- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-10
- Bylos Nr.
- I-4076-473/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02620-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- N. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų V. B. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. (N. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (1t., b. l. 1-3), kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2018 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 11U-869 (00915) (toliau – Sprendimas). Skunde nurodė, kad Sprendime teigiama, jog pareiškėjas 2017 m. spalio 10 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamento Imigracijos skyrius, išnagrinėjęs minėtą pareiškėjo pateiktą prašymą ir kartu pateiktus dokumentus ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2017 m lapkričio 27 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Taigi Departamentas leidimo gyventi išdavimo metu pilnai įsitikino Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų pareiškėjo atžvilgiu buvimu ir konstatavo, kad pareiškėjas visiškai atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus leidimo išdavimui. Sprendime nurodyta, kad atliekant pareiškėjo buvusios darbovietės UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) patikrinimą, nustatyta, kad įmonės adresu ((duomenys neskelbtini)) yra apleistas namas, kuris yra uždarytas. Sprendime taip pat nurodyta, kad patikrinimo metu buvo nuvykta įmonės darbuotojų, dirbančių nuotoliniu būdu, gyvenamosios vietos adresais, tačiau nė vieno darbuotojo nepavyko rasti. Atkreipė dėmesį, kad Sprendime nėra nurodomas patikrinimo laikas, pareiškėjas nebuvo informuotas apie vykstantį patikrinimą, su pareiškėju nebuvo susisiekta, pareiškėjo nepaprašė pateikti atitinkamų dokumentų, dėl ko Sprendimas yra pagrįstas neteisingais duomenimis. Pažymėjo, kad Sprendime nenurodyta, kokiu pagrindu ir kokiu metu buvo atliekamas patikrinimas, nenurodyta kokiu būdu Departamento pareigūnai nustatė, kad darbuotojų nepavyko surasti jų gyvenamosios vietos adresais, t. y. nėra nustatyta, kad Departamento pareigūnai visomis teisėtomis ir įmanomomis priemonėmis bandė nustatyti darbuotojų buvimo vietą. Atkreipė dėmesį, kad UAB (duomenys neskelbtini) vadovas pareiškėjui pateikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, raštiškai buvo nurodęs Departamento atsakingam darbuotojui, kad ofisas yra adresu (duomenys neskelbtini), ir šiuo metu yra remontuojamas, dėl ko buvo nuspręsta leisti darbuotojams dirbti nuotoliniu būdu. Sprendime yra teigiama, kad patikrinus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojus ir jų gaunamą darbo užmokestį, nustatyta, kad šiuo metu minėtoje įmonėje nėra dirbančių ir kad šiuo metu įmonėje įdarbintas tik įmonės vadovas F. F. Pažymėjo, kad pagal Rekvizitai.lt duomenis apie įmonės darbuotojus, darytina išvada, kad jokių neatitikimų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte skelbiamiems reikalavimams nėra. Nurodė, kad pagal Rekvizitai.lt duomenis nuo 2018 m. sausio mėnesio iki 2018 m. birželio vidurio įmonėje nuolat dirbo 5 darbuotojai, vėliau (nuo birželio vidurio) įmonėje liko įdarbintas 1 asmuo, tačiau tai niekaip nesudaro pagrindo teigti, kad yra nukrypimas nuo Įstatyme nustatytų reikalavimų. Tai, kad per visą Bendrovės veikimo laikotarpį vidutiniškai dirba 5 darbuotojai, leidžia daryti išvadą, kad įmonė realiai veikia, o laikini darbuotojų atleidimai yra įprastinė verslo-ūkio sistemos dalis, į kurios veikimą trečiųjų šalių, įskaitant Departamento atsakingų darbuotojų, įsikišimas yra nepriimtinas, kadangi tai prieštarauja asmens ūkinės veiklos laisvės principui, skelbiamam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje. Be to, pagal Rekvizitai.lt duomenis Bendrovės finansinė padėtis visu laikotarpiu (nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018 m. liepos mėnesio) buvo stabili, susidariusių skolų Sodrai beveik nebuvo. Sprendime nurodyta, kad iš UAB (duomenys neskelbtini) pareiškėjas buvo atleistas 2018 m. sausio 1 d., dėl ko pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų bei galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento. Dėl nurodytų priežasčių Sprendime aukščiau paminėti teiginiai neatitinka tikrovės. Faktas, jog pareiškėjas buvo atleistas nuo 2018 m. sausio 1 d., nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas liko be pragyvenimo lėšų bei sveikatos draudimo. Paaiškino, kad iš darbo buvo atleistas dėl to, kad turėjo išvykti iš Lietuvos 3 mėnesiams, o buvimas tiesiog įdarbintam įmonėje trims mėnesiams, neatliekant savo darbo pareigų, būtų betikslis. Lėšos, gautos pardavus nekilnojamąjį turtą, padengdavo visas išlaidas. Nurodė, kad nuo 2017 m. gruodžio 29 d. iki 2018 m. kovo 8 d. pareiškėjas buvo išvykęs į Rusijos Federaciją. Grįžęs atgal į, 2018 m. kovo 12 d. sudarė Sveikatos draudimo sutartį su įmone AAS „BTA Baltic Insurance Company”, galiojančią nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2019 m. kovo 13 d. Pažymėjo, kad grįžęs į Lietuvą pareiškėjas 2018 m. kovo 26 d. pardavė savo nekilnojamąjį turtą (žemes sklypą), esantį Vokietijoje už 9 000 Eur, 2018 m. birželio 29 d. pardavė jam priklaususį garažą už 3 300 Eur. Todėl Departamento teiginiai apie pareiškėjo turtinę padėtį ir negaliojantį sveikatos draudimą yra visiškai neteisingi. Pažymėjo, kad iš interneto banko UAB „Paysera LT“ išrašų matyti, jog pareiškėjas turėjo pakankamai lėšų pragyvenimui.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (1t., b. l 52-55) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 2017 m. spalio 10 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kaip UAB (duomenys neskelbtini) dalyvis, Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dokumentus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, o Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2018 m. liepos 20 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame konstatavo, kad Bendrovėje šiuo metu nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitų Europos Sąjungos valstybių narių ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, Bendrovėje šiuo metu įdarbintas tik Bendrovės direktorius F. F., dėl ko Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas 2017 m. lapkričio 27 d. pareiškėjo atžvilgiu priėmė sprendimą išduoti naują leidimą lakinai gyventi ir nustatė, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus leidimo laikinai gyventi išdavimui, tačiau Sprendimas priimtas nustačius leidimo gyventi panaikinimo pagrindą. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad apie vykdomą patikrinimą pareiškėjas turėjo būti informuotas, ar, kad pareiškėjo nebuvo prašoma pateikti paaiškinimų ar atitinkamų dokumentų, todėl sprendimas yra pagrįstas neteisingais duomenimis. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje pažymėta, kad „Tvarkos aprašo XI skyriuje neįtvirtinta Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų“ (2016 m. liepos 29 d. nutartis adm. byloje Nr. A-3992-858/2016). Atsakovo manymu, šioje byloje pareiškėjas taip pat nenurodė ir neįrodė, kokiu pagrindu galėjo būti priimtas sprendimas nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Šiuo atveju surinkti duomenys buvo aiškūs ir nedviprasmiški, todėl tyrimo papildymas apklausa buvo vertinamas kaip netikslingas. Diskrecija nuspręsti atlikti apklausą ar ne, priklauso sprendimą priimančiai institucijai. Pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat pažeidė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi, pasikeitus aplinkybėms (Bendrovei nebeatitinkant 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų), lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, nesikreipė į Departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Departamento Sprendimas yra pagrįstas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – Valdyba) užsienio reikalų skyriaus 2018 m. kovo 22 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-12846, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos ir kitų duomenų bazių išrašais ir kitais objektyviais duomenimis.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. liepos 20 d. priimto sprendimo Nr. (15/5-2) 11U-869 (00915) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui N. K. panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 10 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu (1t., b. l. 56-66) pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB (duomenys neskelbtini). Su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, N. K. Departamentui pateikė galiojantį kelionės dokumentą, darbo sutartį, UAB (duomenys neskelbtini) įstatus, balansą, verslo planą, dokumentus apie UAB (duomenys neskelbtini) vykdomą veiklą, įmonėje įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių darbo sutartis bei kitus dokumentus.
2017 m. lapkričio 27 d. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje N. K., galiojantį dvejus metus; 2017 m. gruodžio 7 d. Valdyba N. K. išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7424319, galiojantį iki 2019 m. gruodžio 7 d. (1 t. b. l. 124-126).
Departamente gautas V. U. reikalų skyriaus vyresniojo specialisto 2018 m. kovo 22 d. tarnybinis pranešimas Nr. 10-PR2-12846 (2 t. b. l. 111-112), kuriame nurodoma, kad: 1) nuvykus Bendrovės adresu (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad tai užrakinta apleista trobelė – sandėlis; 2) patikslinus Bendrovę juridinių asmenų registre, nustatyta, kad įmonės adresas pasikeitė ir dabar nurodomas adresas – (duomenys neskelbtini) (šiuo adresu savo gyvenamąja vietą deklaravęs F. F.); 3) nuvykus aukščiau minėtu, bendrovės adresu, nustatyta, kad tai gyvenamasis namas, kurio duris atidarė F. F. sutuoktine prisistačiusi N. P., kuri paaiškino, kad vyras šiuo metu yra išvykęs automobiliu į Rusiją; kokiu konkrečiai verslu užsiima vyras pastaroji paaiškinti negalėjo, o tik nurodė, kad verslas yra susijęs su informacinėmis technologijomis; N. P. paaiškino, kad F. F. dirba iš namų ir parodė, jo kabinetą; 4) bendrovės veiklos tikrinimo metu buvo nuvykta Bendrovės darbuotojų, dirbančiu nuotoliniu būdu, gyvenamosios vietos deklaruotais adresais: M. G. dekl. (duomenys neskelbtini), tačiau buto durų niekas neatidarė; D. N. dekl. (duomenys neskelbtini) buto durų taip pat niekas neatidarė; A. D. dekl. (duomenys neskelbtini), namo duris atidarė asmuo nurodęs, kad yra pastarojo uošvis, tačiau prisistatyti atsisakė, bei nurodė, kad A. D. šiuo metu yra išvykęs į Lenkiją; dar buvo nuvykta M. D. gyvenamosios vietos adresu, tačiau buto duris atidarė M. D. tėvai, kurie nurodė, kad pastarasis yra išvykęs į Lenkiją.
Sodros informacinės sistemos 2018 m. liepos 20 d. duomenimis UAB (duomenys neskelbtini) dirba tik F. F. (2 t. b. l. 119, 120).
Sodros informacinės sistemos 2018 m. liepos 20 d. duomenimis N. K. atleistas 2018 m. sausio 5 d. (2 t. b. l. 119, 121).
Sodros informacinės sistemos 2018 m. liepos 20 d. duomenimis Benrovės darbuotojai (A. D., M. D., M. G. ir D. N.) atleisti 2018 m. birželio 1 d. (2 t. b. l. 119).
Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2018 m. liepos 20 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-2) 11U-869 (00915) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui N. K., panaikinimo“, kuriuo panaikino N. K. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7424319, galiojantį iki 2019 m. gruodžio 7 d. (2t., b. l. 124-136).
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindai. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės nares piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios bendrovės atveju - turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų. iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų - užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendroves ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybes teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Ginčijamu Sprendimu N. K. panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7424319, turėjęs galioti iki 2019 m. gruodžio 7 d. Iš ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo matyti, kad Įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, kad tokiu atveju (nustačius, kad jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu) leidimas gyventi privalo būti panaikintas. Šiuo atveju pareiškėjui buvo taikomas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimas, nustatantis, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės nares piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios bendrovės atveju - turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų. iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų - užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendroves ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybes teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Įvertinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenis, pažymėtina, kad 2018 m. liepos 20 d. duomenimis, kad UAB (duomenys neskelbtini) dirbo tik vienas darbuotojas F. F.. Pastebėtina, jog paskutiniai Įmonėje dirbę darbuotojai atleisti 2018 m. birželio 1 d. N. K. buvo atleistas 2018 m. sausio 5 d. (2t., b. l. 119-121).
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2017 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A- 3329-662/2017 yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovė faktiškai pradeda nebeatitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nuo pirmosios sąlygų neatitikimo dienos Departamentas turi pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi ir tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą. LVAT minėtoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad „iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą“.
Remiantis byloje nustatytais duomenimis, konstatuotina, jog ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, pareiškėjas nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto reikalavimo, t. y. kad Bendrovėje nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitų Europos Sąjungos valstybių narių ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, Bendrovėje buvo įdarbintas tik Bendrovės direktorius F. F. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas ir pat skunde nurodo, kad nuo 2018 m. birželio mėnesio liko įdarbintas tik 1 asmuo.
Dėl skundo argumento, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie vykstantį patikrinimą, su pareiškėju nebuvo susisiekta, pareiškėjo nepaprašė pateikti atitinkamų dokumentų, teismas pažymi, kad pagal LVAT formuojamą praktiką, reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (kuriuo remiantis pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje), yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad Bendrovė atitiktų šį reikalavimą. Taigi Bendrovės neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Be to, kadangi pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas ne dėl to, kad Bendrovė yra fiktyvi, bet dėl to, kad Bendrovė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, tai pareiškėjo reikalavimai, jog pareiškėjas būtų apklaustas dėl aplinkybių prieš priimant sprendimą, nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ)8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, į tai, jog pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų ir įrodymų, kurie leistų abejoti skundžiamo atsakovo Sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, teismas daro išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, pareiškėjo reikalavimo tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, Departamento 2018 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. (15/5-2) 11U-869 (00915) paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Ž. T. Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjo ginčijamas Departamento Sprendimas pareiškėjui neužkerta kelio įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis iš naujo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, naujai paaiškėjus ar pasikeitus byloje nustatytoms aplinkybėms.
Teismas vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo N. K. (N. K.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.