- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-16
- Bylos Nr.
- 1A-347-478/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-00081-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė (pirm.), Algirdas Remeika, Olegas Šibkovas
- Nuteistasis
- D. N.
- Civilinis ieškovas
- J. V.
- Advokatai
- Arnoldas Blaževičius
- Kategorijos
- 1.2.14.1.1Paprasta vagystė (BK 178 str. 1 d.)
Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-347-478/2015
Teisėja Irmutė Kliučinskienė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00081-2014-5
2015 m. balandžio 16 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Remeikos ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistosios D. N. gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. N. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo
D. N. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir nubausta laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo faktinio nuosprendžio vykdymo pradžios. Kardomosios priemonės rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje paliktos iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Visiškai tenkintas civilinio ieškovo J. V. pareikštas civilinis ieškinys. Iš D. N. priteisti 856 (aštuoni šimtai penkiasdešimt šeši) litai J. V. nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. N. nuteista už tai, kad 2014 m. sausio 10 d. apie 16.00 val., tiksliau nenustatytu laiku Alytaus nakvynės namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Alytaus mieste, būdama 10 kambaryje, iš kelnių kišenės ištraukė nukentėjusiajam J. V. priklausančią piniginę ir pagrobė svetimus, nukentėjusiajam J. V. priklausančius piniginėje buvusius 856 litus, tuo padarydama nukentėjusiajam J. V. 856 litų turtinę žalą.
Šalies argumentai
D. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti, nepadarius inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio l dalyje.
Apeliaciniame skunde nuteistoji nurodo, kad ji jokio nusikaltimo nepadarė ir nuteista nepagristai. 2014 m. sausio 22 d. apklausa jai buvo šokas, ji tiesiog pasimetė, nes jai buvo teigiama, kad jei nepasirašys po apklausos protokolu, bus sulaikyta, todėl jos „atviras prisipažinimas“ nelaikytinas procesiniu dokumentu. Prisipažindama, jog tai ji iš J. V. piniginės pagrobė 856 Lt, save apkalbėjo. Tą pačią, t. y. sausio 22 d., dieną apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją ji sakė tiesą, tą patvirtino ir bylą nagrinėjant teisme. Nėra pagrindo laikyti, kad jos parodymai nėra nuoseklūs.
Nors teismas, priimdamas nuosprendį, privalo vertinti visus įrodymus, tačiau jis vadovavosi tik prielaidomis ir kitų asmenų nekonkrečiais parodymais.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad ji pas J. V. į jo kambarį sausio 10 d. užėjo paprašyti cigaretės, jų tarpusavio santykiai buvo normalūs, su juo išgerdavo vyno. Tą dieną taip pat išgėrinėjo. Begeriant, ji paėmė jo piniginę ir nusinešusį į tualetą, išėmė buvusį vieną šimtą litų, daugiau pinigų piniginėje nebuvo. Pinigus išleido savo reikmėms. Kas paėmė kitus J. V. pinigus, ji nežino. Tą dieną jo kambaryje, be S. ir kurčnebylio, lankėsi ir daugiau asmenų. Pats J. V. apklausiamas teisme parodė, kad jis, gavęs pensiją, buvo užėjęs parduotuvėn apsipirkti. Jis pinigus galėjo ir paprasčiausiai pamesti ar, būdamas neblaivus, kur nors pasidėjo ir dabar kaltina apeliantę.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios D. N. apeliacinis skundas atmestinas.
Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai D. N. pripažino kalta pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Jos kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai taip pat nepažeisti.
Apeliaciniu skundu ginčijama D. N. kaltė, nesutinkama su atliktu įrodymų vertinimu, tvirtinama, kad teismas vadovavosi tik prielaidomis ir kitų asmenų nekonkrečiais parodymais, kad netirtos kitos versijos, kur galėjo dingti nukentėjusiojo pinigai.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliantės argumentais ir sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas išsamia liudytojo, nukentėjusiojo, nuteistosios parodymų ir rašytinių įrodymų analize, jame išdėstyta, kurie įrodymai pagrindžia teismo išvadas ir priimamą nuosprendį, o kurie atmetami dėl jų nepatikimumo.
Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kad patikrintų, išanalizuotų ir tarpusavyje sugretintų bei įvertintų įrodymų visuma leidžia pripažinti D. N. kalta padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. pavogus nukentėjusiojo J. V. pinigus.
Teismas teisingai kritiškai vertino nuteistosios parodymus, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusysis J. V. viso proceso metu laikėsi nuoseklių ir vienodų savo parodymų, nurodydamas įvykio aplinkybes. Tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo pavedimu ikiteisminio tyrimo teisėjo (b. l. 160-161), jis paaiškino, kad sausio 10 d. banke „Swedbank“ pasiėmė senatvės pensiją – viso 886 litus. Pasiėmęs pinigus, įsidėjo į galinę kelnių kišenę ir sugrįžo į nakvynės namus. Sugrįžęs į nakvynės namus, nuėjo pas darbuotoją ir jai atidavė 30 litų skolą. Likusius pinigus laikė nugarinėje kelnių kišenėje. Grįžęs į kambarį, prigulė pamiegoti. Atsikėlęs pamatė, kad kelnių kišenėje nėra piniginės, todėl paklausė kambaryje buvusių vyrų, ar nematė, kas buvo atėjęs į kambarį. G. S. papasakojo, kad jam miegant buvo atėjusi D. N., kuri kažko prie jo vaikščiojo. Kitos dienos ryte susitikęs D., paklausė, kur jo piniginė su pinigais. Ji užėjusi į jo kambarį, atitraukusi lovą parodė piniginę, kurioje nebuvo 856 Lt. Paneigė tą dieną vartojęs alkoholį su D. N.. Tokius parodymus nukentėjusysis patvirtino ir akistatos su D. N. metu.
Liudytojas G. J. S. patvirtino nukentėjusiojo parodymus ir nurodė, kad sausio 10 d. vakare, jiems visiems gulint lovose, į kambarį įėjo kaltinamoji ir kažkoks vyriškis. Vyras nuėjo tiesiai prie kambario lango, o kaltinamoji prie miegančio nukentėjusiojo. Ką moteris darė, jis nematė. Užtrukę kelias minutes kambaryje, atėjusieji kartu iš jo išėjo. Tą vakarą kambaryje nebuvo girtaujama, Jonas grįžo blaivus. Sekančią dieną atsikėlęs J. V. pasigedo piniginės su pinigais. Jis pasakė J. V., kad buvo atėjusi kaltinamoji. Tada nukentėjusysis ją parsivedė į kambarį, pastaroji atitraukė Jono lovą ir parodė piniginę. Piniginėje buvo tik dokumentai, pinigų nebuvo.
Iš dalies liudytojo parodymus patvirtino ir pati nuteistoji, net ir skunde nurodydama, jog buvo J. V. kambaryje ir netgi paėmė iš jo piniginės 100 litų, tačiau, priešingai nukentėjusiajam, tvirtina, kad tai buvo visi piniginėje buvę pinigai, kitus pinigus nukentėjusysis galėjo būti praradęs kitais būdais.
Tačiau tokiais apeliantės argumentais verčia abejoti nenuoseklūs ir kitoms aplinkybės prieštaraujantys jos proceso metu duoti parodymai. Nors nuteistoji tvirtina, kad ji tą dieną girtavo kartu su nukentėjusiuoju jo kambaryje, tačiau liudytojas G. J. S. ir nukentėjusysis šias aplinkybes paneigė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme. Nuteistosios parodymų tikrumu verčia abejoti ir jos surašytas atviras prisipažinimas, kuriame ji pripažįsta vagystę ir labai konkrečiai nurodo jos aplinkybes, kurios atitinka nukentėjusiojo nurodytas – tai, kad piniginė buvo kelnių kišenėje ir kad tuo metu, kai D. N. ją ištraukė, jis miegojo. Be to, D. N. konkrečiai ir tiksliai įvardija ir pavogtų pinigų sumą – 856 Lt, kuri taip pat atitinka nukentėjusiojo nurodytajai. Tokios aplinkybės jai negalėjo būti žinomos, jeigu ji nebūtų pati padariusi veikos. Be to, nors apklausta įtariamąja ji jau neigė paėmusi nukentėjusiojo nurodytą pinigų sumą, tačiau nurodė, kad piniginę ji ištraukė būtent iš nukentėjusiojo kelnių kišenės, jiems prie stalo begeriant vyną. Pinigus ištraukė čia pat kambaryje, o piniginę užmetė už lovos. Tuo tarpu akistatos su nukentėjusiuoju metu, ji jau tvirtino į J. V. kambarį užėjusi pasiskolinti cigaretės, tačiau alkoholio vartojimo fakto jau neminėjo. Taip pat nurodė, kad piniginė buvo ant lovos, todėl nukentėjusiajam išėjus į tualetą, ji iš jos ir ištraukė pinigus – 100 litų.
Teisiamojo posėdžio metu D. N. taip pat keitė parodymus: iš pradžių tvirtino, kad į J. V. kambarį ji galėjo užeiti sausio 10 dieną apie 11 val. paprašyti cigaretės. Tvirtino, kad nukentėjusysis jai buvo išgėręs. Kambaryje buvo G. J. S. ir kurčnebylys. Berūkant nukentėjusysis prisėdo prie jos. Piniginę ji paėmė nuo lovos, o po to, išėmus pinigus – 100 Lt, ją užmetė už lovos. Pinigus išleido savo reikmėm.
Teismui, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. l. 25, 26), D. N. patvirtino, kad į J. V. kambarį atėjo, kai buvo pritemę, galėjo būti apie 16 val., kas atitinka liudytojo G. J. S. parodymus. Tačiau priešingai liudytojui ir nukentėjusiajam, tvirtino, kad J. V. buvo girtas, ir dar turėjo vyno, kurį išgėrė kartu su D. N.. Begeriant, ji piniginę ištraukė iš nukentėjusiojo kelnių kišenės, kas patvirtina nukentėjusiojo parodymus. Pinigus iš piniginės išėmė ten pat kambaryje, kai nukentėjusysis buvo išėjęs į tualetą. Tačiau kategoriškai neigė, jog piniginėje buvo daugiau nei 100 Lt.
Apeliaciniame skunde nuteistoji nurodo dar kitokias aplinkybes – kad ji paėmė nukentėjusiojo piniginę ir pinigus, 100 litų, ištraukė nusinešusi tualete.
Nuteistoji teigė, kad kiti asmenys, buvę kambaryje, tuo metu miegojo, todėl nieko nematė, o piniginę ji užmetė už lovos, kur ji ir buvo rasta, pagal jos nurodymą, todėl apeliantės teiginiai, kad pinigus galėjo paimti ir kiti kambaryje buvę asmenys yra nepagrįsti, nes jeigu piniginėje buvo tik 100 litų, kiti pinigai turėjo būti išimti dar iki to, kai piniginę paėmė nuteistoji ir tai nukentėjusysis būtų matęs ir žinojęs, kadangi, pagal nuteistąją, jis nemiegojo.
Priešingai nei tvirtina D. N. apeliaciniame skunde, nukentėjusysis nenurodė, kad jis pakeliui iš banko dar buvo užėjęs į parduotuvę ir ten ką nors pirkęs. Kad nukentėjusysis būtų parsinešęs kokių pirkinių, nenurodė ir liudytojas G. J. S..
Dėl tokių nuolat keičiamų įvykio aplinkybių ir savo veiksmų išdėstymo, nuteistosios parodymai tikrai verčia abejoti jų tikrumu.
AB „Swedbank“ 2014-02-28 išrašas patvirtino, kad 2014-01-10 J. V. banke buvo išmokėta 888 litai grynais (b. l. 11-12), o tai patvirtina nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, kad atidavus nakvynės namų darbuotojai 30 litų skolą, pas jį galėjo likti 856 litai.
Taigi, atsižvelgus į aptartus įrodymus, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jie patvirtina kaltinimą dėl vagystės visa apimtimi. Teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo nuosekliais ir nekintančiais parodymais, kuriuos patvirtino ne tik liudytojas G. J. S. ir kiti rašytiniai įrodymai, bet iš dalies ir pati nuteistoji. Taip pat teismas pagrįstai atmetė nuteistosios D. N. parodymus, vertindamas juos kaip nepatikimus dėl jų nenuoseklumo, prieštaringumo kitiems įrodymams. D. N. tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu patyrė šoką dėl kaltinimo, ji buvo gąsdinama sulaikymu, todėl pasirašė po apklausos protokolu, o jos parašytas prisipažinimas negali būti vertinamas kaip kaltės įrodymas. Tačiau tokie nuteistosios argumentai taip pat vertintini kritiškai. Kaip nurodė pati nuteistoji, jos prisipažinimas (b. l. 21) yra parašytas jos pačios ir dar prieš apklausiant ją įtariamąja. Tuo tarpu pareiškus jai įtarimą ir apklausus įtariamąja, ji jau tik iš dalies pripažino savo kaltę, nors tvirtina, jog būtent tada jai buvo grasinama sulaikymu. Atsižvelgtina ir į tai, kad nuteistoji D. N. ne pirmą kartą susiduria su teisėsauga – ji jau yra teista penkis kartus, ši nusikalstama veika padaryta neišnykus teistumui, nuosprendžiais jai buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės, taigi, nors sutiktina, kad kaltinimas gali sukelti ir ne itin malonių emocijų, tačiau tikėti tuo, kad dėl to ji galėjo patirti tokį emocinį šoką, baimę būti sulaikytai, jog galėjo save apkalbėti, nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių, šis prisipažinimas taip pat pagrįstai įvertintas kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių D. N. kaltę ir leidžiančiu kitus nuteistosios parodymus vertinti kritiškai, kaip nenuoseklius ir gynybiško pobūdžio, siekiant sušvelninti gręsiančią atsakomybę.
Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos išvados dėl nuteistosios kaltės pagrįstos ne atskirais parodymais, o įrodymų ir įvykio aplinkybių visetu, todėl priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl to apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistosios D. N. kaltė, įvykdžius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką neįrodyta, yra visiškai nepagrįsti. Nuteistajai, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, paskirta bausmė individualizuota tinkama, atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytus bausmės tikslus, žalos atlyginimo klausimas taip pat išspręstas tinkamai, dėl to atskiras ginčas nekyla, todėl naikinti ar keisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio D. N. apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos D. N. (pažyma Nr. TP-7-(2.10)-1011 (b. l. 182), išlaidas iki 2015 m. kovo 4 d. sudaro 23,16 EUR dydžio advokato užmokestis. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su jo teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgtina ir į tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, pateikusi prašymą priteisti valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nepateikė teismui duomenų apie nuteistosios, kurios byloje yra būtinas gynėjo dalyvavimas, turto ir pajamų lygį. Tokie duomenys yra esminiai sprendžiant klausimą dėl galimybės priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-28-976/2015). Įvertinus šias aplinkybes, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistosios D. N. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
D. N. apeliacinį skundą atmesti.