- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-10-18
- Bylos Nr.
- 1S-191
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Tomas Šeškauskas
- Advokatai
- Vitoldas Petravičius
- Kategorijos
teismo posėdyje išnagrinėjo suimtojo išduotino asmens I. B. (I. B. ) gynėjo Vitoldo Petravičiaus skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 5 d. nutarties, kuria I. B. , kurio atžvilgiu yra priimtas nutarimas patraukti kaltinamuoju pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso (toliau – RF BK) 160 straipsnio 4 dalį, RF BK 174 -1 straipsnio 4 dalį, suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2005 m. spalio 8 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. B. Rusijos Federacijos Generalinės prokuratūros Pietų federalinės apygardos Vyriausiosios valdybos tiriamoje baudžiamojoje byloje kaltinamas tuo, kad naudodamasis savo kaip akcinio komercinio banko „(duomenys neskelbtini)“ filialo valdytojo Stavropolio mieste tarnybine padėtimi ir veikdamas organizuotoje grupėje iš anksto susitarusių asmenų, 2002-2005 metais Stavropolio mieste pasisavinimo ir iššvaistymo būdu pagrobė grupės nariams patikėtą svetimą turtą, priklausantį akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ ir akciniam komerciniam bankui „(duomenys neskelbtini)“, pinigus ir vekselius už bendrą 333 mln. rublių sumą, įskaitant ir tiesiogiai jam patikėtą svetimą turtą – banko „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius pinigus – 133 082 000 rublių. Taip pat I. B. kaltinamas ir tuo, kad 2002-2004 metais Stavropolio mieste atlikęs finansines operacijas ir sudaręs kitus sandorius, naudodamas pinigus ir vekselius, kurie buvo įgyti nusikalstamu būdu už sumą, viršijančią 260 mln. 574 tūkst. rublių, taip siekdamas sudaryti įspūdį, kad teisėtai valdo, naudojasi ir disponuoja minėtais pinigais ir vekseliais.
2005-06-15 I. B. atžvilgiu Rusijos Federacijos kompetentinga teisėsaugos institucija, manydama, kad I. B. , siekdamas pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo, yra Lietuvos Respublikoje, paskelbė I. B. paiešką. Rusijos Federacijos Stavropolio krašto Esentukio miesto teisėjas A. B. 2005-06-15 paskyrė I. B. kardomąją priemonę – suėmimą.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005-07-01 nutartimi nustatė I. B. kardomosios priemonės – suėmimo - terminą 38 dienoms, kuris vėlesnėmis apylinkės ir apygardos tesimų nutartimis buvo pratęstas iki 2005-10-08.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. spalio 5 d. nutartimi I. B. suėmimo terminą pratęsė trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2005 m. spalio 8 d. Teismas nutartyje nurodė, kad I. B. suėmimo pagrindai ir sąlygos nėra pasikeitusios. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, I. B. suėmimo būtinumo sąlygos ir pagrindai ekstradicijos procese bei ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartys šiais klausimais buvo revizuojami Vilniaus apygardos teisme du kartus, I. B. skundą atmetė ir Lietuvos apeliacinis teismas, kuris konstatavo, jog I. B. yra suimtas tarptautinių sutarčių pagrindu, gavus prašymą išduoti Rusijos Federacijos pilietį I.B. Rusijos Federacijos valstybei. Toks prašymas yra savarankiškas ir specialus suėmimo pagrindas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 straipsnio 5 dalyje. I. B. ekstradicijos procesas nėra pasibaigęs. Naujų pagrindų ar sąlygų, leidžiančių parinkti I. B. kitą, švelnesnę, kardomąją priemonę, nėra. Jis įtariamas padaręs du sunkius nusikaltimus, už ką numatytos griežtos laisvės atėmimo bausmės. Pateiktoje medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad I. B. pagrįstai įtariamas jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymu. I. B. išvykimo iš Rusijos Federacijos 2005 m. gegužės mėnesį aplinkybės rodo, jog tikėtina, kad jis, būdamas laisvėje, gali slėptis ir vengti baudžiamojo persekiojimo. Teismo nuomone, tai, kad I. B. suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis iki bus išspręstas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo, nenutraukia ekstradicijos proceso, todėl ši aplinkybė nėra esminė, anuliuojanti Lietuvos Respublikos BPK nurodytus suėmimo pagrindus ir sąlygas taikyti I. B. kardomąjį kalinimą – suėmimą. I. B. taikoma kardomoji priemonė – suėmimas sprendžiant jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės įtakos neturi. Tai, kad suimtasis teigia turįs nuolatinę gyvenamąją vietą Vilniuje ir sveikatos problemų, nėra pakankamas pagrindas jam netaikyti suėmimo ar jo nepratęsti. Per suėmimo laiką I. B. sveikatos būklės pablogėjimo dėl suėmimo nenustatyta, ir tokių faktinių objektyvių, o ne subjektyvių duomenų teismui nebuvo pateikta.
Įtariamojo I. B. gynėjas, vadovaudamasis BPK 130 straipsnio 1 dalimi, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005-10-05 nutartį, kuria pratęstas I. B. suėmimo terminas trims mėnesiams nuo 2005-10-08.
Gynėjo nuomone, teismas, pratęsdamas suėmimo terminą I. B. trims mėnesiams, vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2005-09-28 nutarties motyvais, kurie faktiškai atėmė iš ginamojo galimybę ginčyti suėmimo pratęsimo pagrįstumą ir būtinumą.
Šalies argumentai
I. B. gynėjas nesutinka su teismo išvada, kad nėra galimybės ginamajam I. B. taikyti švelnesnę kardomąją priemonę. Gynėjas atkreipia dėmesį į tam tikrų normų, įtvirtintų Europos konvencijoje dėl ekstradicijos (toliau – Konvencija), prie kurios yra prisijungusios tiek Lietuvos Respublika, tiek Rusijos Federacija, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Sutartis) bei Lietuvos Respublikos BPK, koliziją. Konvencijos 16 straipsnyje vartojama sąvoka ,,laikinas sulaikymas“. Šio straipsnio 1 dalyje esanti norma numato, kad tik esant ypač skubiam atvejui prašančioji šalis (šiuo atveju – Rusija) gali prašyti laikinai sulaikyti asmenį, o prašomoji šalis (šiuo atveju – Lietuva) dėl to priima sprendimą, vadovaudamasi savo įstatymais. Konvencijos 22 straipsnis numato, kad ,,nustatant ekstradicijos bei laikino sulaikymo procedūrą, vadovaujamasi tiktai prašomosios šalies (šiuo atveju – Lietuvos) įstatymais; išimtys iš anksto numatytos šioje Konvencijoje“. Faktiškai tos pačios taisyklės įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos BPK straipsniuose, reglamentuojančiuose asmenų išdavimą iš Lietuvos Respublikos. Lietuvos Respublikos BPK 72 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad asmenims, kuriuos prašoma išduoti, gali būti taikomos ir kitos šiame Kodekse numatytos kardomosios priemonės, jeigu jų pakanka užtikrinti, kad asmuo nepabėgtų (nepasislėptų) nuo Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų. Gynėjas kelia klausimą, kodėl teismai, skirdami suėmimą ir tęsdami jo terminą, vadovavosi sutarties, o ne konvencijos, kuri pagal teisės principus ir baudžiamojo proceso doktriną turi aukštesnę galią nei dvišalis susitarimas, normomis, nes Konvencijos 28 straipsnyje numatyta taisyklė, kad ,,Konvencija tose šalyse, kuriose yra taikoma, pakeičia visas kitas dvišales sutartis ar konvencijas ir nustato ekstradicijos taikymą tarp bet kurių dviejų šalių“.
Pasak gynėjo, Vilniaus apygardos teismas, spęsdamas klausimą dėl Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros pareiškimo pratęsti I. B. suėmimo terminą, negalėjo revizuoti aukštesnio teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, 2005-09-28 nutartyje esančių motyvų, todėl šiuo konkrečiu atveju buvo suvaržytos ginamojo teisės į nešališką teismo procesą. Gynėjo nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakęs dėl negalimumo taikyti švelnesnės kardomosios priemonės, apsunkino, jei neužkirto, kelią tolesnei gynybai, nes dabar paduotas skundas gali būti nagrinėjamas tik Lietuvos apeliaciniame teisme, kuris jau pasisakė šiuo klausimu.
Gynėjas atkreipia dėmesį į ekstradicijos medžiagoje esančių duomenų, kuriais grindžiamas įtarimas nusikaltimų padarymu, prieštaringumą, kas leidžia abejoti ne tik Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų prašymo išduoti, bet ir suėmimo pagrįstumu. Anot gynėjo, teismas nekreipė dėmesio į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų pateiktų duomenų dėl I.B. slapstymosi neatitikimą realiai situacijai. Ginamasis į Lietuvą paskutinį kartą atvyko sutvarkyti palikimo priėmimo ir tetos Aleksandros globos arba rūpybos klausimų. Šias faktines aplinkybes patvirtina pateikti dokumentai, todėl nėra jokio pagrindo teigti apie I. B. bandymus slapstytis.
Šalies argumentai
Apelianto nuomone, teismas, teigdamas, kad pateiktoje medžiagoje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, jog ginamasis pagrįstai įtariamas jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymu, nevertino šių duomenų prieštaringumo, suteikiančio pagrindą bent abejoti kaltinimų realumu. Anot gynėjo, jei I. B. yra įtariamas pasisavinęs virš 133 mln. rublių, kodėl Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijos nepateikė Lietuvos Generalinei prokuratūrai kreditinės sutarties, kuri faktiškai paneigia šiuos kaltinimus. Kodėl teismas nevertino fakto, kad viena iš pagrindinių kaltinimo figūrų, O. L., š. m. pradžioje kreipėsi į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas dėl neteisėtų banko „(duomenys neskelbtini)“ filialo valdytojo I.B. veiksmų pasisavinant pinigines lėšas, jei jis, O. L., pasak Rusijos Federacijos atstovų, veikė išvien su ginamuoju organizuotoje grupėje.
Gynėjas nesutinka su teismo išvada, jog tai, kad I. B. suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, nėra esminė aplinkybė, anuliuojanti Lietuvos Respublikos BPK nurodytus suėmimo pagrindus ir sąlygas taikyti I. B. kardomąjį kalinimą – suėmimą, nes BPK numato galimybę taikyti ir švelnesnes kardomąsias priemones asmenims, kuriuos prašoma išduoti, jei jų pakanka užtikrinti, kad asmuo nepabėgtų (nepasislėptų) nuo Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų (BPK 72 straipsnio 4 dalis).
Anot gynėjo, nebuvo atsižvelgta ir į sudėtingą I. B. sveikatos būklę. Teismas nurodė, kad per suėmimo laiką sveikatos pablogėjimas nekonstatuotas, tačiau nekreipė dėmesio į susirgimų pobūdį ir jų sunkumą. Ginamasis serga ne viena sunkia liga, vartoja dar praėjusiais metais Rusijos medikų išrašytus vaistus, nors cukraus kiekis viršija normą ir dabartiniu metu yra būtini išsamūs endokrinologiniai tyrimai, kurie leistų nustatyti, ar reikalingas gydymo koregavimas bei patikslintų skirtų medikamentų būtinumą ir /ar jų pakeitimą. To padaryti įkalinimo sąlygomis nėra įmanoma.
Aukštesniojo teismo posėdyje suimtojo I. B. gynėjas prašo skundą patenkinti, o prokurorė prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Gynėjo skundas atmetamas.
Aplinkybė, kad apygardos teismas skundžiamoje 2005-10-08 nutartyje nustatė tokį patį suėmimo pagrindą kaip ir kiti teismai iki šiol sprendę I. B. suėmimo klausimus, ir ta aplinkybė, kad suėmimo pagrindas yra grindžiamas analogiškais motyvais, kaip ir ankstesnėje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, nerodo jokio apygardos teismo šališkumo ir nedaro apygardos teismo nutarties neteisėta ir nepagrįsta. Jeigu tarptautinių sutarčių pagrindu yra gaunamas ir prašomosios šalies vykdomas asmens, kuriam prašančiojoje šalyje teismo yra skirtas suėmimas, išdavimas užsienio valstybei, gali būti nustatomas specialus suėmimo pagrindas, numatytas BPK 122 straipsnio 5 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 7 punkte yra nurodyta, kad BPK 122 straipsnio 1 ir 5 dalyse numatyti suėmimo skyrimo pagrindai yra alternatyvūs, todėl skiriant šią kardomąją priemonę pakanka bent vieno iš jų nustatymo. Būtent pagrindas, numatytas BPK 122 straipsnio 5 dalyje, yra nustatytas tiek skundžiamoje, tiek ankstesnėse nutartyse, kuriose I. B. buvo pratęsiami suėmimo terminai, ir toks pagrindas nėra išnykęs šioje I. B. išdavimo Rusijos Federacijai proceso stadijoje.
I. B. išdavimo procedūra nėra pasibaigusi, ji užtruko ir galutiniu Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu negali pasibaigti ne dėl teismo ar Lietuvos Generalinės prokuratūros neveiklumo, o pačiam suimtajam I. B. inicijavus prieglobsčio suteikimo procesą ir kreipusis į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos VRM, kuris priėmė sprendimą nagrinėti jo prašymą iš esmės. Esant tokioms aplinkybėms, besitęsiantis I.B. suėmimas, kuris pratęstas virš šešių mėnesių termino, aukštesniojo teismo nuomone, yra pateisintinas. Aplinkybės, kad I. B. suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, reikšmė skundžiamoje nutartyje yra įvertinta tinkamai. Ši aplinkybė nepašalina galimybės, kad I. B. gali slapstytis nuo Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų. Galimo I. B. slapstymosi nuo vykdomo baudžiamojo persekiojimo pavojų pagrįstai įžvelgė apygardos teismas, įvertinęs inkriminuojamų jam veikų pavojingumą, atsižvelgęs į prašyme ir bylos medžiagoje esančias aplinkybes apie I. B. gresiančių bausmių dydį, toje medžiagoje fiksuotas jo atvykimo į Lietuvos Respubliką 2005 m. gegužės mėnesį aplinkybes. Gynėjo skunde minima suimtojo sveikatos būklės reikšmė tolesnio suėmimo taikymui apygardos teismo nutartyje yra aptarta, byloje esantys medicininiai duomenys apie I. B. sveikatą ir gydymą yra tinkamai įvertinti.
Dėl gynėjo prašymo vertinti atskirus Rusijos Federacijos pateiktus duomenis, kuriais yra grindžiamas I. B. pareikštas kaltinimas, atsakytina, kad tai ne šio proceso dalykas ir net ne ekstradicijos dalykas. Ekstradicijos metu teismas nesprendžia klausimo, ar išduodamas asmuo yra kaltas įvykdžius jam inkriminuojamus nusikaltimus, už kuriuos prašančioji valstybė jį prašo išduoti. Teismas tik sprendžia ar yra pakankamas pagrindas išduoti : 1) ar tai leidžia įstatymai ir kiti norminiai aktai; 2) ar išdavimas yra pagrįstas pagal teismui pateiktus duomenis.
Aukštesnysis teismas nesutinka su suimtojo gynėjo argumentais, jog pratęsiant I. B. suėmimo terminą buvo pažeista Europos konvencijoje dėl ekstradicijos numatyta suėmimo procedūra. Minėta konvencija, lygiai kaip ir kita tarptautinė sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“, kurios pagrindu Rusijos Federacija ir prašo išduoti I. B. , nenumato maksimalių išduotino asmens suėmimo terminų.
Europos konvencijos dėl ekstradicijos 16 straipsnis numato maksimalų „laikino sulaikymo“ (tikslesnis vertimas – laikino ar preliminaraus suėmimo) terminą - 40 dienų. Europos konvencijos dėl ekstradicijos prasme „laikinas sulaikymas“ yra asmens suėmimas nuo prašymo „laikinai sulaikyti“ patenkinimo, t.y. faktinio asmens suėmimo, iki prašymo dėl asmens ekstradicijos gavimo prašomojoje valstybėje. Atsižvelgiant į tai, prašymas „laikinai sulaikyti“ pateikiamas dar nesant prašymo dėl asmens ekstradicijos. Tokiu atveju, asmens „laikinas sulaikymas“ gali būti nutraukiamas, jei per 18 dienų po suėmimo prašomoji šalis dar nėra gavusi ekstradicijos ir kitų Konvencijoje numatytų dokumentų, tačiau bet kuriuo atveju suėmimas laikino sulaikymo atvejais neturi viršyti 40 dienų nuo „laikino sulaikymo“ momento.
Nagrinėjamu atveju prašymas dėl I.B.ekstradicijos po jo „laikino sulaikymo“ iš Rusijos Federacijos buvo gautas, todėl tolesnis jo suėmimo terminas iki prašymo išduoti galutinio išsprendimo teisme yra varžomas tik BPK 127 straipsnyje numatytų terminų.
Todėl aukštesniojo teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 130 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti suimtojo I. B. (I. B. ) gynėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 5 d. nutarties, kuria I. B. pratęstas suėmimas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2005 m. spalio 8 d.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.