, įvardintas rašytinėje sutartyje, buvo perduotas paskolos gavėjui. Sutarties nuginčijimo pagrindą, turi įrodyti būtent paskolos gavėjas. Įrodžius, kad paskolos sutarties dalykas nebuvo perduotas paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.).

Būtent tokių teisinių padarinių ir siekia atsakovas, tvirtindamas, jog ne tik pinigai (paskolos sutarties dalykas) pagal šį dokumentą nebuvo jam perduoti, bet ir apie pačios sutarties egzistavimą jis nieko nežinojo, iki teisme buvo inicijuota ši byla dėl paskolos priteisimo. Teismo vertinimu nagrinėjamojoje byloje paskolinių teisinių santykių pagal rašytinę sutartį atsiradimą, kitaip tariant, ar ginčijama atsakovo sutartis juridiškai buvo sudaryta, apsprendžia tai, ar paskolos dalyku joje nurodyta pinigų suma realiai buvo atsakovui perduota. Kadangi sutartyje pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui (atsakovui, atstovaujančiam individualią įmonę) faktas yra užfiksuotas, taip pat specialisto išvada nėra paneigtas atsakovo parašo šioje sutartyje tikrumas ir autentiškumas (b.l.73, 74, 75-77), įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia būtent atsakovo pareigą nuginčyti sutartyje nurodytą pinigų jam perdavimo aplinkybę, tuo paneigiant įstatyminę prezumpciją, jog paskolos sutartis yra sudaryta (CPK 12 str., 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-09-28 nutartis c.b. Nr. 3K-3-26602010).

Teismas nurodė, kad vertintini ir kiti duomenys, kuriuos pavyko šioje byloje surinkti, ir kurie patvirtina arba paneigia kiekvienos iš bylos šalių paaiškinimus dėl sutarties sudarymo. Ieškovo atstovo teigimu, sutartis buvusi sudaryta anksčiau, nei 2001-02-03 (dar sausio mėnesį), o surašyta vėlesne data dėl patogumo skaičiuojant palūkanas. Ji buvo surašyta ieškovo namuose Žaros g.3-5, Vilniuje, tekstas surinktas jo paties kompiuteriu, atspausdintas ant lapo su jame jau buvusiu atsakovo įmonės antspaudu, dėl atsakovo parašo buvimo ar nebuvimo negali tiksliai pasakyti. Taip pat teismo posėdyje atstovas teigė, jog sutartį pasirašant dalyvavo ir G. T., atvežęs skolinamus pinigus -17500 JAV dolerių. Teismas pažymėjo, kad šio asmens apklausos kaip liudytojo dėl paskolos sutarties sudarymo aplinkybių ieškovas nesiekė ir neprašė, o kitų duomenų, išskyrus nuorodą pačioje sutartyje, kurie galėtų patvirtintini pinigų pagal ją perdavimo atsakovo įmonės nuosavybėn faktą byloje nesama. Tuo tarpu atsakovo atsikirtimų į ieškinį teiginius, susijusius su tuščio popieriaus lapo su atsakovo S. C. parašu ir įmonės antspaudu, skirto visiškai kitam tikslui, panaudojimu, taip pat tokio veiksmo galimą motyvą (ieškovas siekė užsitikrinti kitam asmeniui suteiktos paskolos grąžinimą, kurį ieškovui rekomendavo atsakovas), iš dalies patvirtina iš ikiteisminio tyrimo medžiagos gauti dokumentai. Antai tirdama 2001-02-03 paskolos sutarties bei daug vėliau, net po vienerių metų - 2002-04-04 surašyto ir antstoliui adresuoto prašymo dėl išieškojimo vykdymo, rekvizitų tapatumą tyrimą atlikusi specialistė konstatavo, jog nors ir nėra galimybės nustatyti 2001-02-03 paskolos sutartyje esančių antspaudo, parašų bei tekstų atlikimo eiliškumo, tačiau pateiktame tirti 2002-04-04 prašyme dėl išieškojimo vykdymo apatinėje dalyje S. C. personalinės įmonės antspaudas bei parašas ties S. C. pavarde yra nukopijuoti (perkelti) nuo 2001-02-03 paskolos sutarties su tokiais pačiais rekvizitais, panaudojus technines priemones. Abejuose dokumentuose esantys parašai bei antspaudai visiškai tarpusavyje sutampa (b.l. 73,74, 82-88). Kitoje specialisto išvadoje yra tikėtinai sprendžiama, kad spausdintuvo MINOLTA qMS, kratos metu paimtame bute Žaros g. 3-5, Vilniuje (2010-05-06 specialisto išvados įvadinė dalis, b.l. 93), dažančios medžiagos bei dažančios medžiagos, kuriomis atspausdintas tyrimui pateiktoji 2001-02-03 paskolos sutartis, yra vienodos cheminės kokybinės sudėties (b.l. 79-80). Ieškovo namuose kratos metu paimto kompiuterio standžiajame diske yra išlikusi informacija, kad 2007-02-19, t.y. praėjus itin ženkliam laiko tarpui nuo menamai 2001-02-03 surašytos paskolos sutarties datos, kompiuterio vartotojo „Vilnius“ atidarytų failų sąraše buvo rasta nuoroda apie atidarytą failą pavadinimu „S. C. PASKOLOS SUTARTIS.doc“ iš lanksčiojo 3.5 colių diskelio, dėl ko daugiau informacijos apie šio failo turinį neišliko. Teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad ši data yra labai artima ieškinio pareiškimo teisme datai – 2007-05-08.

Teismas nurodė, kad atsakovo poziciją, kuri leidžia pagrįstai abejoti paskolos sutarties sudarymo aplinkybėmis, sustiprina ir tai, jog nėra pateikiamas joks logiškas ieškovo paaiškinimas, kodėl buvo būtinybė paskolos sutarties tekstą atspausdinti popieriaus lape su jame jau neabejotinai buvusiais rekvizitais - įmonės antspaudu bei atsakovo parašu, o tokio parašo buvimą šiame lape patvirtina jau minėta 2008-04-09 specialisto išvada Nr. 2840 (b.l. 82-88), juo labiau, jeigu paskolos sandorio sudarymo metu atsakovas asmeniškai dalyvavo ir paėmė pinigus. Nėra paaiškinama ir abiejų dokumentų, kurie buvo specialistų ikiteisminiame tyrime lyginami – paskolos sutarties ir vėlesne data surašyto bei faksu antstoliui išsiųsto prašymo dėl vykdymo veiksmų atsakovo personalinės įmonės naudai atlikimo, visiška rekvizitų (parašo ir spaudo) sutaptis (b.l. 82-88). Kita vertus, teksto, ir ypač tokiame materialines teises sukuriančiame dokumente, kaip paskolos sutartis, kompiliacija į jau turintį kažkokią informaciją ar rekvizitus, kaip yra nagrinėjamu atveju, popieriaus lapą, siekiant tinkamoje vietoje (ties įmonės antspaudu ir atsakovo parašu) įrašyti jo pavardę, yra gerokai sudėtingesnis uždavinys, nei įprastu būdu atspausdinti sutarties tekstą ir visiems dalyvaujantiems asmenims (paskolos davėjui, paskolos gavėjui ar jo atstovui, jei gavėjas juridinis asmuo) sutartį pasirašyti.

Vadovaujantis aptartų bylos įrodymų visuma bei tikimybių pusiausvyros principu, kuris yra pagrįstas įrodinėjimo civiliniame procese specifika bei teisės doktrinoje įtvirtinta įrodymų tikėtinumo taisykle, teismas padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju didesnė paskolos sutarties nesudarymo ir pinigų atsakovui neperdavimo tikimybė (CPK 185 str.). Atsakovas nesiekė nuginčyti sandorio kuriuo nors jo negaliojimo pagrindu, o pasirinko kitą savo pažeistų teisių gynimo būdą – paskolos sutarties sudarymo paneigimą. Tokius teisinius santykius, reglamentuoja CK 6.875 str. 3 d. Atsižvelgiant į paskolą, kaip realinę sutartį (CK 6.870 str. 2 d.), ir nesant būtinųjų tokio sandorio sudarymui sąlygų (paskolos dalyko perdavimo), paskolos sutartis laikoma nesudaryta. Šiame kontekste ieškovo reikalavimas vertintinas kaip nesąžiningas ir negali būti tenkinamas. Tai konstatavus, kiti ieškinio argumentai bei atsikirtimai į juos, susiję su palūkanų bei delspinigių skaičiavimu, tampa teisiškai neaktualūs, todėl teismas dėl jų nepasisakė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas V. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos teismo 2011-11-29 sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Patikslintu apeliaciniu skundu apeliantas nurodo, kad baudžiamojoje byloje priėmus išteisinamąjį nuosprendį, kuris turi prejudicinę reikšmę, apeliantas prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas išnagrinėdamas civilinę bylą pažeidė CPK 163 straipsnio 3 dalies bei 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įrodymų tyrime pažeidė įrodymų tyrimo betarpiškumo principą bei nusižengė teisingumo ir protingumo principams.

2. Teismas neturėjo jokios realios galimybės išnagrinėti bylą objektyviai ir nešališkai, nes apsiribojo vienu įrodymu (paskolos sutartimi), dėl kurio sudarymo laiko, vietos, pinigų perdavimo (neperdavimo) fakto vyksta tyrimas baudžiamojoje byloje. Neteisėtai atnaujinus bylos nagrinėjimą teismas negalėjo būti teisingas, neturėjo galimybės betarpiškai tirti įrodymus, ir net neturėjo teisės vertinti baudžiamajame procese tirtų ir tiriamų įrodymų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas S. C. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovo V. J. bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pilnai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo netenkintas ieškovo ieškinys laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis ieškovo V. J. skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). CPK 320 str. 2 d. įtvirtintoms apeliacijos riboms būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Apeliantas apeliaciniame skunde, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tesėjų kolegija pažymi, kad remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės yra aiškios, o šalių pozicijos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose.

Nagrinėjamos bylos atveju kilo ginčas ar ieškovą V. J. ir atsakovą S. C. siejo paskolos santykiai. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 70000 Lt skolą, 30600 Lt palūkanų ir 36618,40 Lt delspinigių ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas savo reikalavimą grindžia 2001 m. vasario 3 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta paskolos sutartimi ir nurodo, kad atsakovas nevykdo pareigos grąžinti paskolą. Ieškovas nurodo, kad atsakovas yra gražinęs jam 3000 Lt, kuriuos ieškovas laiko kaip dalinai sumokėtas palūkanas. Atsakovas nesutiko su jam ieškovo pareikštu reikalavimu ir nurodė, kad su atsakovu nėra sudaręs paskolos sutarties, todėl neturi pareigos ieškovui mokėti jo reikalaujamą sumą.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija sutinka su teismo nuomone dėl to, kad nagrinėjamos bylos atveju paskolos sutartis sudaryta 2001-02-03, t.y. dar galiojant 1964 m. CK, todėl aiškinant šalių surašytą paskolos sutartį turi būti taikomos šio kodekso normos, reglamentavusios paskolos santykius, tačiau negali sutikti su teismo išvada, kad ieškinys yra nepagrįstas todėl teismo buvo netenkinamas.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas išnagrinėdamas civilinę bylą pažeidė CPK 163 straipsnio 3 dalies bei 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įrodymų tyrime pažeidė įrodymų tyrimo betarpiškumo principą bei nusižengė teisingumo ir protingumo principams.

Kaip matyti iš bylos medžiagos ieškovas su ieškiniu dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo į teismą kreipėsi 2007 m. gegužės 9 d., o 2007 m. lapkričio 22 d. nutartimi (62 b.l.) teismas pagal ieškovo prašymą bylos nagrinėjimą sustabdė iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir įsiteisės jame priimtas galutinis procesinis sprendimas. Bylos duomenimis teismas 2011 m. gegužės 30 d. sustabdytos civilinės bylos nagrinėjimą atnaujino, nes ikiteisminis tyrimas buvo baigtas ir byla perduota nagrinėti Vilniaus m. 2-ąjam apylinkės teismui. Taigi pirmosios instancijos nelaukdamas kol baudžiamoji byla, kuri turi tiesioginį prejudicinį ryšį su nagrinėjama byla bus išnagrinėta, atsinaujino civilinę bylą ir ją išnagrinėjo.

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2012 m. balandžio 18 d. priėmė nuosprendį, kuriuo V. J. kaltinamas pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., 300 str. 1 d. buvo išteisintas, nepadarius veikų turinčių nusikaltimo požymių. Kaltinimas V. J. buvo suformuluotas, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, turėdamas popieriaus lapą, ant kurio buvo tik S. C. parašas ir S. C. personalinės įmonės antspaudas, pasinaudojęs minėtu popieriaus lapu, spausdintuvu atspausdino jame tekstą, kaip 2001-02-03 paskolos sutartį dėl neva jo S. C. paskolintų 70000 Lt, tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą ir šį dokumentą panaudojo, pridėdamas prie civilinio ieškinio, pateikto Vilniaus apygardos teismui dėl S. C. neva jam negrąžintų 70000 Lt, tokiu būdu apgaule savo naudai pasikėsino įgyti didelės vertės turtinę teisę į S. C. priklausantį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai neduoda teismui pagrindo padaryti išvadą, kad kaltinamasis V. J. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamas veikas. Išanalizavus kaltinamojo V. J., nukentėjusiojo S. C., liudytojų parodymus bei kitą baudžiamosios bylos medžiagą, teismas konstatavo, jog teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatyta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamojo veiksmuose buvo nusikalstamų veikų sudėtis.

Nesutikdami su minėtu nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės prokuroras ir nukentėjusysis S. C. pateikė apeliacinius skundus, kuriuos Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. nutartimi atmetė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. sausio 29 d. nutartimi nukentėjusiojo S. C. kasacinį skundą taip pat atmetė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, įvertinęs surinktus ir teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtus įrodymus, konstatavo, jog byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų V. J. kaltės įrodymų, t. y. nėra pagrindo išvadai, jog paskolos sutartis buvo suklastota ir šią sutartį suklastojo V. J., panaudodamas turėtą tuščią lapą su S. C. individualios įmonės antspaudu ir S. C. parašu. Taip pat teismas padarė išvadą, kad nėra galimybės kategoriškai teigti, jog V. J. tuščią lapą su antspaudu ir S. C. parašu gavo ne iš nukentėjusiojo S. C.. Aplinkybė, kad advokatas V. V. lapo originalą atidavė V. J., neįrodyta. Teismas nurodė, kad V. V. nurodytas aplinkybes patvirtina 2011 m. lapkričio 17 d. ekspertizės aktas. Paties nukentėjusiojo parodymai apie šias aplinkybes nenuoseklūs. Be to, teismas, apžiūrėjęs vykdomąją bylą, konstatavo, kad prašymas dėl išieškojimo vykdymo nebuvo nei labai skubus, nei būtinai reikalingas, juolab būtinai pasirašytas tik įmonės savininko S. C.. Taip teisminio įrodymų tyrimo metu nebuvo paneigta V. J. ir liudytojo V. V. iškelta abejonė, kad nukentėjusysis galėjo numatyti galimą skolos negrąžinimą ir originalaus lapo, kurį padavė V. J. ir ant kurio šis surašė paskolos sutartį, kopiją pateikti V. V., kad ateityje galėtų ginčyti skolinimosi faktą. Kadangi teismas paskolos sutarties klastojimo aplinkybių neginčijamai nenustatė, tai visas abejones, kurių negalėjo pašalinti objektyviais duomenimis, aiškino kaltinamojo V. J. naudai. Teismas nenustatė, kad kaltinamojo ar liudytojo V. V. parodymai yra nenuoseklūs ar skiriasi. Tokias išvadas teismas padarė išanalizavęs ir įvertinęs visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, tiek kaltinančius, tiek teisinančius.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, pripažino, kad jos yra teisingos, ir į esminius nukentėjusiojo skundo argumentus išsamiai ir motyvuotai atsakė.

Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu.

Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės. Tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje, teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir civilinėje byloje iš naujo neįrodinėjamos. Kaip jau buvo minėta baudžiamoje byloje V. J. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, turėdamas popieriaus lapą, ant kurio buvo tik S. C. parašas ir S. C. personalinės įmonės antspaudas, pasinaudojęs minėtu popieriaus lapu, spausdintuvu atspausdino jame tekstą, kaip 2001-02-03 paskolos sutartį dėl neva jo S. C. paskolintų 70000 Lt, tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą ir šį dokumentą panaudojo, pridėdamas prie civilinio ieškinio, pateikto Vilniaus apygardos teismui dėl S. C. neva jam negrąžintų 70000 Lt, tokiu būdu apgaule savo naudai pasikėsino įgyti didelės vertės turtinę teisę į S. C. priklausantį turtą. Taigi, baudžiamojoje byloje į įrodinėjimo dalyko sudėtį įėjo aplinkybės, kurios įeina ir į įrodinėjimo dalyko sudėtį nagrinėjamoje civilinėje byloje, todėl teisėjų kolegijos vertinimu nuosprendžiu nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir civilinėje byloje iš naujo neįrodinėjamos.

Pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą vadovavosi ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri nebuvo tokia išsami kokia buvo teisminio nagrinėjimo metu. Nors teismas ir buvo susipažinęs su dalimi specialistų išvadų, kurios buvo atliekamos ikiteisminio tyrimo metu, tačiau teisminio nagrinėjimo metu 2011 m. lapkričio 17 d. papildomai buvo atlikta ekspertizė ir priimtas aktas Nr. 11-2790 (11). Teisminio nagrinėjimo metu buvo detaliai išanalizuoti ir įvertinti kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, specialistės paaiškinimai, kratos, apžiūros protokolai, vykdomoji byla, specialistų išvados, ekspertizės aktai ir kiti įrodymai. Visi šie įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku, todėl teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai kas išdėstyta daro išvadą, jog pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, esančius įrodymus, pateiktus ekspertizės aktus pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo laikyti, kad šiuo atveju didesnė paskolos sutarties nesudarymo ir pinigų atsakovui neperdavimo tikimybė. Teisėjų kolegija pateiktų argumentų pagrindu laiko, kad labiau tikėtina, jog paskolos sutartis tarp šalių buvo sudaryta, todėl atsakovui kyla pareiga tinkamai vykdyti paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 70000 Lt skolą, 30600 Lt palūkanų, 36618,40 Lt delspinigių ir bylinėjimosi išlaidas.

Pagal šalių 2001 m. vasario 3 d. sudarytos paskolos sutarties 3 punktą S. C. įsipareigojo mokėti 24 % procentus metinių palūkanų nuo paskolintos arba negrąžintos pinigų sumos, arba 2 % procentus mėnesinių palūkanų nuo paskolintos arba negrąžintos pinigų sumos.

Pažymėtina, kad palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas.

Pelno (mokėjimo) palūkanų paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą, todėl pelno (mokėjimo) palūkanų ir netesybų kreditorius gali reikalauti kartu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos civilinėje teisėje bendri mokėjimo (pelno) palūkanų dydžiai įstatymo neįtvirtinti, nes juos nustato šalys, sudarydamos konkrečias sutartis. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamos bylos atveju šalys paskolos sutartyje buvo susitarusios, kad S. C. įsipareigojo mokėti 24 % procentus metinių palūkanų nuo paskolintos arba negrąžintos pinigų sumos. Nuo 2001 m. vasario 3 d. iki 2003 m. vasario d. ieškovas prašė priteisti 33600 Lt palūkanų. Atsakovo 2002 m. balandžio 1 d. sumokėtą 3000 Lt sumą ieškovas laikė kaip palūkanų, bet ne kaip paskolos grąžinimą. Teisėjų kolegija su tokia ieškovo nuomone sutikti negali ir laiko, kad 3000 Lt suma buvo mokama paskolai grąžinti, nes šalių pasirašytoje paskolos sutartyje nebuvo numatyta, kad grąžintini pinigai dengs pirmiausiai palūkanas, o ne paskolą. Kaip teisingai atsiliepime į ieškinį nurodo atsakovas, palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo 70000 Lt už laikotarpį nuo 2001 m. vasario 3 d. iki 2002 m. balandžio 1 d., kas sudarytų 18200 Lt ir nuo 67000 už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2003 m. vasario 4, kas sudarytų 14740 Lt, o iš viso 32940 Lt. Tokia paskolos mokėjimo tvarka numatyta ir paskolos sutarties 3 punkte.

Pagal paskolos sutarties 7 punktą šalys susitarė, kad S. C. pažeidus grąžinimo terminus, priskaičiuotini 0,2 % dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną. Nagrinėjamos bylos atveju pagal šalių sudarytą sutartį delspinigiai nuo 67000 Lt paskolos sumos už šešis mėnesius sudaro 24120 Lt.

Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamos bylos atveju tiek palūkanos, tiek ir delspinigiai yra neprotingai dideli.

CK 197 str. leidžia teismui sumažinti netesybas, jei jos yra pernelyg didelės (CK 6.73 str., 6.258 str.). Šios teisės normos taikytinos ir palūkanoms, kai jos yra pernelyg didelės ir pažeidžia sąžiningumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Akcinis kredito bankas „Nida” v. S. L., bylos Nr. 3K-3-908/2001 m.). Be to, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 4 d. numato, kad CK 1.5 str. įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių kilęs ginčas.

Kaip minėta, ieškovo prašomos priteisti palūkanos ir delspinigiai yra per dideli ir neprotingi, todėl mažintini. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus motyvus bei vadovaudamasi CK 1.5 straipsniu, CK 197 straipsniu, pripažįsta esant pagrindą sumažinti ieškovo prašomas palūkanas iki 16000 Lt, o delspinigius iki 6000 Lt.

Atsižvelgiant, kad ieškovo apeliacinis skundas yra tenkinamas, todėl bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo priteisiamos ieškovui. Byloje yra pateikti įrodymai, kad ieškovas už ieškinį yra sumokėjęs 3744,37 Lt žyminį mokestį (2 b.l.), o už apeliacinį skundą 3744 Lt žyminį mokestį (155 b.l.), todėl 7488,37 Lt ieškovui yra priteisiamas iš atsakovo. Iš atsakovo ieškovui taip pat priteisiamos 2000 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme (4 b.l.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p.,

nuspren džia:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo S. C. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui V. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) 67000 Lt skolą, 16000 Lt palūkanas, 6000 Lt delspinigius, 2000 Lt išlaidų už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme bei 7488,37 Lt žyminį mokestį už ieškinį ir apeliacinį skundą.

Teisėjos Alė BukavinienėAudronė JarackaitėMarytė Mitkuvienė