Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-03-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-140-166-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-22
Bylos Nr.
1A-140-166-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Stasys Punys (pirm.), Stasys Lemežis, Terselė Kazlauskienė, Teresėlė Kazlauskienė
Civilinis ieškovas
L. F., S. S.
Nuteistasis
A. K.
Nukentėjusysis
L. F., S. S.
Kaltinamasis
A. K.
Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-140/2011Nr. 1-10-1-01969-2008-8

Teisėjas Miroslavas Gvozdovičius Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

1.1.7.1.; 1.1.7.2.7.; 1.1.8.1.; 1.1.10.1.;

1.2.25.4.5.; 2.1.7.4.; 2.1.4.11.3.;

2.1.14.; 2.1.15.1.2.; 2.3.4.6.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISIS

2011 m. kovo 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teisėjų Teresėlės Kazlauskienės, Stasio Lemežio,sekretoriaujant Dovilei Narkuvienei,dalyvaujant prokurorui Linui Gružui,nuteistojo gynėjai adv. Gintarei Leškevičienei,nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms L. F., S. S.,nukentėjusiųjų atstovei adv. Laimai Latvėnienei

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir nukentėjusiųjų L. F., S. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus m. 2-o apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal LR BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str.1d., 2d. 7p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be bausmės vykdymo atidėjimą prižiūrinčios institucijos žinios neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 str. 2 d. 1 p. kaltinamajam A. K. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas naudotis specialią teisę ir A. K. uždrausti vairuoti transporto priemones 1 (vienerių) metų 6 (šešerių) mėnesių laikotarpiui. Šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pradžia skaičiuotina nuo šios teismo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Priteista iš UAB DK „PZU LIETUVA“ nukentėjusiosios L. F. naudai 8115,54 Lt turtinės žalos atlyginimui ir 1 726,40 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Priteista iš A. K. nukentėjusiosios L. F. naudai 28 273,60 Lt neturtinės žalos atlyginimui ir 1 000 Lt išlaidų advokato, kuris byloje dalyvavo kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Priteista iš UAB DK „PZU LIETUVA“ nukentėjusiosios S. S. naudai 1 726,40 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Priteista iš A. K. nukentėjusiosios S. S. naudai 18 273,60 Lt neturtinės žalos atlyginimui ir 1 000 Lt išlaidų advokato, kuris byloje dalyvavo kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. rugsėjo 4 d., apie 20.25 val., Vilniuje, Grigiškėse, vairuodamas automobilį „T. C.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas Lentvario gatve nuo Žaliosios gatvės pusės link Lentvario – Kranto – Vijoklių gatvių sankryžos, pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktų reikalavimus, tai yra, artėdamas prie Lentvario – Kranto – Vijoklių gatvių sankryžos nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, viršydamas leistiną 40 km/h greitį važiavo apie 60 – 70 km/h greičiu, dėl ko atsiradus kliūčiai, t.y. prieš pat minėtą sankryžą į Lentvario gatvės važiuojamąją dalį įžengus pėsčiajam A. F., kuris ją kirto jo važiavimo krypties atžvilgiu iš kairės į dešinę pusę, nesustabdė vairuojamo automobilio, kad išvengtų pėsčiojo partrenkimo, nors tokią galimybę turėjo, ko pasekmėje partrenkė pėsčiąjį A. F., kuris buvo nublokštas ant Lentvario gatvės priešingos krypties eismo juosta nuo kelio Vilnius – Kaunas link Lentvario – Kranto – Vijoklių gatvių sankryžos važiavusio P. O. vairuojamo automobilio „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir nuo patirtų sužalojimų visumos A. F. mirė eismo įvykio vietoje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Vilniaus m. 2-o apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas nesutinka su tokiu pirmos instancijos teismo nuosprendžiu ir mano, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagristas, kadangi teismas neteisingai išsprendė baudžiamosios atsakomybės, kaltės klausimus, nepagrįstai pripažino jį kaltu. Apeliantas teigia, kad nuosprendyje išdėstytos pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas, neįvertino visų ištirtų byloje įrodymų, neaptarė įrodymų dalies, turinčių daug reikšmės teismo išvadoms sprendžiant jo kaltumo klausimą, iškraipė kai kurių įrodymų esmę ir nuosprendį grindė ne įrodymų visetu, o jų dalimi, dėl ko nepagrįstai pripažino jį kaltu ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to pirmosios instancijos teismas neteisingai paskyrė jam bausmę ir neteisingai išsprendė civilinius ieškinius.

Apelianto teigimu, teismo išvada, kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, kur transporto priemonių važiavimo greitis yra ribojamas kelio ženklu „40 km/h", vairuodamas automobilį T. C. ir viršydamas leistiną 40 km/h greitį gyvenvietėje važiavo apie 60-70 km/h greičiu, yra neparemta jokiais objektyviais byloje esančiais įrodymais, todėl visiškai nepagrįsta. Teisminio nagrinėjimo metu jis parodė, kad Lentvario gatve važiavau apie 50 km/h greičiu, tačiau artėdamas prie Lentvario - Vijoklių - Kranto gatvių sankryžos, žinodamas, kad už šios sankryžos mano važiavimo kryptimi yra pėsčiųjų perėja, lėtinau greitį ir link jos važiavau apie 40-45 km/h greičiu. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos mano parodymus vertino kritiškai.

Nurodo, kad teismas pažeidė BPK 276 str. 4 d. reikalavimus, kadangi nei vieni ikiteisminio tyrimo metu jo kaip liudytojo duoti parodymai teismo posėdžio metu nebuvo perskaityti, kas reiškia, kad jie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje ir pirmosios instancijos teismas negalėjo jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek 2008 m. rugsėjo 5 d., tiek 2008 m. lapkričio 27 d. ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas kaip liudytojas, nors pagal BPK 80 str. l p. jis kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Kadangi šioje byloje prokuroro nutarimo apklausti jį specialiuoju liudytoju nėra, jis nebuvo davęs sutikimo duoti parodymus kaip specialusis liudytojas, todėl akivaizdu, kad abi ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos prieštaravo LR Konstitucijos 31 str. 3 d. įtvirtintam draudimui versti asmenį duoti parodymus prieš save, suvaržė mano teisę į gynybą ir todėl buvo visiškai neteisėtos. Todėl apelianto manymu, teismas negalėjo nuosprendyje vadovautis jo kaip liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriais jis pats save apkalbėjo parodydamas, kad važiavo apie 60-70 km/h greičiu.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, jog jis viršijo leistiną 40 km/h greitį ir toks jo pasirinktas automobilio važiavimo greitis buvo nesaugus vertindamas specialisto išvadą apie tai, jog smūginio kontakto metu su automobiliu pėsčiojo kūnas buvo bloškiamas į priekį apie 20 metrų atstumu. Tačiau apeliantas atkreipią dėmesį į tai, kad minėtoje Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009 m. birželio 26 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1790 (09) nėra nurodyta, kad pėsčiojo kūnas buvo bloškiamas apie 20 metrų atstumu, kaip teigia pirmosios instancijos teismas. Be to, šią specialisto išvadą davusi ekspertė Lina Lazarenko teisiamojo posėdžio metu parodė, kad negalima nustatyti kokį atstumą po pirminio kontakto su automobiliu Toyota ore praskrido partrenktas pėstysis, automobilio Toyota orientacinį greitį būtų galima nustatyti tik tuomet, jeigu pėsčiojo kūnas būtų nukritęs ant važiuojamosios kelio dalies. Be to, liudytojas Z. J. taip pat, skirtingai nei nurodyta nuosprendyje, teismo posėdžio metu negalėjo pasakyti kokį atstumą ir į kurią pusę praskrido objektas. Skunde pažymima, kad minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, kad automobilio T. C. greičio betarpiškai prieš eismo įvykį apskaičiuoti negalima.

Skunde taip pat pažymima, kad liudytojo P. O. parodymai, kad kai pamatė objektą jis dar pravažiavo kokius 8-10 metrų ir tada šis objektas užkrito ant jo automobilio, prieštarauja elementariai logikai, nes neginčytinai akivaizdu, kad suduotu smūgiu žmogų nubloškiant, jis skrenda į priekį, o ne atgal. Todėl apelianto teigimu, byloje nėra jokių duomenų apie kūno nubloškimą apie 20 metrų atstumu ir nesant jokių objektyvių įrodymų apie jo vairuojamo automobilio greitį pirmosios instancijos teismas nuosprendyje sąmoningai iškraipė byloje esančius faktinius duomenis ir remdamasis jais padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad jis važiavo apie 60-70 km/h greičiu, t.y. kad jo pasirinktas važiavimo greitis buvo nesaugus.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde nurodo, kad byloje nebuvo gauta jokių objektyvių duomenų apie pėsčiojo judėjimo greitį iki partrenkime, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pėsčiasis A. F. ėjo, remdamasis ekspertės Linos Lazarenko teisme duotais parodymais, nukentėjusiųjų L. F., S. S. ir liudytojų F. B., Z. J., K. K., A. V. duotais parodymais, kad A. F. dar iki eismo įvykio turėjo sunkumų su vaikščiojimu, nes dėl kojos skausmų jis vaikščiojo labai lėtai, net šlubavo. Skunde atkreiptinas dėmesys, jog versija apie tai, kad pėsčiasis A. F. turėjo judėjimo sunkumų, nukentėjusiųjų buvo pateikta tik teismo posėdžio metu, t. y. po susipažinimo su specialisto išvada. Apelianto teigimu, minėtų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai apie A. F. neva turėtą judėjimo negalią yra prieštaringi, tačiau pirmosios instancijos teismas į šiuos prieštaravimus neatsižvelgė ir jų nevertino, kadangi liudytojas F. B. parodė, kad A. F. nors vaikščiojo sunkiai, tačiau nešlubavo, tuo tarpu liudytojai Z. J., K. K. ir A. V. teigė, kad jis šlubavo ir net labai, tačiau nei vienas negalėjo nurodyti kuria koja. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiosios L. F. parodymai apie vyro dešinės kojos blauzdos žaizdą prieštarauja specialisto išvadai Nr. M 1689/08 (01), kurioje atlikus A. F. lavono tyrimą jokia žaizda ant dešinės kojos blauzdos žemiau kelio nėra užfiksuota. Todėl apelianto teigimu, byloje nebuvo gauta jokių objektyvių duomenų, kad A. F. dėl kojos ligos būtų negalėjęs greitai judėti, nėra jokių medicininių dokumentų, patvirtinančių jo turėtą kovos ligą ir dėl jos esančius judėjimo sunkumus.

Skunde pabrėžiama, kad teismas privalėjo palyginti duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių, atlikti jų analizę bei įvertinti byloje surinktų įrodymų visumą ir tik tuomet padaryti išvadas, tačiau išvadą, ypatingai remdamasis ekspertės L. Lazarenko parodymais kad pėsčiasis A. F. negalėjo bėgti, teismas grindė ne įrodymų visetu, o tik jų dalimi, visiškai neanalizavo ir nevertino iš skirtingų šaltinių gautų duomenų patikimumo, neatliko jų analizės, todėl padarė visiškai neteisingą ir nepagrįstą išvadą apie pėsčiojo A. F. galimą judėjimo greitį.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde nurodo, kad nustatant priežastinį ryšį labai svarbu, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti pavojų keliančias aplinkybes, šiuo atveju kada jis turėjo galimybę pastebėti į kelio važiuojamąją dalį įžengusį pėsčiąjį A. F., tačiau teismas šios aplinkybės visiškai netyrė, nors ši aplinkybė yra esminė sprendžiant priežastinio ryšio ir jo kaltės klausimą. Apeliantas nurodo, jog jo parodymus apie tai, prasilenkdamas su prieš sankryžą stovėjusiu automobiliu pajuto smūgį į jo vairuojamo automobilio priekinį kairįjį kampą ir kad priešingoje jo važiavimo krypčiai kelio dalyje priešais sankryžą stovėjo automobilis, kurį pravažiavus pamatė kairėje automobilio pusėje siluetą arba šešėlį ir pajuto smūgį, patvirtino taip pat liudytojai A. A. ir M. K.. Be to, tokius jo parodymus patvirtino ir liudytoja K. K., kuri teisme parodė, kad tuoj po eismo įvykio išėjo į gatvę ir matė, kad Lentvario gatvėje kryptimi link Lentvario už sankryžos tikrai stovėjo lengvasis automobilis, tačiau pirmosios instancijos teismas šių jos parodymų visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė. Todėl apelianto manymu, teismo išvada, kad teisminio įrodymų tyrimo metu negauta duomenų apie kaltininko nurodytą matomumą ribojusią transporto priemonę - ties gatvių sankryža stovėjusį automobilį, yra nepagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Be to, apelianto teigimu, pėstysis A. F. neabejotinai pažeidė Kelių eismo taisyklių 134 p., 49 p., 51 p., 55.4 p. reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas šių jo pažeidimų visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė, nurodydamas tik, kad šioje byloje neturi lemiamos reikšmės ar pėsčiasis kelią kirto tiksliai per perėją ar šiek tiek už jos ribų, nes tuo atveju, jeigu pėsčiasis kelią kirto būdamas šiek tiek prieš ar už pėsčiųjų perėjos ribų, automobilio vairuotojas artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos privalėjo sumažinti greitį. Tokia teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra visiškai nepagrįsta, kadangi apelianto teigimu eismo įvykis kilo dėl paties pėsčiojo A. F. padarytų grubių eismo taisyklių pažeidimų, kuomet jis, būdamas neblaivus, tamsiu paros metu, esant prastam matomumui, neįsitikinęs saugumu, neįvertinęs atstumo iki artėjančios transporto priemonės ir jos greičio, įžengė į jo važiavimo krypties eismo juostą iš už prieš sankryžą jo važiavimo kryptimi kairėje pusėje stovinčio automobilio.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat nesutinka dėl jam paskirtos bausmės. Nurodo, kad galiojančių nuobaudų už KET pažeidimus neturi, nėra sistemingas ir piktybinis šių taisyklių pažeidėjas, nuo jam eismo įvykio yra praėję daugiau nei dveji metai, per kuriuos jis naudojosi teise vairuoti transporto priemones ir jokių naujų nusikalstamų veikų arba administracinių pažeidimų nėra padaręs, todėl atsižvelgiant į visas šias aplinkybes nebuvo jokio pagrindo paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę ir uždrausti naudotis specialia teise. Apeliantas taip pat pažymi, kad teismas sutinkamai su BVK 90 str. nuostatomis teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę jis turėtų atlikti pataisos namuose, o ne kaip ir kiti asmenys, nuteisti už neatsargų nusikaltimą - atvirojoje kolonijoje.

Be to, apeliantas nesutinka ir dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo. Nurodo, kad teismo priteistas nukentėjusiajai L. F. 28273,60 Lt ir nukentėjusiajai S. S. 18273,60 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydžiai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir teismų praktikai šios kategorijos bylose. Apeliantas teigia, kad žalai atsirasti šiuo atveju esminės įtakos turėjo paties nukentėjusiojo A. F. didelis neatsargumas ir pastarojo padaryti aukščiau paminėti grubūs KET pažeidimai, todėl vadovaujantis CK 6.282 str. 1 d. nukentėjusiųjų L. F. ir S. S. reikalavimai joms atlyginti patirtą žalą iš viso turi būti atmesti.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji L. F. prašo panaikinti teismo nuosprendį dalyje dėl BK 75 str. 1d., 2 d. 7 p. taikymo A. K. atžvilgiu bei priteisti iš A. K. 118 273,60 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Apeliantės manymu, teismo sprendimas dalyje dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir neturtinės žalos dydžio priteisimo keistinas.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji S. S. prašo panaikinti teismo nuosprendį dalyje dėl BK 75 str. 1d., 2 d. 7 p. taikymo A. K. atžvilgiu bei priteisti iš A. K. 98 273.60 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Apeliantės manymu, teismo sprendimas dalyje dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir neturtinės žalos dydžio priteisimo keistinas.

A. L. F. ir S. S. savo apeliaciniuose skunduose pateikė analogiškus argumentus dėl BK 75 str. 1d., 2 d. 7 p. taikymo. Apeliantės mano, kad A. K. atžvilgiu BK 75 str. 1d., 2 d. 7 p. ši įstatymo norma netaikytina, kadangi A. K. savo kaltės padarius nusikaltimą nepripažino, nesigailėjo dėl pasekmių, žalos ar jos dalies neatlygino ir net neatsiprašė nukentėjusiųjų, neišreiškė bendražmogiško apgailestavimo dėl to, kad žuvo žmogus, nors neva ir ne dėl jo kaltės. Todėl apeliantės prašo netaikyti A. K. atžvilgiu BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. ir skirti jam realią 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Apelianės taip pat nesutinka dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo. A. L. F. nurodo, kad dėl A. K. padarytos nusikalstamos veikos patyrė ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą, kurią atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes įvertino 120 000 Lt. Apeliantės teigimu, teismas teisingai nustatė svarbias aplinkybes, pagrindžiančias neturtinės žalos buvimo faktą, tai, kad jai sutuoktinio netektis sukėlė ilgalaikius gilius dvasinius išgyvenimus, kad santuokoje pragyveno 30 metų santarvėje, užaugino vaikus, patyrė didelį dvasinį sukrėtimą ir kt., tačiau nepagrįstai ieškinį tenkino tik iš dalies priteisiant 30 000 Lt.

Šalies argumentai

A. S. S. nurodo, kad teismas teisingai nustatė svarbias aplinkybes, pagrindžiančias neturtinės žalos buvimo faktą, tai, kad jai tėvo netektis sukėlė dvasinius išgyvenimus, sielvartą ir kt., tačiau nepagrįstai ieškinį tenkino tik iš dalies priteisiant 20 000 Lt.

Todėl apeliaciniuose skunduose prašoma teismo iš kaltininko L. F. naudai priteisti 120 000 Lt, o apeliantės S. S. naudai 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atsižvelgiant į dalį priteistų žalų iš draudimo kompanijos.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusiosios L. F., S. S. ir jų atstovė prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, nuteistojo A. K. skundą atmesti. Prokuroras prašė nuteistojo ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. ir nukentėjusiųjų L. F. ir S. S. apeliaciniai skundai atmestini.

Vilniaus m. 2-o apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. A. K. nuteistas pagrįstai - jo nusikalstama veika įrodyta, tinkamai kvalifikuota, o paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo A. K. veiksmus pagal LR BK 281 str. 5 d. Kaltinamojo A. K. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, patvirtinta bylos faktiniais duomenimis. Laikydamasis BPK 301 str. reikalavimų, teismas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.

Nuteistasis apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą. Jo manymu teismas neobjektyviai ir neišsamiai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, o teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas, neįvertino visų ištirtų byloje įrodymų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo teiginius atmeta kaip nepagrįstus, nes juos paneigia byloje esantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas specialisto išvadą, nuteistojo, ekspertų L. Lazarenkos ir N. J., liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia, nesant tiesioginių įrodymų, asmens kaltę pagrįsti esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal BPK 20 str. prasmę, jei turimi duomenys gali patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie laikytini įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pagrįsta baudžiamojo proceso teorija, jog tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrame bylos kontekste. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Todėl tai, jog apeliacinės instancijos teismas toliau šiame nuosprendyje dėsto ir vadovaujasi tiek netiesiogiai A. K. kaltę įrodančiais duomenimis (paties nuteistojo, nukentėjusiųjų L. F. ir S. S., liudytojų A. A., M. K., P. O., F. B., G. Ž., M. S., P. S., Z. J., K. K., Č. J., A. V., ekspertų L. Lazarenko ir N. J. parodymais), tiek tiesioginiais įrodymais - eismo įvykio vietos apžiūros protokolu (1 t., b. l. 11-12), eismo įvykio vietos planu (1 t., b.l. 13-15), transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolu (1 t., b. l. 43-44), specialisto išvadomis (1 t., b. l. 162-172), nėra baudžiamojo proceso įstatymo, taip pat ir BPK 20 str. 5 d. numatytų reikalavimų pažeidimas.

Visiškai nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas neįvertino visų ištirtų byloje įrodymų, neaptarė įrodymų dalies, turinčių daug reikšmės teismo išvadoms sprendžiant jo kaltumo klausimą, iškraipė kai kurių įrodymų esmę ir nuosprendį grindė ne įrodymų visetu, o jų dalimi, dėl ko nepagrįstai pripažino jį kaltu ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir bešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apelianto teiginius, jog nuteistasis nėra kaltas dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, paneigia nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 str. ir nenustatyta, kad būtų pažeistas įrodymų leistinumo bei liečiamumo principas. Jų visetas leido teismui padaryti išvadą dėl A. K. kaltės įrodytumo. Vertinant įrodymus BPK 20 str. 1 ir 5 dalyse numatyti reikalavimai nebuvo pažeisti.

LR BK 281 straipsnio 5 dalis nustato baudžiamąją atsakomybe tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, ji nustato baudžiamąją atsakomybę už veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą) ir padarinius (įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus). Kadangi priežastinis ryšys yra Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis, išvadą apie jo buvimą ar nebuvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus.

Kolegija sprendžia, kad byloje yra pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių A. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 5 d. Nors nuteistasis viso proceso metu savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino, jo kaltę įrodo byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma. Pripažindamas A. K. kaltu pagal BK 281 str. 5 d. teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų L. F. ir S. S., liudytojų A. A., M. K., P. O., F. B., G. Ž., M. S., P. S., Z. J., K. K., Č. J., A. V., ekspertų L. Lazarenko ir N. J.. Juolab, kad minėtų liudytojų, ekspertų ir nukentėjusiųjų parodymai apie įvykio aplinkybes esminėse detalėse sutapo, jie buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Duomenų, kad minėti asmenys turėtų tikslą apkalbėti nuteistąjį A. K., byloje nėra.

Nuteistojo A. K. parodymai, kad jis nepadaręs jam inkriminuojamo nusikaltimo, vertintini kritiškai, kaip stengimasis išvengti atsakomybės bei prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Tokie A. K. parodymai neabejotinai paneigti nukentėjusiųjų L. F. ir S. S., liudytojų A. A., M. K., P. O., F. B., G. Ž., M. S., P. S., Z. J., K. K., Č. J., A. V., ekspertų L. Lazarenko ir N. J. parodymais, eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, eismo įvykio vietos planu, transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolu specialisto išvadomis. Šiais byloje esančiais įrodymais neginčytinai nustatyta, jog jis (A. K.) 2008 m. rugsėjo 4 d., apie 20.25 val., Vilniuje, Grigiškėse, vairuodamas automobilį pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 133 ir 134 punktų reikalavimus, tai yra, artėdamas prie Lentvario – Kranto – Vijoklių gatvių sankryžos nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, viršydamas leistiną 40 km/h greitį važiavo apie 60 – 70 km/h greičiu, dėl ko atsiradus kliūčiai, t.y. prieš pat minėtą sankryžą į Lentvario gatvės važiuojamąją dalį įžengus pėsčiajam A. F., ją kirto jo važiavimo krypties atžvilgiu iš kairės į dešinę pusę, nesustabdė vairuojamo automobilio, kad išvengtų pėsčiojo partrenkimo, nors tokią galimybę turėjo, ko pasekmėje partrenkė pėsčiąjį A. F., kuris buvo nublokštas ant Lentvario gatvės priešingos krypties eismo juosta nuo kelio Vilnius – Kaunas link Lentvario – Kranto – Vijoklių gatvių sankryžos važiavusio P. O. vairuojamo automobilio, ir nuo patirtų sužalojimų visumos A. F. mirė eismo įvykio vietoje.

Nuteistasis tiek tyrimo metu, tiek pirmos instancijos teisme, tiek ir savo apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę dėl nagrinėjamo autoįvykio. Jis parodė, kad 2008 m. rugsėjo mėnesį, apie 20.30 val. jis vairavo automobilį ir su M. K. ir A. A., kuris sėdėjo galinėje keleivio sėdynėje, važiavo apie 50 km/h greičiu Lentvario gatve link Grigiškių. Buvo sutemę ir lijo lietus, kelio dangą šlapia. Kelio važiuojamoji dalis tuo metu dar nebuvo apšviesta dirbtiniu apšvietimu, todėl jis važiavo su įjungtais automobilio žibintais. Apie tai, jog šioje kelio atkarpoje leistinas automobilių greitis 40 km/h, jis žinojo, nes šiuo keliu jam tenka dažnai važiuoti. Dar neprivažiavęs Lentvario – Kranto – Vijoklių gatvių sankryžos, kairėje kelio pusėje stovėjo priparkuotas tamsios spalvos automobilis, kurio modelio neprisimena. Prasilenkdamas su minėtu automobiliu jis buvo sutelkęs dėmesį į nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, esančią iš karto už minėtų gatvių sankryžos. Prasilenkimo metu jis pajuto smūgį, todėl net nesuprato, kas įvyko, todėl tik sustabdęs automobilį ir išlipęs jis pamatė, kad yra partrenktas žmogus. Teigia, kad pėsčiasis jo atžvilgiu judėjo iš kairės pusės į dešinę ir buvo partrenktas jo automobiliui neįvažiavus į gatvių sankryžą. Pėsčiasis kontaktavo su automobilio kampu iš kairės pusės, nes buvo apgadintas kairys bamperis ir sparnas. Pėsčiasis staigiai iššoko į jo važiuojamąją dalį, todėl net nepastebėjo, kad jis būtų ėjęs, pėsčiojo iš viso nematė, nes jam matomumą užstojo prie gatvių sankryžos stovėjęs automobilis. Pėsčiasis į gatvę atėjo iš galo šalikėje stovėjusio automobilio atžvilgiu. Po pėsčiojo partrenkimo jis pradėjo stabdyti savo vairuojamą automobilį iš karto, tačiau stabdė palaipsniui. Išlipęs iš automobilio pamatė ant kelio gulintį žmogų ir stovintį automobilį „VW Golf“, ant kurio buvo matyti išoriniai priekinio stiklo ir priekinės dalies apgadinimai. Jo teigimu dėl eismo įvykio yra kaltas žuvęs pėsčiasis. Be to, apie tai, jog ties gatvių sankryža prieš žmogaus partrenkimą stovėjo priparkuotas automobilis, kuris ir trukdė matomumui, policijos pareigūnams nesakė, nes buvo patyręs šoką. Taip pat, ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus, jis nurodė jog jo vairuojamo automobilio važiavimo greitis buvo apie 60-70 km/h, o teismo posėdyje parodė, jog važiavo apie 50 km/h greičiu, toks automobilio greičio skirtumas susidaro kaip suklydimo pasekmė. Tačiau šie nuteistojo parodymai yra neginčijamai paneigti teismo nuosprendyje išvardintais įrodymais, kurie motyvuotai įvertinti, teismo išvados šia prasme yra logiškos ir pagrįstos.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje iš nukentėjusiosios L. F. parodymų matyti, kad 2008-09-04 po vakarienės jos vyras A. F. nuėjo pas kaimyną kitoje Lentvario g. pusėje prie pat Lentvario-Vijoklių gatvių sankryžos, o toje vietoje ties gatvių sankryža yra nereguliuojama pėsčiųjų perėja. Mano, kad jos vyrui nebuvo jokio būtinumo eiti per gatvę ne per pėsčiųjų perėją, o už jos ribos ir dar už sankryžos, kaip nurodo kaltinamasis, nes išeinant iš liudytojo F. B. namo kiemo, kai tuo tarpu minėto kaimyno visas žemės sklypas yra aptvertas tvora, yra keliukas, kuris veda tiesiai link perėjos. Taip pat, nukentėjusioji nurodė, kad prieš eismo įvykį jos vyras jau seniai buvo ligotas, pas jį ant dešinės kojos buvo žaizdos, kurios buvo labai skausmingos ir jis negalėjo tvirtai atsistoti, todėl vaikščiodavo lėtai.

Iš nukentėjusiosios S. S., žuvusiojo dukros, parodymų matyti, kad atbėgus į įvykio vietą, kur buvo gulėjo partrenktas jos tėvas A. F., įvykio vietoje prie pėsčiųjų perėjos bei sankryžos ji nematė jokio kito automobilio, išskyrus kaltinamojo ir „VW Golf“, toje vietoje, kur vyko pėsčiojo partrenkimas greitis yra ribojamas 40 km/h greičiu, privažiavimo prie perėjos neužstoja matomumo jokios kliūtys, nes vairuotojams gerai matomos perėjos dar iš toli.

Iš liudytojo A. A. parodymų matyti, kad įvykio vakarą jis važiavo kartu su A. K. ir sėdėjo ant galinės sėdynės, o priekyje sėdėjo M. K.. Tą vakarą buvo ganėtinai tamsu, lijo smulkus lietus, matomumas buvo blogas, kadangi A. K. jam kiek užstojo matomumą, todėl kas darosi priekyje jis nematė. Įvažiuojant į sankryžą, jis pamatė siluetą lyg ir žmogaus su baltais marškiniais ir pajuto smūgį, net nesuprato kas įvyko. Po smūgio palaipsniui A. K. pradėjo stabdyti ir pilnai sustojo jau už pėsčiųjų perėjos. Jis teigė, kad žmogus kūnu atsitrenkė labiau į priekinę automobilio dalį bei į vairuotojo dureles, kaip pėsčiasis krito, jis nematė, ar ties gatvių sankryža stovėjo koks nors automobilis nurodyti negali, nes neatsimena, galbūt „Minivenas“. Kokiu greičiu važiavo A. K. nurodyti negali.

Iš liudytojo M. K. parodymų matyti, kad įvykio metu važiavo kartu su savo broliu A. K. ir sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje. Buvo vakaras, pakankamai tamsu, nelabai geras matomumas, lijo lietus. Privažiuojant prie sankryžos su Vijoklių g. pamatė iš automobilio priekio iš kairės pusės kažkokio objekto šešėlį ir netrukus įvyko smūgis. Apie tai, jog šio įvykio metu buvo partrenktas žmogus, jis sužinojo tik išlipus iš automobilio. Koks buvo jų automobilio važiavimo greitis įvykio metu nurodyti negalėjo, negalėjo nurodyti ir pėsčiojo judėjimo greičio. Taip pat, jis negalėjo nurodyti, esant kokiam atstumui iki pėsčiųjų perėjos buvo partrenktas žmogus, jo manymu, tai galėjo būti gal 1 metras. Ties gatvių sankryža stovėjo priparkuotas automobilis, kurio buvimo vietos neatsimena.

Kaip matyti iš liudytojo P. O. parodymų, 2008-09-04 apie 20.20 val. jis vairavo automobilį „VW Golf“ ir važiavo Lentvario g. nuo Kauno plento pusės, apie 35 km/h greičiu. Bevažiuojant matė, kaip Lentvario g. labai toli, maždaug apie 50 metrų atstumu nuo sankryžos ties kapinių dideliu greičiu gal apie 120 km/h važiuoja automobilis. Pravažiavus 20 metrų atstumą nuolat stebėjo kelio aplinką, „Toyota“ automobilis per tą laiko tarpą pravažiavo apie 200 metrų atstumą iki gatvių sankryžos. Toje kelio atkarpoje yra tiesus kelio ruožas, matomumas yra geras. Artėjant link nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pamatė, kad priešpriešinėje eismo juostoje nuo greitai priartėjusio ir važiavusio automobilio „Tojota“ lyg tai priekinio stiklo, kuris buvo jau apie 3-4 m. pravažiavęs minėtą pėsčiųjų perėją, į viršų pakilo juodas objektas panašus į maišą ir trumpam, gal 2 sekundėms, dingo iš jo akiračio. Minėtas objektas krito į priekį, kiek įstrižai nuo automobilio „Toyota“, į priešpriešinę eismo juostą, pravažiavęs apie 6-8 metrus priekyje ore pamatė krentantį iš viršaus objektą ir tik tada jis suvokė, jog šis objektas yra žmogaus kūnas. Žmogus nukrito ant jo automobilio variklio gaubto. Jis iš karto pradėjo stabdyti, o tuo momentu, tarp automobilių buvo apie 10 m. atstumas. Po kontakto žmogaus kūnas nukrito priekyje „VW Golf“ ant kelio važiuojamosios dalies. Automobilis „Toyota“ kiek pavažiavo į priekį ir sustojo. Jis parodė, kad už perėjos ties gatvių sankryža jokių kitų priparkuotų automobilių nebuvo.

Iš liudytojo F. B. parodymų matyti, kad įvykio vakare pas jį į svečius užėjo A. F., kuris buvo truputį išgėręs. Jie nutarė išgerti vyno parduotuvėje, todėl jis nubėgo į namus pasiimti piniginės. Matė, kaip A. F. nuėjo link perėjos ir netrukus išgirdo stiprų garsą. Išėjęs į gatvę pamatė ties perėja stovinčius automobilius „T. C.“ ir „VW Golf, išskyrus minėtus automobilius, kitų priparkuotų transporto priemonių į Lentvario pusę, nematė. „VW Golf“ automobilis stovėjo ant pėsčiųjų perėjos, o ties jo iš priekio ant kelio gulėjo žmogus. Automobilis „Toyota“ stovėjo gal už kokių 15-20 m. atstumo nuo perėjos.

Iš liudytojo Z. J. parodymų matyti, kad įvykio vakarą silpnai lijo lietus, asfaltas buvo šlapias ir slidokas, gatvės dirbtinis apšvietimas įjungtas dar nebuvo. Berūkant namo verandoje jis išgirdo automobilio stabdžių cypimą ir netrukūs smūgio garsą. Matė, kaip virš jo žemės sklypo juosiančios tvoros, kurios aukštis yra apie 1,70 m. ir atstumas iki tvoros sudaro apie 15-20 metrų, labiau ties tvoros kampu, į viršų iššoko tamsus objektas. Priėjęs ir pažvelgę į gatvę pamatė stovintį „VW Golf“ ir prie jo gulintį žmogų, kurį atpažino kaip A. F.. Iki šio įvykio jam prie parduotuvės teko matyti A. F., kuris nelabai gerai vaikščiojo ir dėl sveikatos problemų net šlubavo, pastarojo niekada nematė greitai einančio. Be to, prie sankryžos automobiliai nebuvo parkuojami, nes šalia sankryžos prie parduotuvės yra transporto priemonių stovėjimo aikštelė, o vietiniai gyventojai turi savo kiemus ir garažus.

Iš liudytojos K. K. parodymų matyti, kad įvykio vakarą lijo, buvo jau sutemę, gatvės apšvietimas įjungtas nebuvo, matomumas apsunkintas. Žuvusįjį A. F. pažinojo gerai, pastarasis sirgo, jam buvo kažkas su koja, vaikščiodamas jis labai šlubavo, per gatvę jis eidavo labai lėtai, praleisdamas visus automobilius. Parodė, kad už sankryžos link Lentvario, Lentvario g. stovėjo automobilis, koks atstumas buvo iki sankryžos ir koks tai buvo automobilis, neatsimena.

Iš liudytojo tyrėjo G. Ž. parodymų matyti, kad įvykio metu atrodo lijo, šlapias asfaltas, todėl oro bei kelio sąlygos nebuvo labai geros, automobilis „VW Golf“ stovėjo ant perėjos, šalia jo iš priekio ant kelio gulėjo žmogus, o „Toyota“ stovėjo toliau link Kauno plento. Jo teigimu, jokios transporto priemonės prie sankryžos lyg tai nebuvo priparkuotos, be to, šie duomenys būtų užfiksuoti schemoje, o jų nėra. Po įvykio A. K. buvo pristatytas į kelių policiją, kur jis savo ranka surašė parodymus ir apie tai, jog prieš partrenkimą judančio pėsčiojo laiku pamatyti jam galimai matomumą užstojo ties sankryža priparkuotas kitas automobilis, savo parodymuose nėra įvardinęs.

Iš liudytojų policijos pareigūnų M. S. ir P. S. parodymų matyti, kad atvykę į įvykio vietą, Grigiškėse, Lentvario gatvėje, pamatė du stovinčius automobilius „VW Golf“ ir „T. C.“ važiavusius skirtinga kryptimi bei partrenktą be gyvybės ženklų gulintį pėsčiąjį. Ar ties perėja ir sankryžą stovėjo kitos priparkuotos transporto priemonės, M. S. nurodyti negalėjo. Pasak P. S., ties sankryža jokių priparkuotų automobilių nebuvo.

Iš liudytojo pareigūno Č. J. parodymų matyti, kad jis patvirtino 2008-09-04 eismo įvykyje vietos plane užfiksuotus duomenis. Plane pavaizduota gatvės plotis, šaligatviai, viskas kas yra susiję du įvykiu. Kitų transporto priemonių ties įvykio vieta nebuvo, todėl vairuotojams apie tai, nepranešus policijos pareigūnams, tai nebuvo atvaizduota plane.

Iš liudytojos A. V. parodymų, kad A. F. pažįsta apie 10 metų, .pastarasis sunkiai vaikščiojo ir lėtai judėjo, dėl kojų skausmų po kojos lūžio turėjo sunkumų su vaikščiojimu, jo būklė paskutiniais metais buvo sunkesnė, jis net šlubavo, todėl A. F. negalėjo ne tik greitai bėgioti, bet net ir greitai vaikščioti.

Minėtų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai įrodo, kad kaltinamasis artėdamas prie Lentvario – Kranto – Vijoklių gatvių sankryžos nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, viršydamas leistiną 40 km/h greitį važiavo apie 60 – 70 km/h greičiu, dėl ko atsiradus kliūčiai, nesustabdė vairuojamo automobilio, kad išvengtų pėsčiojo partrenkimo, nors tokią galimybę turėjo, ir šiais savo veiksmais sudarė avarinę situaciją, kurios metu mirtinai partrenkė pėsčiąjį A. F..

Kolegija, abejoti bei netikėti šių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, neturi jokio pagrindo. Minimi parodymai nuoseklūs, jie sutampa tiek visumoje nagrinėjant įvykių seką, tiek esminėse įvykio detalėse. Nukentėjusiosios ir liudytojai kalbėti netiesą neturi jokių motyvų. Duomenų apie tai, kad nukentėjusysis ir liudytojai duotų melagingus parodymus, byloje nėra. Šiuos paminėtų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus laikyti neteisingais bei prieštaringais nėra jokio pagrindo, tuo tarpu nuteistojo A. K. parodymai paneigti byloje esančiais duomenimis. Teisėjų kolegija nukentėjusiųjų L. F. ir S. S., liudytojų A. A., M. K., P. O., F. B., G. Ž., M. S., P. S., Z. J., K. K., Č. J., A. V., ekspertų L. Lazarenko ir N. J. parodymus pripažįsta neprieštaringais ir teisingais ir jais remiasi bei jų pagrindu atmeta A. K. parodymus. Taigi, byloje surinkti ir ištirti įrodymai teisėjų kolegijai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 5 d.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamajai atsakomybei nustatyti būtina nustatyti tiek subjektyvius, tiek objektyvius padarytos veikos požymius nusikaltimo sudėties požymius. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. reikalauja neatsargios kaltės kaip baudžiamosios atsakomybės sąlygos. Pagal LR BK 16 str. neatsargi kaltė gali būti nusikalstamo nerūpestingumo ir nusikalstamo pasitikėjimo formoje. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Sprendžiant asmens kaltės klausimą šioje byloje labai svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes, kokie Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo padaryti ir jų suvokimą. Todėl nustatant asmens kaltę svarbu, kokioje vietoje įvyko įvykis, kokie reikalavimai keliami eismo dalyviams ir kaip jie suprato Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir juos vykdė.

Kaip nustatyta byloje, eismo įvykis įvyko Lentvario – Kranto – Vijoklių gatvių sankryžoje, į Lentvario gatvės važiuojamąją dalį įžengus pėsčiajam A. F., pėsčiųjų perėjos ribose partrenktas pėstysis A. F.. Kelių eismo taisyklių 133 p. įsakmiai nurodo, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Sutinkamai su KET 134 p., jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Kelių eismo taisyklių 75 punktas įpareigoja vairuotoją, artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje ėjusį pėsčiąjį. Kelių eismo taisyklių 172 punktas imperatyviai įpareigoja vairuotoją pasirinkti tokį (saugų) greitį, kad jis bet kada galėtų sustabdyti automobilį. Itin dėmesingas vairuotojas turi būti artėdamas prie pėsčiųjų perėjos.

Taigi, minėti Kelių eismo taisyklių reikalavimai įpareigoja vairuotoją būti pasirengusį pėsčiųjų išėjimui į gatvę, ir sekti situaciją tiek savo, tiek priešpriešinėje kelio važiuojamoje dalyje. Nors pėstieji kirsdami pėsčiųjų perėją privalo pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems. Todėl, vykdydami Kelių eismo taisyklių 72 punkto reikalavimus vairuotojai matydami, kad artėja prie pėsčiųjų perėjos, privalo būti atidūs ir sutelkti ypatingą dėmesį į tai, ar pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji, sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojas negali teisintis, kad jam matomumą užstojo Lentvario – Kranto – Vijoklių gatvių sankryžos kairėje kelio pusėje stovėjęs priparkuotas automobilis. Toks pasiteisinimas nemažina vairuotojo kaltės.

Darydamas išvadą dėl šių KET 133, 134 punktų reikalavimų pažeidimo ir greičio nustatymo teismas pagrįstai rėmėsi tiek kaltinamojo, tiek liudytojų parodymais, tiek ekspertizės išvadomis. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kaltinamasis parodė, kad važiavo apie 50 km/h greičiu. Artėdamas prie pėsčiųjų perėjos pėsčiųjų nematė, tik prasilenkimo metu jis pajuto smūgį, todėl net nesuprato, kas įvyko. Liudytojas A. A. parodė, kad įvažiuojant į sankryžą, jis pamatė siluetą lyg ir žmogaus su baltais marškiniais ir pajuto smūgį, net nesuprato kas įvyko. Liudytojas M. K. parodė, kad privažiuojant prie sankryžos su Vijoklių g. pamatė iš automobilio priekio iš kairės pusės kažkokio objekto šešėlį ir netrukus įvyko smūgis. Iš autotechninio tyrimo specialisto išvados matyti, kad pėsčiojo partrenkimo metu, pėsčiojo kūnas buvo bloškiamas į priekį ir smailiu kampu į kairę, ir Lentvario g. kairėje pusėje automobilio „VW Golf“ važiavimo juostoje, apie 1,6-5-1,8 m atstumu nuo važiuojamosios dalies kairiojo krašto buvo užblokštas ant priešinga kryptimi važiavusio automobilio „VW Golf“ variklio gaubto priekinės dalies. Po kontakto su automobiliu „VW Golf“ pėsčiojo kūnas buvo bloškiamas į priekį, automobilio „VW Golf“ važiavimo kryptimi, ir nukrito ties sankirta su Vijoklių gatve, o automobilis „VW Golf“ sustojo priekine dalimi įvažiavęs į pėsčiųjų perėją. Po pėsčiojo partrenkimo automobilis „T. C." judėjo į priekį, žiūrint jo važiavimo kryptimi, ir buvo sustabdytas 27,2 m. atstumu už pėsčiųjų perėjos. Be to, minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, kad užduotyje nurodytomis aplinkybėmis automobilio„T. C." vairuotojas, važiuodamas maksimaliu leistinu eismo įvykio vietoje 40 km/h, ir jo nurodomu 60 km/h greičiu, laiku stabdydamas automobilį būtų turėjęs techninę galimybę išvengi kontakto su pėsčiuoju, jei pėsčiasis A. F. iki partrenkimo vietos kelio važiuojamąją dalimi 4,3m. atstumą ėjo ramiu arba greitu tempu, o važiuodamas 70 km/h greičiu, jei pėsčiasis iki partrenkimo vietos ėjo ramiu tempu.

Teismo posėdžio metu specialistė L. Lazarenko parodė, kad išvada apie pėsčiojo patrenkimo vietą duota remiantis baudžiamojoje byloje surinktais objektyviais duomenimis. Paaiškino, kad pėsčiojo judėjimo kryptį ir mechanizmą nustatė kartu su teismo medicinos ekspertė kompleksinio tyrimo metu. Paaiškino, kad automobilio „Toyota“ važiavimo greičio skaičiavimas buvo atliktas vadovaujantis kaltinamojo parodymais, vertinant transporto priemonės greitį apie 60 km/h. Požymių, kad pėsčiasis labai greitai bėgtų nėra, nes iš automobilio „Toyota“ matyti, kad jo priekinė dalis sugadinta tik pačiam kampe ir automobilio pločio atžvilgiu toj pačioj vietoj kontaktuota su stiklu. Ar pėsčiasis buvo partrenktas prieš pėsčiųjų perėją, ar už jos ribų ekspertė negalėjo atsakyti, tačiau parodė, kad ir prie 40 km/h ir prie 60 km/h pėsčiajam einant ramiu ir greitu tempu, vairuotojas turi galimybę išvengti partrenkimo, tai vadinasi gali išvengti ir prie 50 km/h greičio, kadangi šis greitis yra tose ribose. Automobilio „Toyota“ apgadinimai rodo, kad pėsčiasis nebėgo, nėra tokių požymių.

Apeliantas skunde nesutinka su teismo išvada, jog jis viršijo leistiną 40 km/h greitį ir toks jo pasirinktas automobilio važiavimo greitis buvo nesaugus vertindamas specialisto išvadą apie tai, jog smūginio kontakto metu su automobiliu pėsčiojo kūnas buvo bloškiamas į priekį apie 20 metrų atstumu. Iš tiesų, teisėjų kolegija sutinka, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009 m. birželio 26 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1790 (09) nėra nurodyta, kad pėsčiojo kūnas buvo bloškiamas apie 20 metrų atstumu, kaip nurodyta skundžiamajame nuosprendyje. Tačiau ši aplinkybė esminės ir lemiamos reikšmės veikos kvalifikacijai neturi. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio motyvų, teismas šią aplinkybę dėl kūno nubloškimo grindžia ir liudytojo Z. J. parodymais, kad jis prieš pat pėsčiojo partrenkimo girdėjo automobilio padangų cypimą bei matė, kaip pėsčiojo kūnas pakilo virš prie jo gyvenamojo namo esančios tvoros (1,70 m. aukštis) bei P. O. parodymai, kad vienu momentu vizualiai jis sėdėdamas „VW Golf“ vairuotojo vietoje net nematė A. F. skrendančio ore kūno iki tol, kol kūnas užkrito ant jo vairuojamo „VW Golf“ variklio gaubto. Be to, sprendžiant A. K. kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, kokiu konkrečiai ir tiksliai atstumu pėsčiojo kūnas buvo bloškiamas į priekį, esminės ir reikšmingos esmės neturi. Kaip parodė specialistė L. Lazarenko, ar pėsčiasis buvo partrenktas prieš pėsčiųjų perėją, ar už jos ribų ekspertė negalėjo atsakyti, tačiau parodė, kad ir prie 40 km/h ir prie 60 km/h pėsčiajam einant ramiu ir greitu tempu, vairuotojas turi galimybę išvengti partrenkimo, tai vadinasi gali išvengti ir prie 50 km/h greičio, kadangi šis greitis yra tose ribose. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, gyvenvietėje, kurioje įvyko eismo įvykis, yra išstatyti kelio ženklai, kurie riboja automobilių greitį 40 km/h bei linijomis pėsčiųjų perėją pažymėtą „Pėsčiųjų perėja". Pažymėtina, kad reikalavimas sulėtinti transporto priemonę artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos KET 75 punkte nustatytas nepriklausomai nuo to, ar joje yra pėsčiųjų, ar ne, todėl nuteistasis A. K. turėjo laikytis šio reikalavimo net jeigu, kaip teigia, pėsčiųjų perėjoje pėsčiojo nematė. Be to, byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu meteorologinės sąlygos vairavimui buvo nepalankios – buvo tamsu, lijo, kelio danga buvo šlapia. Esant tokiai situacijai nuteistasis A. K. artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos turėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, pasirinkti saugų važiavimo greitį, o esant reikalui sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sukelti pavojų ar kitokios kliūties. Minėti KET punktų pažeidimai gali būti nustatomi ir tada, kai vairuotojas neviršija maksimalaus leistino greičio, tačiau jo pasirinktas greitis konkrečiomis eismo sąlygomis yra nesaugus. Šioje situacijoje teismai padarė pagrįstą išvadą, kad A. K. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių neatsižvelgė į kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą ir nepasirinko saugaus greičio, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo pėsčiasis A. F..

Taigi, konstatuotina, kad A. K. nevykdė Kelių eismo taisyklių 133, 134 punktų reikalavimų, nors būdamas vairuotoju privalėjo ir esamoje situacijoje galėjo juos vykdyti ir taip išvengti kilusių padarinių. Taigi, jeigu A. K. nebūtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimų (o tokias technines galimybes jis turėjo), nebūtų kilęs eismo įvykis, kurio metu buvo mirtinai partrenktas žmogus. Neturėjimas techninės galimybės sustabdyti automobilį artėjant prie pėsčiųjų perėjos reiškia, kad vairuotojas buvo nepakankamai dėmesingas ir nevykdė Kelių eismo taisyklių reikalavimų. A. K. nematė pėsčiojo A. F., taigi nesuvokė savo veiksmų pavojingumo, dėl ko nenumatė galimų padarinių, tačiau turėjo suprasti ir numatyti juos bei jų išvengti, t. y. elgėsi nerūpestingai.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas pažeidė BPK 276 str. 4 d. reikalavimus, kadangi nei vieni ikiteisminio tyrimo metu jo kaip liudytojo duoti parodymai teismo posėdžio metu nebuvo perskaityti. Teisėjų kolegija nuomone, nuteistojo A. K. nurodytas argumentas dėl BPK 80 str. 1 p. pažeidimo pagrįstas, jis neturėjo būti apklausiamas kaip liudytojas dėl aplinkybių, susijusių su baudžiamojo įstatymo numatytomis veikomis, kurių padarymu vėliau buvo apkaltintas. Tačiau apelianto teiginiai, kad teismas negalėjo nuosprendyje vadovautis jo kaip liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriais jis pats save apkalbėjo parodydamas, kad važiavo apie 60-70 km/h greičiu, bet ir jų vertinti, yra nepagrįsti. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, A. K. kaltumas padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką grindžiamas ne jo, o nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais ir kitais bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tie duomenys sutampa tarpusavyje, papildo vienas kitą ir kaip visuma jų patikimumas nekelia abejonių. Apeliantas skunde BPK 20 str. 5 d. reikalavimų pažeidimą grindžia ne tuo, kad teismas neįvertino tam tikrų bylos aplinkybių, o tuo, kad jis nesutinka, kaip tos aplinkybės buvo įvertintos. Pažymėtina, kad parodymams vertinti BPK kaltinamojo sutikimo nenumato, tai yra išimtinė teismo kompetencija, įtvirtinta BPK 20 str. 5 d., be to, nuosprendis šiais jo parodymais nėra grindžiamas. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus. A. K. parodymus, apklausiant jį kaip liudytoją, teismas panaudojo, vertindami jo parodymus viso baudžiamojo proceso metu kaip prieštaringus, tačiau tais parodymais apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas, nes kaltinamasis savo kaltės niekuomet nebuvo pripažinęs. Prieštaravimai tarp parodymų tebuvo papildomas argumentas juos atmesti. Taigi, įvertinusi BPK 80 str. 1 p. reikalavimo pažeidimą, teisėjų kolegija mano, kad šis pažeidimas šioje byloje nevertintinas kaip esminis ir nėra pagrindo teigti, jog šis proceso pažeidimas kaip nors suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Apeliantas skunde nurodo, kad byloje nebuvo gauta jokių objektyvių duomenų apie pėsčiojo judėjimo greitį iki partrenkime, versija apie tai, kad pėsčiasis A. F. turėjo judėjimo sunkumų, nukentėjusiųjų buvo pateikta tik teismo posėdžio metu, o liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai apie A. F. neva turėtą judėjimo negalią yra prieštaringi, tačiau pirmosios instancijos teismas į šiuos prieštaravimus neatsižvelgė ir jų nevertino. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į paties nuteistojo A. K. prieštaringus parodymus apie tai, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pėsčiojo jis nematė, tik pajuto smūgį, o pravažiavęs ir sustojęs pamatė, kad partrenktas žmogus. Gi teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis teigė, kad pėsčiasis iššoko, ko pasėkoje jis net nespėjo reaguoti į tai ir išvengti eismo įvykio. Iš A. K. parodymų matyti, kad jis pėsčiojo judėjimo krypties ir tempo nurodyti negalėjo, tai kad pėsčiasis galimai greitai bėgo iki jo partrenkimo, grindžia tik labai netikėto pėsčiojo atsiradimo ties jo vairuojamo automobilio „Toyota“ priekinę dalimi aplinkybėmis. Teisme apklaustos nukentėjusiosios L. F. ir S. S., o taip pat liudytojai F. B., A. V., Z. J. ir K. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad A. F. dar iki eismo įvykio turėjo sunkumų su vaikščiojimu, nes dėl kojos skausmu, jis vaikščiojo labai lėtai, net šlubavo. Be to, specialistė L. Lazarenko parodė, kad tyrimo metu nebuvo gauta jokių objektyvių duomenų, kad pėsčiasis būtų bėgęs per pesčiųjų perėją. Todėl apelianto skundo teiginiai, kad minėtų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai apie A. F. turėtą judėjimo negalią yra prieštaring, yra atmestini, kadangi minėtų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai iš esmės yra vienodi, nuoseklūs, abejoti bei netikėti jų parodymais nėra jokio pagrindo.

Apelianto skundo argumentai, kad pėstysis A. F. neabejotinai pažeidė Kelių eismo taisyklių 134 p., 49 p., 51 p., 55.4 p. reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas šių jo pažeidimų visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė, yra atmestini. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo argumentais, kad būtent nukentėjusiojo A. F. veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis - autoįvykiu sukėlusio A. F. mirtį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Lentvario – Kranto – Vijoklių gatvių sankryžos važiuojamoji dalis paženklinta pėsčiųjų perėja. Byloje neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusysis A. F. buvo partrenktas per pėsčiųjų perėją. Duomenų apie tai, kad nukentėjusysis A. F. per pėsčiųjų perėją bėgo, arba ėjo ne per pėsčiųjų perėją, byloje nėra. Todėl nukentėjusiojo A. F. veiksmai nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis - autoįvykiu sukėlusio A. F. mirtį, kadangi KET 134 p., 49 p., 51 p., 55.4 p. reikalavimų A. F. nepažeidė.

Be to, apeliantas skunde nurodo, kad nustatant priežastinį ryšį labai svarbu, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti pavojų keliančias aplinkybes, šiuo atveju kada jis turėjo galimybę pastebėti į kelio važiuojamąją dalį įžengusį pėsčiąjį A. F., tačiau teismas šios aplinkybės visiškai netyrė, nors ši aplinkybė yra esminė sprendžiant priežastinio ryšio ir jo kaltės klausimą. Apeliantas nurodo, jog prasilenkdamas su prieš sankryžą stovėjusiu automobiliu pajuto smūgį į jo vairuojamo automobilio priekinį kairįjį kampą ir kad priešingoje jo važiavimo krypčiai kelio dalyje priešais sankryžą stovėjo automobilis, kurį pravažiavus pamatė kairėje automobilio pusėje siluetą arba šešėlį ir pajuto smūgį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto skundo argumentus. Ta aplinkybė, kad priešingoje nuteistojo važiavimo krypčiai kelio dalyje priešais sankryžą stovėjo automobilis, byloje nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Pažymėtina, kad apie tai, jog priešingoje nuteistojo važiavimo krypčiai kelio dalyje priešais sankryžą stovėjo automobilis, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. K. nenurodė, ši aplinkybė iškilo tik teisme. Tačiau tiesiogiai įvykyje dalyvavęs liudytojas P. O. parodė, kad už perėjos ties gatvių sankryža jokių kitų priparkuotų automobilių nebuvo.

Eismo dalyvio veika, kuria padaromas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, įvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs. Tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina nustatyti kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusysis A. F. buvo partrenktas ne pėsčiųjų perėjoje ar už jos ribų. Be to, byloje nenustatyta, kad eismo įvykio metu būtų didelis nukentėjusiojo A. F. neatsargumas, kadangi jis nebėgo per pėsčiųjų perėją prieš artėjantį automobilį. Specialisto išvadoje nustatyta, kad pėsčiasis A. F. buvo partrenktas apie 4,3 – 4,5 m. atstumu nuo važiuojamosios dalies krašto. Tai, kad apeliantas neturėjo realios galimybės pastebėti pavojų keliančias aplinkybes, t.y. nematė pėsčiojo, rodo A. K. nepakankamą atidumą vairuojant automobilį. Pažymėtina, kad A. K. žinojo, jog įvažiuojant į Grigiškės gyvenviete, ties jos ribų iš abiejų pusių yra išstatyti kelio ženklai „40 km/h“ ribojantis transporto priemonių judėjimo greitį, tačiau viršydamas važiavimo greiti jis nesilaikė saugaus važiavimo greičio ir tuo pažeidė KET 133 punkto reikalavimą. Įvertinus eismo sąlygas, A. K. vairuojamos transporto priemonės greitį bei tai, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos jis transporto priemonės nesulėtino, darytina išvada, kad apelianto nurodyta aplinkybė, jog prasilenkdamas su prieš sankryžą stovėjusiu automobiliu pajuto smūgį ir kad priešingoje jo važiavimo krypčiai kelio dalyje priešais sankryžą stovėjo automobilis, kurį pravažiavus pamatė siluetą, neturi esminės įtakos, nes ja negalima paneigti nei A. K. kaltės, nei priežastinio ryšio tarp jo veikos ir kilusių padarinių. Spręsdamas nuteistojo A. K. kaltės klausimą teismas įvertino objektyvių eismo įvykio aplinkybių visumą - oro sąlygas, kelio ypatumus, greitį ir motyvuotai atmetė gynybos versiją, kad nuteistasis neturėjo galimybės pamatyti staiga į važiuojamąją dalį išbėgusio pėsčiojo A. F.. Pažymėtina, kad net ir nustačius, jog A. K. konkrečioje situacijoje neturėjo techninės galimybės išvengti eismo įvykio, tačiau jeigu situacija, dėl kurios jis prarado tokią galimybę, susiklostė dėl jo padarytų KET pažeidimų, ši aplinkybė neeliminuoja jo kaltės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad jeigu A. K. būtų pasirinkęs saugų greitį ir artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos būtų pristabdęs transporto priemonę, kaip to reikalaujama KET 75, 172 punktuose, jis būtų galėjęs pamatyti pėstįjį ir eismo įvykio išvengti.

Apeliantas taip pat nesutinka su paskirta bausme ir mano, kad atsižvelgiant į tai, kad galiojančių nuobaudų už KET pažeidimus neturi, nėra sistemingas ir piktybinis šių taisyklių pažeidėjas, nuo jam eismo įvykio yra praėję daugiau nei dveji metai, per kuriuos jis naudojosi teise vairuoti transporto priemones ir jokių naujų nusikalstamų veikų arba administracinių pažeidimų nėra padaręs, todėl nebuvo jokio pagrindo paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę ir uždrausti naudotis specialia teise.

LR BK 41 straipsnyje yra įtvirtintas teisingos bausmės principas. Bausmė yra teisinga, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltinamojo asmenybę. Bausmės paskirtis BK 41 straipsnio 2 dalyje apibūdinama per jos skyrimo tikslų – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą – visumą. Bausmės paskirties požiūriu teisingumo principas reiškia, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje pasakyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinė byla Nr. 2K-7-576/2006). Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą aprašomojoje nuosprendžio dalyje motyvuodamas konkrečią bausmę, teismas turi aprašyti byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos jų reikšmę ir nurodyti, kurios ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. K., vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje. Skirdamas bausmę nuteistajam A. K. teismas atsižvelgė į nusikaltimo pobūdį, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių aplinkybių nebuvimą. Parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis - anksčiau neteistas, anksčiau baustas administracine tvarka, dirba. Teismas įvertinęs visas baudžiamojoje byloje ištirtas aplinkybes, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos pobūdį bei kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių aplinkybių nebuvimą, padarė teisingą išvadą, kad jog LR BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmė vykdymo, todėl vadovaujantis LR BK 75 str. A. K. skirtos bausmės vykdymas atidėtas. Kolegija sprendžia, kad bausmė A. K. paskirta teisingai ir ji nėra aiškiai per griežta. Be to, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis nustatytas žemiau sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui.

Teismas atsižvelgė į tai, kad A. K. nusikalstamą veiką padarė neapdairiai pažeisdamas ir visuotinai žinomas Kelių eismo taisykles, dėl neatsakingų A. K. veiksmų buvo sukeltos sunkios pasekmės - žuvo pėsčiasis A. F.. Be to, kadangi apelianto darbinėms funkcijoms vykdyti specialiosios teisės turėjimas nėra būtinas, o uždraudus šią teisę teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių apeliantas būtų priverstas ieškoti kito darbo ar sumažėtų jo pajamos, pablogėtų turtinė padėtis, todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad siekiant priversti A. K. laikytis įstatymų ir užkirsti jam kelią daryti naujas nusikalstamas veikas naudojantis teise vairuoti transporto priemones, bausmės paskirčiai įgyvendinti būtina kartu su bausmę skirti baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimą vairuoti transporto priemonės. Kolegijos nuomomne, atsižvelgiant į šias paminėtas aplinkybes, baudžiamojo poveikio priemonė - draudimas 1 metų 6 mėnesių laikotarpiui naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemonę, apeliantui paskirta teisingai.

Apeliantas skunde teisingai pažymi, kad teismas sutinkamai su BVK 90 str. nuostatomis teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę jis turėtų atlikti pataisos namuose, o ne kaip ir kiti asmenys, nuteisti už neatsargų nusikaltimą - atvirojoje kolonijoje. Tačiau pažymėtina, kad sutinkamai su LR BK 50 str. 3 d. pataisos įstaigos rūšis nustatoma tik tuo atveju, kai kaltinamajam yra skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Kadangi kaltinamajam A. K. paskirus laisvės atėmimo bausmę bausmės vykdymas sutinkamai su BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. pagrindu atidėtas, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo teismui nurodyti kokios rūšies pataisos įstaigoje kaltinamasis atliks laisvės atėmimo bausmę. Todėl teisėjų kolegija laiko tai rašymo apsirikimo klaida ir ją ištaiso, t.y. šią aplinkybę iš skundžiamo nuosprendžio revoliucinės dalies pašalina.

Dėl nukentėjusiųjų L. F., S. S. skundų argumentų dėl neturtinės žalos atlyginimo

Apeliantės apeliaciniuose skunduose iš esmės ginčija teismo nuosprendį dėl dviejų dalykų – dėl kaltinamojo A. K. atžvilgiu pritaikyto BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. ir neturtinės žalos atlyginimo dydžio priteisimo. Iš nukentėjusiųjų L. F., S. S. apeliacinių skundų turinio matyti, jog apeliantės pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl kaltinamajam A. K. pritaikyto BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. skundžia nurodydamos tapačius ir analogiškus argumentus, todėl teismas į jų argumentus atsakys bendrai. Nukentėjusiosios savo apeliaciniuose skunduose nesutinka su nuteistajam A. K. atžvilgiu pritaikytų BK 75 str. 1d., 2 d. 7 p. nuostatų, kadangi A. K. savo kaltės padarius nusikaltimą nepripažino, nesigailėjo dėl pasekmių, žalos ar jos dalies neatlygino ir net neatsiprašė nukentėjusiųjų. Todėl apeliantės prašo netaikyti A. K. atžvilgiu BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. ir skirti jam realią 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apeliančių prašymas netaikyti A. K. atžvilgiu BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. ir skirti jam realią 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, yra atmestinas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nusikalstamą veiką padariusiam ir už tai nuteistam laisvės atėmimo bausme asmeniui išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo suteikia galimybę BK 75 straipsnis. Bausmės vykdymo atidėjimas, numatytas baudžiamojo įstatymo leidėjo BK 75 straipsnyje, išreiškia humanizmo, bausmės individualizacijos bei jos ekonomijos principus ir sudaro teismui teisines prielaidas individualizuoti bausmę ir paskirti tokias baudžiamojo poveikio priemones, kurių pakaktų nuteistojo resocializacijai. Pažymima, kad tuo atveju, jeigu asmuo nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, gali nuspręsti, jog bausme siekiami tikslai bus įgyvendinti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą, paskirdamas vieną ar kelis įpareigojimus, kurie numatyti BK 75 straipsnio 2 dalyje. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. K. padarytas nusikaltimas yra neatsargus, todėl teismas asmeniui, nuteistam ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Apeliančių nurodytos aplinkybės, kad A. K. savo kaltės padarius nusikaltimą nepripažino, nesigailėjo dėl pasekmių, žalos ar jos dalies neatlygino ir net neatsiprašė nukentėjusiųjų, t.y. kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, negali būti priežastimi šią normą netaikyti.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad esminis dalykas, kurį būtina nustatyti, tai ar A. K. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmės paskirtį – galutinį rezultatą, kurio siekia valstybė nustatydama ir taikydama bausmes. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad bausmės paskirtį apibrėžia BK 41 straipsnis, kuriame išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, pilnai atsižvelgė į daugelį teisiškai reikšmingų ir palankių bausmei paskirti aplinkybių, todėl nuteistajam paskyrė teisingą bausmę. Teisėjų kolegija tos pačios nuomonės, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti A. K. neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės. Atsižvelgiant į tai, kad A. K. anksčiau neteistas, dirba, padarė neatsargų nusikaltimą, turės atliginti padarytą žalą, teisėjų kolegija daro išvadą kad A. K. nėra linkęs nusikalsti, o padarytos nusikalstamos veikos nėra jo ankstesnio antivisuomeninio gyvenimo padarinys. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms yra pagrindas manyti, kad A. K. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos nuomone, ši baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma (bausmės vykdymo atidėjimas) bus pakankamai efektyvi poveikio priemonė, siekiant sulaikyti nuteistąjį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti ir paveikti taip, kad ateityje jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Apeliantės skunduose taip pat nesutinka dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžių nustatymo.

LR BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kuris pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. K. yra kaltas dėl eismo įvykio ir kilusių pasekmių –žuvo žmogus, todėl teismas pagrįstai priteisė nukentėjusiosioms L. F. ir S. S. atsiradusią neturtinę žalą.

Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiųjų L. F. ir S. S. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėti atsižvelgiant į visus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija, įvertinusi neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą, mano, kad nukentėjusiajai L. F. nustatytas 30 000 Lt, o nukentėjusiajai S. S. 20 000 Lt neturtinės žalos dydžiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos priteisti nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės materialinės teisės normų.

Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo elgesį ir jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų visiškai atlyginta, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir pan. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis).

Iš bylos duomenų matyti, kad išvardytų vertybinių kriterijų visuma vadovavosi pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai L. F. nustatydamas 30 000 Lt, o nukentėjusiajai S. S. 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydžius, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, buvo taikytos tinkamai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi teismo nuosprendyje aptartų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą, mano, kad nukentėjusiai L. F. nustatydamas 30 000 Lt, o nukentėjusiajai S. S. 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydžiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Nustatydamas neturinės žalos dydžius teismas atsižvelgė į tai, kad į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai spręsti bei į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Be to, kolegijos nuomone, nustatant neturtinės žalos dydį, vis tik reikšmės turėjo ir tos aplinkybės, jog įvykio metu kaltininkas buvo blaivus, jo automobilis buvo tvarkingas, veika padaryta neatsargiai. Todėl įstatymas numato, jog tokiais atvejais žalos atlyginimo dydis gali būti mažinamas (CK 6.253 str. 1, 5 d., 6.282 str. 1 d.).

Pažymėtina ir tai, jog vienas iš kriterijų, reikšmingų neturtinės žalos dydžiui nustatyti, taip pat yra žalą padariusio asmens kaltė. Kaltė civilinėje atsakomybėje pasireiškia tyčia ar neatsargumu, o pastarasis skirstomas į paprastą ar didelį neatsargumą. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas turi atsižvelgti į žalą padariusio asmens kaltę, ypač į kaltės formą. Nagrinėjamu atveju kaltininko nusikalstama veika priskiriama prie neatsargių, t.y. kaltininkas sąmoningai nesiekė sukelti tokių pasekmių - žmogaus mirties. Asmeniui veikiant tyčia, t. y. siekiant padarinių, yra padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju, kai sąmoningai nesiekiama sukelti dvasinių ir moralinių išgyvenimų. Nors sukeltos pasekmės – žmogaus mirtis – negali būti pašalintos, sumažintos, laikytinos pačiomis sunkiausiomis, tačiau teismas padarė teisingą išvadą, jog įvertinus nukentėjusiųjų ir jų šeimos narių itin glaudžius santykius su žuvusiuoju, teisingiausia, protingiausia ir sąžiningiausia nukentėjusiajai L. F. nustatyti 30 000 Lt, kadangi jos ir žuvusiojo santykiai buvo žymiai glaudesni ir artimesni, jie kartu gyveno, o nukentėjusiajai S. S. 20 000 Lt. Be to, teismas pagrįstai iš nustatytų sumų minusavo draudimo kompanijos išmokėtas sumas ir kaltinamojo atlygintą dalį neturtinės žalos.

Nustatydamas nukentėjusiajai L. F. neturtinės žalos dydį, teismas įvertino tai, kad pastaroji su vyru pragyveno santuokoje virš 30 metų, vedė bendrą ūkį, nors jos vyras iki eismo įvykio buvo bedarbis, tačiau gaudamas bedarbio pašalpą ir retkarčiais iš atsitiktinių uždarbių esmingai prisidėdavo prie šeimos gerovės. Nustatydamas nukentėjusiajai S. S. neturtinės žalos dydį, teismas įvertino tai, kad ji yra žuvusio dukra, patyrė didelį dvasinį sukrėtimą ir nors ji vedė atskirą ūkį, tačiau jos siejo artimi ryšiai su tėvu, kuriam žuvus ji neteko galimybės visapusiškai bendrauti su juo, o tai sukėlė sielvartą, susijusį su artimojo netekimu.

Todėl kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytais neturtinės žalos dydžiais, nes teismas vadovavosi kriterijais, nurodytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos baudžiamosiose bylose nustatant neturtinės žalos dydį.

Pagal BPK 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios išlaidos yra laikomos proceso išlaidomis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiųjų L. F. ir S. S. atstovė advokatė L. Latvėnienė pateikė pinigų priėmimo kvitus dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo. Iš pateiktų kvitų matyti, kad už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėta nukentėjusiųjų po 1000 Lt. LR Civilinio kodekso 6.251 str. 1 d. numatyta, kad padaryti nuostoliai (konkrečiu atveju – turėtos išlaidos) turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Tokiu būdu nukentėjusiosios L. F. ir S. S. turi teisę į atstovavimo išlaidų apmokėjimą ir apeliacinės instancijos teisme. Tačiau kolegija pažymi, kad visgi visiško nuostolių atlyginimo principas inter alia draudžia nesąžiningai pelnytis, dirbtinai „išpučiant“ advokato kaip nukentėjusiosios atstovės honoraro sumą. Pažymėtina, kad, nors įstatymas nedraudžia nukentėjusiajam turėti atstovą ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tiek pačių nukentėjusiųjų, tiek ir jų atstovo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nėra būtinas (LR BPK 322 str. 2 d.). Be to, byla apeliacine tvarka nagrinėjama ne tik pagal nukentėjusiųjų, tačiau ir nuteistojo A. K. apeliacinius skundus. Kolegijos nuomone, sumos už atstovavimą yra per didelės. Be to, tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmetami. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentai dėl kaltinamajam bausmės paskyrimo yra analogiški ir identiški, dėl ko teismai bendrai atsakė į šiuos skundų argumentus. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiosioms L. F. ir S. S. sumos atstovavimo išlaidoms apmokėti mažintinos iki 500 Lt, o nustatydamas priteistinos sumos dydį apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2 p., 8.18 p. p.), o taip pat į advokato darbo laiką, sugaištą susipažįstant su nuteistojo A. K. apeliaciniu skundu.

Įvertinant išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nepaneigia nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, todėl keisti ar naikinti Vilniaus m. 2-o apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Nuteistojo A. K. ir nukentėjusiųjų L. F., S. S. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus m. 2-o apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio revoliucinėje dalyje pašalinti aplinkybę dėl A. K. paskirtos pataisos įstaigos rūšies nustatymo.

Priteisti iš A. K. po 500 Lt (penkis šimtus litų) nukentėjusiųjų L. F. ir S. S. advokatės paslaugoms apmokėti.

Kolegijos pirmininkas Stasys PunysTeisėjai Terselė KazlauskienėStasys Lemežis