Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Danutė Švitinienė Baudž. byla Nr. 1A-00030-349-2010-59

2010 m. vasario 1 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šią bausmę subendrinus su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

R. J. nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio 19 d., apie 21.30 val., viešoje vietoje, šventės metu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: suduodamas kumščiu du smūgius M. B. į kairįjį žandą ir nukentėjusiajam nuo smūgių parkritus, padarė M. B. paviršutinį galvos plaukuotosios dalies odos nubrozdinimą pakaušio kairėje, nežymią poodinę kraujosruvą kairiame skruoste, taip nežymiai sutrikdė M. B. sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

BK 284 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruojamą nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, kuomet tokiais veiksmais sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai turi atitikti bent vieną iš minėtų būdų ir veika turi būti padaryta viešoje vietoje.

Apelianto skundo argumentacija, kuria jis ginčija savo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo, remiasi jo dėstoma versija apie įvykio eigą. Šia versija jis siekia paneigti jo veikoje buvus būtinus viešosios tvarkos pažeidimo objektyviosios pusės požymius – veiką, jos pasekmes, įvykio vietą. Apeliantas teigia neatlikęs jam inkriminuotų įžūlių veiksmų, nes nesudavęs nukentėjusiajam M. B. jokių smūgių, tik siekęs sudrausminti greta jo namų triukšmaujantį nukentėjusįjį, konfliktas įvykęs ne viešoje vietoje, o saugomoje mokyklos krepšinio aikštelėje, jo veiksmai nesutrikdę visuomenės rimties ir tvarkos, nes, be nukentėjusiojo, kiti asmenys konflikto nematė. Ši apelianto versija, kurios jis laikėsi ir teisminio nagrinėjimo metu, nuosprendyje išsamiai išnagrinėta ir paneigta. Teismas pagrįstai atmetė apelianto parodymus, kad jis nukentėjusiojo nemušė, tik siekė nuraminti, nes šie parodymai prieštarauja kitų bylos įrodymų visumai: įvykį tiesiogiai mačiusio liudytojo P. B., paties nukentėjusiojo, nukentėjusiosios L. B., kuri apie apelianto panaudotą smurtą ir smurtavusį asmenį sužinojusi iš karto po įvykio iš paties nukentėjusiojo, parodymams, iš kurių matyti, kad agresyviai nusiteikęs R. J., pribėgęs prie nukentėjusiojo ir jo draugų, be jokios priežasties du kartus kumščiu smogė nukentėjusiajam į skruostą. Nukentėjusiųjų ir liudytojo parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, byloje nėra jokių duomenų, kad jie būtų suinteresuoti duoti apeliantui nepalankius parodymus, todėl juos laikyti nepatikimais nėra pagrindo. Šiuos parodymus netiesiogiai patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, kuria nustatytų nukentėjusiajam suduotų smūgių lokalizacija ir mechanizmas atitinka nukentėjusiojo parodymus apie vietas, į kurias jam smogė apeliantas. Teismas pagrįstai atmetė liudytojo V. A. parodymus, jog apeliantas nemušė nukentėjusiojo, nes šie parodymai, kuriuose dėstoma nuteistojo gynybinę poziciją atitinkanti versija, atsižvelgiant į jų prieštaravimą kitiems bylos įrodymams, taip pat liudytojo draugiškus santykius su apeliantu, negali būti laikomi patikimais. R. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje iškeltos naujos versijos, jog jis su nukentėjusiuoju pradėjo konfliktą gindamas nuo jo brolio dukrą, taip pat nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, be to, ji prieštarauja paties apelianto anksčiau proceso metu duotiems parodymams dėl konflikto priežasties, kuriuose jis tvirtino norėjęs sudrausminti nukentėjusįjį, nes jo keliamas triukšmas galėjo pažadinti apelianto mažametį sūnų. Dėl išdėstytų priežasčių ši apelianto versija taip pat atmestina kaip nepagrįsta.

Apelianto veiksmai buvo įžūlūs, nes jis viešoje vietoje, matant kitiems asmenims – liudytojui R. B., kartu su nukentėjusiuoju buvusiems dviem draugams, netoliese vykstant kaimo šventei, į kurią buvo susirinkę daug žmonių, be jokios priežasties panaudojo fizinį smurtą prieš M. B.. Apeliantas, kitų asmenų akivaizdoje mušdamas jam jokios grėsmės nekėlusį nepilnametį, demonstratyviai pažemino ne tik jį, bet ir parodė nepagarbą konflikte tiesiogiai nedalyvavusiems, tačiau jį mačiusiems asmenims. Apelianto veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka – nutrauktas poilsis ir ramybė nukentėjusiojo draugams, kurie, matydami agresyvų ir žymiai už juos vyresnį apeliantą, išsigandę pabėgo iš įvykio vietos, taip pat liudytojui R. B., mačiusiam sumuštą savo brolį.

Viešoji vieta teismų praktikoje aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Viešąja vieta laikoma ir privati teritorija, jeigu dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Apelianto argumentas, jog mokyklos teritorija yra saugoma, neturi reikšmės sprendžiant, ar tai yra viešoji vieta, nes paties apelianto patekimas į teritoriją rodo, kad joje bet kada be kliūčių galėjo apsilankyti pašaliniai žmonės. Teismas, įvertinęs tai, kad apeliantas smurtavo kaime vykusios šventės metu, greta mokyklos teritorijoje esančios krepšinio aikštelės, pagrįstai pripažino, kad tai yra viešoji vieta, nes ši vieta atitinka teismų praktikoje nustatytus viešosios vietos kriterijus.

Išdėstytos aplinkybės rodo, kad apelianto veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d., todėl jo skundo prašymas išteisinti dėl šio nusikaltimo padarymo atmestinas. Apelianto skunde formuluojamas alternatyvus prašymas grąžinti bylą prokurorui neturi jokio teisinio pagrindo, todėl nesvarstytinas.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, nuosprendyje išdėstė išsamius tiek bausmės rūšies, tiek bausmės trukmės parinkimo motyvus, todėl apelianto skundo teiginys, jog teismas nenurodė bausmės skyrimo motyvų, yra neteisingas. Griežčiausios BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės rūšies – laisvės atėmimo – skyrimą lėmė apelianto veikos padarymas bausmės, paskirtos už ankstesnį nusikaltimą, vykdymo atidėjimo metu, jo ankstesni teistumai už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas. Nustatydamas bausmės trukmę teismas įvertino BK 54 str. 2 d. išdėstytų aplinkybių reikšmę bausmės dydžiui ir skyrė bausmę, nežymiai mažesnę už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Apeliantas, nesutikdamas su jam skirta bausme, savo argumentus grindžia iš esmės vieninteliu motyvu – tai, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog jis anksčiau teistas už panašaus pobūdžio nusikaltimus, nes jokių nusikalstamų veikų, kuriomis kėsinamasis į viešąją tvarką, jis nėra padaręs. Šis apelianto skundo argumentas yra nepagrįstas, nes teismas nuosprendyje teisingai pripažino, jog ankstesni apelianto padaryti nusikaltimai, numatyti BK 286 str. ir 138 str. 2 d. 10 p., susiję su fizinio smurto panaudojimu, padaryti viešoje vietoje, savo pobūdžiu panašūs į tą, už kurį jis buvo teisiamas skundžiamu nuosprendžiu. Įvertinus nuosprendyje teisingai išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, apeliantui paskirta bausmė, adekvati jo padarytam nusikaltimui, asmenybės pavojingumui ir tinkamai individualizuota, nėra aiškiai per griežta, todėl nekeistina.

Nuteistasis jam paskirtos galutinės bausmės griežtumą motyvuoja tuo, kad teismas, subendrindamas dviem nuosprendžiais paskirtas bausmes, nepagrįstai skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį pridėjo prie visos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007-10-30 nuosprendžiu paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas atidėtas 2 metams, nes naujos nusikalstamos veikos padarymo metu tebuvo likęs 4 mėnesių ir 11 dienų bausmės vykdymo atidėjimo terminas. Šis nuteistojo skundo argumentas nepagrįstas. Pagal BK 75 str. 4 d. 4 p., jei nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro naują nusikalstamą veiką, teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK 64 str. Pagal BK 64 str. 3 d., jei neatliktos bausmės dalis didesnė, prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Bausmės vykdymo atidėjimo metu bausmė realiai neatliekama, todėl, bendrinant bausmes, ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės terminas nėra mažinamas nuo šio nuosprendžio paskelbimo praėjusiu bausmės vykdymo atidėjimo terminu. Kadangi apeliantui ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmė – 2 metai laisvės atėmimo – yra didesnė nei paskutiniu nuosprendžiu paskirta bausmė, būtent prie ankstesnės bausmės, taikant apeliantui palankesnį – dalinį bausmių subendrinimo būdą, pridėta pusė nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės.

Apelianto skunde nurodomos aplinkybės apie jo sunkią nepagydomą ligą nepatvirtina bylos duomenys. Jokių medicininių dokumentų apie savo sveikatą apeliantas nepateikė ir neprašė jų išreikalauti. Apelianto teigimu, jis serga stuburo išvarža, tačiau ši liga nėra laikoma sunkia ir nepagydoma. Be to, apelianto sveikatos būklė šiuo metu nekelia jokių abejonių dėl jo galimybės atlikti bausmę, nes, pagal jo parodymus, jam nėra nustatytas neįgalumas, jis dirba pakankamai sunkų fizinį vairuotojo darbą.

Tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

N. R. J. apeliacinį skundą atmesti.