Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Kazio Kailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4094-553/2013 iškeltoje pagal ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės banko SNORAS ieškinį atsakovams A. O. , T. O. ir I. B. dėl skolos priteisimo ir atsakovo I. B. priešieškinį ieškovui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Skolininko prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas taip pat buvo užtikrintas atsakovų A. O. , T. O. ir I. B. (toliau – Laiduotojai) laidavimu pagal 2007 m. liepos 17 d. laidavimo sutartis Nr. L031-02866 (toliau – Laidavimo sutartys).

Teigė, kad skolininkas nuo 2011 m. gegužės 31 d. visiškai nustojo vykdyti įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį, todėl ieškovas 2012 m. balandžio 23 d. raštu Nr. V00282/12 informavo Skolininką ir atsakovus apie Kreditavimo sutarties sąlygų pažeidimą – nurodė pradelstą 123 003,01 Lt įsiskolinimą ir vadovaudamasis Kreditavimo sutarties 14.4, 14.4.3 punktais pranešė, jog nuo 2012 m. gegužės 9 d. vienašališkai nutraukia Kreditavimo sutartį.

Atsakovas I. B. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti AB banko SNORAS ir I. B. 2007 m. liepos 17 d. laidavimo sutartį Nr. L031-02866 negaliojančia nuo 2008 m. birželio 27 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Apelianto suklydimas buvęs esminis (jei būtų supratęs tikrąją laidavimo sutarties prasmę – kad įsipareigoja sumokėti daugiau nei 1 000 000 Lt, tokios sutarties niekada nebūtų sudaręs, nes niekada tokių pinigų neturėjęs ir neplanavęs turėti), suklydęs dėl laidavimo sutarties esmės ir pagrindinių dalykų: laidavimo pabaigos bei laidavimo apimties. Apelianto teigimu, jis manė, kad laidavimo sutartis pasibaigs jei nebegalės priimti svarbių bendrovei sprendimų ir kad rizikuoja tik UAB „Akvafanas“ akcijomis.

2. Pasak apelianto, jis niekada nėra gavęs raginimo ar nurodymo vykdyti prievolę už UAB „Akvafanas“.

3. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo reikalavimas didele dalimi yra nesumažėjęs dėl jo paties kaltės, nes ieškovas nevykdo išieškojimo iš UAB „Akvafanas“ turto, kuris reikšmingai sumažintų skolą ieškovui – toks ieškovo delsimas realizuoti turtą žalingas tiek ieškovui (neatgauna savo pinigų), tiek ir atsakovams (ieškovas reikalauja keliais kartais didesnių sumų, nei reikalautų, jeigu rūpestingai realizuotų savo kaip hipotekos kreditoriaus teises).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl laiduotojo solidarios atsakomybės, pagrindiniam skolininkui tinkamai neįvykdžius iš kreditavimo sutarties kilusios prievolės ieškovui.

Atsakovas I. B. savo apeliaciniu skundu, be kita ko, pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatą, dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Atsakovas tokio motyvuoto prašymo nepareiškė. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), konstatuoja, kad bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės yra nustatytos byloje pateiktais įrodymais, byloje dalyvaujantys asmenys procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus. Taigi apelianto prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tenkinti nėra pagrindo.

Išnagrinėjęs šią bylą iš esmės, pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo BAB banko SNORAS ieškinį, t. y. priteisė solidariai iš atsakovų A. O. , T. O. ir I. B. 1 154 445,95 Lt skolą ir 8 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. balandžio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atsakovo I. B. priešieškinio netenkino. Taip pat priteisė iš atsakovo A. O. 1 000 Lt ir iš atsakovo I. B. - 1 200 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

Nesutikdamas su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas I. B. savo apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, jog jo suklydimas buvo esminis (jei būtų supratęs tikrąją laidavimo sutarties prasmę – kad įsipareigoja sumokėti daugiau nei 1 000 000 Lt, tokios sutarties niekada nebūtų sudaręs, nes niekada tokių pinigų neturėjo ir neplanavo turėti), suklydo dėl laidavimo sutarties esmės ir pagrindinių dalykų: laidavimo pabaigos bei laidavimo apimties. Pasak apelianto, jis manė, kad laidavimo sutartis pasibaigs, jei jis nebegalės priimti svarbių bendrovei sprendimų ir kad rizikuoja tik UAB „Akvafanas“ akcijomis.

Atsižvelgdama į šiuos bei kitus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė yra ta, kad skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį.

Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi, laidavimas paprastai atsiranda sutarties, nors gali atsirasti ir įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 str. 1 d.). Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas ir jis padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius savo reikalavimą gali pareikšti laiduotojui. Taigi, laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba jos dalies (CK 6.76 str. 1 d.).

Bylos duomenys patvirtina, kad 2007 m. liepos 17 d. tarp Banko ir Skolininko buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. 031-02866, kurios pagrindu Bankas suteikė Skolininkui 1 196 000 Lt dydžio kreditą (9-18 b. l.). Skolinio įsipareigojimo įvykdymo užtikrinimui 2007 m. rugpjūčio 10 d. buvo sudarytas sutartinės hipotekos lakštas, identifikavimo kodas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo UAB „Akvafanas“, A. O. , A. O. bei S. O. įkeitė jiems nuosavybės teise priklausantį turtą – negyvenamąsias patalpas ir butą. Hipotekos lakšte buvo nustatyta įkeisto turto pardavimo varžytinėse eilė: 1) įkeičiamas daiktas 1 (negyvenamoji patalpa); 2) įkeičiamas daiktas 2 (butas) (19-22 b. l.). Skolininko prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas taip pat buvo užtikrintas atsakovų A. O. , T. O. ir I. B. laidavimu pagal 2007 m. liepos 17 d. laidavimo sutartis Nr. L031-02866 (toliau – Laidavimo sutartys) (23-25, 26-28, 29-31 b. l.). Laidavimo sutarčių 2 punktu Laiduotojai įsipareigojo solidariai atsakyti už Skolininko įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį ir jos prieduose nurodytų įsipareigojimų neįvykdymą, suteikto kredito negrąžinimą, priskaičiuotų palūkanų, delspinigių, baudų, nuostolių, taikomų Banko sankcijų Skolininkui ir visų kitų privalomų mokėti pagal Kredito sutarties sąlygas sumų, įmokų nesumokėjimą savo lėšomis, esančiomis sąskaitose Banke ir visose kredito įstaigose, bei visu kitu Laiduotojui priklausančiu turtu, turimu sutarties pasirašymo dieną ar įsigyjamu ateityje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo, ne kartą yra pažymėjęs, jog šalies elgesys kaip suklydimas gali būti kvalifikuojamas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs sandorio tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Tai, ar asmuo suklydo, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu buvusią faktinę situaciją, be to, pripažinti sandorį negaliojančiu galima tik dėl esminio suklydimo, o vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio mėn. 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378; 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001; ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią, interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2005 m. spalio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514; ir kt.).

Suklydimą, pasirašant laidavimo sutartį, atsakovas iš esmės įrodinėja tuo, kad jis nesuprato tikrosios laidavimo sutarties prasmės, suklydo dėl laidavimo sutarties esmės ir pagrindinių dalykų: laidavimo pabaigos bei laidavimo apimties. Apeliantas manęs, kad laidavimo sutartis pasibaigs, jei jis nebegalės priimti svarbių bendrovei sprendimų ir kad jis rizikuoja tik UAB „Akvafanas“ akcijomis.

Pareiga įrodyti, kad suklysta ir kad suklydimas buvo esminis, tenka šaliai, kuri prašo dėl suklydimo sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 12, 178 str.). Byloje nėra duomenų, jog atsakovui I. B. buvo apribotos galimybės ir/ar pareiga susipažinti su Laidavimo sutarties turiniu, o esant neaiškumams, juos išsiaiškinti, pasitelkiant atitinkamus specialistus. Pažymėtina, jog Laidavimo sutarties turinys nesukelia jokių abejonių dėl jos šalių valios išraiškos, nes šalių valia išreikšta aiškiai, detaliai, suteikiant kiekvienai sutarties sąlygai aiškią reikšmę, kurią turi adekvačiai suprasti kiekvienas sąžiningas ir atidus asmuo analogiškomis sąlygomis. Taip pat Laidavimo sutartyje nėra įrašytų jokių sąlygų, kurias būtų galima vertinti dviprasmiškai ir kurios sudarytų prielaidą sutartį pasirašančiam asmeniui joms suteikti kitokį turinį, nei jis yra išreikštas pačioje sutartyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovas I. B. byloje pripažino aplinkybes, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu jam priklausė 40 procentų UAB „Akvafanas“ akcijų, kad jam buvo žinoma apie Kreditavimo sutarties sudarymą ir iš šios sutarties kylančių prievolių užtikrinimo būdus, kad jis 2007 m. rugpjūčio 10 d. bei 2007 m. gruodžio 12 d. sutartimis pardavė O. turimas akcijas ir bylinėjosi su jais dėl atsiskaitymo (b. l. 77, 129). Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas būtų suklydęs dėl Laidavimo sutarties pasirašymo.

Atsakovas I. B. savo apeliaciniame skunde teigia, kad jis niekada nėra gavęs raginimo ar nurodymo vykdyti prievolę už UAB „Akvafanas“.

Su tokiu apelianto argumentu sutikti nėra pagrindo.

Bylos duomenys patvirtina, jog 2012 m. balandžio 23 d. ieškovas išsiuntė Skolininko UAB „Akvafanas“ direktoriui V. O. bei laiduotojams T. O. , A. O. bei I. B. pranešimą Nr. V00282/12 „Dėl sutarties nutraukimo prieš terminą“, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog Skolininkas nevykdo paskolos sutarties sąlygų, o būtent laiku nemoka palūkanų ir paskolos, yra skaičiuojami delspinigiai (37 b. l.). Šiuo pranešimu Bankas taip pat pranešė, kad vadovaudamasis sutarties 14.4 punkte numatytomis sąlygomis nuo 2012 m. gegužės 9 d. vienašališkai nutraukia sutartį ir reikalauja nedelsiant grąžinti suteiktą 1 016 029,91 Lt paskolą, iki paskolos sutarties nutraukimo dienos priskaičiuotas palūkanas bei iki paskolos bei mokėtinų palūkanų grąžinimo dienos priskaičiuotus delspinigius. Bylos duomenimis nustatyta, jog minėtas pranešimas apeliantui buvo išsiųstas registruotu laišku (su įteikimu) šiais adresais: (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) (38 b. l.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog būtent tokius pat adresus apeliantas nurodo ir savo procesiniuose (58, 69, 76, 128 b. l.) bei kituose dokumentuose (134, 136 b. l.). Byloje nėra duomenų, jog Banko 2012 m. balandžio 23 d. siųstas pranešimas apeliantui nebuvo įteiktas. Priešingai, byloje esančiu I. B. 2012 m. gegužės 7 d. raštu, adresuotu BAB banko SNORAS direktoriui L. M. , apeliantas patvirtino, kad BAB banko Snoras 2012 m. balandžio 23 pranešimas Nr. V00282/12 „Dėl sutarties nutraukimo prieš terminą“ buvo pateiktas ir jam. Iš minėto apelianto rašto turinio akivaizdu, jog apeliantas kreipėsi į Banką susipažinęs su BAB banko Snoras 2012 m. balandžio 23 pranešimu Nr. V00282/12 „Dėl sutarties nutraukimo prieš terminą“, kuriuo bankas informavo UAB „Akvafanas“, jo esamus akcininkus T. O. ir A. O. , ir apeliantą I. B., kaip buvusį UAB „Akvafanas“ akcininką, apie 2007 m. liepos 17 d. paskolos sutarties Nr. 031-02866 nutraukimą prieš terminą ir reikalavimą grąžinti Bankui suteiktą paskolą bei sumokėti pradelstus įsiskolinimus (63 b. l.). Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad apeliantas niekada nėra gavęs raginimo ar nurodymo vykdyti prievolę už UAB „Akvafanas“.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovo reikalavimas didele dalimi yra nesumažėjęs dėl paties ieškovo kaltės, nes ieškovas nevykdo išieškojimo iš UAB „Akvafanas“ turto, kuris reikšmingai sumažintų skolą – toks ieškovo delsimas realizuoti turtą esąs žalingas tiek ieškovui (neatgauna savo pinigų), tiek ir atsakovams (ieškovas reikalauja keliais kartais didesnių sumų, nei reikalautų, jeigu rūpestingai realizuotų savo kaip hipotekos kreditoriaus teises).

Su tokiais apelianto teiginiais sutikti taip pat nėra pagrindo.

Pagal CK 6.76 ir 6.81 straipsnių nuostatas, tuo atveju, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Solidariosios atsakomybės esmė yra ta, kad visi bendraskoliai atsako visa skolos suma (CK 6.6. str. 6 d.).

Kaip minėta, 2007 m. liepos 17 d. laidavimo sutarties 2 punkte nustatyta, kad laiduotojas (apeliantas), atsako solidariai (CK 6.81 str. 1 d.) už Skolininko įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį ir jos prieduose nurodytų įsipareigojimų neįvykdymą, suteikto kredito negrąžinimą, priskaičiuotų palūkanų, delspinigių, baudų, nuostolių, taikomų Banko sankcijų Skolininkui ir visų kitų privalomų mokėti pagal Kredito sutarties sąlygas sumų, įmokų nesumokėjimą savo lėšomis, esančiomis sąskaitose Banke ir visose kredito įstaigose, bei visu kitu Laiduotojui priklausančiu turtu, turimu sutarties pasirašymo dieną ar įsigyjamu ateityje (26 b. l.).

Taigi, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir į faktines bylos aplinkybes, skolininkui UAB ,,Akvafanas“ pažeidus kreditavimo sutartimi prisiimtą prievolę, ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad šią prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai (atsakovai ir skolininkas UAB ,,Akvafanas“) bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimą laiduotojams šioje byloje ieškovas pareiškė įstatyme nustatytu pagrindu ir tvarka, todėl teigti, kad ieškovas nerealizuoja savo, kaip hipotekos kreditoriaus, teisės ir reikalauja keliais kartais didesnių sumų, nei reikalautų, jeigu rūpestingai realizuotų savo, kaip hipotekos kreditoriaus, teises, nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, jog šalys būtų sutarusios dėl prievolės užtikrinimo priemonių eiliškumo.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. ieškinį patenkino pagrįstai. Pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.