Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas K. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2-15).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo kalinamas Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose netinkamomis, teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2018-05-22 iki 2019-02-03. Paaiškino, kad kamerose trūko gyvenamojo ploto, nebuvo užtikrinamas nuteistųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, trūko ventiliacijos, apšvietimo, žiemą buvo šalta, vasarą – per karšta, kamerose buvo drėgna, veisėsi kenkėjai, pelėsiai. Pasivaikščioti buvo leidžiama tik vieną valandą per dieną, kiemeliai purvini, pilni šiukšlių. Taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo unitazų, o tik skylės grindyse. Praustis duše pareiškėjas galėjo tik kartą per savaitę, tačiau dažnai nebūdavo šilto vandens. Maistas neskanus, nekaloringas, dažniausiai atšalęs. Kamerose neįrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, fiziniais negalavimais.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 21-28) nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 14 ir Nr. 26, kuriose jam buvo užtikrinama minimalaus ploto norma pagal teisės aktų reikalavimus. Švarą gyvenamosiose patalpose turi palaikyti patys nuteistieji, tam jiems išduodamos valymo priemonės. Kameros gali būti vėdinamos per atvirus langus. Jei nuteistieji tinkamai valytų ir vėdintų patalpas, jose nesikauptų blogas kvapas, drėgmė, nesiveistų pelėsis. Kamerose taip pat įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Pataisos namų šildymas yra centralizuotas. Esant poreikiui, nuteistiesiems išduodami šildytuvai arba ventiliatoriai. Pareiškėjas dėl ventiliatoriaus ar šildytuvo išdavimo į Turto valdymo skyrių nesikreipė. Uždarosios zonos patalpų patikra atliekama kasdien, techninės apžiūros metu patikrinama kamerų būklė, nustatyti pažeidimai nedelsiant šalinami. Sanitariniuose mazguose įrengta po vieną tupiamą klozetą ir praustuvę. Jų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Nuteistiesiems išduota patalynė, esant poreikiui, gali būti dezinfekuojama, tačiau nuteistasis pats turi kreiptis į pataisos namų administraciją. Pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, kuri nuolat atlieka buitinių parazitų naikinimą gyvenamosiose patalpose. Nuteistieji maitinami pagal patvirtintus valgiaraščius, maistas išduodamas tik po Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų atliekamo maisto patikrinimo ir direktoriaus budinčiam padėjėjui davus leidimą tiekti maistą. Aliarmo mygtukų įrengimas nėra numatytas paprastosios ir lengvosios grupės patalpoms. Pasivaikščiojimo kiemeliai tvarkingi, juose įrengtos šiukšlinės. Pareiškėjas nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl kalinimo sąlygų sukeltų sveikatos sutrikimų, taip pat nesikreipė į Psichologinę tarnybą. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Prašė skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2018-05-22 iki 2019-02-03.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Pareiškėjas teigia, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas vienam žmogui turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias gyvenamąsias patalpas: laikotarpiais nuo 2018-05-22 iki 2018-09-22 ir nuo 2018-10-03 iki 2019-02-03 į kamerą Nr. 26, kurios plotas – 27,42 kv. m., joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,57 kv. m ploto; nuo 2018-09-22 iki 2018-10-02 į kamerą Nr. 14, kurios plotas – 6,03 kv. m, joje pareiškėjas gyveno vienas (b. l. 22, 30 - 31, 34 - 36). Nors atsakovės atstovas nurodo, kad neturi ir negali pateikti tikslių duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju gyveno būtent ginčo laikotarpiu, atsakovės atstovo nurodomas kameroje Nr. 26 įrengtas miegamųjų vietų skaičius atitinka paties pareiškėjo skunde nurodomą skaičių, t. y. ne daugiau, kaip 6 asmenys. Pažymėtina, kad pareiškėjas nedetalizuoja, kokiose kamerose ir su kiek tiksliai asmenų kiekvienu laikotarpiu buvo laikomas, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, kad kameroje Nr. 14 pareiškėjas buvo laikomas vienas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl minimalios ploto normos pareiškėjui neužtikrinimo.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Skunde nurodoma, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, purvini, pasivaikščioti buvo leidžiama tik 1 valandą per parą.

Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad perkeltiems į kamerų tipo patalpas nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą pasivaikščioti, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti. Kadangi byloje nenustatyta, kad pareiškėjas atitinka sąlygas, kurioms esant skiriamas dviejų valandų pasivaikščiojimas, o skunde pareiškėjas neneigia, kad vienos valandos pasivaikščiojimas jam buvo suteikiamas, neteisėti atsakovės atstovo veiksmai šioje dalyje nekonstatuotini.

Atsakovės atstovo pateiktoje Turto valdymo skyriaus pažymoje užfiksuota, jog Pravieniškių PN pasivaikščiojimo kiemuose įrengtos šiukšlinės (b. l. 37). Pareiškėjas jokių savo teiginius pagrindžiančių duomenų nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo abejoti Pravieniškių PN oficialiai pateikta informacija. Dėl pareiškėjo argumentų apie nešvarą kiemuose, teismas pažymi, kad nešvara ir netvarka tiek gyvenamosiose patalpose, tiek kiemuose, dažniausiai atsiranda dėl juose esančių asmenų atsainaus požiūrio į bendrąsias higienos normas ir tvarkos palaikymą. Iš paties pareiškėjo argumentų suprastina, jog jo nusiskundimai dėl pasivaikščiojimo kiemelių daugiausia kildinami iš kitų nuteistųjų netinkamo elgesio – šiukšlinimo, teršimo ir pan. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Tas pats pasakytina ir dėl pareiškėjo argumentų apie pelėsio veisimąsi gyvenamosiose patalpose. Higienos normos HN 134:2015 47 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Be to, kaip nurodė atsakovės atstovas, kiemelius tvarko ir Ūkio skyriuje dirbantis nuteistasis (b. l. 37). Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas ar patys teršia bei neprižiūri savo gyvenamosios aplinkos.

Pareiškėjas skundžiasi, jog kamerose veisėsi kenkėjai.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN yra sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b. l. 45-48), ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN patalpose. Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Pravieniškių PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017).

Pareiškėjas nurodo, kad patalpose buvo tamsu, drėgna, žiemą šalta, o vasarą per karšta, trūko ventiliacijos, čiužiniai nedezinfekuojami. Atsakovės atstovas nurodė (b. l. 36-38), kad nuteistiesiems išduota patalynė, jų prašymu, gali būti dezinfekuojama, taip pat gali būti išduodami ventiliatoriai ar elektriniai šildytuvai, o gavus informaciją apie sulūžusį inventorių ar perdegusias lemputes, šie trūkumai nedelsiant šalinami, tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl prasto inventoriaus, blogo apšvietimo, patalynės dezinfekavimo, šildytuvo ar ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Nors pareiškėjas teigia, kad kamerose trūko natūralaus apšvietimo, pažymėtina, kad teisės aktuose nėra reglamentuojamas natūralaus apšvietimo koeficientas pataisos įstaigose.

Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpą per atidarytą langą, pats pareiškėjas to neteigia. Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad patalpose įrengta mechaninė ventiliacija (b. l. 36).

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui realiai kilo subjektyvios neigiamos pasekmės dėl skunde nurodomų aplinkybių. Pareiškėjo Medicininiame pažymėjime (b. l. 32) neužfiksuoti jokie sveikatos sutrikimai, kuriuos galėjo sukelti kalinimo sąlygos. Nors pareiškėjas yra skundęsis gydytojui dėl galvos skausmo, iš byloje esančių duomenų negalima daryti vienareikšmės išvados, jog šį sveikatos sutrikimą neabejotinai sukėlė kalinimo sąlygos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų buities ir higienos sąlygų pataisos namuose atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo argumentai dėl neskanaus ir nekaloringo maitinimo nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, pareiškėjas juos dėsto deklaratyviai, išsamiau jų nepaaiškina. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo maitinamas pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos patvirtintą valgiaraštį nedirbantiems vyrams, o maistas yra tiekiamas tik po atsakingų darbuotojų atliktos patikros. Pareiškėjas teigia, kad išduodamo maisto energetinė verte buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, tačiau nenurodė, kokiais duomenimis šis teiginys grindžiamas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs pretenzijas pataisos namų administracijai dėl per prasto maitinimo. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai šioje dalyje yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad tokią galimybę turėjo ne visuomet, be to, teigia, jog dažnai nebūdavo šilto vandens, šių aplinkybių detaliau nepaaiškina, nenurodo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam buvo neleista nusiprausti po šiltu dušu. Be to, pareiškėjas pataisos namų administracijai skundus teikė tik dėl galimybės maudytis dažniau nei kartą per savaitę, tačiau ne dėl galimų šilto vandens tiekimo sutrikimų ar nesudarytos galimybės maudytis vieną kartą per savaitę (b. l. 58-61). Duomenų, kad pareiškėjui būtų kilę esminių nepatogumų dėl naudojimosi dušu tvarkos, galėjusių sąlygoti neturtinės žalos atsiradimą, byloje nėra.

Pareiškėjas teigia, kad tualetas tebuvo skylė grindyse, nebuvo įrengto unitazo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10.4 punkte aiškiai nurodyta, jog laisvės atėmimo įstaigose įrengti tualetai gali būti ir tupiami. Teisės aktuose nėra imperatyviai nustatyta, kad tualetas turi būti įrengtas kaip sėdimas, todėl šis pareiškėjo argumentas nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose neįrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, todėl pareigūnus prišaukti būdavo labai sunku. Pareiškėjas nenurodė, kokie pareigūnai, kuriuo metu ir kokiomis aplinkybėmis nereagavo į kvietimą. Šias aplinkybes išdėstė abstrakčiai, grindė jas į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog galimai kilus grėsmei dėl fizinio smurto, pareiškėjas negalėtų pasikviesti pareigūnų, tačiau duomenų apie realiai pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes byloje nėra. Tokie deklaratyvūs pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamais neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui.

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Pažymėtina, kad Pravieniškių PN psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 33) nurodoma, kad pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo K. K. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.