- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-20
- Bylos Nr.
- 1A-271-134-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė (pirm.), Evaldas Vanagas, Eligijus Gladutis
- Nuteistasis
- S. Š.
- Advokatai
- Rolandas Vaitekūnas
- Kategorijos
Teisėja Ingrida Kirsnytė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2
2012 m. balandžio 20 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. nuteistas pagal BK 229 str. 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. Š. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju –postiniu, 2011-01-12 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato laikino sulaikymo patalpose, laikotarpiu nuo 19.40 val. iki 21 val., pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytus policijos veiklos principus, 21 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytas policijos pareigūno pareigas, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010-04-15 įsakymu Nr. 501-V-213 patvirtintų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnų, dirbančių su pristatytais asmenimis, taisyklių 47.2, 48.2, 49, 80, 82 punktų reikalavimus, numatančius, kad asmenims, uždarytiems laikino sulaikymo patalpose, draudžiama turėti ir kitus daiktus, kuriais galima sužaloti ar susižaloti ( ilgesnius kaip 50 cm batų raištelius ir pan.), kad uždarydamas pristatytąjį į laikino sulaikymo patalpas, vyr. postinis (postinis) pagal daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolą paima iš jo daiktus, kuriuos draudžiama turėti laikino sulaikymo patalpoje (paimti daiktai taip pat gali būti surašomi administracinio teisės pažeidimo protokole arba administracinio sulaikymo protokole, tokiu atveju daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolas nesurašomas), kad uždarius pristatytąjį į laikino sulaikymo patalpas, vyr. postinis (postinis) privalo nuolat stebėti jo elgesį, neleisti uždarytajam atlikti nepageidaujamų veiksmų, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009-06-22 įsakymu Nr. 50-V-290 (Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010-12-08 įsakymo Nr. 50-V-598 redakcija) patvirtinto Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus vyresniojo postinio pareigybės aprašymo 7.5, 7.7 punktų reikalavimus, numatančius, kad vyr. postinio pareigas einantis valstybės tarnautojas dirba su asmenimis, pristatytais į Panevėžio miesto policijos komisariatą, kontroliuoja asmenis, pristatytus į Panevėžio miesto policijos komisariato pareigūnų, dirbančių su pristatytais asmenimis, patalpas, nustato, šių asmenų asmenybę, atlieka asmenų apžiūrą arba kratą, nustato jų girtumo laipsnį, uždaro į laikino sulaikymo patalpą, užtikrina šių asmenų saugumą, kilus įtarimui dėl asmens sveikatos būklės, informuoja medicinos darbuotojus, surašo sulaikytų asmenų administracinio sulaikymo arba laikino daiktų paėmimo protokolus, atlikdamas į minėtas patalpas atvežto Ž. K. asmens apžiūrą, nepaėmė iš Ž. K. laikino sulaikymo patalpose draudžiamų turėti daiktų – ilgesnių nei 50 cm batraiščių, su kuriais Ž. K. uždarė į laikino sulaikymo kamerą, be to, šių daiktų neįrašė į Ž. K. administracinio sulaikymo protokolą, nestebėjo šio asmens elgesio kameroje, kad šis neatliktų nepageidaujamų veiksmų, dėl ko Ž. K. 2011-01-12 apie 21 val. vienu iš S. Š. iš Ž. K. neišvertų sportinių batelių batraiščiu pasikorė, taip dėl neatsargumo S. Š. netinkamai atliko savo pareigas, sumenkino valstybės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos autoritetą, diskreditavo policijos pareigūno vardą ir dėl to valstybė patyrė didelės žalos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu S. Š. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Apeliantas skunde nurodo, kad nuosprendžiu konstatuota, jog jis, neišverdamas batų raištelių ir nuolatos nestebėdamas Ž. K. elgesio, veikė nusikalstamai nerūpestingai ir taip padarė BK 229 str. numatytą nusikalstamą veiką ir kad dėl jo, o ne paties Ž. K., valinių veiksmų atsirado neigiama pasekmė - įvyko Ž. K. savižudybė. Teismas nuosprendyje neišdėstė įrodymų, kurie leistų neabejotinai teigti, kad, įvertinus iki pat savižudybės Ž. K. ramų, neišsiskiriantį ir todėl vertintiną kaip prognozuojamo asmens elgesį, apeliantas dėl neatsargumo padarė nusikaltimą, t.y. 1) galėjo ir turėjo suvokti, kad nepakankamai apdairiai vykdė pareigas, 2) turėjo numatyti, kad dėl to bus padaryta žala ir 3) turėjau sugebėti įvertinti padarinių dydį (šiuo atveju jokiais išoriniais požymiais nepasireiškusį Ž. K. norą nusižudyti).
Apeliantas teigi, kad jo paties ir liudytojų R.Vilniškio, K. G., A. J. ir L. R. parodymais nustatyta, kad pagal nusistovėjusią praktiką dėl raištelių išvėrimo reikalingumo buvo sprendžiama individualiai, prieš tai įvertinus jų galimą ilgį bei atsižvelgus į žmogaus elgesį, o praktikos ir reikalavimo matuoti raištelius juos išvėrus nebuvo, be to, nebuvo net galimybės išmatuoti šių raištelių ilgio, nes nebuvo suteiktos tam reikalingos priemonės. Apeliantas daro išvadą, kad jis neturėjo galimybės suvokti, kad nepakankamai apdairiai vykdė pareigas, kad dėl to bus padaryta žala ir neturėjo objektyvių galimybių sugebėti įvertinti padarinių dydį, t.y. Ž. K. norą nusižudyti. Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnų, dirbančių su pristatytais asmenimis, vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklėse) nėra tiesiogiai įrašyta pareiga matuoti batraiščių ilgį. Apeliantas teigia, kad batraiščių neišvėrimas gali būti vertinamas kaip jo klaida, tačiau ne ši klaida nulėmė Ž. K. norą nusižudyti ir jo įgyvendinimą.
Apeliantas nurodo, kad jo darbdavys - Panevėžio apskrities VPK - pats pažeidė įstatymais bei lokaliniais aktais jam nustatytas prievoles sudaryti saugias ir tinkamas darbo sąlygas, aprūpinti darbuotojus visomis reikiamomis darbo priemonėmis (Taisyklių 13 p., Valstybės tarnybos įstatymo, Vidaus Statuto, Darbo kodekso bei lokalinių aktų reikalavimai) Policijos įstaiga neužtikrino, kad laikino sulaikymo kameros būtų įrengtos taip, kad uždaryti asmenys negalėtu pasinaudoti įrengimais nepageidaujamiems veiksmams atlikti (Taisyklių 44.3 p.), nes net pagal Taisykles palikus 50 cm batraiščius, kurių bendras ilgis būtų 1 metras, asmuo turėjo galimybę jais pasikarti dėl per žemai ir netinkamai, t.y. neuždengus, įrengtos ventiliacijos angos, už kurios buvo pririštas batraištis, be to asmuo batraiščius galėjo pririšti ir prie grotų. Tačiau Policijos įstaigos pareiga buvo taip įrengti kameras, kad jose esančiomis ventiliacijos angomis ar radiatoriais joks asmuo negalėtų pasinaudoti nepageidaujamiems veiksmais atlikti, kad pagal savo darbo krūvį pamainos pareigūnai galėtų ir turėtų realią galimybę nuolat stebėti uždarytų asmenų elgesį vizualiai ar per vaizdo stebėjimo kameras (Taisyklių 44.4 p.), kad šios kameros būtu nuolat gerai apšviestos (Taisyklių 44.2 p.), be to, darbovietė neužtikrino galimybės jam, kaip ir kartu dirbusiam R.Vilniškiui, suteikti pertraukas pailsėti ir pavalgyti (Taisyklių 23.2 p.), nes dėl per didelio darbo krūvio to padaryti nebuvo galimybės. Apelianto teigimu, ši aplinkybė taip pat įrodo, kad vykdyti visas jam priskirtas funkcijas (pildyti asmenų sulaikymo, paleidimo protokolus, žurnalus ir kitus dokumentus, įvesti duomenis į duomenų bazes, tikrinti asmenybes, daryti asmens kratas, atsakinėti į skambučius, vykdyti komisariato apsaugą, nustatinėti asmenų girtumą, užtikrinti policijos komisariato saugumą ir tuo tikslu nuolatos kontroliuoti komisariato teritoriją, pastato langus, duris, garažus ir jų būklę (Taisyklių 90 p.), po darbo valandų (įvykis buvo po darbo valandų) kontroliuoti automobilių išvykimą ir atvykimą į komisariatą (Taisyklių 92 p.) bei atlikti kitas funkcijas (Taisyklių "V. Specialisto funkcijos" skyrius) ir dar nuolatos (Taisyklių 49 p.) stebėti visus sulaikytus asmenis jam objektyviai buvo neįmanoma. Be to, ir jo darbą kontroliavęs ir už jo veiksmus atsakingas R.Vilniškis nepastebėjo ir neišsakė jokių pastabų dėl jo veiksmų tariamo netinkamumo.
Tai, kad laikino sulaikymo kameros ir jų stebėjimo įranga iki minėto įvykio buvo įrengta netinkamai, o po šio įvykio buvo atlikti būtini šių trūkumų pašalinimo darbai, patvirtino ir liudytojai R.Vilniškis, K. G., A. J. ir L. R., kurie parodė, kad šiose kamerose buvo tamsu, matymo sąlygos ir matomumas blogas, nes stebėti asmenis tiesiogiai trukdė užtamsintas stiklas bei kamerų ir postinio darbo vietos išdėstymas, nes stebėti sulaikytuosius per stiklą buvo galima tik atsistojus, nes sėdint ir pildant dokumentus jų tiesiog nesimatė, o tinkamai stebėti per monitorių irgi nebuvo galimybės dėl vaizdo labai prastos kokybės. Nedideliame monitoriuje buvo rodoma 12 įvairių vaizdų laukelių, kurie buvo maži ir leido matyti tik kamerose esančių asmenų siluetus, o Ž. K. leido stebėti tik iki pusės. Po šio įvykio sienos buvo perdažytos, apšvietimas buvo pagerintas, ventiliacijos angos ir radiatoriai uždengti, užtamsintas stiklas buvo pakeistas į skaidrų ir buvo pastatytos geresnės kokybės vaizdo kameros.
Apeliantui akivaizdu, kad, jeigu kamera būtų įrengta tinkamai ir Policijos įstaiga būtų užtikrinusi, kad kameroje nebūtų įrengimų, prie kurių asmuo gali prisirišti virve, būtų buvę sudarytos tinkamos darbo sąlygos, susijusios su darbuotojų darbo krūviu, kad budintys asmenys galėtų nuolat ir tinkamai stebėti visus sulaikytuosius ir tinkamai reaguoti į jų pavojingus veiksmus, tai Ž. K. savižudybė nebūtų įvykusi, nepaisant, ar apeliantas būtų išvėręs batraiščius, ar juos palikęs. Apeliantas daro išvadą, kad sulaikytasis pasikorė ne dėl jo veiksmų, o dėl prieš tai nurodytų aplinkybių, kurių kontroliuoti apeliantas negalėjo, taigi, nėra teisinio priežastinio ryšio tarp apelianto veikos ir pasekmių.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu tam, kad būtų apžiūrėtas Ž. K. kameroje darytas vaizdo įrašas, prokuroras turėjo kreiptis į specialistą, kad būtų pagerinta vaizdo kokybė ir būtų galima pamatyti ir aprašyti vaizdo įrašo turinį, o apeliantui ir kitiems postiniams tokių galimybių nebuvo. Ekspertas nustatė, kad užfiksuoti vaizdai yra padaryti mažos skiriamosios gebos ir mažo jautrio vaizdo fiksavimo sistema, vaizdas yra žemos skiriamosios gebos.
Apeliantas teigia, kad nurodytos aplinkybės įrodo, kad nuolatos stebėti sulaikytų asmenų nebuvo įmanoma dėl didelio darbo krūvio, o kameros buvo netinkamai įrengtos, kadangi ventiliacijos angos buvo lengvai pasiekiamos ir jos nebuvo uždengtos. Vien tik tyrimų metu nustatomos pareigūnų padarytos klaidos, pavyzdžiui, batraiščių neišvėrimas, nėra pagrindas, nesant išskirtinių aplinkybių, teigti, kad klaidą padariusio asmens elgesys yra nusikalstamas. Šioje byloje konstatuotina, kad pagrindinė priežastis žmogaus savižudybei atsirasti buvo ne apelianto veika, o tik Ž. K. veiksmų ir nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių poveikio rezultatas. Apelianto teigimu, jis, vykdydamas savo darbo funkcijas nurodytomis sąlygomis, nenumatė, neturėjo ir negalėjo numatyti Ž. K. savižudybės, todėl jo veika negali būti vertinama kaip padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo ir pripažintina kazusu. Apibendrindamas apeliantas daro išvadą, kad jo veikoje nėra BK 229 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių: kaltės ir priežastinio ryšio tarp jo veikos ir kilusių padarinių, todėl jis turi būti išteisintas dėl šio nusikaltimo padarymo.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantas skunde neginčija jam inkriminuotos veikos – sulaikytojo Ž. K. batraiščių nepaėmimo, tačiau nesutinka buvus priežastinį ryšį tarp šios veikos ir kilusių padarinių – Ž. K. pasikorimo batraiščiu ir atitinkamai didelės žalos policijos ir valstybės autoritetui.
BK 229 str. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė už tarnybos pareigų neatlikimą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių, kurie šiuo atveju yra dėl sulaikytojo asmens savižudybės policijos įstaigoje sumenkintas policijos, sulaikytojo asmens saugumą privalėjusios užtikrinti institucijos, autoritetas ir taip valstybei padaryta didelė žala - yra priežastinis ryšys. Priežastinio ryšio nustatymas apima du etapus : būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą.
Teismo medicinos specialisto išvada, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokoluose užfiksuotomis aplinkybėmis nustatyta, kad sulaikytasis Ž. K. pasikorė, pasidaręs kilpą iš savo sportinių batų batraiščių. Kadangi šio Ž. K. savižudybės įrankio prieš jį uždarydamas į laikino sulaikymo kamerą neapėmė jį apžiūrėjęs tuometinis policijos pareigūnas, postinis S. Š., būtent apelianto veika buvo būtinoji padarinių – Ž. K. savižudybės ir atitinkamai - policijos diskreditavimo kilimo sąlyga.
Tačiau sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšis yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 229 str. asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Būtinojo priežastinio ryšio savybė yra ta, kad iš jo išplaukiantys padariniai yra iš anksto numatomi. Asmuo, suvokdamas daromos veikos faktines aplinkybes, numato priežastinio ryšio vystymąsi, numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Priežastinio ryšio numatymas yra išskirtinis būtinojo priežastinio ryšio bruožas, skiriantis jį nuo atsitiktinio, nesukeliančio baudžiamosios atsakomybės. Be to, priežastinis ryšys skirstomas į tiesioginį – tokį, kai veika tiesiogiai sukelia padarinius, ir sudėtingą – kai padarinius sukelia ne tik kaltininko veika, bet ir kiti veiksniai.
Apeliantas skunde priežastinio ryšio nebuvimą argumentuoja visais trimis priežastinio ryšio nustatymo aspektais. Jo argumentus galima suskirstyti į tris pagrindines grupes : argumentai, susiję su tuo, kad sulaikytojo Ž. K. elgesys jam nekėlė jokių įtarimų dėl jo planų nusižudyti, sulaikytųjų asmenų kamerose savižudybei buvo palankios sąlygos, o postinio darbo vieta įrengta taip, kad jis neturėjo galimybės nuolat stebėti sulaikytąjį. Tačiau šiuos visus argumentus, kuriais apeliantas ginčija priežastinio ryšio buvimą, jungia tai, kad jam, žinojusiam savo darbo sąlygas ir sulaikytųjų asmenų elgesio ypatumus, buvo žinomi pagrindiniai nagrinėjamos situacijos rizikos faktoriai. Tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek skunde jis teigia, kad sulaikytųjų kamerose asmenys būtų turėję galimybę pasikarti dėl per žemai ir netinkamai įrengtos, neuždengtos ventiliacijos angos, kameroje esančių grotų, radiatorių, per mažo atstumo nuo gulto iki ventiliacijos angos. Be to, policijos pareigūno galimybė stebėti sulaikytuosius buvo apsunkinta dėl nepatogiai įrengtų darbo vietų : galimybę stabėti sulaikytuosius kamerose blogino tamsiai nudažytos kamerų sienos, užtamsinti stiklai, kamerų ir postinių darbo vietos išdėstymas, dėl kurio stebėti sulaikytuosius per stiklą buvo galima tik atsistojus, prastos skiriamosios gebos monitoriai, kuriuose buvo rodoma 12 vaizdų laukelių, kurie buvo maži ir leido matyti tik kamerose esančių asmenų siluetus. Šios apelianto nurodomos aplinkybės rodo jį žinojus, kad sulaikytasis asmuo turėjo galimybę įvykdyti savižudybę, o policijos pareigūnui ją nedelsiant pastebėti ir užkirsti kelią būtų buvę sudėtinga. Taigi, apeliantas suprato turėjęs sulaikytųjų asmenų apžiūrai skirti padidintą dėmesį ir, prieš uždarydamas į laikino sulaikymo kamerą, jokiu būdu jiems nepalikti priemonių, kurias jie galėtų panaudoti savižudybei. Tačiau apeliantas nagrinėjamu atveju elgėsi priešingai : prieš uždarydamas į kamerą Ž. K., nepaėmė jo batraiščių. Nors apeliantas skunde įvairiais aspektais ginčija savo galimybę išverti šiuos batraiščius : esą policijos įstaigoje nebuvo praktikos matuoti sulaikytųjų batraiščių ilgį, be to, nebuvo suteiktos priemonės jų išmatavimui, tačiau akivaizdu, kad šio nesudėtingo ir nedaug laiko užimančio veiksmo prevencinė reikšmė apeliantui buvo gerai žinoma. Apeliantas yra buvęs ilgametis policijos pareigūnas, joje ištarnavęs 17 metų, bylos nagrinėjimo metu niekuomet neginčijęs, kad buvo supažindintas su jo, kaip postinio, darbą reglamentuojančiomis Taisyklėmis, kuriose įtvirtinta ir postinio pareiga iš sulaikytųjų, be kitų pavojingų daiktų, paimti ilgesnius nei 50 cm ilgio batraiščius. Apelianto profesinė patirtis ir įgūdžiai jam neabejotinai leido įvertinti batraiščių ir kitų panašių daiktų ilgį vizualiai, jų netgi nematuojant liniuote. Atsižvelgiant į jo skunde išdėstytus jam žinomus būdus, kaip sulaikytasis kameroje galėjo ir turėjo galimybę savižudybei pritaikyti netgi leidžiamo ilgio batraiščius, suprantama, kad toks vadovavimasis konkrečiu išmatuotu batraiščiu ilgiu tebūtų buvęs formalus. Tai, kad policijos komisariate buvo praktika sulaikytųjų asmenų batraiščių ilgį vertinti vizualiai, jų kiekvieną kartą nematuojant liniuote, be to, iš sulaikytųjų būdavo paimami visi kiti drabužių raišteliai, patvirtino teisminio nagrinėjimo metu apklausti policijos pareigūnai K. G., A. J., L. R.. Atkreiptinas dėmesys, kad apžiūrėjus Ž. K. savižudybei panaudotus batraiščius, nustatyta, kad jų bendras ilgis 147 cm (82-84 b.l.), taigi, gerokai ilgesnis nei pagal Taisykles draudžiamas palikti sulaikytiesiems. Be to teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad apelianto nerūpestingai atliktą Ž. K. apžiūrą patvirtina ne tik nepaimti batraiščiai, bet ir kiti jo rūbuose palikti pavojingi daiktai, pvz., mirusio Ž. K. kišenėje rasta degtukų dėžutė.
Aptartos aplinkybės, susiję su apelianto profesine patirtimi, jo paties situacijos aiškinimu rodo, kad jis numatė konkrečias galimas savo veikos – batraiščių neapėmimo iš sulaikytojo Ž. K. pasekmes – tai, kad sulaikytasis gali jais nusižudyti, todėl tarp šios jo veikos ir nuosprendžiu konstatuotų veikos pasekmių yra būtinasis priežastinis ryšys.
Apeliantas savo parodymuose ir skunde akcentuoja, kad Ž. K. elgesys jam neatrodė panašus į asmens, galinčio nusižudyti, nes sulaikytasis buvo neblaivus, tačiau ramus, nereiškęs jokių pretenzijų, todėl prognozuojamas. Tačiau akivaizdu tai, kad policijos pareigūnas, nors ir turėdamas ilgametę patirtį, tačiau pakankamai trumpą laiką stebėdamas konkretų sulaikytąjį, nėra kompetentingas įvertinti, ar šis asmuo turi suicidinių polinkių. Einančiam postinio pareigas tokie vertinimai neprivalomi, nes sulaikytųjų susižalojimų, savižudybių prevenciją turi užtikrinti griežtas postinio darbą reglamentuojančių lokalių teisės aktų laikymasis. Būtent už vieno iš šių aktų, t.y. Taisyklių atitinkamų punktų reikalavimų nesilaikymu, o ne Ž. K. psichinės būklės neįvertinimu, apeliantas yra nuteistas.
Sulaikytojo Ž. K. elgesys yra reikšmingas tuo požiūriu, kad savižudybė yra valingas veiksmas, todėl šioje byloje kilusias pasekmes lėmė ne vien apelianto, bet ir Ž. K. veiksmai, taigi, tarp apelianto veikos ir pasekmių yra sudėtingas priežastinis ryšys. Tačiau būtent apelianto neatliktos pareigos lėmė tai, kad Ž. K. pasikorė. Tokią išvadą kolegija daro, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes. Nors apeliantas skunde išvardija daug įrankių, kuriuos sulaikytieji gali panaudoti nusižudydami ar susižalodami – tai virvės, diržai, paklodės ir pan., tačiau konkrečiu atveju Ž. K. šių daiktų neturėjo, be to, nėra įrodymų, kad jis būtų bandęs žudytis naudodamasis savo drabužiais ar kokiu nors kitu būdu. Sulaikytajam buvo palikti batraiščiai, t.y. pasikorimui lengvai pritaikoma priemonė, tapusi jo savižudybės įrankiu. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo laikyti teisingu apelianto skunde daromą prielaidą, kad Ž. K. būtų nusižudęs kokiu nors kitu būdu, nepaisant to, ar būtų turėjęs batraiščius. Priešingai, galima daryti pagrįstą išvadą, kad tokiam bandymui sulaikytajam Ž. K., neturinčiam tinkamo įrankio, nebūtų buvę galimybių nusižudyti. Apibendrindama kolegija sprendžia, kad tarp apelianto veikos ir pasekmių yra būtinasis sudėtingas priežastinis ryšys.
Apeliantui pagrįstai inkriminuotas ir jo skunde ginčijamas Taisyklių 49 p. pažeidimas – nuolatinis sulaikytojo nestebėjimas kameroje, kad šis neatliktų nepageidaujamų veiksmų. Nuosprendžiu nustatyta, kad apeliantas Ž. K. kameros nestebėjo apie 36 minutes – nuo 20.19 iki 20.55 val. Apeliantas skunde teisingai nurodo, kad savo darbo vietoje jis ne tik turėjo stebėti kameroje esančius asmenis, bet ir atlikti daug kitų Taisyklėse išvardintų funkcijų : apžiūrėti sulaikytuosius, pildyti dokumentus, suvedinėti duomenis į duomenų bazes, atsakinėti į skambučius, kontroliuoti komisariato teritoriją. Tačiau visos šios postinio funkcijos yra vienodai svarbios, todėl nei viena jų negali būti vykdoma kitos nevykdymo sąskaita. Bylos duomenys nesuteikia pagrindo spręsti, kad nagrinėjamo įvykio metu būtų susiklosčiusi ypatinga situacija, kuomet apeliantui būtų buvę privaloma skubiai vykdyti kokią nors neatidėliotiną užduotį ir jis nebūtų turėjęs galimybės atlikti trumpą ir daug sąnaudų nereikalaujantį veiksmą : atsistoti ir pažiūrėti į Ž. K. elgesį kameroje. Atsižvelgtina ir į jau aptartus kitus veiksnius : minėtą ilgametę apelianto darbo patirtį, įgalinusią jį savo darbą planuoti efektyviai, jo anksčiau padarytą pažeidimą – sulaikytojo batraiščių nepaėmimą ir tuo sukeltą padidintą nepageidautinų veiksmų riziką. Esant tokioms aplinkybėms, 36 minučių laiko tarpas, kuriuo apeliantas nežiūrėjo, ką kameroje veikia sulaikytasis Ž. K., yra aiškiai per ilgas ir negali būti pateisinamas jokiomis jo skunde nurodomomis aplinkybėmis.
Apeliantui inkriminuota nusikalstama veika gali būti padaroma tik neatsargiai, todėl dėl jo kaltės formos ginčo nėra. Tačiau kolegija laiko nepagrįsta teismo išvadą, kad apeliantas veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Šiame sprendime aptartas apelianto elgesys konkrečioje situacijoje, darbo vietos specifikos žinojimas, patirtis ir su tuo susijęs gebėjimas prognozuoti su pavojingais daiktais kameroje palikto sulaikytojo elgesį rodo, kad jis numatė net ir pačias sunkiausias galimas tokio savo pareigų neatlikimo pasekmes, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, taigi, veikė nusikalstamai pasitikėdamas. Tačiau ši neatsargumo rūšis laikoma pavojingesne už nuosprendžiu konstatuotą nusikalstamą nerūpestingumą, todėl nuosprendį skundžiant tik nuteistajam, šis netikslumas negali būti ištaisytas.
Šioje byloje nustatyta, kad dėl apelianto, neatlikusio tarnybinių pareigų – nesilaikiusio policijos postinio veiklą reglamentuojančių norminių ir lokalių teisės aktų, išvardintų nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, kaltės policijos komisariato laikino sulaikymo kameroje pasikorė sulaikytasis Ž. K.. Įstatymų leidėjas, policijos pareigūnams suteikdamas plačius įgaliojimus duoti jiems nepavaldiems asmenims privalomus vykdyti nurodymus, įstatymų nustatyta tvarka panaudoti įvairaus pobūdžio prievartą prieš asmenis, kelia aukštus profesionalumo reikalavimus. Valstybės policijai suteikta teisė reikiamais atvejais taikyti prievartą ir riboti pagrindines žmogaus teises lemia ir policijos pareigūnų pareigą tinkamai rūpintis tokiu asmeniu, užtikrinant jo saugumą ir adekvačią žalą jo interesams. Apeliantas S. Š., prieš sulaikytąjį Ž. K. taikydamas ATPK numatytą procesinę prievartos priemonę – administracinį sulaikymą, neapėmė iš jo draudžiamų turėti daiktų ir dėl to kilo sunkiausios ir nepataisomos pasekmės - Ž. K. mirtis. Tokiais tuometinio policijos pareigūno S. Š. veiksmais buvo padaryta didelė žala policijos autoritetui, nes šioje situacijoje policija veikė tik kaip represinė institucija, nesugebėjusi užtikrinti asmens, kuriam taikė prievartą, saugumo.
Apibendrinus daroma išvada, kad bylos įrodymais apelianto veikoje nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 229 str. numatytos nusikalstamos veikos požymiai, todėl tenkinti jo skundo prašymą ir išteisinti dėl šio nusikaltimo padarymo nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
N. S. Š. apeliacinį skundą atmesti.