- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-04-23
- Bylos Nr.
- I-510-621/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius, Žanas Kubeckas (pran.), Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- R. Z.
- Atsakovas
- Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinės bylos Nr. I-510-621/2014
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 23 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininko ir pranešėjo teisėjo Žano Kubecko, kolegijos teisėjų Virginijaus Stankevičiaus ir Arvydo Martinavičiaus,
sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,
nedalyvaujant pareiškėjai R. Z.,
nedalyvaujant atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjos R. Z. skundą dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 86-S-2359 panaikinimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK) 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 86-S-23591 „Dėl išmokos antraisiais vaiko priežiūros metais“.
Pareiškėja į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b.l. 27). 2014 m. balandžio 3 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjos prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant. Pareiškėja skunde nurodė, jog Telšių AVPK Akmenės rajono policijos komisariato (toliau – ir Akmenės r. PK) Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėja (statutinė valstybės tarnautoja) dirbo iki 2013-11-30. 2011 m. vasario 9 d. išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų. 2011 m. gegužės 20 d. pagimdė sūnų. 2011 m. liepos 11 d. pateikė prašymą suteikti jai vaiko priežiūros atostogas ir nurodė, kad vaiko priežiūros atostogose pageidauja būti iki vaikui sueis dveji metai. 2011 m. liepos 13 d. Šiaulių AVPK viršininko įsakymu „Dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo R. Z.“ Nr. 40-TE-351 nuo 2011 m. liepos 13 d. buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis dveji metai. 2011 m. gegužės 21 d., kai vaikui suėjo vieni metai, vadovaudamasi Darbo kodekso 180 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, grįžo į darbą. Grįžusi į darbą policijoje buvo informuota, jog motinystės pašalpa nebebus mokama. 2012 m. birželio 5 d. kreipėsi raštu į atsakovą, prašydama teisės aktų nustatyta tvarka mokėti priklausančią motinystės pašalpą. 2012 m. birželio 12 d. gavo atsakovo sprendimą Nr. 86-S-10600 (toliau – ir Sprendimas), kuriame nurodyta, kad pašalpa jai nebus mokama. Kartu su sprendimu atsakovas pateikė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gruodžio 8 d. rašto Nr. 5-S-5501 kopiją bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. sausio 11 d. rašto Nr. (23.4-2l)SD-210 (toliau – ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštas) kopiją. Manė, jog atsakovo Sprendimas nutraukti motinystės pašalpos mokėjimą yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, o neišmokėta motinystės pašalpos dalis turi būti priteista ir išmokėta. Dėl šio sprendimo kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, kuris 2012 m. gruodžio 31 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr.1-1092-355/2012 – pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Šis teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (bylos Nr. A-502-1122/2013). Pareiškėjos apeliacinis skundas atmestas ir paliktas galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. priimtas sprendimas, kuris jau yra įsiteisėjęs.
Nurodė, jog 2013 m. spalio 28 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kaip pareiškėjos pateiktame skunde, kito asmens administracinėje byloje Nr. A-520-330/2013 priėmė priešingą sprendimą ir apelianto skundą tenkino. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-520-330/2013 konstatavo, jog Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija) nuostata „<...> vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis” negali būti aiškinama, kaip nustatanti privalomą sąlygą – būti vaiko priežiūros atostogose – vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisei į atitinkamą valstybės garantuojamą finansinę paramą pirmaisiais vaiko auginimo bei priežiūros metais, dėl to darytina išvada, jog, sprendžiant klausimą dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų socialinių garantijų antraisiais vaiko priežiūros metais, mutatis mutandis taikytinas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintuose Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį antraisiais vaiko priežiūros metais nustatyto, t. y. 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio, dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa mokama nepriklausomai nuo to, ar apdraustasis gauna draudžiamųjų pajamų, taip pat ir nebūdamas vaiko priežiūros atostogose. Dėl šių teisinių argumentų išplėstinė penkių teisėjų kolegija konstatavo, jog vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalimi bei teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija), inter alia jo 21 straipsnio 1 ir 4 dalyse, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1536 redakcija) 43.2 ir 48 punktuose, pareiškėjas, antraisiais vaiko auginimo metais nusprendęs grįžti iš vaiko priežiūros atostogų, neprarado teisės gauti 40 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką. 2013 m. lapkričio 21 d. prašymu Nr. 86-G-22370 kreipėsi į Telšių AVPK, prašydama atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą praktiką (bylos Nr. A-520-330/2013) ir išmokėti 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, mokamą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. 2013 m. lapkričio 30 d. gavo atsakymą Nr. 86-S-23591, kad Telšių AVPK negali vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-520-330/2013, nes Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme sprendimas pagal pareiškėjos konkretų skundą jau priimtas. Siekiant, kad būtų suvienodinta teismų praktika ir apgintos pažeistos teisės, teismo prašo panaikinti Telšių AVPK sprendimą Nr. 86-S-23591. Pažymėjo, jog 2011 m. liepos 13 d.–2012 m. gegužės 21 d. laikotarpiu buvo mokama 70 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa. Nuo 2012 m. gegužės 21 d. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas yra nutrauktas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta skunde, mano, jog atsakovas turėtų išmokėti nuo 2012 m. gegužės 21 d. nesumokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį – 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio pašalpą bei mokėti šią pašalpą iki 2013 m. gegužės 20 d. Vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86) 52 punktu, motinystės (tėvystės) mėnesinė pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu apskaičiuojama pagal teisės į pašalpą atsiradimo metu vidutinį darbo dienų per mėnesį skaičių (taikoma 5 darbo dienų savaitė). Ne viso mėnesio pašalpa apskaičiuojama pagal kalendorines to mėnesio dienas. Prašo teismo skundą tenkinti.
Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b.l. 26), atsiliepime nurodė, jog 2013 m. lapkričio 19 d. Telšių AVPK buvo gautas R. Z. prašymas Nr. 86-G-22370 ir pateiktas 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. 86-S-23591 „Dėl išmokos antraisiais vaiko priežiūros metais“, kuriame nurodyta, kad pareiškėja R. Z. kreipėsi Šiaulių apygardos administracinį teismą, kuris byloje Nr. I-1092-355/2012 2012 m. gruodžio 31 d. nusprendė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. 2013 m. liepos 22 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje Nr. A-502-1122/2013 pagal pareiškėjos pateiktą skundą nutarė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog Telšių AVPK negali vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-520-330/2013, nes Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme sprendimas priimtas pagal pareiškėjos konkretų skundą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartyje teisėjų kolegija yra konstatavusi, jog pareiškėja ginčijamu laikotarpiu ėjo Telšių AVPK Akmenės r. PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos pareigas, t. y. buvo statutinė valstybės tarnautoja (vidaus tarnybos pareigūnė), kurios statusą, socialines ir kitas garantijas nustatė Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Vidaus tarnybos statutas. Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 2 dalis (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-665 redakcija) numato, jog pareigūnų laikinojo nedarbingumo dėl ligos, nelaimingo atsitikimo ar slaugos trukmę, pareigūnų nėštumo ir gimdymo atostogų trukmę, tėvystės atostogų trukmę, apmokėjimo sąlygas (išskyrus išimtis, nustatytas šio straipsnio 3 dalyje), taip pat laikinojo nedarbingumo pažymėjimo išdavimo tvarką reglamentuoja valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Iš šių aktualių ginčo teisiniams santykiams taikytinų Vidaus tarnybos statute įtvirtintų teisės normų matyti, jog apibrėžiant vidaus tarnybos pareigūnų tėvystės atostogų apmokėjimo sąlygas valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai taikomi tik ta apimtimi, kiek tai numatyta (apibrėžta) Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 1 d.) inter alia numatė, jog tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis; mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Sistemiškai analizuojant nurodytas Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisės normas darytina išvada, jog Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta esminė sąlyga (hipotezė), kad vidaus tarnybos pareigūnams vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis mokamas tik tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais (tuo laikotarpiu, kol pareigūnai neatlieka tarnybos ir yra išleisti tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų), o valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai (Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas bei jo įgyvendinimą reglamentuojantys poįstatyminiai teisės norminiai aktai) šiuo atveju taikomi tiek, kiek jie apibrėžia mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies apskaičiavimo tvarką (mechanizmą). Tokią išvadą patvirtina ir tai, jog šiuo metu galiojančios Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies redakcijoje (2013 m. gegužės 14 d. įstatymo Nr. XII-297 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 1 d.) yra įtvirtinta tiesiogiai bei imperatyviai, t. y. nustatyta, kad vidaus tarnybos pareigūnams jų vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydžio išmokos mokamos „antraisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nesuteiktos arba nutrauktos“. Įvertinus šią aplinkybę, teisėjų kolegija konstatavo, jog reglamentuodamas vidaus tarnybos pareigūnų socialines garantijas (atitinkamų išmokų mokėjimą), taikytinas tėvystės atostogų ir (ar) vaiko priežiūros atostogų suteikimo atvejais, įstatymų leidėjas šių garantijų taikymą laiko atžvilgiu aiškiai susiejo būtent su tėvystės ir (ar) vaiko priežiūros atostogų trukme.
Teisėjų kolegija pažymėjo, jog pareiškėja iš esmės teisingai nurodo, kad Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis vidaus tarnybos pareigūnų tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų reguliavimas skiriasi nuo kitiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamiems asmenims tokiais atvejais taikomų bendrųjų taisyklių (nuostatų), įtvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija). Vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, tais atvejais, kai apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieni metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka. Mokant motinystės (tėvystės) pašalpą, į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos pajamos, gautos pagal autorines sutartis už darbą, atliktą iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos. Taigi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija) įtvirtintomis teisės normomis nėra ribojama motinystės (tėvystės) pašalpą gaunančio asmens teisė turėti kitų draudžiamųjų pajamų (taip pat ir pajamų iš darbo santykių) ir kartu gauti jam priklausančią motinystės (tėvystės) pašalpą nuo to momento, kai vaikui sueina vieneri metai, t. y. tokiu atveju asmeniui suteikiama galimybė dirbti (gauti pajamų iš darbo santykių) ir kartu gauti atitinkamą motinystės (tėvystės) pašalpos dydį.
Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus teisinio pagrindo pripažinti, jog Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos vidaus tarnybos pareigūnų tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų apmokėjimo sąlygos (tvarka) iš esmės prieštarauja lygiateisiškumo principui, įtvirtintam Konstitucijos 29 straipsnyje. Visų pirma, akcentuotina, jog, kaip numatyta Vidaus tarnybos statuto 1 straipsnyje, būtent šis teisės norminis aktas, o ne Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas ar kiti bendrieji socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojantys teisės norminiai aktai (įstatymai), apibrėžia vidaus tarnybos pareigūnų socialines garantijas. Dėl šios priežasties ginčo teisinėje situacijoje Vidaus tarnybos statutas laikytinas specialiuoju įstatymu, įtvirtinančiu specialiąsias teisės normas, taikytinas vidaus tarnybos pareigūnų socialinių garantijų apimčiai nustatyti. Taikant bendrąsias teisės normų konkurencijos taisykles (esant situacijai, kai tie patys visuomeniniai santykiai patenka tiek į bendrosios, tiek specialiosios teisės normos reguliavimo sritį), pirmenybė visuomet turi būti teikiama specialiajai teisės normai (lot. lex specialis derogat legi generali). Akcentuotina, jog šio principo taikymas iš esmės yra tiesiogiai įtvirtintas ir Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai apibrėžiant vidaus tarnybos pareigūnų tėvystės atostogų trukmę ir apmokėjimo sąlygas yra taikomi tik atsižvelgiant į Vidaus tarnybos statute nustatytas išimtis. Tiesioginis visų Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų taikymas vidaus tarnybos pareigūnams nėra galimas ir dėl tos priežasties, jog vidaus tarnybos pareigūnai nėra priskiriami ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijai (žr. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnis; 2012 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. XI-2302 redakciją, taip pat ginčo teisinių santykių atsiradimo laikotarpiu galiojusią 2011 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. XI-1792 redakciją). Mano, kad Telšių AVPK 2013 m. lapkričio 29 d. raštas Nr. 86-S-23591 „Dėl išmokos antraisiais vaiko priežiūros metais“ yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos R. Z. skundas netenkintinas.
Šioje byloje ginčas kilo dėl 2013 m. lapkričio 29 d. Telšių AVPK sprendimo Nr. 86-S-23591 „Dėl išmokos antraisiais vaiko priežiūros metais“, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką ir išmokėti 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, mokamą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja Telšių AVPK Akmenės r. PK Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėja (statutinė valstybės tarnautoja) dirbo iki 2013 m. lapkričio 30 d. 2011 m. vasario 9 d. išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų. 2011 m. gegužės 20 d. pagimdė sūnų. 2011 m. liepos 11 d. pateikė prašymą suteikti jai vaiko priežiūros atostogas ir nurodė, kad vaiko priežiūros atostogose pageidauja būti iki vaikui sueis dveji metai. 2011 m. liepos 13 d. Šiaulių AVPK viršininko įsakymu „Dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo R. Z.“ Nr. 40-TE-351 nuo 2011 m. liepos 13 d. buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis dveji metai. 2011 m. gegužės 21 d., kai vaikui suėjo vieni metai, vadovaudamasi Darbo kodekso 180 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, grįžo į darbą. Grįžusi į darbą buvo informuota, jog motinystės pašalpa nebebus mokama. 2012 m. birželio 5 d. kreipėsi raštu į atsakovą, prašydama teisės aktų nustatyta tvarka mokėti priklausančią motinystės pašalpą. 2012 m. birželio 12 d. gavo atsakovo sprendimą Nr. 86-S-10600, kuriame nurodyta, kad pašalpa nebus mokama. Dėl šio sprendimo kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, kuris 2012 m. gruodžio 31 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1092-355/2012 pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Šis teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (bylos Nr. A-502-1122/2013). Pareiškėjos apeliacinis skundas atmestas ir paliktas galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimas, kuris yra jau įsiteisėjęs.
Pareiškėja nurodė, jog 2013 m. spalio 28 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl tų pačių faktinių aplinkybių kito asmens administracinėje byloje Nr. A-520-330/2013 priėmė priešingą sprendimą ir apelianto skundą tenkino. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė penkių teisėjų kolegija 2013 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-520-330/2013 konstatavo, jog Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija) nuostata „<...> vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis” negali būti aiškinama, kaip nustatanti privalomą sąlygą – būti vaiko priežiūros atostogose – vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisei į atitinkamą valstybės garantuojamą finansinę paramą pirmaisiais vaiko auginimo bei priežiūros metais, dėl to darytina išvada, jog, sprendžiant klausimą dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų socialinių garantijų antraisiais vaiko priežiūros metais, mutatis mutandis taikytinas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintuose Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį antraisiais vaiko priežiūros metais nustatyto, t. y. 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio, dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa mokama nepriklausomai nuo to, ar apdraustasis gauna draudžiamųjų pajamų, taip pat ir nebūdamas vaiko priežiūros atostogose. Dėl šių teisinių argumentų išplėstinė penkių teisėjų kolegija konstatavo, jog vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalimi bei teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija), inter alia jo 21 straipsnio 1 ir 4 dalyse, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1536 redakcija) 43.2 ir 48 punktuose, pareiškėjas, antraisiais vaiko auginimo metais nusprendęs grįžti iš vaiko priežiūros atostogų, neprarado teisės gauti 40 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką.
Po šio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. išplėstinės penkių teisėjų kolegijos sprendimo pareiškėja R. Z. 2013 m. lapkričio 19 d. prašymu kreipėsi į Telšių AVPK viršininką prašydama atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką ir išmokėti jai išmoką, t. y. 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, mokamą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. (b.l. 13-14). Telšių AVPK atsisakė tenkinti jos prašymą (b.l. 12). Nesutikdama su tokiu sprendimu R. Z. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą.
Taigi šios administracinės bylos dalykas – Telšių AVPK 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 86-S-23591 teisėtumas ir pagrįstumas, ar pagrįstai atsakovas atsisakė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-520-330/2013, taip pat būtina išsiaiškinti, kokia yra įsiteisėjusio teismo sprendimo galia.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalies nuostatas įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ši teisės norma yra imperatyvi, ja privalu vadovautis. Įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia saisto viešojo administravimo subjektus, t. y. draudžia jiems vėlesniais administraciniais aktais priimti sprendimą, priešingą teismo sprendimui, nes teismo sprendimo teisinė galia vėlesniais viešojo administravimo subjekto administraciniais aktais negali būti įveikta. Priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo, kurį vykdo tik teismas, principo reikalavimų (LR Konstitucijos 109 str. 1 d.).
Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalis draudžia viešojo administravimo subjektui priimti sprendimą tuo pačiu klausimu, kuriuo sprendimą jau yra priėmęs teismas, jeigu asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti minėtą sprendimą. Analogiškas teisinis bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių institutas nustatytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Skirtingas įstatymo nuostatų supratimas ir traktavimas nelaikytinas naujais faktiniais duomenimis. Konkrečius įstatymus, spręsdami ginčus, taiko teismai, ir tik į jų sprendimuose pateiktus atitinkamų įstatymų nuostatų aiškinimus valstybės institucijos privalo atsižvelgti, taikydamos tuos pačius įstatymus (ABTĮ 7 str., 13 str. 2 d.).
Teismas sutinka su atsakovo padaryta išvada, kad negali vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-520-330/2013, nes Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme sprendimas priimtas pagal pareiškėjos konkretų skundą.
Pareiškėja 2014 m. balandžio 3 d. prašyme nurodė, jog 2014 m. sausio 24 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui yra pateikusi prašymą dėl bylos proceso atnaujinimo. ABTĮ 153 straipsnyje yra nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai. Šio įstatymo 2 dalies 12 punkte nurodyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A502-1122/2013 pagal pareiškėjos R. Z. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir perdavė bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Teismas pažymi, jog būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, kuriame bus sprendžiamas klausimas dėl minėtų pareiškėjos reikalavimų iš naujo, pareiškėjai sukels tiesiogines teisines pasekmes, o ne pareiškėjos nurodytas 2013 m. spalio 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas. Įvertinęs bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, teismas daro išvadą, kad skundžiamas 2013 m. lapkričio 29 d. Telšių AVPK sprendimas Nr. 86-S-23591 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjos R. Z. skundą dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 86-S-23591 „Dėl išmokos antraisiais vaiko priežiūros metais“ panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.
Teisėjai Žanas KubeckasVirginijus StankevičiusArvydas Martinavičius