- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-04
- Bylos Nr.
- e2A-735-467/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11011-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- I. Š.
- Atsakovas
- A. Š.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Henrichas Jaglinskis, Asta Radzevičienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. Š. ieškinį atsakovei A. Š. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas I. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei A. Š., kuriuo prašė padalinti santuokoje su atsakove įgytą turtą ir priteisti šalims asmeninės nuosavybės teise po ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 1983 m. balandžio 29 d. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje buvo įregistruota ieškovo ir atsakovės santuoka. 1992 m. gegužės 26 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį buvo privatizuotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2000 m. sausio 27 d., šalims nutraukus santuoką, ieškovas ir atsakovė liko gyventi minėtame bute, tačiau jo nepadalino. Tačiau dabar gyventi su ieškove tapo neįmanoma, ji neleidžia jam atsivesti draugų, grasina, dėl ko ieškovas siekia turimą turtą padalinti.
Atsiliepimas
Atsakovė A. Š. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti kaip neteisėtą, taikyti ieškinio senaties terminą bei priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalių ištuoka buvo įregistruota 2000 m. sausio 27 d., tačiau ieškovas tuo metu nereiškė noro padalinti ginčijamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), nes jam tai buvo nenaudinga dėl bute gyvenusių keturių nepilnamečių vaikų. 1992 m. gegužės 26 d. atsakovė, panaudodama turto privatizacijai skirtas lėšas, sudarė ginčijamo buto pirkimo-pardavimo sutartį ir jį nusipirko. Ieškovas davė sutikimą ginčijamam butui privatizuoti, bet prie šio sandorio asmeninių lėšų nepridėjo ir šio sandorio neginčijo. Sutuoktinių turto teisinis rėžimas pasibaigė, nutraukus santuoką, t.y. 2000 m. sausio 27 d., o viešajame registre jokio įrašo apie sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę nėra, be to ieškovas niekada tokio reikalavimo nereiškė. Butas nuo įsigijimo momento buvo įregistruotas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė. Po ištuokos ieškovas ginčijamu butu nesirūpino, jo netvarkė. Ieškovas serga sunkia psichikos liga, yra netekęs 75 proc. darbingumo, tačiau nesilanko pas gydytojus, piktnaudžiauja alkoholiu, dėl ko kyla konfliktai ir tenka kreiptis į policiją. Esant tokiai ieškovo sveikatos būklei, jis nesugebės tinkamai tvarkyti ir prižiūrėti jam paskirto turto dalies kaip rūpestingas ir atsakingas savininkas. Kadangi nuo ištuokos įregistravimo momento praėjo 15 metų, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą šiam butui padalinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir padalino santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą, ieškovui I. Š. priteisiant ¼ dalį, o atsakovei A. Š. - ¾ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad šalių santuoka buvo sudaryta 1983 m. balandžio 9 d., jos nutraukimas įregistruotas 2000 m. sausio 27 d., ginčo butas įgytas 1992 m. gegužės 26 d., nutraukus santuoką, turtas tarp šalių nebuvo padalintas. Teismas padarė išvadą, kad iki ieškovo 2015 m. balandžio 7 d. pateikto ieškinio nei viena šalis nekėlė reikalavimo dėl jo pažeistos teisės naudotis, valdyti, disponuoti ginčo butu, todėl senaties eiga skaičiuotina ne nuo santuokos nutraukimo dienos, o nuo ieškinio pateikimo teismui dienos ir senaties terminas nėra praleistas. Nagrinėjamu atveju 1991 m. lapkričio 20 d. susitarimu ieškovas ir atsakovė susitarė, kad privatizuojamas butas bus perkamas A. Š. vardu ir ji bus buto savininkė, tačiau butas bus bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė (tuo metu galiojusio SŠK 21 str.). Teismui nepateikta įrodymų, jog santaupos, už kurias buvo įsigytas (privatizuotas) butas, buvo asmeninės atsakovės lėšos, gautos iki santuokos sudarymo, padovanotos ar paveldėtos. Dėl to teismas vertino, jog buto įsigijimui buvo panaudotos abiejų sutuoktinių santuokinės lėšos. Teismas taip pat nustatė, kad, prieš privatizuojant ir išperkant butą (duomenys neskelbtini), jame gyveno A. Š., I. Š. ir keturi jų vaikai, kurie šiuo metu yra pilnamečiai. Konstatavęs, kad ieškovas, gyvendamas šalims priklausančiame bute, juo nesirūpino, nemokėjo mokesčių, neremontavo, netgi butą niokojo, gadino šeimos turtą, ir tik atsakovės bei suaugusių vaikų pastangomis buvo siekiama išsaugoti šalių turtą, taip pat tai, jog ieškovas turi sveikatos problemų, nedirba, gauna pensiją, kad vaikų pastangomis įrengta atskira erdvė ieškovui, bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių padalijimo principo. Atsižvelgiant į tai, jog turtas dalijamas natūra, teismas priteisė ieškovui ¼ buto dalį (8 109,25 EUR vertės), atsakovei ¾ buto dalis (24 327,75 EUR vertės).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas I. Š. apeliaciniu skundu prašo sprendimą dalyje, kurioje teismas nukrypo nuo lygių dalių principo, panaikinti ir ieškinį tenkinti pilna apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir tokį savo sprendimą motyvavo iš esmės tik liudytojų duotais parodymais, kad apeliantas, gyvendamas šalims priklausančiame bute, juo nesirūpino, nemokėjo mokesčių, neremontavo buto, o tik niokojo ir gadino šeimos turtą. Teismas taip pat rėmėsi aplinkybėmis, kad apeliantas turi sveikatos problemų, nedirba, gauna pensiją. Tačiau toks teismo vertinimas laikytinas diskriminaciniu ir iš esmės netinkamai vertinančiu įstatymo nuostatas. Apeliantas pažymi, kad nuo 2009 m. birželio 14 d. iki 2015 m. sausio 20 d. jis pastoviai pervesdavo atsakovei pinigines lėšas, kurios buvo skirtos buto išlaikymui. Per šį laikotarpį atsakovei viso buvo pervesta 8 587,22 EUR, todėl visiškai nepagrįsti jos bei liudytojų argumentai, kad ieškovas prie buto išlaikymo niekada neprisidėjo. Teismui buvo pateikti įrodymai, kad nuo 2005 m. lapkričio mėnesio apeliantas nebuvo gydytas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, kas aiškiai parodo, kad apelianto sveikatos būklė šiuo metu yra stabili, pakankama ir tinkama, kad apeliantas galėtų tinkamai rūpintis savo nuosavybe. Be to nukrypdamas nuo lygių dalių principo teismas nepagrįstai rėmėsi argumentais apie netinkamą ieškovo elgesį bei šalių pilnamečių vaikų gyvenimą ginčo bute, kadangi šios aplinkybės niekaip nedaro įtakos turto padalinimo būdui. Be to teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, akivaizdžiai nesilaikė minimalių gyvenamajai vietai taikomų ploto reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovė A. Š. atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas įvertino ne apelianto ligą, bet jo nuolatinį girtavimą, nenorą ūkiškai tvarkyti bei išlaikyti sutuoktinių turtą, taip pat jo polinkį niokoti viską, esant psichiniam priepuoliui. Tarp šalių teismo nustatyta turto valdymo ir naudojimosi juo forma susiklostė per ilgą laiką ir ši tvarka tenkino apeliantą. Jis pats sutiko ir reikalavo, kad jam būtų sudarytos sąlygos gyventi taip, kaip jis nori ir neprieštaravo, kad sūnūs gyventų kartu. Apeliantas jam skirtame kambaryje gyvena jau daugiau kaip penkiolika metų, pats pasirinko tą kambarį ir pageidavo jame remonto. Apeliantas pažeidė naujų įrodymų pateikimą reglamentuojančias teisės normas, nes kaip naujus rašytinius įrodymus pateikė savo sąskaitos išrašą, kurį gavo 2015 m. lapkričio 19 d., t.y. jau po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teisme apeliantas šiais argumentais nesivadovavo, jų nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat turėtų jų nevertinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė naują įrodymą – ieškovo I. Š. banko sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, tame tarpe ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo I. Š. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai iš esmės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimui pakeisti.
Apeliaciniame skunde ieškovas iš esmės nesutinka su teismo sprendimu dalyje, kurioje, dalijant šalių bendrąją jungtinę nuosavybę, buvo nukrypta nuo lygių dalių principo. Nurodo, jog nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų ar aplinkybių, sudarančių pagrindą padalinti turtą ne lygiomis dalimis, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, darydamas priešingą išvadą, nepagrįstai rėmėsi išimtinai liudytojų, kurie turi suinteresuotumą bylos baigtimi, parodymais bei be pagrindo diskriminavo ieškovą dėl jo ligos. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantu, kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, dalindamas šalių santuokoje įgytą butą, nepagrįstai nukrypo nuo lygių dalių principo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių santuokoje 1992 m. gegužės 26 d. įgytas butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kuri, nutraukiant santuoką, nebuvo padalinta. Įstatyme preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 str. 1 d.), o nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais (CK 3.117 2 d.). Pagal CK 3.123 straipsnio 1 dalį, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį; į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, reglamentuojančias nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis. CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, t.y. teismas gali pripažinti svarbiomis ir leidžiančiomis nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir kitas aplinkybes, tačiau, kaip išaiškinta kasacinio teismo, nukrypdamas nuo šio principo „kitų svarbių aplinkybių“ pagrindu, teismas turi nustatyti, kad nukrypimas pagrįstas tam tikrų teisinių gėrių, kurių gynyba aplinkybių visumos kontekste būtų pagrįsta teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apsauga.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, dalindamas ginčo butą, nukrypo nuo CK 3.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sutuoktinio bendro turto lygių dalių principo ir priteisė ieškovui 1/4 , o atsakovei 3/4 ginčo buto dalis. Tokį sprendimą teismas iš esmės grindė liudytojų (šalių sūnų) parodymais, kad ieškovas niekuomet šio turto neprižiūrėjo ir neremontavo, jis serga sunkia psichine liga ir veda netinkamą gyvenimo būdą. Ieškovas su tokia teismo išvada nesutinka, apeliaciniame skunde tvirtindamas, kad nurodytos aplinkybės yra grindžiamos netinkamais įrodymais (atsakovės ir suinteresuotų liudytojų parodymais), be to ieškovo liga, kuria jis praktiškai šiuo metu neserga, nesudaro pagrindo nukrypti nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių principo. Teisėjų kolegija iš dalies pritaria apeliantui.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje apklaustų liudytojų parodymais, kurie tvirtino, jog ieškovas niekuomet neprižiūrėjo turto, priešingai – jį visą laiką tik niokojo. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantu, kad liudytojų parodymai vertintini kritiškai, kadangi liudytojai O. Š. ir E. Š. yra šalių sūnūs, kurie gyvena ginčo bute, todėl jie yra tiesiogiai suinteresuoti, kad tokia galimybė jiems ir toliau išliktų. Be to jų santykiai su atsakove, kaip tvirtina bylos duomenys, yra akivaizdžiai geresni su atsakove nei su ieškovu, kas taip pat laikytina jų suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtinimu. Šių liudytojų ir atsakovės parodymus paneigia apelianto su apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai – ieškovo banko sąskaitos išrašai, iš kurių matyti, jog dar nuo 2009 m. atsakovas pastoviai periodiškai pervedinėjo atsakovei pinigų sumas, kurios, jo teigimu, buvo skirtos prisidėjimui prie buto išlaikymo. Tuo tarpu atsakovė šių aplinkybių nepaneigė ir teismui nenurodė, kam būtent buvo skirtos minėtos pinigų sumos. Taigi remtis vien nurodytų liudytojų ir pačios atsakovės parodymais, konstatuojant, kad apeliantas negalės išlaikyti savo buto dalies, nėra pagrįsto ir pakankamo pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai pagrindu nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių padalijimo principo laikė apelianto sveikatos problemas (nestabilią ieškovo sveikatos būklę), kadangi, kaip iš esmės teisingai nurodo apeliantas, įstatymų leidėjas (CK 3.123 str. 1 d.), numatydamas sveikatos būklę kaip pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių padalijimo principo, siekė apsaugoti sutuoktinių, kurių sveikatos būklė yra bloga teises ir teisėtus interesus, o ne atvirkščiai, panaudoti blogesnę sutuoktinio sveikatos būklę kaip priežastį nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių padalijimo principo. Dėl to skundžiamas teismo sprendimas šioje dalyje negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, kadangi akivaizdžiai diskriminuoja apeliantą dėl jo sveikatos būklę ir nepagrįstai apriboja jo nuosavybės teises į turtą. Dėl to pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nesant teisėto pagrindo, nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir apskųstasis teismo sprendimas šioje dalyje (turto padalijimo dalyje) keistinas, nustatant, jog šalims priteisiama po ½ dalį bendro turto.
Pakeitus apskųstąjį pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos pirmosios instancijos teisme patirtos šalių bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Kadangi ieškovo ieškinys tenkintinas pilna apimtimi, jo naudai iš atsakovės A. Š. priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme – 31 EUR žyminio mokesčio. Taip pat iš atsakovės priteistinas žyminis mokestis valstybei, kurio mokėjimas atsakovui buvo teismo atidėtas - 335 EUR.
Patenkinus apeliacinį skundą iš atsakovės A. Š. ieškovo I. Š. naudai priteistinas jo sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą – 92 EUR.
Visa apimtimi tenkinus ieškovo ieškinį, atsakovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neatlygintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Ieškinį tenkinti.
Padalinti santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą – butą, esantį Žirmūnų g. 90-21, Vilniuje (unikalus Nr. 1096-7015-7016:0020), kurio vertė 24 327,75 EUR, ieškovui I. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovei A. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priteisiant po ½ (vieną antrąją) dalį šio buto.
Priteisti iš atsakovės A. Š. valstybei 335 EUR (tris šimtus trisdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio.
Priteisti iš atsakovės A. Š. ieškovo I. Š. naudai 123 EUR (šimtą dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.