Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėja Regina GudienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-1071/11Teisminio proceso Nr. 1-12-1-01204-2011-6Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.(S)

2011 m. spalio 28 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą panaudojęs fizinį smurtą, o būtent: 2011-03-25, apie 23.00 val., visuomeninio transporto stotelėje „Didlaukio“, esančioje Didlaukio g. 27, Vilniuje, rankomis ir kojomis sumušė nukentėjusįjį M. M., padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, ir pagrobė jam priklausantį 209 Lt vertės turtą: 50 Lt vertės telefoną „Nokia“, 20 Lt rankinę, kurioje buvo 30 Lt vertės raktai, 20 Lt vertės spynos šerdelė su raktais, 47 Lt vertės skutimosi peiliukas, 10 Lt vertės skutimosi putos, 5 Lt vertės apatiniai, 15 Lt vertės dantų protezų klijai ir 10 Lt vertės dezodorantas, t.y. A. T. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 180 str. 1 d., padarymą.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino nuteistojo A. T. duotų parodymų. Pažymima, kad įtarimai dėl to, kad jis nusikalstamą veiką būtų padaręs su kitais asmenimis, jam pareikšti nebuvo, tai neatsispindi ir skundžiamame nuosprendyje. Nurodydamas, kad dezodorantą bei tūtelę rado ir pasiėmė prieš tai, kai kilo konfliktas su nukentėjusiuoju, apeliantas teigia, kad išmesti kitų nukentėjusiojo daiktų, jeigu juos būtų paėmęs, nebūtų turėjęs jokio pagrindo, kadangi nežinojo, jog yra stebimas dviejų asmenų iš automobilio. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvuotai įvertino liudytojo S. K. parodymus. Pasak apelianto, jis su šiuo jo prašymu į teismą iškviestu liudytoju, jokių kontaktų ikiteisminio tyrimo metu neturėjo, o tai, kad jis yra jo draugas, neturėtų sukelti teismui abejonių jo parodymų teisingumu. Taip pat apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, neatmesdamas galimybės, kad įvykio metu galėjo būti ir daugiau asmenų, šią neištirtą prielaidą, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, bei vadovaudamasis minėto Senato nutarimo Nr. 40 3.1.8.p. išdėstytomis nuostatomis, turėjo aiškinti jo naudai.

Teismo posėdyje nuteistasis A. T. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl A. T. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Priešingai nei skunde teigia apeliantas, baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nepadaryta. A. T. kaltė pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis visumoje gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, jų patikimumas, priešingai nei skunde teigia apeliantas, patikrintas teisminio proceso metu Baudžiamojo proceso kodekse numatytomis priemonėmis, įrodymai visumoje įvertinti nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. nuostatų. Todėl tai, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip to norėtų apeliantas, nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ar kad nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie nebuvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje.

Apelianto skundo argumentai, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 180 str. 1 d. sudėties, yra nepagrįsti ir atmetami.

Kaip jau aukščiau minėta, nuteistojo A. T. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo be jokių abejonių įrodyta byloje surinktais duomenimis – nukentėjusiojo M. M., liudytojų K. B., T. V., iš dalies paties A. T. parodymais, specialisto išvada, kita medžiaga, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visetas objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti pastarojo pasirinktą gynybos versiją.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo M. M. parodymų, nagrinėjamo įvykio metu, „Didlaukio“ visuomeninio transporto stotelėje, jį užpuolė ir sumušė apelianto amžių ir išvaizdą atitinkantis vaikinas, po ko dingo jam priklausantys daiktai: mobilaus ryšio telefonas „Nokia“, rankinė, kurioje buvo raktai, spynos šerdelė su raktais, skutimosi peiliukai, skutimosi putos, apatiniai, dantų protezų klijai ir dezodorantas. Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais bylą nagrinėjusiam teismui nebuvo jokio pagrindo, juolab, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs, be to, vienu ar kitu aspektu pagrįsti ir kitais bylos duomenimis: liudytojų K. B. bei T. V. parodymais, iš kurių matyti, kad jie, pravažiuodami pro aukščiau paminėtą autobusų stotelę matė du vyriškius, iš kurių jaunesnis mušė ant suoliuko sėdintį vyresnio amžiaus vyriškį. Jie, stebėdami įvykį iš 5-10 metrų atstumo, iškvietė policiją, ką patvirtina byloje esanti BIRT žiūrylė, taipogi matė, kaip po keletos minučių atvykę pareigūnai, šį asmenį sulaikė. Asmens parodymo atpažinti metu, abu liudytojai atpažino A. T., kaip asmenį, kuris nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo smurtą, suduodamas jam smūgius rankomis, kojomis ir keliais. Tai, kad M. M. nagrinėjamo įvykio metu, ne mažiau keturių trauminių poveikių pasėkoje, buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, patvirtina byloje esanti specialisto išvada, atkreipiant dėmesį į tai, kad nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai nėra būdingi savęs sužalojimui. Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo matyti, kad 2011-03-25, apie 23.00 val., pagal iškvietimą į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, pagal jiems nurodytus požymius sulaikė ir į PK pristatė asmenį, kaip buvo nustatyta, A. T. Šio asmens rankos buvo kruvinos. Kruvinas buvo ir kitas pilietis - M. M. Pastarasis aiškino, jog prie jo priėjęs nepažįstamas vaikinas, jį užpuolė, sumušė, atėmė mobilųjį telefoną „Nokia“ ir nuėjo link Fabijoniškių. Daiktų paėmimo laikinai saugoti metu, iš A. T., tarpe kitų daiktų, buvo paimti dezodorantas bei dantų protezų klijai, kuriuos nukentėjusysis, atpažino kaip daiktus, pagrobtus iš jo nagrinėjamo įvykio metu ( 1 t. b. l. 3-4, 16-17, 20-22, 28-30, 35, 41-47 ).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės dėl prie jo priėjusių asmenų skaičiaus, esminės reikšmės A. T. veiksmų juridiniam vertinimui pagal LR BK 180 str. 1 d. neturi, kadangi, kaip jau aukščiau nustatyta, fizinį smurtą M. M. atžvilgiu naudojo tik vienas asmuo, ir tai buvo A. T. Be to, sulaikius ir pristačius į PK, pas pastarąjį buvo rasta iš nukentėjusiojo nagrinėjamo įvykio metu pagrobtų daiktų dalis. Tai, kad liudytojai, stebėję įvykį, nematė ar nuteistasis kraustė nukentėjusiojo kišenes ir paėmė iš jo kokius nors daiktus, M. M. parodymų dėl iš jo pagrobtų daiktų, nemenkina, juolab, kad, sprendžiant iš bylos duomenų, aukščiau minėti liudytojai, visų įvykio aplinkybių nematė. Viena vertus, kai pastarieji privažiavo, apeliantas nukentėjusįjį jau mušė. Kita vertus, jie įvykį stebėjo iš automobilio, būdami 5-10 metrų atstumu, o pamatę, jog A. T. eina link jų, nuvažiavo prie artimiausios sankryžos ir tik kai apsisuko, pastarąjį stebėjo iki šis buvo sulaikytas. Ir nors pas nuteistąjį po jo sulaikymo buvo rasta tik dalis iš nukentėjusiojo pagrobtų daiktų, tačiau ši aplinkybė, kaip pagrįstai nurodė teismas, svetimo turto užvaldymo fakto nepaneigia, nes iki pastarasis buvo sulaikytas, turėjo visas galimybes savo nuožiūra naudotis pagrobtu turtu, juo disponuoti ar jį valdyti, o tai reiškia, jog turėjo galimybę pagrobtus iš nukentėjusiojo daiktus paslėpti, perduoti kitiems asmenims, ar jais tiesiog atsikratyti.

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvuotai įvertino liudytojo S. K. parodymus, taipogi atmetamas, pažymint tai, kad, pagal šio liudytojo parodymus, jis paties įvykio nematė ir nieko apie jį nežino.

Aukščiau aptarti duomenys, priešingai nei mano apeliantas, teismui leido pastarojo, beje nenuoseklius ir neįtikinamus parodymus įvertinti kritiškai, kaip pasirinktą, gynybos poziciją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės arba bent jau ją sušvelninti, ir atmesti, bei objektyviai nustatyti faktines nagrinėjamo įvykio aplinkybes ir padaryti pagrįstą išvadą dėl A. T. kaltės, padarius jam nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 1 d., atkreipiant apelianto dėmesį į tai, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, bei patikrinti ar paneigti tiriamas versijas, ir tokių duomenų, kaip jau minėta, pagrįsti nuteistojo A. T. kaltei dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 180 str. 1 d., padarymo, byloje pakanka.

Reikia pažymėti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. T. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Iš nustatytų byloje aplinkybių matyti, jog A. T., skundžiamu teismo nuosprendžiu yra nuteistas už tyčinę nusikalstamą veiką nuosavybei, kuri priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Be to, pastarasis praeityje 10 kartų teistas, tame tarpe ir už analogiško pobūdžio veikų padarymą, teistumas neišnykęs, ne kartą baustas administracine tvarka, paskirtų jam baudų nemoka, būdamas darbingo amžiaus niekur nedirba (1 t. b. l. 73-80, 81, 83-87). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nukentėjusysis A. T. atleido, atsisakė pareikšto civilinio ieškinio ir prašė griežtai jo nebausti. Atsižvelgė ir į tai, kad A. T. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio - jam nustatytas 2.08 ‰ alkoholinis apsvaigimas, ir tai pagrįstai įvertino, kaip šio atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įvertino ir tai, kad aplinkybių lengvinančių A. T. atsakomybę byloje nebuvo nustatyta. Visų šių aukščiau paminėtų aplinkybių pasėkoje, nuteistajam A. T. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Nuteistajam A. T. paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per giežtą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. T. apeliacinį skundą atmesti.