- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-08-08
- Bylos Nr.
- 2-9069-638/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Diana Labokaitė
- Ieškovas
- V. R.
- Atsakovas
- VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stoties, VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stoties priešieškinį
Kauno apylinkės teismo teisėja Diana Labokaitė, sekretoriaujant Eglei Šiugždinytei, dalyvaujant ieškovei V. R., jos atstovei advokatei D. I. Vinklerytei, atsakovo VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stoties atstovėms vyriausiajai gydytojai N. G.- Bybartienei ir atstovei V. J., teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovui dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir atsakovo VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stoties priešieškinį ieškovei V. R. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo dalies panaikinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovė patikslino ieškinį ir reiškė tokius reikalavimus: panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus Darbo ginčų komisijos 2014-02-28 sprendimo Nr. DGKS-1084 darbo ginčų byloje Nr. APS-2-22748 dalį, kuria nuspręsta ieškovės prašymą tenkinti iš dalies; priteisti jai iš atsakovo darbo užmokestį už viršvalandinį darbą už laikotarpį nuo 2007-09-01 iki 2013-07-31 bei už 2013 m. gruodžio mėnesį, kas sudaro 22 646 Lt, priteisti iš atsakovo 18 816 Lt delspinigių už pavėluotą darbo užmokesčio sumokėjimą, bei 0,07 proc. dydžio delspinigius nuo priteistos ir nesumokėtos darbo užmokesčio sumos, delspinigius skaičiuojant iki šios bylos sprendimo visiško įvykdymo dienos ( t.1, b.l. 3-6, 72-73, t.2, b.l. 99-101).
Šalies argumentai
Ieškovė prašė patenkinti ieškinį, o priešieškinį atmesti, ir paaiškino, kad pagal 2007-08-31 sudarytą darbo sutartį Nr. 207 ji dirbo VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotis gydytoja vieno etato darbo krūviu. 2008-08-31 su tuo pačiu darbdaviu pasirašė dar vieną darbo sutartį Nr.226, kad dirbs papildomą darbą- gydytoja 0,25 etato krūviu. Be to, ieškovė įrašais darbo sutartyse įsipareigojo pavaduoti atostogaujančius ir sergančius bendradarbius. Ieškovės darbas buvo apskaitomas pagal suminę darbo laiko apskaitą. Tačiau ieškovei nebuvo apmokėta už viršvalandžius nuo pat antrosios darbo sutarties sudarymo dienos. Ieškovė mano, kad darbo valandos, kurios buvo dirbtos viršijant jai nustatytą savaitės darbo laiką, kuris yra sutrumpintas vadovaujantis LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1195 ( 2013-07-24 redakcija) iki 37 valandų per savaitę, turėjo būti apmokėtos taikant tarifą 1,5 kaip viršvalandžiai. Ieškovė iš pradžių nežinojo įstatymo nuostatų, todėl nekėlė ginčo dėl apmokėjimo. Tik 2013-12-30 ieškovė kreipėsi į darbo ginčų komisiją, prašydama priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį už viršvalandžius. Darbo ginčų komisija 2014-02-28 sprendimu iš dalies patenkino ieškovės prašymą, priteisė jai iš atsakovo 1774,19 Lt darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir 122,8 Lt delspinigių. Komisija pripažino, kad ieškovė dirbo papildomą darbą, kuris buvo viršvalandinis ir už kurį nebuvo apmokėta taikant tarifą 1,5. Darbo ginčų komisija tenkino prašymą dalyje dėl trijų mėnesių iki skundo pateikimo dienos, nurodė, kad terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją dėl individualaus darbo ginčo yra trys mėnesiai. Ieškovė galėjo ir turėjo žinoti, kad jos teisės pažeidžiamos. Tačiau ieškovė mano, kad turėjo būti patenkintas prašymas už visą laikotarpį nuo 2008-08-31, kai ieškovė pradėjo faktiškai dirbti viršvalandžius, atsižvelgiant į Konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą Nr. KT17-N6/2014, kuriame nustatyta, kad nesumokėtas atlyginimas gali būti priteisiamas ir už ilgesnį laiką, negu treji metai.
Ieškovės atstovė advokatė D. I. Vinklerytė prašė ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti. Paaiškino, kad ieškovės ir atsakovo sudaryta antroji darbo sutartis yra nepagrįstai pavadinta antraeile sutartimi, nes tai yra sutartis dėl papildomo darbo. Tačiau nepaisant, kokia sutartis buvo sudaryta tarp šalių, ieškovei vis tiek galioja nuostata, kad jos darbo laikas yra sutrumpintas iki 37 valandų per savaitę ir negali viršyti šios ribos. Kadangi ieškovės darbo laikas faktiškai viršijo 37 valandas per savaitę, už visą kitą laiką ieškovei turi būti sumokėtas priedas už viršvalandžius. Kitoks šalių susitarimas yra negalimas, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
Atsakovo VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stoties atstovė vyriausioji gydytoja N G. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė panaikinti VDI Kauno skyriaus Darbo ginčų komisijos 2014-02-28 sprendimą darbo byloje Nr. APS-2-22748 ir atmesti ieškovės prašymą dėl neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandžius ir delspinigių priteisimo ( b.l. 33-36). Paaiškino, kad niekada nesitarė su ieškove, kad ji dirbs viršvalandžius, nes už viršvalandžius mokėti nebuvo skirtas finansavimas, tokios galimybės ir dabar nėra. Atsakovo atstovė pripažino, kad įstaigoje visuomet trūko darbuotojų, gydytojų, todėl ieškovei prašant sudaryti galimybę papildomai uždirbti, sudarė su ja antrąją darbo sutartį dėl antraeilio darbo. Atsakovo atstovė sutiko, kad sutartis galbūt ir klaidingai buvo pavadinta sutartimi dėl antraeilio darbo, ji sutinka, kad tai yra papildomas darbas, tačiau tai yra kitas darbas. Ši sutartis buvo nutraukta 2014-03-12. Atsakovo atstovė paaiškino, kad dirbdama pagal kelias sutartis ieškovė galėjo dirbti iki 12 valandų per dieną, kitaip tariant, iki 60 valandų per savaitę, ši norma nebuvo pažeista. Taip pat ieškovė sutiko pavaduoti laikinai nesančius darbuotojus, gaudama atlyginimą už faktiškai dirbtas valandas, dėl to pasirašė darbo sutarčių papildymus. Su ieškove yra pilnai atsiskaityta.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė V. J. prašė ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti. Paaiškino, kad buvo atsakinga atsakovo įstaigoje už darbo grafikų sudarymą. Vadovavosi ieškovės sudarytomis ir pasirašytomis darbo sutartimis, siekė, kad ieškovės darbo savaitė nebūtų ilgesnė kaip 60 valandų.
Ieškinys tenkintas iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
Priešieškinys tenkintinas iš dalies.
Nustatyta, kad ieškovė 2007-08-31 su atsakovu VšĮ Kauno rajono greitosios pagalbos stotis sudarė darbo sutartį Nr. 207 dirbti gydytoja, 1 etato krūviu, pagrindinėms pareigoms, atlyginimas 2040 Lt ( vėliau padidintas iki 2260 Lt) per mėnesį ( t.1, b.l. 7-8). Ši sutartis buvo papildyta, kad nuo 2012-05-23 šalių susitarimu gali pavaduoti medicinos specialistus, budėti sporto ir kituose renginiuose mokant atlyginimą už faktiškai dirbtas valandas. Nuo 2008-10-16 šalys sudarė antrą darbo sutartį Nr. 226, kurioje susitarė, kad ieškovė dirbs gydytoja 0,25 etato krūviu, antraeilėse pareigose, atlyginimas 565 Lt per mėnesį ( b.l.9). Ši sutartis buvo papildyta, kad nuo 2012-05-23 šalių susitarimu ieškovė gali pavaduoti medicinos specialistus, budėti sporto ir kituose renginiuose mokant atlyginimą už faktiškai dirbtas valandas ( b.l.10). 2014-03-12 atsakovo vyr. gydytojos įsakymu Nr. 16-K darbo sutartis Nr. 226 su ieškove buvo nutraukta kaip prieštaraujanti įstatymų draudžiančioms nuostatoms ( t.1, b.l. 28).
Darbo ginčų komisija, spręsdama šalių ginčą, nurodė, kad antroji su ieškove sudaryta darbo sutartis turėtų būti laikoma darbo sutartimi dėl papildomo darbo, o ne antraeilių pareigų sutartimi. Su tokia darbo ginčų komisijos išvada teismas sutinka. Iš esmės šiai išvadai pritarė ir bylos šalys.
Kaip yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis teismas byloje Nr. 3K-3-130/2012, DK 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbuotojas gali susitarti, jeigu to nedraudžia įstatymai, kad jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras papildomas pareigas arba dirbs tam tikrą papildomą (sutartyje nesulygtą) darbą. Toje pačioje darbovietėje dirbamas kitas darbas turėtų būti vadinamas papildomu darbu, o ne antraeilėmis pareigomis. Antraeilių pareigų sutartimi susitariama dėl darbo kitoje darbovietėje ir jis gali būti atliekamas tik laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje laiku. Papildomo darbo sutartimi susitariama dėl papildomų pareigų ar papildomo darbo toje pačioje darbovietėje ir jis gali būti atliekamas tiek per normalų darbo laiką pagrindinėje darbovietėje, tiek kitu laiku. DK 119 straipsnyje, įtvirtinančiame reikalavimą susitarti dėl papildomo darbo ar pareigų, nurodyta, kad toks susitarimas turi būti išreiškiamas ne sudarant naują darbo sutartį, o aptariant tai galiojančioje darbo sutartyje (darbo sutarties modifikavimas). Į esamą darbo sutartį reikia įtraukti naują sąlygą, kad viso sutarties galiojimo metu (arba tam tikrą laikotarpį) darbuotojas greta pagrindinių pareigų ar pagrindinio darbo eis tam tikras papildomas pareigas ar dirbs tam tikrą papildomą darbą ir gaus už tai papildomą darbo užmokestį. Susitarime gali būti numatomas ir jo galiojimo terminas ar nutraukimo sąlygos. Sutarties dėl papildomo darbo pasibaigimas egzistuojančiam darbo santykiui lemiamos reikšmės neturi – darbuotojo ir darbdavio teisinis santykis tęsis remiantis pagrindine darbo sutartimi.
Iš DK nustatytų darbo sutarčių rūšių išplaukia, kad ieškovė be pagrindinių gydytojos pareigų vieno etato krūviu, susitarė dėl papildomo darbo- gydytojos pareigų 0,25 etato krūviu.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 „ Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarka“ (nutarimo 2013 07 24 redakcija, galiojanti nuo 2013 08 02), 37 valandų darbo savaitė nustatyta sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems skubią medicinos pagalbą, kai tai yra pagrindinė jų funkcija pagal pareigybės aprašymą. Ieškovės pagrindinė funkcija buvo greitosios medicinos pagalbos teikimas, todėl jai iki 2009-10-01 buvo nustatyta 36 valandų darbo savaitė, nuo 2009-10-01 iki 2013-08-02 buvo nustatyta 38 valandų darbo savaitė, nuo 2013-08-02 – 37 valandų darbo savaitė.
Byloje reikia atsakyti į klausimą, ar dirbdama 1,25 etato, t.y. nustatytą ieškovei darbo valandų skaičių per savaitę pagal vieną darbo sutartį ir dar 0,25 nuo nustatyto savaitės darbo valandų skaičiaus pagal papildomo darbo sutartį, ieškovė dirbo viršvalandžius.
Viršvalandžių apibrėžimo Darbo kodeksas išsamiai nepateikia, DK 150 str. 1 d. nustatyta, kad viršvalandiniai darbai yra tokie, kurie dirbami viršijant Kodekso 144 str. 1 d., 145, 146 ir 149 str. 1 ir 2 dalyje nustatytą darbo laiko trukmę. Viršvalandinis darbas gali būti organizuojamas tik esant rašytiniam darbuotojo sutikimui arba esant jo rašytiniam prašymui (DK 150 str. 2 d.). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad DK 150 str. 2 d. prasme viršvalandiniu darbu yra pripažįstamas ir toks darbuotojo darbo laikas, viršijantis nustatytą darbo laiko trukmę, jeigu jis atliekamas darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia. Taigi tam, kad būtų galima nustatyti faktą, jog darbuotojas dirbo viršvalandinį darbą kaip tai apibrėžta DK 150 str. 1 d. būtina nustatyti juridinių faktų visetą, t.y. nustatytos darbo laiko trukmės viršijimą, darbuotojo tiesioginio viršininko nurodymo dėl viršvalandinio darbo dirbimo davimo faktą, arba tiesioginio viršininko žinojimą apie darbuotojo dirbamus viršvalandžius ir leidimą tą daryti. Kitaip tariant, susitarimas dėl viršvalandinių darbų turi būti aiškiai išreikštas tiek darbdavio, tiek darbuotojo, nes viršvalandiniai darbai turi būti apmokami pusantro karto daugiau, negu kad normalus darbo laikas. Viršvalandiniai darbai atsiranda tuo atveju, kai viena darbo sutartimi sulygto darbo apimtis dėl tam tikrų priežasčių atliekama per ilgesnį laiką, negu kad buvo sutarta ta darbo sutartimi. Tačiau viršvalandžių sąvokos neatitinka toks atvejis, kai dirbamas papildomas darbas, dėl kurio atskirai sutarta, nors savo turiniu tas darbas ir būtų tapatus pirmiau sutartam darbui. Nagrinėjamoje byloje teismas nenustato aplinkybių, kad šalys susitarė dėl viršvalandinių darbų. Priešingai, šalių sudarytoje darbo sutartyje Nr. 226 dėl 0,25 etato darbo, 3p. nustatyta, kad darbo užmokestis bus 565 Lt per mėnesį ( t.1, b.l.44). Ieškovė teigė, kad ji tik 2013 metais perskaitė Darbo kodeksą ir suprato, kad ji dirbo viršvalandinius darbus. Toks ieškovės supratimas, įgytas 2013 metais, prieštarauja jos pačios anksčiau pasirašytai antrajai darbo sutarčiai. Ieškovė sudarė darbo sutartį, kaip kad šalys nurodė, dėl antraeilio darbo, arba kitaip tariant, dėl kito darbo, aiškiai susitarė dėl atlyginimo, tačiau nesitarė dėl sąlygos, kad visas papildomai atliktas darbas bus apmokamas kaip viršvalandžiai. Atsakovo atstovė vyr. gydytoja nurodė, kad dėl viršvalandinių darbų ir nebūtų sutikusi susitarti, nes nebuvo lėšų mokėti padidintą atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepritaria ieškovės ir jos atstovės aiškinimui, kad DK 144 str. 5 d., kurioje nustatyta, kad darbuotojų, dirbančių ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ir daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaip 12 valandų, turi būti taikoma kartu su DK 144 str. 1 d., nustatančia, kad darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę. Aiškinant taip, kaip prašo ieškovė, sutartis dėl papildomo darbo apskritai negalėtų būti sudaryta, nes darbuotojui dirbant vieno etato krūviu (40 valandų per savaitę arba esant sutrumpintam darbo laikui, 37 valandoms per savaitę) nebūtų įmanoma nė vienos valandos dirbti papildomai. Teismas sprendžia, kad Lietuvos Respublikos DK 144 str. 5 d. leidžia darbo sutarčių daugetą, kuris įforminamas arba antraeilio darbo sutartimi ( kai yra keli darbdaviai) arba sutartimi dėl papildomo darbo (kai darbdavys yra tas pats) ir tuo pačiu leidžia nukrypimą nuo DK 144 str. 1 d. nustatyto maksimalaus savaitės darbo laiko, kai yra darbuotojo susitarimas su darbdaviu. Šia įstatymo nuostata ( DK 144 str. 5 d.) Lietuva yra pasinaudojusi Europos Parlamento ir tarybos direktyvos 2003/88/EB “Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų” 22 str. 1 d. a) punkte nustatytu leidimu taikyti opt-out, t.y. išimtį, esant darbuotojo sutikimui viršyti nustatytą maksimalų savaitės darbo laiką, ir tas viršijimas esant 5 darbo dienų savaitei neturi būti didesnis kaip 60 darbo valandų per savaitę. Pažymėtina, kad tokios nuomonės laikosi V. T. savo monografijoje „Darbo teisė“, I tomas, p.389, V.2005; be to, analogišką išaiškinimą yra pateikusi LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2007-01-18 ( t.1, b.l.46).
Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad ieškovės darbas, atliktas pagal papildomo darbo sutartį Nr. 226, nelaikytinas viršvalandiniais darbais ir už jį neturėjo būti apmokama didesniu ( pusantro) tarifu.
Nustatyta, kad ieškovė 2012-05-23 yra pasirašiusi abiejų jos sudarytų darbo sutarčių ( Nr. 207 ir 226) papildymą, susitardama su darbdaviu, kad nuo 2012-05-23 ji gali pavaduoti medicinos specialistus, budėti sporto ir kituose renginiuose mokant atlyginimą už faktiškai dirbtas valandas ( t.1, b.l. 8 ir 10). Šie darbo sutarčių papildymai buvo pasirašyti ieškovės prašymų pagrindu, ieškovė ir vėliau rašė prašymus leisti jai pavaduoti nesančius/atostogaujančius gydytojus ( t.1, b.l. 90-94). Ieškovė ir jos atstovė teismo posėdyje aiškino, kad pagal šiuos darbo sutarčių papildymus dirbtas laikas pavaduojant nesančius darbuotojus, turi būti kvalifikuojamas kaip ieškovės dirbti viršvalandžiai, kadangi buvo viršijamas ieškovei nustatytas 38, o vėliau 37 valandų per savaitę darbo laikas. Atsakovo atstovė vyr. gydytoja su tokiu aiškinimu nesutiko, teigdama, kad tai buvo susitarimai dėl papildomo darbo, o ne dėl viršvalandžių. Ieškovė dirbdavo ne jai paskirtą darbą pagal pagrindinę ir papildomą sutartį, o kitų darbuotojų darbą, esant jos pačios prašymui ir sutikimui. Susitarimas mokėti už faktiškai dirbtas valandas reiškė, kad bus mokama už valandas pagal valandinius įkainius, netaikant koeficiento, nustatyto viršvalandiniams darbams. Teismas pritaria atsakovo aiškinimui, kad tarp šalių buvo sudaryti susitarimai dėl papildomo darbo, t.y. ieškovė prašė ir darbdavys sutiko, kad ji dirbs papildomą/kitą darbą už tuo metu nesančius darbuotojus ir gaus apmokėjimą už dirbtas valandas. Tačiau susitarimas, kad bus mokama kaip už viršvalandžius nebuvo sudarytas, todėl nėra pagrindo priteisti ieškovei apmokėjimą kaip už viršvalandinį darbą už tą laiką, kuris buvo dirbamas pagal papildomo darbo sutartis.
Ieškovei buvo nustatyta suminė darbo laiko apskaita ( t.1, b.l. 7,9). Abi šalys neginčijo fakto, kad ieškovės darbo laikas buvo planuojamas ( darbo grafikais) ir faktiškai dirbamas ( darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenys) pagal suminės darbo laiko apskaitos taisykles, todėl teismas laiko nepagrįstu darbo ginčų komisijos teiginį, kad ieškovės darbo užmokestis nebuvo skaičiuojamas taikant suminės darbo laiko apskaitos periodą. Ieškovės darbo laikui planuoti buvo taikomas LR Vyriausybės 2003-05-14 nutarimo Nr.587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“ X dalies 79 p. ( 2007-09-11 nutarimu Nr.967 patvirtinta redakcija), kad „gydymo bei socialinės globos, švietimo įstaigų, dirbančių nepertraukiamu budėjimo režimu, darbuotojams, budėtojams patalpose gali būti taikoma suminė darbo laiko apskaita, kurios apskaitinis laikotarpis – iki 4 mėnesių, jeigu kitaip nenumatyta kolektyvinėje sutartyje, ir gali būti nustatoma maksimali dienos (pamainos) trukmė (kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti) iki 24 valandų per parą. Šių darbuotojų vidutinis darbo laikas per 7 dienų laikotarpį neturi viršyti 48 valandų, o poilsio tarp darbo dienų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip 24 valandos“. Įvertinant, kad ieškovė buvo sudariusi papildomo darbo sutartis, ir įvertinant ieškovei nustatytą sutrumpintą darbo laiko per savaitę normą, laikytina, kad jos darbo laikas per 7 dienų laikotarpį neturėjo viršyti atitinkamai 45 val., 47,5 val., 46,25 val., jeigu būtų dirbama pagal vieną darbo sutartį, tačiau įvertinant, kad nuo 2008-10-16 darbo sutartimi Nr.226 ir nuo 2012-05-23 papildymais abiejose darbo sutartyse ieškovė dar sutiko papildomai dirbti ir pavaduodama nesančius darbuotojus, tai jos darbo laikui turėjo būti taikoma maksimali 60 val. per savaitę darbo valandų riba, leidžiama, kaip jau minėta, DK 144 str. 5 d.
Pirmiausia teismas patikrina, ar ieškovės atžvilgiu nebuvo pažeista 60 valandų per darbo savaitę nustatyta maksimali darbo valandų riba. Iš atsakovo pateiktų duomenų ( t.1, b.l. 58, t.2, b.l. 30, t.2, b.l. 109) matyti, kad atsakovas laikėsi taisyklės, kad ieškovės darbo laikas neviršytų 60 valandų per savaitę, ir ši norma nebuvo viršyta laikotarpiu nuo 2007-09-01 iki 2014-03-12. Tokių duomenų nenurodė ir ieškovė.
Ta aplinkybė, kad ieškovei buvo suteikiamas ne mažiau kaip 24 valandų poilsio laikas tarp darbo dienų, ieškovės nebuvo ginčijama. Tačiau iš pateiktų darbo laiko grafikų matyti, kad laikotarpiu nuo 2014-04-30 iki 2010-12-30 ( ieškinio senaties termino ribose, nes pareiškimas darbo ginčų komisijai buvo pateiktas 2013-12-30) šešiais atvejais pertraukos tarp pamainų laikas ieškovei buvo ne 24, o 23 valandos, t.y. ieškovės pamaina baigėsi 8 val. ryto, o kita jos darbo pamaina prasidėjo kitos dienos 7 val. ryto ( 2014 vasario mėn. 11 -12 dienomis, čia ir toliau t.1, b.l. 101; 2014 m. sausio 13-14 dienomis, b.l.102; 2013 m. lapkričio 7-8 dienomis, b.l.118, 2011 m. rugpjūčio 17-18 dienomis, b.l.173, 2011 liepos 19-20 dienomis, b.l.174, 2011 m. kovo 16-17 dienomis, b.l.178). Spręstina, kad ieškovė 6 darbo valandas dirbo jos individualiu poilsio laiku, kuris nors ir buvo numatytas pagal grafikus, tačiau grafikai ta dalimi buvo sudaryti neteisingai, neišlaikius 24 valandų pertraukos tarp darbo pamainų. Darbo kodeksas konkrečiai nenumato, kaip turi būti apmokama darbuotojui už darbą poilsio laiku, kai darbo grafikas sudarytas klaidingai, todėl taikytina analogija su DK 194 str. 1 d., kurioje pasakyta, kad už darbą poilsio dieną (..) mokama ne mažiau negu dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 str. 2 dalyje. Ieškovei paminėtos šešios valandos jau yra apmokėtos viengubu tarifu, todėl priteistinas apmokėjimas už šias 6 valandas: už 2011 metų kovo mėn. 1 valandą 15,83 Lt, už 2011 liepos mėnesį 1 valandą 18,80 Lt, už 2013 metų lapkričio mėnesį 1 valandą 15,27 Lt; už 2014 m. sausio ir vasario mėnesiais 2 valandas priteistina 29 Lt ( paskaičiuota teoriškai pagal ieškovės vidutinį mėnesio darbo užmokestį 2260 Lt ir ieškovei nustatytą 37 valandų per savaitę skaičių). Iš viso ieškovei priteistina 78,9 Lt ( septyniasdešimt aštuoni litai, 90 ct).
Ieškovė prašė priteisti jai delspinigius už pavėluotai išmokėtą darbo užmokestį. Reikalavimas tenkintinas tik sutrumpinto ieškinio senaties termino ribose ( CK 1.125 str. 5 d.1p., nes delspinigių santykiai reglamentuojami ne Darbo kodekso, o atskiro įstatymo), delspinigių priteistina 6,16 Lt ( šešis litai 16 ct).
Ieškovė į darbo ginčų komisiją dėl apmokėjimo už viršvalandinį darbą kreipėsi 2013-12-30 ( t.1, b.l.20). Vėliau, patikslinusi ieškinį, ieškovė prašė priteisti jai apmokėjimą už viršvalandinį darbą už visą jos darbo atsakovo įstaigoje laikotarpį, t.y. nuo 2007-09-01 iki ginčo nagrinėjimo teisme dienos. Ieškovė ir jos atstovė teigė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarime Nr. KT17-N6/2014 išnagrinėjęs DK 298 ( pagal dabar galiojančią redakciją 301 str. ) atitikimą LR Konstitucijai, yra pripažinęs, kad šis straipsnis/iai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai. Todėl, teigė ieškovė, jai turi būti priteisiamas negautas darbo užmokestis neribojant jokiais terminais.
Teismas su tokiu ieškovės aiškinimu nesutinka pažymėdamas, kad Konstitucinis teismas tyrė DK 298 ( 301) str., kurie nustatė, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Konstitucinio teismo tirtas įstatymo tekstas kalbėjo apie teismo teisę priteisti darbo užmokesčio sumas. Tačiau, kaip ir pažymėjo jau minėtame nutarime Konstitucinis teismas, ginčijamame Darbo kodekso 298 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija) nustatytas terminas nėra ieškinio senaties terminas, kuris pagal šio kodekso 27 straipsnio 1 dalį apibrėžiamas kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Darbo kodekso 27 str. nebuvo kvestionuojamas Konstituciniame teisme, ir jo redakcija išliko nepakitusi, nustatanti trejų metų ieškinio senaties terminą Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams. Todėl teismas pažymi, kad bet kokiu atveju ieškovės teisės galėtų būti ginamos už laikotarpį, kurio pradžia galėtų būti ne ankstesnė kaip 2010 m. gruodžio 30 d.
Ieškovės ieškinį iš dalies tenkinant kitais pagrindais, negu kad buvo svarstoma Darbo ginčų komisijoje, darbo ginčų komisijos 2014-02-28 sprendimas Nr. DGKS-1084 naikintinas toje dalyje, kurioje buvo tenkinamas ieškovės prašymas.
Bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams. Ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos tenkintinos iš dalies- ieškovei iš atsakovo priteistina 50 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Pašto išlaidos priteistinos iš ieškovės: 15 Lt, atsakovui tenkanti dalis būtų mažesnė negu 10 Lt, todėl nepriteistina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 270 str. teismas
Nusprendė:
Ieškinį patenkinti iš dalies. Priteisti ieškovei V. R., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotis, įm.k. 160300117, 78,9 Lt ( septyniasdešimt aštuonis litus ir 90 ct) darbo užmokesčio už poilsio laiku dirbtas valandas, 6,16 Lt ( šešis litus ir 16 ct) delspinigių, 50 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priešieškinį patenkinti iš dalies. Panaikinti LR VDI Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2014-02-28 sprendimą Nr.DGKS-1084 dalyje, kurioje ieškovės prašymas buvo patenkintas.
Likusioje dalyje priešieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės V. R., a.k. (duomenys neskelbtini) 15 Lt (penkiolika litų) pašto išlaidų valstybei sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per šį teismą.