Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-5-361/2018

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2018-11-02
Bylos Nr.: 1A-5-361/2018
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė, Dalius Jocys
Nuteistasis: V. B.
Civilinis ieškovas: BAYERISCHE MOTOREN WERKE AKTIENGESELLSCHAFT
Ieškovas: BAYERISCHE MOTOREN WERKE AKTIENGESELLSCHAFT
Advokatai: Gintaras Balčiūnas, Tomas Jakubauskas

Kategorijos

1.1.4.2Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą (BK 22 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-5-361/2018Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00067-2012-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; (S) 1.2.17.8.1; 2.1.14; 2.1.15.3.3.1; 2.4.2.1; 2.4.6.5.1

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 2 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

sekretoriaujant Irinai Fiodorovai, Linai Gricienei,dalyvaujant prokurorei Virginijai Tilvikienei,nuteistajam V. B., jo gynėjams advokatams Gintarui Balčiūnui ir Ryčiui Paukštei,

civilinio ieškovo BAYERISCHE MOTOREN WERKE AKTIENGESELLSCHAFT atstovui advokatui Tomui Jakubauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. gynėjo advokato Gintaro Balčiūno apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta 80 MGL (3 012 Eur) bauda;

Ieškovo BAYERISCHE MOTOREN WERKE AKTIENGESELLSCHAFT civilinis ieškinys, pareikštas V. B., tenkintas iš dalies ir ieškovui priteista iš V. B. 24 000 Eur žalos atlyginimo bei 1 964 Eur atstovavimo išlaidų.

Nuosprendis dėl D. J. neapskųstas.

Nuosprendžio dalis dėl A. V. išteisinimo panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 2 d. nuosprendžiu – A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 50 MGL (1 883 Eur) bauda. Ieškovo BAYERISCHE MOTOREN WERKE AKTIENGESELLSCHAFT ieškinys tenkintas iš dalies – ieškovui iš A. V. priteista 290 Eur žalos atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. gynėjo advokato G. Balčiūno kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalies, kuria V. B. paliktas nepakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendis, 2017 m. spalio 31 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį, kuria V. B. paliktas nepakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendis, ir perdavė šią bylos dalį nagrinėti iš naujo Klaipėdos apygardos teismui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. B. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „ (duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), direktorius būdamas atsakingas už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, pažeisdamas 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo Nr. VIII-1981 38 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 punkto reikalavimus, numatančius, kad „Įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra: tapatus įregistruotam ženklui tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms; tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu“, to paties įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą, numatantį, kad „Ženklo savininkas, vadovaudamasis šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, gali uždrausti: siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas“, neturėdamas prekių ženklo savininkų leidimo – Vokietijos įmonės AUDI AG, Vokietijos įmonės BAYERISCHE MOTOREN WERKE AKTIENGESELLSCHAFT, JAV įmonės GENERAL MOTORS LLC, A DELAWARE LIMITED LIABILITY COMPANY, Japonijos įmonės HONDA MOTOR CO, LTD, Japonijos įmonės MAZDA MOTOR CORPORATION, Vokietijos įmonės DAIMLER AG, Japonijos įmonės MITSUBISHI CORPORATION, Vokietijos įmonės OPEL EISENACH GMBH, JAV įmonės PLAYBOY ENTERPRISES INTERNATIONAL INC, Japonijos įmonės TOYOTA JIDOSHA KABUSHIKI KAISHA ar jų įgalioto atstovo Lietuvoje leidimo, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2012 m. vasario 23 d., kai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai atliktos kratos metu paėmė prekes, adresu (duomenys neskelbtini), V. B. organizavo tuščių numerių rėmelių pagaminimą, juose uždedant, klijuojant logotipus prekių ženklų su žymenimis AUDI, BMW, CHEVROLET, HONDA, MAZDA, MERCEDES-BENZ, MITSUBISHI, OPEL, PLAYBOY, TOYOTA, taip UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymėjo didelį kiekį prekių – numerių rėmelių, numerių rėmelių apvadų, skirtų realizavimui, be prekių ženklo savininkų leidimo, o prekių apipavidalinimas neatitinka teisėtų gamintojų originalioms prekėms keliamų reikalavimų: 2 803 vienetų numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis AUDI (Vokietijos įmonės AUDI AG), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 280 300 Lt; 10 391 vienetą numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis BMW (Vokietijos įmonės BAYERISCHE MOTOREN WERKE AKTIENGESELLSCHAFT), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 820 889 Lt; 120 vienetų numerių rėmelių apvadų pažymėjo prekių ženklu su žymenimis BMW (Vokietijos įmonės BAYERISCHE MOTOREN WERKE AKTIENGESELLSCHAFT), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 9 480 Lt; 1 100 vienetus numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis CHEVROLET (Jungtinių Amerikos Valstijų įmonės GENERAL MOTORS LLC, A DELAWARE LIMITED LIABILITY COMPANY), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 7 700 Lt; 3410 vienetų numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis MAZDA (Japonijos įmonės MAZDA MOTOR CORPORATION), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 57 970 Lt; 1 703 vienetų numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis MERCEDES-BENZ (Vokietijos įmonės DAIMLER AG), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina –– 245 232 Lt; 330 vienetų numerių rėmelių apvadų pažymėjo prekių ženklu su žymenimis MERCEDES-BENZ (Vokietijos įmonės DAIMLER AG), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 47520 Lt; 2 476 vienetus numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis OPEL (Vokietijos įmonės OPEL EISENACH GMBH), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 17 332 Lt; 3 086 vienetų numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis TOYOTA (Japonijos įmonės TOYOTA JIDOSHA KABUSHIKI KAISHA), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 108 010 Lt; 2 507 vienetų numerių rėmelių apvadų pažymėjo prekių ženklu su žymenimis HONDA (Japonijos įmonės HONDA MOTOR CO, LTD); 3 226 vienetų numerių rėmelių apvadų pažymėjo prekių ženklu su žymenimis MITSUBISHI (Japonijos įmonės MITSUBISHI CORPORATION). Japonijos įmonei TOYOTA JIDOSHA KABUSHIKI KAISHA prekių ženklu pažymėtas prekes su žymenimis TOYOTA. Tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, nes 2012 m. vasario 23 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimų biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai atliktos kratos metu paėmė prekes. Tuo V. B. teisėtiems prekių savininkams pasikėsino padaryti didelę turtinę – 461 779,71 Eur – (1 594 433 Lt) žalą.

Šalies argumentai

2. Nuteistojo V. B. gynėjas advokatas G. Balčiūnas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje, ir priimti dėl šios dalies naują nuosprendį – V. B. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Prašo civilinio ieškovo BAYERISCHE MOTOREN WERKE AKTIENGESELLSCHAFT ieškinį V. B. atmesti. Grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ sunaikinimui ir perdirbimui 2012 m. vasario 23 d. atliktos kratos metu rastus ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų paimtus 40 550 vienetų automobilių valstybinių numerių rėmelių.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismas palaikė išskirtinai kaltinimo poziciją, netinkamai ir selektyviai vertino įrodymus, buvo šališkas ir pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. Teismas nuosprendį grindė subjektyviomis prielaidomis bei selektyviai ikiteisminiame tyrime atrinktų įrodymų tyrimo išvadomis, neatsižvelgė nei į nuteistojo, nei į gynybos išdėstytus argumentus ir juos pagrindžiančius, byloje esančius, objektyvius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus. Teismas, turėdamas išankstinę nuomonę, šališkai vertino surinktus duomenis ir palaikė išimtinai kaltinimo poziciją. Todėl yra iš esmės pažeista nuteistojo teisė į teisingą, objektyvų, nepriklausomą teismo procesą.

4. Nuteistajam buvo pareikšti įtarimai, o vėliau ir kaltinimai dėl to, kad jo vadovaujama įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“, pažeisdama Prekių ženklų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus, neturėdama prekių ženklų savininkų leidimo ar jų įgalioto atstovo Lietuvoje leidimo, pažymėjo didelį prekių kiekį svetimu prekių ženklu, o nuteistasis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, neva organizavo šių prekių pagaminimą (pažymėjimą) ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 204 straipsnio 1 dalyje, tačiau jos nebaigus (t. y. nepadarius didelės žalos, nes gaminiai nebuvo realizuoti) nuteistojo veika kaip nutrūkusi esant pasikėsinimo stadijai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 204 straipsnio 1 dalį. Teismas ignoravo nuteistojo atsakomybę šalinančią aplinkybę, t. y., kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose 2012 m. vasario 23 d. atliktos kratos metu rasti ir paimti gaminiai, būtent dėl kurių pažymėjimo svetimu prekių ženklu nuteistajam pareikšti kaltinimai, buvo pagaminti tuo metu, kai nuteistasis dar net nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, kadangi šias pareigas ėjo R. Ž.. Tai įrodo ne tik į bylą pateikti rašytiniai įrodymai – sutartis su Latvijos bendrove (duomenys neskelbtini) , Latvijos bendrovės (duomenys neskelbtini) užsakymas bei 2002 metų spalio mėnesio prekių priėmimo–perdavimo į sandėlį aktas, bet ir liudytojų – R. Ž., J. S. ir D. M. teisme duoti parodymai. Teismas atsisakė vertinti šiuos įrodymus ir dėl jų reikšmės nuosprendyje net nepasisakė, dėl to padarė bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas dėl V. B. kaltės.

5. Tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas ikiteisminio tyrimo metu ir bylą perdavus nagrinėti apylinkės teismui, siekė atkreipti dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas selektyviai ir galbūt šališkų ikiteisminio tyrimo subjektų, kuriuos galbūt paveikė ir išankstinę jų nuomonę suformavo ieškovo atstovas bei asociacijos (duomenys neskelbtini) atstovas K. S., kuris ne tik inicijavo ikiteisminį tyrimą, neteisėtai dalyvavo 2012 m. vasario 23 d. kratoje, bet ir parengė specialisto išvadas, kuriomis buvo grindžiama prekių ženklų tariamai padaryta didelė žala. Be to, ikiteisminio tyrimo metu prokurorė, o vėliau ir teismas atsisakė pridėti apeliantų teikiamus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius kratoje paimtų gaminių pagaminimo laiką ir pagrindą – 2002 m. balandžio 9 d. sutartį su Latvijos bendrovės (duomenys neskelbtini) , šios bendrovės atliktą užsakymą bei pagamintų rėmelių perdavimą saugoti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlį. Todėl teismas padarė faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, kad neva versiją apie šių prekių pagaminimo laiką ir pobūdį V. B. iškėlė tik teisme. Šie dokumentai buvo pridėti prie bylos tik 2015 m. spalio 5 d. teisiamojo posėdžio metu. Taigi teismas žinojo, kad nuteistasis pozicijos dėl Latvijos bendrovės (duomenys neskelbtini) atlikto užsakymo nuosekliai laikėsi dar ikiteisminio tyrimo metu.

6. Teismas V. B. poziciją dėl kratos metu rastų rėmelių pagaminimo bandė pagrįsti jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, atsietai aiškindamas juos nuo visų faktinių aplinkybių konteksto. Teismo vertinimu, tai, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog kratos metu rastų gaminių užsakovai buvo Vidurinės Azijos įmonės, Rusijos salonai, leidžia daryti išvadą, kad posėdžio metu pateikta jo versija, jog prekės pagamintos Latvijos įmonei (duomenys neskelbtini) , yra atmestina ir vertintina kritiškai. Tačiau aplinkybė, kad nuteistasis ikiteisminiame tyrime tiksliai nenurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose 2012 m. vasario 23 d. atliktos kratos metu rasti gaminiai yra pagaminti būtent pagal Latvijos bendrovės (duomenys neskelbtini) užsakymą, negali būti vertinama kaip sudaranti pagrindą teismui atmesti minėtą nuteistojo poziciją. Teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)” gamindavo produkciją pagal įvairių užsienio šalių, Rusijos ir Vidurinės Azijos įmonių atliekamus užsakymus, dėl to nuteistasis pradžioje paprasčiausiai neprisiminė sandorio su Latvijos bendrove (duomenys neskelbtini) sudarymo aplinkybių, nes tai buvo įvykę daugiau nei prieš 10 metų, o pats sandoris dėl rėmelių pagaminimo sudarytas buvusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. Ž.. Gavus dokumentus, patvirtinančius sutarties sudarymą su Latvijos bendrove (duomenys neskelbtini) bei šios bendrovės atliktą užsakymą – 45 000 vienetų numerių rėmelių, nuteistasis patikslino savo parodymus ir prašė juos kartu su gautais įrodymais pridėti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos.

7. Teismas ignoravo faktą, kad V. B. 2014 m. vasario 27 d. apklausos protokole (t. 13, b. l. 86–87), kuriuo remiantis grindžiamas teismo nurodytas tariamas kaltinamojo parodymų prieštaringumas, yra aiškiai užfiksuota nuteistojo pozicija, jog: „<...> 2012-02-23 išimtos prekės buvo skirtos ne realizacijai ir tuo labiau ne UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kaip nurodyta įtarime, o sunaikinimui.“ Ši aplinkybė patvirtina, kad V. B. visada laikėsi nuoseklios pozicijos, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose atliktos kratos metu rasti gaminiai buvo skirti sunaikinimui, juos perdirbant ir panaudojant kaip žaliavas kitų bendrovės gaminamų plastiko produktų gamybai. Kaip žaliava UAB „(duomenys neskelbtini)“ gaminamai produkcijai taip pat naudojami perdirbti (sumalti) tie plastikiniai gaminiai, kurių užsakovai neatsiima, kadangi pagal specialų užsakymą pagamintų prekių su svetimos įmonės rekvizitais ar specifiniais duomenimis ir ženklais neįmanoma realizuoti, todėl gavus dokumentus apie Latvijos bendrovės (duomenys neskelbtini) atliktą užsakymą, V. B. tik patikslino, kad sunaikinimui skirtų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlyje esančių žaliavų dalį sudarė pagal Latvijos bendrovės (duomenys neskelbtini) 2002 metų užsakymą pagaminti ir perdirbimui paskirti numerių rėmeliai, už kuriuos 2008 m. bankrutavusi Latvijos bendrovė taip ir neatsiskaitė su UAB „(duomenys neskelbtini)“.

8. Teismas kritiškai vertindamas V. B. poziciją, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose kratos metu rasti gaminiai buvo skirti sunaikinimui, tokios išvados nepagrindė įrodymais. Nesuprantama, kodėl teismas padarė išvadą, kad kratos metu rasti gaminiai yra vizualiai panašūs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ rastus gaminius ir kartu konstatavo, jog šie gaminiai nebuvo skirti realizuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėse. Tokios teismo išvados prieštarauja elementariai logikai, kadangi iš esmės visi numerių rėmeliai dėl savo dydžio, formos, tvirtinimo elementų, ženklinimo ir pan., yra vizualiai panašūs. Teismas neįsigilino, ar Latvijos bendrovė (duomenys neskelbtini) buvo prašiusi ant užsakytų pagaminti numerių rėmelių nurodyti ir įmonės rekvizitus, ar ne, o nepateikdamas jokių motyvų, padarė nepagrįstą prielaidą, kad rėmeliai kažkodėl turėjo būti pažymėti įmonės (duomenys neskelbtini) rekvizitais. Latvijos bendrovė „(duomenys neskelbtini) “ nenurodė, kad ant rėmelių būtų nurodomi įmonės rekvizitai, todėl negavus tokio prašymo rekvizitai atitinkamai ir nebuvo nurodyti.

9. Dėl to, kad iš (duomenys neskelbtini) kratos metu paimtų prekių skaičius nesutampa su nurodytu įmonės (duomenys neskelbtini) 2002 m. spalio 2 d. užsakyme, paaiškina, jog 2015 m. spalio 5 d. teismo posėdžio metu pridėtas Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini) “ 2002 m. spalio 2 d. užsakymas patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pavesta pagaminti 45 000 vienetų numerių rėmelių, kuriuose būtų pavaizduoti automobilių firmų pavadinimai, o 2002 metų spalio mėnesio prekių priėmimo–perdavimo aktas patvirtina, kad pagamintas rėmelių kiekis nuo staklių buvo perduotas saugoti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlį. Tuo tarpu aplinkybė, kad kratos metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlyje buvo rasta ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų paimtas mažesnis numerių rėmelių kiekis, t. y. 40 550 vienetų, šiuo atveju tik patvirtina V. B. poziciją, kad pagal Latvijos bendrovės (duomenys neskelbtini) užsakymą pagaminti numerių rėmeliai buvo skirti išimtinai sunaikinimui, kurių dalis, t. y. 4 450 vienetai, iki atliktos kratos jau buvo realiai sunaikinta. Abejonės dėl Latvijos bendrovės (duomenys neskelbtini) užsakytų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlyje rastų numerių rėmelių kiekio nesutapimo netirtos ir iškeltos tik nuosprendyje, todėl atitinkamai nei nuteistajam, nei jo gynybai net nebuvo poreikio bylos nagrinėjimo metu pasisakyti dėl aptariamų abejonių vertinimo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sunaudotų medžiagų nurašymo aktai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2009 iki 2011 m. buvo sunaikinta 4 450 vienetai numerių rėmelių, kurie šiuo atveju buvo pagaminti būtent pagal Latvijos bendrovės (duomenys neskelbtini) užsakymą. Šiuose aktuose užfiksuota, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlio atskirais laikotarpiais buvo nurašomas kintantis numerių rėmelių kiekis, kurie buvo nurašomi dėl jų sunaikinimo ir (ar) perdirbimo. Tai medžiagų nurašymo aktuose patvirtino ypatingoji komisija. Kilus abejonėms dėl numerių rėmelių kiekio nesutapimo, teismas, neturėdamas jokių įrodymų, kur toks trūkstamas rėmelių kiekis buvo panaudotas, juo labiau apie tai neapklausęs nuteistojo ar liudytojų, neištyręs jokių įrodymų, negalėjo priimti nuteistojo pozicijai, t. y. kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlyje rasti gaminiai buvo skirti sunaikinimui, prieštaraujančių prielaidų, o priešingai, remdamasis bendruoju baudžiamosios teisės principu, neturėdamas pakankamų įrodymų, kilusias abejones aiškinti nuteistojo naudai. Todėl kritiškai vertina teismo išvadas, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl neatsiimtų rėmelių saugojimo (sandėliavimo) būtų patyrusi kokių nors nuostolių. V. B. teismui iš esmės paaiškino, kodėl rėmeliai nebuvo sunaikinti, ir tai yra užfiksuota skundžiamame nuosprendyje cituojamuose nuteistojo parodymuose: „2002 metais užsakovas Latvijos įmonė buvo užsakęs didelį kiekį rėmelių, jie padarė, tačiau Latvijos įmonė prekių atsisakė, nesumokėjo pinigų, bankrutavo“. Beje, 2015 m. gruodžio 17 d. teisiamojo posėdžio metu prokurorė patvirtino, kad Latvijos bendrovė (duomenys neskelbtini) bankrutavo tik 2008 metais. Teismo išvada, jog (duomenys neskelbtini) neva pernelyg ilgai delsė sunaikinti ginčo gaminius, padaryta neatsižvelgus į visą faktinių aplinkybių kontekstą, t. y., kad tik nuo 2008 metų bankrutavus numerių rėmelių užsakovei (duomenys neskelbtini) objektyviai galėjo paaiškėti, jog už užsakytus ir pagamintus gaminius nebus atsiskaityta. Iki pat Latvijos bendrovės (duomenys neskelbtini) bankroto, apie kurį (duomenys neskelbtini) tapo žinoma tik 2009 metais, užsakovė vis žadėdavo sumokėti už pagamintus gaminius ir juos atsiimti, todėl šiuo atveju tik sužinojus apie užsakovės bankrotą buvo priimtas sprendimas neatsiimtus numerių rėmelius sunaikinti ir tai buvo daroma, o tai patvirtina faktiškai sunaikintas numerių rėmelių kiekis, t. y. 4 450 vienetai. Iki sužinodama apie Latvijos bendrovės (duomenys neskelbtini) bankrotą, UAB „(duomenys neskelbtini)“, pasinaudodama sulaikymo teise, dar 2002 metais pagamintus numerių rėmelius saugojo, tikėdamasi, kad užsakovė atsiskaitys už užsakytus ir pagamintus numerių rėmelius. V. B. nurodė: ,,Kadangi gamybos procesas yra iš dvejų dalių, dvi detalės užpakuotos, prekes išformuoti yra daug darbo. <...> Prekės sandėlyje buvo apie 7 metus, buvo galima tas prekes utilizuoti, bet produktas pagamintas, po truputį perrinkinėjo. <...> 1 000 rėmelių išardyti yra daug darbo, tai nebuvo pirmumo reikalas“. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į V. B. parodymus, kad numerių rėmelių sunaikinimas yra ilgas procesas, kadangi norint juos sunaikinti, prieš tai reikia juos ir išrinkti, t. y. atskirti apvadą nuo rėmelio, šias dalis atskirai sunaikinant, kadangi jos pagamintos iš skirtingų medžiagų. Be to, numerių rėmelių sunaikinimas nebuvo (duomenys neskelbtini) veiklos prioritetu, todėl buvo atliekamas tik tuomet, kai darbuotojai neturėdavo jokio kito darbo tam, kad įmonėje nereikėtų skelbti prastovos. Šios aplinkybės patvirtina, kad per maždaug 3 metus, t. y. nuo 2009 m., kai buvo sužinota apie užsakovės bankrotą iki 2012 m., kai (duomenys neskelbtini) patalpose buvo atlikta krata, visų Latvijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ neatsiimtų numerių rėmelių, kurie buvo paimti kratos metu, nebuvo spėta sunaikinti dėl objektyvių priežasčių, t. y. ilgai trunkančio gaminių išrinkimo proceso ir darbuotojų pasitelkimo tokiam darbui pobūdžio.

10. Kaip atsietas nuo konteksto ir neteisingai interpretuotas vertina teismo išvadas, kad pats kaltinamasis teisme nurodė, jog prekės apvadą galima pakeisti, kitaip tariant prekę galima modifikuoti jos nesunaikinant. Nuteistasis parodė, jog numerių rėmeliai ilgainiui „ <...> susitraukia ir numerio jau nebeįdėsi“. Taigi teismas pernelyg formaliai vertino galimybę numerių rėmelius modifikuoti, visiškai ignoruodamas nuteistojo paaiškinimus, jog nors rėmelius teoriškai ir būtų galima modifikuoti, pakeičiant numerio rėmelių apvadus, tačiau ilgai laikyti (sandėliuoti) ir nepanaudoti rėmeliai, kaip šiuo atveju buvo su rėmeliais, pagamintais pagal Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini) “ užsakymą, praktiškai tampa nebenaudojami, nes pakitus jų formai (rėmeliai susitraukia), jie nebegali būti tinkamai naudojami pagal paskirtį (į rėmelį nebetelpa numeris). Taip pat teismas neatsižvelgė ir į tai, kad nors numerių rėmelius, kaip minėta, teoriškai ir būtų galima modifikuoti, pakeičiant numerio rėmelių apvadus, tačiau tokio modifikuoto rėmelio rinkoje praktiškai nebūtų įmanoma realizuoti. Modifikuotas (perdirbtas) numerio rėmelis rinkoje negalėtų konkuruoti su nauja tokio tipo preke, nes jis skirtųsi tiek vizualiai, tiek kokybės prasme, todėl atitinkamai niekas nebūtų suinteresuotas pirkti tokio modifikuoto gaminio.

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad kratos metu paimtos prekės buvo įtrauktos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą kaip atliekos, o laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2012 m. inventorizuotos. Nurodo, jog V. B. netvarkė (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos. Buhalterinę apskaitą pagal sutartį tvarkė J. S., kuri 2015 m. sausio 13 d. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad kratos metu rasti gaminiai, skirti sunaikinimui ir į (duomenys neskelbtini) apskaitą buvo įtraukti kaip atsargos. 2015 m. spalio 5 d. posėdžio metu pridėta (duomenys neskelbtini) inventorizacijos aprašo ištrauka – 2002 m. spalio mėnesio prekių priėmimo–perdavimo aktas – patvirtina, kad pagal Latvijos bendrovės (duomenys neskelbtini) užsakymą pagaminti numerių rėmeliai, priešingai nei nurodo teismas, buvo inventorizuoti užfiksuojant, kad nurodytas rėmelių kiekis, t. y. 45 000 vienetai, nuo staklių buvo perduotas saugoti į (duomenys neskelbtini) sandėlį. Atskiras atliekų įtraukimas į įmonės apskaitą nėra griežtai privalomas. Įmonė atsargas ir atliekas fiksuoja, kaip tai numatyta jos apskaitos politikoje, todėl nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu ir kuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) apskaitoje turėjo būti atskira atliekų eilutė. UAB „(duomenys neskelbtini)“, planavo Latvijos bendrovės neatsiimtus numerių rėmelius sunaikinti ir perdirbus panaudoti kitų plastiko produktų gamybai, todėl jie bendrovės apskaitoje buvo įtraukti kaip atsargos ir inventorizuoti bendrovės sandėlyje, į kurį gaminiai perduoti sudėliavimui pagal 2002 m. spalio mėnesio prekių priėmimo–perdavimo aktą. Tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) neatsiimti gaminai į (duomenys neskelbtini) apskaitą buvo įtraukti kaip atsargos, patvirtino (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkiusi (duomenys neskelbtini) nedirbanti J. S.. Atliekos, remiantis 9-ojo Verslo apskaitos standarto, suprantamos kaip gamybos metu atsiradusios atliekos ar kita šalutinė produkcija. Šiuo atveju didžioji dalis (duomenys neskelbtini) sandėlyje sandėliuojamų Latvijos įmonės (duomenys neskelbtini) neatsiimtų numerių rėmelių formaliai negali būti traktuojami kaip atliekos, nes tai nėra gamybos metu atsiradęs šalutinis produktas, todėl rėmeliai ir dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti įtraukti į apskaitą kaip atliekos. Aptartos aplinkybės ir įrodymai patvirtina, kad V. B. pozicija, jog kratos metu rasti ir paimti numerių rėmeliai buvo pagaminti vykdant sutartį su Latvijos bendrove (duomenys neskelbtini) ir pagal šios bendrovės atliktą užsakymą, o už gaminius neatsiskaičius ir jų neatsiėmus, numerių rėmeliai buvo skirti išimtinai sunaikinimui.

12. Liudytojų parodymams teismas nepagrįstai taikė dvigubus vertinimo standartus, t. y., palaikė išimtinai tik kaltinimo poziciją, tokiu būdu pažeidė proceso dalyvių lygiateisiškumo principą. Vienas iš įrodymų šaltinių, kuriais valstybės kaltintojas įrodinėjo nuteistajam pateiktus kaltinimus ir kuriuos išimtinai palaikė teismas, yra specialisto išvados bei jas parengusio K. S. parodymai teismo posėdyje. Nuteistojo gynėjas ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme pateikė išsamius argumentus, patvirtinančius specialisto K. S. šališkumą, t. y. specialistas K. S. yra asociacijos SNB-REACT narys, asociacija inicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimą, o be to, yra susijęs su ieškovo atstovu, todėl akivaizdu, kad specialistas K. S. yra suinteresuotas ir jo parengtos specialisto išvados bei pateikti parodymai negali būti laikomi objektyviais. Specialisto išvadose nėra jokios metodinės medžiagos, kuria vadovaudamasis K. S. parengė šias išvadas, todėl neaišku, kaip buvo atliekamas tyrimas, kokia duomenų baze buvo naudotasi, kokiems prekės ženklų atstovams buvo pateiktos užklausos ar atsakymus pateikę prekių ženklų savininkų atstovai turėjo reikiamus įgaliojimus ir pan. K. S. neturi turto vertintojo kvalifikacijos, kaip to reikalauja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, o jo išsilavinimas ir patirtis neatitinka įstatyme numatytų turto vertinimo veikla siekiantiems verstis asmenims nustatytų reikalavimų. Specialisto išvadose nėra identifikuotas vertinimo objektas. Ikiteisminio tyrimo metu specialistui įvertinti buvo pateikti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) ir D. J. įmonės paimti objektai. Specialisto išvadose buvo pateiktas visų šių objektų bendras vertinimas, todėl nėra aišku, kaip buvo apskaičiuota V. B. tariamai padaryta žala. Specialisto išvadose konstatuota, kad tyrimui pateikti objektai „neatitinka originalioms prekėms keliamų reikalavimų“, tačiau atliekant vertinimą deklaruojami originalių prekių pavyzdžiai nebuvo ir negalėjo būti pateikti palyginimui, kadangi nė vienas prekių ženklų savininkas Lietuvos Respublikos valstybiniams numeriams skirtų numerių rėmelių negamina. Specialisto išvadose nepateikiama jokių duomenų, kaip buvo nustatyta skirtingais prekių ženklais pažymėtų rėmelių vertė. Nurodoma, kad buvo kreiptasi į prekės ženklų savininkų atstovus, kurie patvirtino K. S. pateiktus duomenis, tačiau duomenų, leidžiančių identifikuoti šiuos atstovus, nepateikiama. Be to, specialisto išvadose nepaaiškinama, kodėl numerių rėmelių vertė taip smarkiai diferencijuota, pvz., kodėl rėmelio, pažymėto AUDI ženklu, vertė yra 100 Lt, o CHEVROLET – 7 Lt. Teismas, vertindamas šias aplinkybes, leidžiančias pagrįstai abejoti K. S. nešališkumu, ignoravo akivaizdžius specialisto išvadų turinio trūkumus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad abejoti K. S. kvalifikacija ir parengtų specialisto išvadų objektyvumu nėra pakankamo pagrindo, nes bet kokias abejones dėl jo nešališkumo neva eliminuoja jo duota priesaika. Tuo tarpu V. B. ir jo gynėjo argumentus palaikančių liudytojų – R. Ž., J. S. ir D. M. parodymus teismas vertino kritiškai, nors jie taip pat parodymus davė prisiekę teismui.

Žemesnės instancijos teismas

13. Teismas kritiškai vertino V. B. poziciją, liudytojo D. M. teisme duotus parodymus, jog kratos metu (duomenys neskelbtini) rasti numerių rėmeliai buvo pagaminti dar 2002 m. pagal Latvijos įmonės (duomenys neskelbtini) užsakymą ir šiai įmonei jų neatsiėmus buvo nuspręsta gaminius sunaikinti. Teismas motyvavo, jog liudytojas D. M. buvo susijęs darbiniais santykiais su UAB „(duomenys neskelbtini)“, šiuo metu dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri, kaip matyti iš V. B. parodymų, yra susijusi su UAB „(duomenys neskelbtini)“, abiejų įmonių buveinės yra tuo pačiu adresu, taigi yra suinteresuotas duoti V. B. palankius parodymus. Tačiau D. M. parodymus davė prisiekęs teismui, todėl remiantis proceso šalių lygiateisiškumo principu, jo parodymams turėjo būti suteikta lygiavertė įrodomoji reikšmė kaip ir kaltinamojo poziciją palaikantiems K. S. parodymams. Kita vertus, V. B. ir D. M. pozicijas patvirtina dviejų nešališkų liudytojų – J. S. ir R. Ž. – parodymai. (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkiusi J. S. 2015 m. sausio 13 d. teisiamojo posėdžio metu patvirtino tiek sutarties su Latvijos bendrove (duomenys neskelbtini) sudarymą, tiek šios bendrovės 2002 m. atliktą užsakymą pagaminti numerių rėmelius, kuriuose būtų automobilių firmų pavadinimai, tiek aplinkybę, kad kratos metu rasti gaminai buvo skirti sunaikinimui ir atskirai įtraukti į apskaitą kaip žaliavos. Teismas šių J. S. parodymų nevertino ir jais nepagristai nesirėmė, o apsiribojo tik deklaratyviu jų paminėjimu. (duomenys neskelbtini) direktorius R. Ž. 2015 m. lapkričio 5 d. teisiamojo posėdžio metu ne tik parodė, kad jis ėjo (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas tuo metu, kai buvo pagaminti numerių rėmeliai, kurie buvo rasti (duomenys neskelbtini) patalpose atliktos kratos metu, o tai šalina V. B. atsakomybę, bet ir patvirtino aplinkybes dėl sutarties sudarymo su Latvijos bendrove (duomenys neskelbtini) ir šios bendrovės atlikto užsakymo; pagamintų gaminių perdavimo į sandėlį saugoti, iki užsakovė atliks apmokėjimą; neatsiskaitymo už pagamintus gaminius ir jų neatsiėmimą. Tačiau teismas šiuos buvusio (duomenys neskelbtini) vadovo parodymus atmetė, formaliai tokį sprendimą motyvuodamas tuo, kad R. Ž. detaliai negalėjo paaiškinti nei sutarties su įmone (duomenys neskelbtini) sudarymo aplinkybių, nei apmokėjimo sąlygų, nei kaip buvo nuspręsta nurodytas prekes panaudoti, įmonei (duomenys neskelbtini) neva už jas neatsiskaičius. Teismas visiškai ignoravo tai, kad R. Ž. parodymai apie įvykius, vykusius daugiau nei prieš 13 metų, buvo pakankamai aiškūs ir patvirtino esminį faktą, t. y. kad numerių rėmeliai buvo pagaminti (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas einant R. Ž., o ne V. B.. Aplinkybės dėl sutarties su Latvijos bendrove sudarymo, joje numatytų apmokėjimo sąlygų ir pan. nėra teisiškai reikšmingos, nagrinėjant V. B. atsakomybės klausimą.

14. V. B. veikoje nėra būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje, sudėties elementų. Nenustatyti būtinų tokios nusikalstamos veikos sudėties elementai, t. y. nei pavojinga ir baudžiamojo įstatymo uždrausta veika (neteisėti veiksmai), nei nuteistojo kaltė. Pavojingų padarinių (žalos) ir būtinojo priežastinis ryšio tarp pavojingos veikos bei pavojingų padarinių (žalos) nustatymo klausimas aptariamu atveju nėra aktualus, kadangi V. B. pareikšti kaltinimai dėl neteisėtos veikos padarymo, kuri nutrūko esant pasikėsinimo stadijai, t. y. nesukėlus jokios žalos. Mano, kad V. B. veiksmuose nėra būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje, elementų, nusikalstama veika padaryta nebuvo, todėl ir baudžiamasis procesas šioje byloje nėra galimas. Asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik už tokią veiką, kuri jos padarymo metu buvo numatyta baudžiamajame įstatyme, jei veika nėra draudžiama baudžiamuoju įstatymu, ji atitinkamai nėra ir nusikalstama (nullum crimen sine lege). Nagrinėjamu atveju BK 204 straipsnio 1 dalies, kuri inkriminuota V. B., dispozicija nenumato atsakomybės už svetimu prekių ženklu pažymėtų gaminių laikymą, todėl priešingai nei konstatuota nuosprendyje, tokia veika negali būti laikoma nusikalstama baudžiamosios teisės prasme. (duomenys neskelbtini) vykdoma veikla, nuteistajam einant šios įmonės direktoriaus pareigas, visada apsiribojo tik „tuščių“ numerių rėmelių gamyba, taip pat numerių rėmelių su apvadais, kuriuose yra įrašyti įvairūs nesaugomi žodžiai bei rekvizitai, pvz., tokie kaip „Lietuva“, įmonės rekvizitai, reklamos, įvairūs šūkiai ir pan., gamyba, tai nėra draudžiama ar tuo labiau nusikalstama. (duomenys neskelbtini) gaminama produkcija yra žymima užsakovų pageidaujamais ženklais, pavyzdžiui, tokių kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei automobilių salonų, autoservisų, autoparduotuvių, taip pat kitų juridinių asmenų, norinčių ir turinčių teisę reklamuoti savo ar savo atstovaujamų gamintojų prekes ant numerių rėmelių, užsakymus. Nuteistasis kaip (duomenys neskelbtini) vadovas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, kadangi (duomenys neskelbtini) patalpose kratos metu rasti ir pareigūnų paimti gaminiai buvo pagaminti ir pažymėti svetimu prekių ženklu 2002 m., t. y. tuo metu, kai nuteistasis dar nebuvo (duomenys neskelbtini) direktorius; laikyti sandėlyje gaminiai buvo skirti ne realizavimui, o sunaikinimui ir perdirbimui; nors ir buvo sandėliuojami (duomenys neskelbtini) patalpose, tačiau BK 204 straipsnio 1 dalis nenumato atsakomybės už svetimu prekių ženklu pažymėtų gaminių laikymą sunaikinimui ir perdirbimui.

15. Nepaisant to, kad V. B. inkriminuotas pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, numatytą BK 204 straipsnio 1 dalyje, aptariamo nusikaltimo subjektyvios pusės (kaltės) nustatymo klausimas išlieka aktualus, kadangi pasikėsinimas, remiantis BK 22 straipsniu, suprantamas kaip tyčinis veikimas ar neveikimas. Tačiau nuosprendyje nuteistojo kaltės klausimas nebuvo tirtas, o tik apsiribota deklaratyvia išvada, kad „kaltė dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų yra įrodyta tiek pačių kaltinamųjų, liudytojų parodymais, specialisto išvadomis, specialisto paaiškinimais teisme, raštais, kratų ir apžiūrų protokolais, pareiškimais bei kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga, iš kurių nustatyta, kad iš kaltinamųjų veiklos vykdymo vietų kratų protokolais išimtos prekės neatitinka teisėtų gamintojų keliamų reikalavimų ir šios prekės yra pažymėtos registruotais prekių ženklais be prekių ženklų savininkų leidimo“. Iš tokios išvados matyti, jog tiriant nuteistojo kaltę buvo remtasi išskirtinai kaltinimo poziciją palaikančiais įrodymais, t. y. atliekant selektyvų įrodymų tyrimą, prieš nustatant faktą, jog (duomenys neskelbtini) patalpose rasti gaminiai buvo pažymėti svetimu prekių ženklu, ir šiuo faktu apsiribojant, visiškai netiriant nei valinio, nei intelektinio nuteistojo tyčios elemento. Tačiau nuteistojo veiksmuose nebuvo ir negalėjo būti nei valinio, nei intelektinio tyčios elemento, kadangi (duomenys neskelbtini) patalpose atliktos kratos metu rasti ir pareigūnų paimti gaminiai, dėl kurių pažymėjimo svetimu prekių ženklu nuteistajam pareikšti kaltinimai, buvo pagaminti, kaip minėta, dar 2002 m., t. y. tuo metu, kai nuteistasis dar nebuvo (duomenys neskelbtini) direktorius, todėl jis atitinkamai negalėjo ir suvokti, jog numerių rėmeliai yra žymimi neturint reikiamo leidimo, dėl to prekių ženklų savininkai gali patirti žalos ar tuo labiau norėti tokių pasekmių arba sąmoningai leisti joms atsirasti. Esant aptartų aplinkybių visumai, nuteistasis, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi, turi būti išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti aptariamo nusikaltimo požymių. Teismas pažeidė vieną pagrindinių baudžiamosios teisės principų in dubio pro reo, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Žemesnės instancijos teismas

16. Teismas nepagrįstai iš dalies patenkino ieškovo civilinį ieškinį, kadangi neegzistuoja būtinos sąlygos nuostolių atlyginimui – ieškovo realiai patirta žala. Teismas iš dalies patenkinęs BMW atstovo pareikštą ieškinį, ieškovui priteisė iš nuteistojo 24 000 Eur patirtai žalai atlyginti. Toks teismo sprendimas kontraversiškas ir nelogiškas. Nuteistasis jokios naudos negavo, tačiau ieškovas neva vis tiek negavo pajamų, kurias jis būtų gavęs, jei nuteistojo vadovaujamai įmonei (duomenys neskelbtini) būtų išduotas leidimas kratos metu rastas prekės pažymėti ieškovui priklausančiu prekės ženklu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad (duomenys neskelbtini) patalpose buvo rasta 10 391 vienetų numerių rėmelių, pažymėtų žymenimis BMW, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, įvertino, kad leidimas pagaminti tokį kiekį numerių rėmelių būtų vertas 24 000 Eur, todėl ši suma nuosprendyje buvo įvardyta kaip ieškovo patirti nuostoliai. Aptartos aplinkybės, kurių esminė yra ta, kad (duomenys neskelbtini) patalpose kratos metu rasti ir pareigūnų paimti gaminiai, įskaitant ir 10 391 vienetų numerių rėmelių prekių ženklų su žymenimis BMW, buvo pagaminti tada, kai nuteistasis dar nebuvo (duomenys neskelbtini) direktorius, lemia tai, jog nuteistasis objektyviai negalėjo ir neturėjo jokios galimybės ir pareigos 2002 m. pasirūpinti BMW ar šio prekių ženklo savininko įgalioto atstovo Lietuvoje leidimu gaminti šio prekių ženklo žymenimis pažymėtus gaminius, o tai lemia, jog nuteistajam negali atsirasti prievolė atlyginti turtinę žalą ieškovui, kadangi jo veiksmuose nėra nė vienos sąlygos deliktinei civilinei atsakomybei kilti, t. y. nei nuteistojo neteisėtų veiksmų, nei tokiais nuteistojo neteisėtais veiksmais ieškovui padarytos turtinės žalos, nei priežastinio ryšio tarp nuteistojo neteisėtų veiksmų ir kilusių neigiamų padarinių, ieškovo patirtos žalos, nei nuteistojo kaltės (CK 6.246–6.249 str.). Teismas ieškovui priteisdamas jo tariamai negautas pajamas, net netyrė tokiai nuostolių formai būtinų sąlygų egzistavimo. Nuosprendžiu buvo nepagristai priteisti ne realūs ieškovo nuostoliai, o tik tariami, hipotetiniai jo turtiniai praradimai.

17. Ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų ieškovo negautas pajamas, jų realumą, dydį ir priežastinį ryšį su tariamai neteisėtais nuteistojo asmens veiksmais. Nors ieškovas ieškinyje nurodė, kad savo reikalavimą grindžia Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio 4 dalies nuostata, bet iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš esmės grindžia šio įstatymo 51 straipsnio 3 dalimi, t. y. reikalauja priteisti jo negautas pajamas. Pagal Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio 3 dalį negautų pajamų dydis nustatomas atsižvelgiant į tai, kokios pajamos būtų gautos teisėtai naudojantis šio įstatymo saugomu prekių ženklu (t. y. į atlyginimą, kuris paprastai mokamas už teisėtą ženklo naudojimą), taip pat į konkrečias aplinkybes, kurios galėjo sudaryti sąlygas pajamoms gauti (teisių turėtojų atlikti darbai, panaudotos priemonės, derybos dėl ženklo naudojimo sutarčių sudarymo ir kita). Negalima sutikti su ieškovo argumentais, jog nuteistasis neva „sutaupė“ tam tikras lėšas, kurias BMW galbūt būtų gavusi už suteiktą leidimą naudoti savo prekių ženklus, kadangi tai tik deklaratyvūs teiginiai, neparemti jokias objektyviais įrodymais, pvz., oficialiais kompanijų raštais, leidimų naudoti prekės ženklus įkainiais ar pan. Kiekvienu atveju, reiškiant reikalavimus dėl žalos atlyginimo, būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Šiuo atveju faktą, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti ieškovo negautų pajamų, pasireiškiančių licencinio mokesčio negavimu, pagrįstumą, pripažino ir pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad ieškovas turi teisę vienašališkai nustatyti licencinį mokestį, tačiau tokiu atveju būtent jam tenka pareiga pateikti įrodymus, jog už būtent tokį ar panašaus dydžio mokestį jis yra kam nors suteikęs teisę naudotis jo prekių ženklu, arba įrodymus, kad toks mokestis yra realus, atitinkantis ne tik ieškovo lūkesčius, bet ir rinkos sąlygas, paklausą bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus (licencines sutartis su kitais asmenimis, pasiūlymus ir kt.). Į bylą ieškovas tokių duomenų teismui nepateikė, tačiau nepaisant šių pirmosios instancijos teismo išvadų, vėlesnėje nuosprendžio dalyje, priteisiant ieškovui jo tariamai negautas pajamas už nuteistojo neva turėtą sumokėti licencinį mokestį, buvo padarytos joms prieštaraujančios išvados.

Žemesnės instancijos teismas

18. Teismas iš dalies tenkindamas ieškovo ieškinį ir priteisdamas iš nuteistojo 24 000 Eur netyrė nė vieno iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotų kriterijų egzistavimo, t. y. ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Šių sąlygų egzistavimas objektyviai net nėra galimas, kadangi byloje pateikti įrodymai, kad ieškovas negamina ir nepardavinėja numerių rėmelių ar rėmelių apvadų, dėl to atitinkamai BMW tariamai patirta žala dėl objektyvių aplinkybių negali pasireikšti negautų pajamų forma. Nėra pagrindo sutikti, kad ieškovas, esant normaliai jo veiklai, būtų pagrįstai tikėjęsis gauti kokių nors iš anksto numatytų pajamų iš suteikto leidimo gaminti numerių rėmelius, kurias šiuo atveju nuteistasis tariamai neteisėtais veiksmais „sutaupė“. Ieškovas bandė šią poziciją paneigti į bylą pateiktais papildomais įrodymais, t. y. ieškovo BMW patvirtinimu, kuriuo grindžiama valstybinio numerio laikiklio (rėmelio), pažymėto BMW prekės ženklu, mažmeninė kaina Lietuvos rinkoje. Tačiau pagal V. B. 2015 m. lapkričio 3 d. paaiškinimą, teismo pridėtą 2015 m. lapkričio 5 d. teisiamojo posėdžio metu, atlikus prekės, kuri nurodoma ieškovo patvirtinime, paiešką pagal internetinio puslapio nuorodą, paaiškėjo, jog patvirtinime nurodyta prekė yra visiškai kitas daiktas, t. y. ne numerio laikiklis (rėmelis), o papildomas įrenginys, skirtas automobilio statymo sistemai. Teismo įvertinta ieškovo tariamai patirtų nuostolių suma yra pernelyg didelė ir priešingai, nei nurodyta nuosprendyje, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. (duomenys neskelbtini) patalpose atliktos kratos metu buvo paimta 10 391 vienetas numerių rėmelių, pažymėtų BMW žymenimis, todėl proporcingai apskaičiavus pagal ieškovui priteistą 24 000 Eur sumą, neva už kurią ieškovas būtų suteikęs leidimą (duomenys neskelbtini) žymėti numerių rėmelius BMW žymenimis, teismo vertinimu, už vieno numerio rėmelio pagaminimą ieškovas būtų gavęs 2,3 Eur pajamų. Tokia teismo priteista suma šiuo atveju yra akivaizdžiai neprotinga, kadangi byloje yra pateikti įrodymai, buhalterinės apskaitos duomenys, patvirtinantys, kad galutinė paties numerio rėmelio kaina (į ją įskaitant leidimo pagaminti tokį numerio rėmelį kainą ir prekių ženklo sukuriamą pridėtinę vertę), pagal oficialaus BMW tiekėjo interneto tinklalapyje viešai pateikiamą informaciją siekia vos 1,69 Eur. Atsižvelgus į nurodytą vieno rėmelio rinkos kainą akivaizdu, kad teismo atliktas nuostolių apskaičiavimas yra netinkamas, kadangi tokiu atveju leidimas pagaminti vieną numerio rėmelį viršytų visą rėmelio rinkos kainą ir pagal nuteistojo pateiktus įrodymus sudarytų net 136 proc. rėmelio kainos.

19. Prekių ženklo vertė yra galimybė sukurti pridėtinę vertę įmonės gaminamai produkcijai ar teikiamoms paslaugoms. Prekės ženklo pridėtinė vertė reiškia, pvz., galimybę brangiau parduoti produkciją, mažesnes rinkodaros sąnaudas, didesnį pirkėjų dėmesį ir pan. Pagrindinis prekės ženklo vertinimo kriterijus – jo kuriama nauda. Dažniausiai vertinamas produkto kokybinių savybių ir kainos santykis bei produkto kuriama nauda apskritai, atsižvelgiant ir į produkto prekės ženklo sukuriamą naudą. Skirtumas tarp bendrosios produkto naudos bei produkto kokybinių savybių kuriamos naudos ir yra prekės ženklo kuriama vertė. Kiti veiksniai, į kuriuos reikėtų atsižvelgti vertinant prekės ženklo kuriamą vertę, yra ženklo žinomumas, jo sukurtas įvaizdis, vartotojų asociacijos bei paplitimas ir pan. Teismo nebuvo atskirai įvertina prekės ženklu sukuriama pridėtinė vertė, kadangi teismas tai formaliai prilygino visai rėmelio kainai, kuri, teismo vertinimu, aptariamu atveju sudarytų 2,3 Eur. Teismas neatsižvelgė į (duomenys neskelbtini) gaminamos produkcijos – „tuščių“ numerių rėmelių be logotipų – vertę bei šios vertės pokytį (santykį) po to, kai ant numerių rėmelių yra užklijuojamas logotipas su prekės ženklu. Teismas, apskaičiuodamas ieškovo tariamai patirtus nuostolius, nesirėmė jokiais byloje esančiais objektyviais duomenimis, o išskirtinai tik savo vidiniu įsitikinimu. Šiuo atveju turėjo būti įvertintos visos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės nustatant negautų pajamų faktą ir jų dydį, tačiau teismas visiškai nepaisė byloje esančių įrodymų, buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių, kad numerių rėmelių rinkos vertė yra nepalyginamai mažesnė, o nuostolių apskaičiavimas nebuvo sugretintas su aptariamos bylos situacija.

20. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes byloje neįrodyta, kad V. B. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Prokurorė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą prašė atmesti, o civilinio ieškovo atstovas advokatas palaikė prokurorės poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Žemesnės instancijos teismas

21. Apygardos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs baudžiamosios bylos faktinius duomenis ir jų visumą, atlikęs byloje dalinį įrodymų tyrimą – apklausęs kaip liudytojus B. R., R. Ž., J. S., D. M. ir R. B., daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju neįrodyta, jog V. B. yra kaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo – neturint leidimo didelio prekių kiekio pažymėjimo svetimu prekių ženklu. Tokį teismo įsitikinimą sustiprina ir tas faktas, kad ginčo prekės buvo užsakytos pagaminti Latvijos įmonės (duomenys neskelbtini) pagal 2002 m. balandžio 9 d. sutartį Nr. 23/07/02 su (duomenys neskelbtini) ir 2002 m. spalio 2 d. užsakymą prie šios sutarties (toliau – Sutartis), tačiau tuo metu V. B. dar nebuvo (duomenys neskelbtini) vadovu, o bendrovės direktoriaus pareigas ėjo R. Ž. (t. 4, b. l. 15). Pažymėtina, jog V. B. (duomenys neskelbtini) direktoriumi tapo praėjus daugiau nei vieneriems metams po Sutarties sudarymo, t. y. tik nuo 2004 m. sausio 2 d. (t. 4, b. l. 15, t. 16, b. l. 8–10, t. 19, b. l. 61–63). Ginčo prekės – automobilių numerių rėmeliai 2002 m. spalio mėn. Prekių priėmimo–perdavimo aktu buvo perduoti laikymui į sandėlį ir tokio turinio vidinis bendrovės dokumentas buvo surašytas buhalterės B. R., o pasirašytas bendrovės gamybos direktoriaus pareigas ėjusio D. M.. Šią aplinkybę patvirtina byloje surinkti kiti įrodymai, todėl nėra pagrindo netikėti tokio fakto tikrumu ar tuo, jog realiai veiklą vykdžiusi bendrovė negalėjo pagaminti Sutartimi užsakyto kiekio – 45 000 vienetų – automobilių numerių rėmelių.

22. Apylinkės teismas nuosprendyje nepagrįstai sukritikavo V. B. iškeltą versiją apie Sutartį su Latvijos įmone (duomenys neskelbtini) . Sutarties sudarymą ir realų jos vykdymo faktą patvirtina byloje pateikti faktiniai duomenys ir jų visuma – Sutarties originalas, (duomenys neskelbtini) 2002 m. ir vėlesniais metais vykdytos veiklos duomenys, pagamintų ginčo prekių perdavimo saugoti į sandėlį aktas, šių prekių nurašymo aktai bei toliau aptariamų liudytojų B. R., R. Ž., J. S., D. M. ir R. B. parodymai apie bendrovės veiklą, prekių apskaitą, sudarytus sandorius su kitomis Lietuvos ir užsienio įmonėmis, bendrovės veiklos praktiką. Todėl, įžvelgdamas minėtos V. B. versijos nelogiškumą, apylinkės teismas nepagrįstai ignoravo Sutarties sudarymo, jos vykdymo ir faktinio vadovavimo bendrovei 2002 m. aplinkybes. Pažymėtina, jog sandorio šalys, esant neįvykdytai ar netinkamai įvykdytai sutartinei prievolei, savaime nėra įpareigotos įstatymo imtis griežčiausių teisių ir teisėtų interesų gynybos priemonių ir būdų (reikalauti nutraukti sutartį, atlyginti žalą ir kt.). Civilinių įstatymų pripažįstama ir ginama sandorio šalių laisva valia (tiek, kiek neribojama imperatyvių teisės normų aspektu) privalo būti gerbiama.

23. Sutarties šalys buvo juridiniai asmenys, o ginčo prekės bet kuriuo atveju liko (duomenys neskelbtini) žinioje ir valdomos nuosavybės teise, t. y. net ir tada, kai direktoriumi po R. Ž. tapo V. B.. Vien tai, kad V. B. kaip bendrovės direktorius perėmė iš buvusio vadovo R. Ž. (duomenys neskelbtini) ūkinę komercinę veiklą, vadovavo bendrovei, savaime nesuponuoja jo baudžiamosios ar kitos rūšies atsakomybės už ankstesnio vadovo, nors ir įmonės interesais, sudarytą sandorį (-ius).

24. Pažymėtina, jog civilinio ieškovo atstovas ieškinio reikalavimus atlyginti turtinę žalą, negautas pajamas ir kitas išlaidas kildina būtent iš atstovaujamo prekių ženklo savininko teisių pažeidimo Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) prasme. Vilniaus apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja civilines bylas dėl ginčų, numatytų PŽĮ (Civilinio proceso kodekso 28 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal PŽĮ 49 straipsnio 2 dalies 4 punktą Vilniaus apygardos teismas nagrinėja ginčus dėl ženklo savininko teisių gynimo. Prekių ženklo savininkas turi teisę naudotis įstatyme numatytais savo teisių gynimo būdais, tarp kurių – uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės arba atsirasti žala, taip pat reikalauti atlyginti turtinę žalą, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas (PŽĮ 50 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai). Įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra klaidinamai panašus į įregistruotą ženklą tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu (PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ženklo savininkas gali uždrausti tokiu žymeniu žymėti prekes ar jų pakuotę (PŽĮ 38 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi aptartas teisinis reguliavimas leidžia teigti, kad civilinis ieškovas turi įstatymų reglamentuojamą galimybę, jo manymu, pažeistas savo teises ir teisėtus interesus ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Beje, kasacinis teismas įtvirtino dalinę skirtingais laikotarpiais vadovavusių bendrovės valdymo organų deliktinės atsakomybės taisyklę. Kiekvienas jų atsako tik už savo vadovavimo laikotarpiu padarytą žalą. Sprendžiant bylas dėl skirtingais laikotarpiais vadovavusių asmenų atsakomybės būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas kiekvienam iš vadovų. Kai nenustatomas priežastinis ryšys tarp vieno iš vadovų neteisėtų veiksmų ir žalos, jam civilinė atsakomybė netaikoma. Juridinio asmens valdymo organų (tiek vienasmenių, tiek kolegialių organų narių) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 6 d. Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga. Teismų praktika. 2017, Nr. 45).

25. Aplinkybė, jog ginčo prekės buvo laikomos sandėlyje ne vienerius metus, supakuotos ir saugiai, o sužinojus apie Latvijos įmonės bankrotą, pradėtos nurašinėti – sumalimui-perdirbimui, nesudaro pagrindo sureikšminti pirminių, tik pareiškus išties plataus turinio įtarimą V. B., pastarojo tyrėjui duotų parodymų, jog prekių užsakovai buvo Vidurinės Azijos įmonės, Rusijos salonai, teisingumo. BPK 21 straipsnio 4 dalyje garantuojama įtariamojo teisė tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Todėl kaip formalios vertinamos apylinkės teismo išvados, jog V. B. teiginiai nelogiški, nes jis negalėjo paaiškinti, kodėl toks prekių kiekis tokį ilgą sandėliavimo laikotarpį negalėjo būti sunaikintas. Kiti apylinkės teismo teiginiai, jog kratos protokole (nuotraukose bei vaizdo įrašuose), daiktų pateikimo protokolų prieduose užfiksuotos tiek iš (duomenys neskelbtini) , tiek iš (duomenys neskelbtini) paimtos prekės yra vizualiai panašios, atmetami kaip subjektyvūs vertinimai, todėl taip pat neįrodantys V. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių – neteisėtų veiksmų (prekių pažymėjimo) ir kaltės (tyčios). Akivaizdu, kad jokiais konkrečiais ar galimais patikrinti faktiniais duomenimis yra nepagrįstas apylinkės teismo manymas, kad ginčo prekės yra panašios į tas, kurias realizavo (duomenys neskelbtini) . Byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų arba patvirtintų kratos metu rastų ginčo prekių kokybės ar kitų tokios rūšies ir asortimento prekių techninių parametrų (ne)atitikimą pagal Sutartį pagamintoms ir sandėliuotoms prekėms. Akcentuotina, jog 2013 m. liepos 22 d. specialisto išvadoje Nr. 120293LT-01 ir 2014 m. balandžio 4 d. specialisto išvadoje Nr. 120293LT-02 tokio pobūdžio tyrimai apskritai nebuvo atliekami ir atitinkami klausimai specialistui K. S. užduoti nebuvo (t. 12, b. l. 71–101, 103–121). Beje, 2015 m. balandžio 29 d. teismo posėdyje apylinkės teisme apklaustas specialistas K. S. patvirtino, jog gavo užduotis nustatyti, ar prekės pažymėtos registruotais ženklais ir pažymėtos su savininkų leidimu, bei nustatyti originalių prekių kainą (t. 15, b. l. 64). Atsižvelgiant į tai, R. Ž. ir V. B. parodymai apie prekių gaminimo būdą (-us), šiam procesui naudojamas priemones ir įrangą nesudaro objektyvaus pagrindo ginčo prekes vertinti ne kaip pagal Sutartį, o naujai arba būtent V. B. vadovavimo laikotarpiu pagamintų ir neturint leidimo svetimu prekių ženklu pažymėtų konkretaus asortimento ir kiekio prekių.

26. Liudytojas R. Ž. teismo posėdyje apygardos teisme paaiškino, jog jam būnant (duomenys neskelbtini) direktoriumi 2002 m. liepos 9 d. sudarė sutartį su Latvijos bendrove (duomenys neskelbtini) , ja įsipareigojo pagaminti automobilių numerių rėmelius. Užsakovė užsakė 40–50 tūkst. rėmelių, todėl prisimena Sutartį. Rėmelius bendrovė pagamino, bet užsakovė prekių nepasiėmė. 2002 m. bendrovėje pamainomis dirbo virš 30 darbuotojų, per parą pagamindavo 5–6 tūkst. rėmelių. Direktoriumi dirbo iki 2003 m. pabaigos. Kadangi užsakovė prekių nepasiėmė, jos buvo nuvežtos į sandėlį. Iš darbo išėjo savo noru, o po jo bendrovės direktorius buvo V. B.. Priežasčių, kodėl užsakovė neatsiskaitė, nežino, girdėjo gandus lyg pinigų pritrūko. Prekes dažnai pasiimdavo patys užsakovai. Bendrovė turėjo internetinę svetainę, bendraudavo su užsakovais faksu. Visus komponentus rėmeliams gamino bendrovė, naudojo šilkografinį jų gaminimo būdą, o populiariausias rėmelis buvo R1 ir bendrovė turėdavo pavyzdžius. Neprisimena, ar užsakovė nurodė, ar bendrovė pasiūlė rėmelio vaizdą. Visi rėmeliai buvo vienodo metodo, pagaminti šilkografiniu metodu, dizainas buvo užpatentuotas, o ženkliukas, kiek atsimena, turėjo būti spalvotas. Gamino šilkografinius, spalvotus rėmelius, sidabrinio fono rėmelių nematė. Šilkografinių rėmelių gamybos įrangą perėmė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jam vadovaujant 3D metalizuotas rėmelis nebuvo gaminamas. Dar gamino laikiklius, „knopkes“ apdailos tvirtinimui. Lipdukų gamybos įranga pirkta vadovaujant ne jam, nežino, kada. Kai pradėjo dirbti, rėmeliai jau buvo gaminami, turėjo dizainą, nežino, kas jį kūrė. Klišes reljefiniams rėmeliams gamino ir pati bendrovė. Prekės dizainas buvo užpatentuotas ir panašus į tai, ką rado kratos metu. Latvijos įmonė nei sumokėjo, nei pasiėmė prekių, pagamintų pagal užsakymą. Nors įsipareigojo pristatyti prekes latviams, tačiau užsakovė nebuvo pasiruošusiu sumokėti už jas, todėl prekių nevežė. Bendrovėje nebuvo avansų praktikos, džiaugėsi, jeigu yra pirkėjas. Gal ir buvo kažkoks susirašinėjimas, kad sumokėtų, bet daugiau bendraudavo telefonu. Latvijos įmonei sąskaitos nerašė, nes girdėjo gandus, jog neturi lėšų, bei įmonė nebuvo konkrečiai pasakiusi, kad nepasiims prekių. Bendrovėje liko atsakingas už elektros ūkį. Bendrovės buhaltere jo vadovavimo metu dirbo B. R..

27. Liudytoja B. R. teismo posėdyje apygardos teisme parodė, jog dirbo (duomenys neskelbtini) buhaltere nuo 2002 iki 2008 m. sausio mėn.; kitų buhalterių nebuvo; „(duomenys neskelbtini) “ įmonės nepamena, tačiau bendrovė turėjo darbinių santykių su Latvijos įmonėmis; bendrovė dirbo pelningai; didelės pagamintų ir neparduodamų prekių atsargos buvo laikomos sandėliuose; jai kaip buhalterei sutartys būdavo aktualiausios dėl apmokėjimo; pagal Sutartį apmokėjimas turėjo būti po 15 dienų pagal sąskaitą faktūrą, o jei prekės nepateiktos, tai sąskaita faktūra neturėjo būti išrašyta; bendrovėje kiekvienais metais buvo privalomos inventorizacijos; kiek išeinant iš darbo buvo prekių likučių sandėlyje, nepamena; (duomenys neskelbtini) dirbo nemažai darbuotojų, kiek jų buvo 2002 m. birželio, liepos mėn., nepamena; skaičiuodavo atlyginimus darbuotojams; ji surašė 2002 m. spalio mėn. Prekių priėmimo–perdavimo aktą; bendrovės direktorius buvo R. Ž., jis konkrečiai vadovavo bendrovei, duodavo jai dokumentus; susirašinėjimai su verslo partneriais nepatekdavo į buhalteriją, o patekdavo užskaitymai, skolų suderinimo aktai, orderiai, žiniaraščiai; jei nebūdavo sąskaitos, vadinasi, užsakovas neatsiskaitė, o kai prekės išvežamos, išrašoma sąskaita faktūra; po jos dirbo gal buhalterinė firma; kreditinė debitinė apskaita buvo vykdoma iš pirminių dokumentų, o balanso ir didžiosios knygos galima matyti visą veiklą.

28. Liudytoja J. S. teismo posėdyje apygardos teisme parodė, jog ji (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti nuo 2007 m. buhaltere. Likutį neparduotų prekių įtraukdavo į apskaitą kaip pagamintos produkcijos likutį. Ginčo rėmeliai taip pat buvo įtraukti į apskaitą. Bendrovė turėjo licenciją plastiko perdirbimui, atsiskaitydavo aplinkosaugai. Rėmelius perdirbti sunku, yra neperdirbamų dalių, o perdirbtos perkeliamos į žaliavas; kažkiek rėmelių buvo perdirbta. Buhalterijoje rėmeliai įtraukiami į apskaitą pagal tipus, tipai pagal gamybą – kvadratiniai, reljefiniai, pagal prekių ženklus rėmeliai nebuvo traukiami į apskaitą. Taigi tai leidžia teigti, jog ji dirbo ir įtraukė į apskaitą ginčo prekes (jų likučius po perdirbimo) jau vadovaujant V. B..

29. D. M., apklaustas kaip liudytojas, teismo posėdyje apygardos teisme patvirtino, jog 2002 m. jis dirbo (duomenys neskelbtini) gamybos direktoriumi. Prekės, bendrovės direktoriaus nurodymu, buvo paruoštos perdirbti, išrinkti, nes užsakovė jų neatsiėmė. Minimali prekių dalis – gal 1–2 tūkstančiai vienetų, šio liudytojo teigimu, buvo perrinkta. Šio liudytojo nurodytą aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini) sandėlyje laikomas prekes nurašinėjo sumalti-perdirbti, patvirtina (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. B. pasirašyti Sunaudotų medžiagų nurašymo aktai, kurie surašyti ir pasirašyti apskaitininkės R. B. bei gamybos direktoriaus D. M. (t. 17, b. l. 66–107). Laikotarpiu nuo 2009 iki 2011 m. tokiu būdu buvo nurašyta 4 450 vienetų numerių rėmelių. Toks nurašytų prekių kiekis dera su aplinkybe, jog 2012 m. vasario 23 d. kratos metu (duomenys neskelbtini) sandėlyje rasta 40 550 vienetų ginčo prekių, t. y. būtent 4 450 vienetų mažiau nei (duomenys neskelbtini) pagamino šių prekių vykdydama Sutartį (45 000 vienetų). Jokio pagrindo netikėti, jog iki kratos atlikimo iš 45 000 vienetų rėmelių realiai buvo nurašyti sumalimui-perdirbimui 4 450 vienetų, teisėjų kolegija neturi. Be to, net ir nepavykus galbūt pelningam sandoriui, (duomenys neskelbtini) toliau vykdė veiklą, o išardyti rėmeliai buvo panaudojami ir kaip žaliava naujų įvairių kitų prekių gamyboje.

30. Todėl apylinkės teismo teiginiai, jog nusikalstamą V. B. elgesį įrodo ir tai, kad ant iš (duomenys neskelbtini) paimtų prekių nėra įmonės (duomenys neskelbtini) rekvizitų, o iš (duomenys neskelbtini) kratos metu paimtų prekių skaičius nesutampa su nurodytu įmonės (duomenys neskelbtini) 2002 m. spalio 2 d. užsakyme, atmetami kaip nelogiški ir neatitinkantys aptartų aplinkybių.

31. Liudytojo D. M. parodymus, jog kratos metu rastos prekės buvo pagamintos prieš 10 metų Latvijos įmonei, o jų neatsiėmus buvo nuspręsta prekes sunaikinti, apylinkės teismas nepagristai atmetė. Tai, kad šis asmuo buvo susijęs darbiniais santykiais su (duomenys neskelbtini) ar šiuo metu dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, o abiejų įmonių buveinės yra registruotos tuo pačiu adresu, savaime nerodo liudytojo parodymų neobjektyvumo ar suinteresuotumo veikti palankiai V. B.. Liudytojo parodymai neišgalvoti, o aiškiai ir nuosekliai apibūdinantys pagal savo eitas pareigas faktiškai atliktų darbų pobūdį. Jokių esminių liudytojo parodymų prieštaravimų, juos palyginus su kitų liudytojų bei kaltinamojo V. B. parodymais ir kitais bylos duomenimis, teisėjų kolegija neįžvelgia.

32. Kitos liudytojos – R. B. – teismo posėdyje apygardos teisme duoti parodymai leidžia kolegijai įsitikinti tuo, jog būtent ji, kaip (duomenys neskelbtini) apskaitininkė ir komisijos pirmininkė, pasirašinėjo Sunaudotų medžiagų nurašymo aktus, o nuo 2007 m. pajamuodavo perduodamus į sandėlį gaminius. Šios liudytojos teigimu, ji iš gamybos vadovo sužinojo apie sandėlyje laikomą didelį prekių kiekį pagamintą pagal Latvijos įmonės užsakymą, o 2009 ar 2010 m. sužinojo, kad ši įmonė bankrutavo. Tada, esant galimybei, bendrovė pradėjo rėmelius ardyti, perdirbinėti ir vėl naudodavo plastiką kaip žaliavą gamyboje. Bendrovė perdirbdavo nuo 200 iki 300 tonų plastiko, nes neperdirbto negalėjo turėti daugiau kaip dvi tonas, priešingu atveju galėjo būti anuliuota turima licencija. Iš nurašymo aktų, jos teigimu, matyti, kad Latvijos įmonei pagaminta produkcija buvo kokybiška, tačiau užsistovėjo sandėlyje.

33. Apibendrindama aptartas aplinkybes ir apygardos teisme kaip liudytojų apklaustų asmenų parodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šių parodymų turinį patvirtina kiti byloje nustatyti faktiniai duomenys (Sutartis, aktai ir kt.), kurie logiškai dera tarpusavyje. Šie įrodymai atskleidžia įprastinį 2002 m. (duomenys neskelbtini) vykdytos veiklos pobūdį ir teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog Sutartis buvo sudaryta ir ginčo prekės pagamintos bei pažymėtos vadovaujant R. Ž.. Tik nuo 2004 m. bendrovei pradėjo vadovauti direktorius V. B., kuris tęsė bendrovės veiklą, be kita ko, organizavo ir kontroliavo prekių apskaitos, turto inventorizacijos procedūrų vykdymą. Kompleksinis aptartų liudytojų parodymų vertinimas leidžia įsitikinti tuo, kad bendrovėje tiek Sutarties sudarymo ir vykdymo metu, tiek vadovaujant V. B., realiai egzistavo neatsiimtų (neapmokėjus) prekių saugojimo, nurašymo ir panaudojimo kaip žaliavos tvarka, prekių pristatymo, sąskaitų faktūrų išrašymo bei bendrovės sandorių, derybų, bendradarbiavimo su užsakovais praktika. Beje, UAB „(duomenys neskelbtini)“, pradėjusi savo veiklą, buvo įtraukta į Atliekas tvarkančių įmonių registrą ir tai patvirtina bendrovei 2012 m. balandžio 19 d. išduotas pažymėjimas (t. 16, b. l. 67).

34. Todėl, priešingai nei motyvavo apylinkės teismas, aptartos aplinkybės ir įrodymai nepatvirtina kaltinimui pagrįsti reikšmingos ginčo prekių pažymėjimo veikos požymio V. B. elgesyje ir juolab jo kaltės. Buhalterėmis bendrovėje dirbusių B. R., J. S., apskaitininkės R. B. ir gamybos vadovo D. M. duoti parodymai atskleidžia bendrovėje egzistavusią pagamintų ir užsakovų neatsiimtų prekių judėjimo iš gamybos į sandėlį procedūrą bei dera su kaltinamojo V. B. parodymais. Tam tikri mažareikšmiai ar neesminiai skirtumai (dėl prekių neatsiėmimo priežasčių, atsiskaitymo už prekes, bendradarbiavimo su užsakovais praktikos ir kt.) liudytojų ar juolab V. B. išdėstytose analizuojamo prieš daugiau kaip 15 metų vykusio įvykio aplinkybėse nelaikytini pakankamu pagrindu atmesti jų parodymus kaip nepatikimus.

35. Byloje nustatyta ir įrodyta, kad V. B. vadovavimo metu ginčo prekės buvo laikomos, sandėliuojamos (duomenys neskelbtini) patalpose, o vizualiai panašaus asortimento prekes bendrovė gamino ir pardavinėjo kitoms įmonėms (užsakovams) pagal iš anksto sudarytas sutartis (t. 4, b. l. 116–171). Tačiau ši aplinkybė objektyviai nepakankama įžvelgti nusikalstamą būtent V. B., kaip (duomenys neskelbtini) vadovo, elgesį jam pareikšto kaltinimo prasme. Prekyba su kitomis bendrovėmis panašaus asortimento kaip ir ginčo prekės buvo kasdieninė, (duomenys neskelbtini) aktyviai vykdoma veikla. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų įsitikinti ar neabejotinai tvirtinti, jog (duomenys neskelbtini) būtent V. B. vadovavimo metu pažymėjo būtent ginčo prekes ir/ar teikė jas realizuoti.

36. Byloje esančiose specialisto K. S. 2013 m. liepos 22 d. Nr. 120293LT-01 ir 2014 m. balandžio 4 d. Nr. 120293LT-02 išvadose konstatuota, kad tyrimui pateiktų prekių apipavidalinimas neatitinka teisėtų gamintojų keliamų reikalavimų ir šios prekės yra pažymėtos registruotais prekių ženklais be prekių ženklų savininkų leidimo. Tačiau ištirtų ir įvertintų bylos aplinkybių kontekste šios išvados (ar kuri iš jų) nei V. B. kaltės, nei pavojingo, priešingo teisei ir baustino jo elgesio sudėties požymių neįrodo. Tokios apimties ir turinio specialisto išvados galbūt gali būti reikšmingos civiliniuose teisiniuose procesuose, pavyzdžiui, sprendžiant reikalavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo teisėtiems prekių ženklų savininkams pagrįstumą.

37. V. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas iš esmės skirtingomis BPK 256 straipsnio 1 dalies prasme šiuo konkrečiu atveju negalimas. Kasacinis teismas nurodė, kad baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma plečiamai aiškinant BK 204 straipsnio 1 dalies nuostatas. Asmens baudžiamasis persekiojimas negali būti beribis ar begalinis. Valstybinis kaltinimas turi būti konkretus ir aiškiai apibrėžtas bei grindžiamas ne abejonėmis, o leistinais ir liečiančiais įrodinėtino kaltinimo esmę. (Ne)kaltumo įrodinėjimo naštos perkėlimas V. B. reikštų neabejotiną jo kaip baudžiamojo proceso dalyvio teisių pažeidimą konvencinės ir nacionalinės teisės nuostatų prasme. Akcentuodamas prekių laikymo (duomenys neskelbtini) patalpose aplinkybę, apylinkės teismas nepagrįstai išplėtė V. B. inkriminuoto kaltinimo ribas, t. y. juridiškai ydingai ir neleistinai priartino, beje, net nenumatytą kaip baustiną BK 204 straipsnio 1 dalies prasme, prekių laikymo veiką, prie kaltinimui pagrįsti teisiškai reikšmingos, būtent didelio prekių kiekio pažymėjimo svetimu prekių ženklu neturint leidimo veikos. V. B. inkriminuota veika priskirtina formaliai nusikaltimo sudėčiai, todėl tokia veika laikytina baigta nuo prekių pažymėjimo momento. Šiuo atveju būtent šis momentas faktiškai ir juridiškai nesutampa su V. B. vadovavimo (duomenys neskelbtini) pradžia. Klaidingai įvertindamas V. B. elgesį kaip baustiną pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 204 straipsnio 1 dalį, apylinkės teismas neįvertino tokios veikos sudėčiai asmens veikoje konstatuoti teisiškai reikšmingų subjektyvių ir objektyvių požymių visumos.

38. Nei kaltinamojo V. B., nei liudytojų R. Ž., B. R., J. S., D. M. ir R. B. parodymai, nei kartu kiti aptarti bylos faktiniai duomenys nesudaro net ir netiesioginių įrodymų institutui taikyti reikšmingos nuoseklios ir logiškos įvykių grandinės, kuri leistų daryti neabejotiną išvadą, kad būtent V. B. pažymėjo ar kaip bendrovės vadovas organizavo ginčo prekių pažymėjimą svetimu ženklu neturint leidimo ir tai darė veikdamas tyčine kaltės forma. Taigi nebūdamas bendrovės vadovu Sutarties sudarymo ir jos (į)vykdymo momentu, V. B. nei faktiškai, nei juridiškai negali būti laikomas atsakingu asmeniu už ginčo prekių pažymėjimą.

39. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. B. kaltės klausimą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių bei 305 straipsnio nuostatas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį V. B.. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

40. Esant anksčiau išdėstytų duomenų visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje išnaudojus visas galimybes ir nesurinkus neabejotinų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad V. B. padarė jam inkriminuojamą veiką, o abejones dėl jo dalyvavimo šią veiką padarant aiškinant jo naudai, nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis nuteistajam V. B. turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. B. išteisinamas, neįrodžius, kad jis dalyvavo darant nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 204 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas 329 straipsnio 1 punktas).

41. Atsižvelgiant į tai, kad V. B. išteisinamas, neįrodžius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, naikinama ir nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškovo BAYERISCHE MOTOREN WERKE AKTIENGESELLSCHAFT atstovo advokato T. Jakubausko paduoto civilinio ieškinio, priimant sprendimą ieškinį atmesti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

42. Civiliniam ieškovui BAYERISCHE MOTOREN WERKE AKTIENGESELLSCHAFT nuosprendžiu buvo priteistos procesinės išlaidos, kurias sudarė atstovo advokato atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidos. Pagal BPK 104 straipsnio 2 dalį proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese gynėją ar atstovą ir dėl to turėjo išlaidų, jas apmoka iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Kadangi V. B. priimamas išteisinamasis nuosprendis, proceso išlaidos (advokatui už teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir atstovavimą teismo posėdžiuose) civiliniam ieškovui nepriteisiamos. BPK 105 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kai kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Priėmus procesinį sprendimą V. B. išteisinti, proceso išlaidos iš jo neišieškomos.

43. Tenkinamas apelianto prašymas grąžinti (duomenys neskelbtini) sunaikinimui ir perdirbimui 2012 m. vasario 23 d. atliktos kratos metu rastus ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų paimtus 40 550 vienetų automobilių valstybinių numerių rėmelių. Išteisinus V. B., nelieka pagrindo saugomus policijoje rėmelius priskirti konfiskuotinam turtui BK 72 straipsnio 2 dalies prasme, todėl jie grąžintini teisėtai savininkei UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 3 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo V. B. gynėjo advokato Gintaro Balčiūno apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalį dėl V. B. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 204 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį: V. B. išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 204 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškovo BAYERISCHE MOTOREN WERKE AKTIENGESELLSCHAFT civilinis ieškinys, pareikštas V. B., ir ieškovui iš V. B. priteista 24 000 Eur žalos atlyginimo bei 1 964 Eur atstovavimo išlaidų, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo BAYERISCHE MOTOREN WERKE AKTIENGESELLSCHAFT civilinį ieškinį ir prašymą priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimo iš V. B..

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, konfiskuoti ir sunaikinti 40 550 vnt. numerių laikiklių, perduotų saugoti į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sandėlius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – grąžinti (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) paimtus 40 550 vnt. numerių laikiklių, saugomų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sandėliuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini).

Teisėjai Dalius JocysSavinijus KatauskasAurelija Sadauskaitė