Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Ž. K. ir L. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-291-123/2009 pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovams Ž. K. , L. K. , dalyvaujant trečiajam asmeniui Klaipėdos 1-ojo notarų biuro notarei A. Kundrotienei dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo priteisimo bei atsakovų Ž. K. ir L. K. priešieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nėra faktinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovų nuomos mokestį, nes šis reikalavimas nepagrįstas įrodymais (CPK 263 str. 2 d.). Ieškovė namo niekada nenuomojo, neįrodė, jog apskritai galėtų surasti nuomininką, kuris norėtų gyventi nebaigtame statyti name sodo bendrijoje ištisus metus. Sprendime nepaaiškinta, kuo pagrįsta 1 000 Lt per mėnesį mokėtina suma. Nėra ir teisinio pagrindo priteisti ieškovei nuomos mokestį. Atsakovai naudojosi namu pirkimo-pardavimo sutarties nustatytomis sąlygomis bei pagal šalių susitarimą, vykdant pirkimo-pardavimo sutartį. Nuomos mokestis šioje situacijoje nenumatytas. Teismas pripažino, kad atsakovams priteistinos namo remonto ir tvarkymo išlaidos, patvirtintos medžiagų ir darbų pirkimo-pardavimo dokumentais. Jis priteisė atsakovams 5 047,54 Lt šioms išlaidoms kompensuoti. Be tvorų pastatymo išlaidų, apie kurias teismas pasisakė atskirai, teismas neišsprendė atsakovų prašymo dėl 2 000 Lt išlaidų, susijusių su gipso dekoracijų įrengimu svetainėje ir miegamajame kambaryje, priteisimo. Šitie darbai atlikti 2009 m. kovo 31 d., t. y. po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, ir patvirtinti dokumentais. Sprendime pasisakyta, kad tvoros įrengimo darbus atsakovai vykdė savo rizika, nes namas priklausė ieškovei, todėl priteisti šių 30 000 Lt išlaidų nėra pagrindo. Sprendimas šioje dalyje nepagrįstas, nes atsakovai, statydami tvorą, vadovavosi šalių žodiniais susitarimais dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Šalys susitarė, kad atsakovai sumokės avansą iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, o ieškovė perduos jiems naudoti turtą prieš sutarties pasirašymą. Atsakovai, statydami tvorą, veikė sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d.), todėl teismo išdava, kad atsakovai veikė savo rizika, neturi pagrindo. Tvoros įrengimo darbus atsakovai vykdė ne savo rizika, o vykdant šalių susitarimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad pagrindiniai apmokėjimai už tvoros įrengimą buvo atlikti likus 10 dienų iki sutarties pasirašymo ir dalis po sutarties pasirašymo. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad atsakovai pastatė tvorą iki sutarties sudarymo - darbai vyko ir iki, ir po sutarties sudarymo. Teismui neatlyginus atsakovams 30 000 Lt tvoros pastatymo išlaidų, ieškovė nepagrįstai praturtėjo šia suma atsakovų sąskaita. Sprendimu buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 str. 1 d.). Priešieškinyje atsakovai prašė priteisti iš ieškovės išlaidas, patirtas dėl kredito paėmimo. Kreditas buvo paimtas tam, kad atsakovai galėtų atsiskaityti su ieškove už nupirktą nekilnojamąjį turtą. Pirkimo-pardavimo sutarties 2 punkte nurodyta, kad atsiskaitymas vykdomas iš banke pasiimto kredito lėšų. Šios aplinkybės ieškovei buvo žinomos ir turėjo būti įvertintos, pateikiant ieškinį. Po pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo išlaidos, patirtos dėl kredito paėmimo ir išlaidos, susijusios su kredito sutarties sudarymu ir pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu, tapo atsakovų nuostoliais. Todėl yra pagrindas reikalauti šių nuostolių atlyginimo. Atsakovai pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius išlaidas, patirtas dėl kredito sutarties sudarymo ir pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Bendra šių nuostolių suma sudaro 8 921 Lt.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. S. prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodo, kad jei ieškovai būtų tinkamai vykdę sutartį ir iš karto nutraukę sutartį, ieškovės nuostoliai būtų buvę minimalūs. Pažymi, kad realiai ieškovė patyrė daug daugiau nuostolių, todėl 10 000 Lt nuomos mokesčio priteisimas – minimalių ieškovės nuostolių ir praradimų kompensavimas. Ieškovės nuomone, teismas iš viso turėjo nepriteisti jokių turėtų atsakovų išlaidų remontui, nes visą remontą jie atliko savo rizika. Pažymėtina, kad gipso dekoracijų įrengimo darbus atsakovai atliko bylai jau esant teisme. Teismas pagrįstai nepriteisė tvoros rengimo išlaidų, nes atsakovai šiuos darbus atliko be projekto, nugriovė senąją tvorą, toks statinys vertintinas kaip savavališkas, jokio susitarimo dėl papildomų investicijų į ginčo turtą tarp šalių nebuvo. Banko paskolos atsakovai negavo tik dėl savo kaltės, todėl patirti šiuo atžvilgiu nuostoliai atsirado taip pat tik dėl atsakovų kaltės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

2008 m. birželio 13 d. ieškovė ir atsakovai sudarė rašytinę pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovė pardavė, o atsakovai bendrosios jungtinės nuosavybės teise nupirko 0,0588 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir jame esantį nebaigtos statybos (95 proc. baigtumo) 100,51 kv. m ploto gyvenamąjį namą už 170 000 Lt sutartyje aptartomis sąlygomis, įsipareigodami minėtą sumą sumokėti pardavėjui (ieškovei) per 30 dienų nuo šios sutarties sudarymo, panaudojant banko kreditą, kurį AB SEB bankas turėjo suteikti atsakovams. Pirkėjai, perėmę šį turtą ginčo sutartimi (realiai juo naudojosi ir jį įrenginėjo nuo 2008 m. kovo 25 d.), į jį 2008 m. birželio 16 d. įregistravo nuosavybės teises, pažymint pirkėjų įsiskolinimą ir draudimą perleisti šį turtą tretiesiems asmenims (1 t., b. l. 9). Atsakovai kredito negavo ir nustatytu terminu su ieškove neatsiskaitė. Ieškovė prašė teismo nutraukti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, nes atsakovai neįvykdė esminės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos – nesumokėjo už įgytą turtą. Atsakovai priešieškiniu taip pat prašė nutraukti ginčo sutartį ir priteisti iš ieškovės gyvenamojo namo ir aplinkos pagerinimo išlaidas (CK 1.138 str. 4, 5, 6 ir 8 p.).

Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl iš pirkimo-pardavimo sutarties kilusių šalių tarpusavio prievolių vykdymo. Ginčo sutartis nustatė pardavėjo (ieškovės) pareigą perduoti nekilnojamąjį turtą kitai šaliai (atsakovams) nuosavybės teise, o pirkėjo (atsakovų) pareigą – priimti šį daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 str. 1 d.). Kaip jau minėta, atsakovai pastarosios pareigos neįvykdė – už žemės sklypą ir nebaigtos statybos namą laiku nesumokėjo ir toliau naudojosi ginčo turtu.

Įvertinusi ginčo sutarties sąlygas, sutarties dalyvių ikisutartinius santykius, ieškovės gautą dalį daikto kainos (37 000 Lt avanso), šalių elgesį iki sutarties sudarymo ir po jos, teisėjų kolegija sprendžia, kad turto kainos nesumokėjimas pripažintas esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 str. 1 d.). Galimybę nutraukti sutartį esant tokiam sutarties pažeidimui numatė ir ginčo sutartis (9 p.), kurioje sutarties dalyviai aptarė savo veiksmus, jei pirkėjas negautų kredito ir/arba neatsiskaitytu su pardavėju. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad nesumokėdami už nupirktą daiktą, atsakovai padarė esminį sutarties pažeidimą, ir tai – pagrindas nutraukti sutartį. Šalims nustatyta pareiga grąžinti viską, ką jos yra perdavusios viena kitai vykdydamos sutartį – atsakovai ieškovei privalo grąžinti žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, o ieškovė atsakovams – 37 000 Lt avansą (CK 6. 222 str.).

Tačiau bylos šalys reikalavo priteisti ir nuostolius, patirtus sudarant ir vykdant sutartį. Atsakovai taip pat reikalavo atlyginimo už namo bei aplinkos atliktus pagerinimo darbus. CPK 6.256 straipsnio 2 dalis nustato pareigą asmeniui, neįvykdžiusiam ar netinkamai įvykdžiusiam savo sutartinę prievolę, atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas. Apeliantai pripažino, kad bankas sugriežtino kreditavimo sąlygas ir keitė kreditavimo sutartį, jos mastą, atsižvelgdamas į pirkimo-pardavimo sutarties kainą. Bylos šalys taip pat pripažino, kad faktinė sandorio kaina buvo kita, t. y. ne 170 000 Lt, o 450 000 Lt, sutarta 2007 m. rugpjūčio 25 d. šalių sudarytoje preliminarioje sutartyje, kuri, kaip pripažino apeliantai, buvo pateikta bankui kreditui gauti (1 t., b. l. 63). Tačiau šalys, kaltindamos viena kitą įtaka dėl sutartyje nurodytos sutarties kainos, nepateikė savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, neatskleidė teismui tikrosios priežasties, dėl kurios faktinė sandorio kaina buvo nuslėpta. Abi sutarties šalys – fiziniai asmenys, todėl nei vienai nėra pagrindo taikyti silpnesnės šalies gynybos prioriteto. Byloje nepaneigta, kad ginčo sutartis sudaryta abipusėmis derybomis, pasiekus sutarties šalių suderintą valią dėl visų sutarties sąlygų (CK 1.160 str. 1 ir 2 d.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad sudarydamos ginčo sutartį abi šalys, sąmoningai nurodydamos sandorio kainą, neatitinkančią faktinės kainos, pažeidė pareigą veikti sąžiningai (CK 6.158 str.). Atsakovai teigė, kad be minėtos priežasties, jie negavo kredito ir dėl to, kad neįvykdė banko sąlygų (neįkeitė turto), o to nepadarė dėl ieškovės neveikimo, t. y. dėl to, kad ieškovė pavėluotai įregistravo nuosavybės teises į parduodamą nekilnojamąjį turtą ir tai turėjo neigiamos įtakos vykdant ginčo sutartį, gaunant kreditą banke. Tačiau tam prieštarauja faktinės bylos aplinkybės. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (1 t., b. l. 6-7, 9-10) matyti, kad ieškovė įregistravo nuosavybės teises į ginčo turtą 2008 m. birželio 10 d., ginčo sandoris sudarytas 2008 m. birželio 13 d., atsakovai nuosavybės teises į ginčo turtą įregistravo 2008 m. birželio 16 d. ir galėjo šį turtą įkeisti, tuo labiau, kad toks ieškovės leidimas buvo užfiksuotas pirkimo-pardavimo sutartyje (8 p.). Atsakovai nepateikė teismui įrodymų apie tai, kad, siekdami gauti kreditą, buvo aktyvūs, iniciatyvūs, pakankamai rūpestingi ir atidūs, o taip pat įrodymų apie tai, kad, paaiškėjus, jog reikiamo dydžio kredito negaus ir tokiu būdu atsiskaityti su ieškove negalės, ieškojo kitų finansavimo šaltinių, siekė bendradarbiauti su ieškove, kad pakeisti sutarties sąlygas, atsiskaitymo už įsigytą turtą terminą. CK 6.200 straipsnyje nustatyta, kad šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius. Jie turi padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti viena kitą apie atsiradusias sąlygas, susijusias su prievolės vykdymu. Iš visų faktinių aplinkybių viseto teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad abi šalys, neatskleisdamos ginčo sutartyje faktinės sandorio kainos, nebendradarbiaudamos, veikė nesąžiningai. Tačiau dėl to, kad atsakovai dėl savo nerūpestingumo ir nepakankamo aktyvumo neįvykdė pagrindinės sutarties prievolės sumokėti už daiktą iki sutarto termino, atsakovams tenka didesnė atsakomybė. Atsakovai – jauni, išsilavinę žmonės. Todėl argumentas, kad neturėjo patirties tokių teisinių santykių srityje, nežinojo kaip teisingai elgtis, šiuolaikinėje gausios informacijos ir teisnių paslaugų erdvėje, negali būti pateisinamas.

Civilinė atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali būti taikoma šaliai, kaltai dėl sutartinės prievolė nevykdymo (CK 6.256 str.). Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys. Tam turi būti įstatyme nustatytų sąlygų visetas: neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių, žala (nuostoliai) (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 str.). Kaip jau minėta, ginčo sutartis iš dalies neįvykdyta dėl abiejų šalių kaltės ir iš dalies dėl atsakovų kaltės. Tai turi reikšmės civilinės atsakomybės dydžiui. Tačiau nuostoliai turi būti įrodyti (CPK 178 str.).

Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovų ieškovei 10 000 Lt nuostolių, patirtų dėl ginčo namo nuomos. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad tokie nuostoliai nepagrįsti nei faktiniu nei teisiniu pagrindais. Kaip jau minėta, šalys 2007 m. rugpjūčio 25 d. preliminarios sutarties pagrindu buvo įsipareigojusios sudaryti ginčo namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir abiejų šalių žodiniu susitarimu (tai šalys pripažįsta) atsakovai 2008 m. kovo 20 d. įsikėlė į ginčo namą kaip būsimi šio turto savininkai. Jokių šalių susitarimų dėl nuomos ir nuompinigių nebuvo (CK 6.477, 6.478, 6.486 str). Šie santykiai labiau panašūs į panaudos (neatlygintinis naudojimasis daiktu, CK 6.629 str.). 2008 m. birželio 13 d. (nuosavybės teises įregistravo 2008 m. birželio 16 d. su skola) atsakovai įgijo nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą. Todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, kad atsakovai gyveno ginčo name nuomos pagrindais ir privalėjo mokėti nuomos mokestį yra nepagrįstas. Be to, kaip matyti iš ieškinių turtinio, ieškovė nuomos mokestį siejo su negauta nauda (nuostoliais) dėl to, kad negalėjo išnuomoti gyvenamojo namo kitiems asmenims ir gauti pajamų. Byloje nustatyta, kad ginčo gyvenamasis namo statyba nebuvo baigta, atsakovai jį įsirenginėjo. Todėl ieškovės teiginys, kad nebaigtos statybos namą (netinkamą gyventi) ji būtų išnuomojus kitiems asmenims už 1 000 Lt kainą už vieną kv. m, yra nepagrįstas ir neįrodytas. Esant tokiai situacijai ieškovė pageidaujamų nuostolių net negalėjo iš anksto numatyti. Iš UAB ,,Palnesta“ pažymoje nurodytos vieno kv. m gyvenamojo namo nuomos kainos (duomenys neskelbtini) negalima nuspręsti ar ši kaina yra už nuomą visiškai įrengto gyvenamojo namo ar tokios būsenos, kokios buvo ieškovės namas, todėl ja (pažyma) remtis nėra pagrindo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie nuostoliai neįrodyti ir nepagrįstai priteisti iš atsakovų. Kiti nuostoliai šioje byloje neįrodinėjami, ieškovė apeliacinio skundo nepateikė.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė atsakovams pagal priešieškinį 30 000 Lt išlaidų, patirtų tveriant tvorą ginčo sklype. Šios išlaidos pagrįstos byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Jau minėta, kad į ginčo namą atsakovai įsikėlė šalių susitarimu. Byloje nepaneigta aplinkybė, kad ieškovė žinojo apie name ir sklype atliekamus darbus, jiems neprieštaravo. Darbai tęsėsi ir tuo metu kai atsakovai jau buvo įgiję ir įregistravę nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą. Darbai baigti ir už juos sumokėta iki civilinės bylos iškėlimo teisme (1 t., b. l. 172-176). Ieškovė, teigdama, kad tvoros darbai atlikti pažeidžiant norminius aktus, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs atsakovų priešieškinio pagrįstumą dėl atlyginimo už kitus statybos darbus, nors jie buvo atlikti tuo pačiu metu, nepripažinęs atsakovų teisės į nuostolių atlyginimą už tvoros tvėrimo darbus, priėmė prieštaringą sprendimą. Byloje nustatyta, kad tvora turi betoninį pamatą, todėl jos išsinešti be žalos turtui atsakovai negalės, todėl ieškovė, kaip gavusi naudą, privalo už šį turtą atlyginti (CK 6.242 str.).

Nepagrįstas atsakovų reikalavimas priteisti 2 000 Lt už gipso dekoracijų darbus, nes tokie darbai atlikti 2009 m. kovo 31 d. (1 t., b. l. 177), t. y. tuo metu, kad šalių ginčas buvo nagrinėjamas teisme. Todėl atsakovai atliko darbus savo rizika, be ieškovės sutikimo ir iškovė neprivalo šių atsakovo išlaidų atlyginti.

Nepagrįstas atsakovų reikalavimas priteisti jiems iš ieškovės nuostolius – išlaidas, patirtas ginčo pirkimo-pardavimo sutarties ir kredito sutarties sudarymo bei jos vykdymo. Ginčas byloje yra dėl ginčo pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo, o ne dėl jos neteisėto sudarymo, todėl visos išlaidos, susijusios su šios sutarties sudarymu, tenka pačioms šalims. Jau minėta, kad dėl to, jog atsakovai dėl savo nerūpestingumo ir nepakankamo aktyvumo neįvykdė pagrindinės sutarties prievolės sumokėti už daiktą iki sutarto termino, atsakovams tenka didesnė atsakomybė dėl ginčo sutarties ir laikomi pažeidė prievolę, todėl atsakovų išlaidų, susijusių su kredito sutartimi, ieškovė neprivalo atlyginti, be to, teisėjų kolegija nenustatė ieškovės nei neteisėtų veiksmų, dėl kurių atsakovai negavo banko kredito, nei priežastinio ryšio tarp šių atsakovų išlaidų ir ieškovės veiksmų.

Į visus esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.

Dėl apeliantų tenkintinų reikalavimų pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 str.).

Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teisme jiems nepagrįstai nepriteista 3 000 Lt atstovavimo šioje instancijoje išlaidų, nors pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Teisėjų kolegija patikrinusi civilinę bylą daro išvadą, kad tokias išlaidas patvirtinančių dokumentų byloje nėra. Teismo posėdžių protokoluose nėra užfiksuotas tokių dokumentų pateikimo faktas. Nesant rašytinių įrodymų, apeliantų prašymas dėl atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 26 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovų Ž. K. ir L. K. 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) gyvenamojo namo nuomos išlaidų panaikinti ir R. S. ieškinį šioje dalyje atmesti.

Sprendimo dalį, kuria priteista iš ieškovės R. S. atsakovams Ž. K. ir L. K. 5 047,54 Lt namo pagerinimo išlaidų pakeisti ir papildomai priteisti 30 000 Lt tvoros statybos išlaidų, iš viso 35 047,54 Lt (trisdešimt penkis tūkstančius keturiasdešimt septynis litus penkiasdešimt keturis centus).

Kitas teismo sprendimo dalis (dėl sutarties nutraukimo, įpareigojimų atsakovams išsikelti ir perduoti ieškovei visą iš jos gautą nekilnojamąjį turtą, avanso grąžinimo) palikti nepakeistas.

Priteisti solidariai iš atsakovų Ž. K. ir L. K. ieškovei R. S. 7 017 Lt (septynis tūkstančius septyniolika litų) bylinėjimosi (žyminio mokesčio ir atstovavimo) išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės R. S. atsakovams Ž. K. ir L. K. 1 051 Lt (vieną tūkstantį penkiasdešimt vieną litą) žyminio mokesčio, sumokėto pirmosios instancijos teisme ir 768 Lt (septynis šimtus šešiasdešimt aštuonis litus) žyminio mokesčio, sumokėto apeliacinės instancijos teisme ir 500 Lt (penkis šimtus litų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Priteisti iš ieškovės R. S. valstybei 434 Lt (keturis šimtus trisdešimt keturis litus) žyminio mokesčio.