- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-15
- Bylos Nr.
- eAN2-71-879/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01-2025-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Daina Vaidachavičienė
- Pareiškėjas
- I. O.
- Advokatai
- Dmitrijus Bogdanovas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daina Vaidachavičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos I. O. atstovo advokato Dmitrijaus Bogdanovo pateiktą apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2026 m. sausio 30 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. 2025-08-11 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Švenčionių rajono policijos komisariate buvo gautas I. O. pareiškimas dėl neteisėto veiksmo – savavaldžiavimo ir turto sugadinimo. Pareiškime buvo nurodyta, kad name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) ji gyveno ilgą laiką. 2025-05-05 namo savininkė V. D. savavališkai demontavo elektros skaitiklį, o 2025-05-09 atjungė elektros įvadą nuo stulpo iki namo. Nuo to laiko I. O. buvo priversta gyventi be elektros energijos kartu su dviem mažamečiais vaikais (gimusiais (duomenys neskelbtini) metais). Nepaisant to, kad dėl šių įvykių policija buvo kviesta kelis kartus (2025-05-05, 2025-05-09, 2025-06-13, 2025-07-11), situacija nebuvo išspręsta, savininkė ir toliau vykdė neteisėtus veiksmus. Vėliau savininkė, be jokio teismo sprendimo ar antstolio dalyvavimo, savavališkai išmėtė į lauką I. O. ir jos vaikų asmeninius daiktus, dėl ko buvo sugadinta ir prarasta dalis turto. Anot pareiškėjos, tuo V. D. padarė administracinį nusižengimą numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnio 1 dalyje.
2. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Švenčionių rajono policijos komisariato tyrėjas V. G. 2025-09-15 priėmė nutarimą, kuriuo, vadovaujantis ANK 565(1) straipsnio 1 dalies punktu, nutarė administracinio nusižengimo teiseną nutraukti (nepradėti). Nesutikdama su šiuo nutarimu I. O. pateikė skundą apylinkės teismui.
Žemesnės instancijos teismas
3. Skundžiama Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2026 m. sausio 30 d. nutartimi pareiškėjos I. O. skundas atmestas, konstatuojant, kad V. D. veiksmuose nenustatytas būtinas ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymis –veikimas tyčia, o tarp šalių kilęs ginčas dėl naudojimusi gyvenamuoju būstu, atsiskaitymų bei komunalinių paslaugų, turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
4. I. O. atstovas advokatas pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2026 m. sausio 30 d. nutartį bei Vilniaus apskrities VPK Švenčionių r. PK 2025-09-15 nutarimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai pavojingumo kriterijų siejo su turtinės žalos dydžiu ir galimybe ginčą spręsti civiline tvarka, kadangi ANK 518 straipsnio saugomas objektas yra ne turtiniai interesai, o teisėta ginčų sprendimo tvarka. Ir būtent dėl to, kad asmuo savavališkai perima valstybės funkciją spręsti ginčus, savavaldžiavimas yra pavojingas. Skunde nurodoma, kad byloje yra pateikti objektyvūs įrodymai, patvirtinantys, kad visi pareiškėjos skunde nurodyti veiksmai buvo realiai atlikti, t. y.: buvo išnešti pareiškėjos ir jos vaikų asmeniniai daiktai į lauką; buvo nupjauti elektros laidai ir atjungtas elektros įvadas; buvo pakeistos durų spynos, tokiu būdu faktiškai atimant pareiškėjai galimybę naudotis patalpomis. Šiuos faktus patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, fotonuotraukos, liudytojo parodymai ir kiti proceso metu surinkti duomenys, kurių teismas tinkamai neįvertino ir neanalizavo. Anot pareiškėjos, byloje nustatytas aktyvus, kryptingas ir sisteminis V. D. elgesys, kuriuo buvo savavališkai įgyvendinamos tariamos teisės, nesikreipiant į teismą dėl iškeldinimo ar teisėto naudojimosi patalpomis nutraukimo, atitinka savavaldžiavimo požymius. Taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai nagrinėjo klausimą, ar nuomotoja turėjo teisę nutraukti žodinį susitarimą, nors nagrinėjamoje byloje esminis vertinimo objektas turėtų būti ne sutarties nutraukimo teisėtumas, o nuomotojos pasirinktas teisių realizavimo būdas. Net jeigu būtų pripažinta, kad nuomotoja turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti susitarimą pagal atitinkamus CK straipsnius, tai nesuteikia jai teisės savarankiškai vykdyti faktinio iškeldinimo ar taikyti prievartines priemones. Faktiniai veiksmai - spynų pakeitimas, elektros laidų nupjovimas, elektros tiekimo inicijavimas nutraukimui, daiktų išnešimas iš patalpų – tai nėra sutarties nutraukimo teisiniai veiksmai, tai veiksmai nukreipti į priverstinį ir neteisėtą asmenų pašalinimą iš gyvenamųjų patalpų, be teismo sprendimo. Net ir pasibaigus nuomos santykiams, ginčas dėl patalpų atlaisvinimo sprendžiamas teismo tvarka, o ne privataus asmens savavališkais veiksmais. Teismo argumentas, kad po elektros atjungimo nuomininkas vėliau pasijungė elektros energiją kitu būdu, neturi jokios reikšmės vertinant V. D. veiksmų teisėtumą. Administracinės atsakomybės požiūriu vertinamas pats veiksmas – tyčinis elektros tiekimo nutraukimo inicijavimas ir infrastruktūros pažeidimas – o ne tai, ar nukentėjęs asmuo vėliau sugebėjo laikinai pašalinti pasekmes. Todėl CK normų citavimas nepaneigia savavališkų faktinių veiksmų buvimo ir nepagrindžia išvados, kad nuomotoja veikė teisėtu būdu. Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai savavaldžiavimo sudėties vertinimą susiejo su žalos faktu ir jos neva neįrodymu, nes savavaldžiavimo sudėtis egzistuoja būtent tais atvejais, kai veika padaroma nepadarant esminės žalos. Esminės žalos nebuvimas yra kvalifikuojantis požymis, leidžiantis veiką vertinti administracinės, o ne baudžiamosios atsakomybės kontekste, tačiau jis nėra savavaldžiavimo sudėties paneigimo pagrindas. Teismas, konstatuodamas, jog nebuvo pateikta duomenų apie sugadintą ar prarastą turtą, iš esmės nukrypo nuo ANK 518 straipsnio taikymo logikos ir nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kuri neturi lemiamos reikšmės veikos kvalifikavimui. Net ir nenustačius konkrečios turtinės žalos, byloje yra patvirtintas pats savavališkų veiksmų faktas – pareiškėjos daiktų išnešimas iš gyvenamųjų patalpų, spynų keitimas, t.t, nesilaikant teisės aktuose nustatytos ginčo sprendimo tvarkos, todėl šie veiksmai savaime atitinka savavaldžiavimo sudėties požymius, nepriklausomai nuo to, ar dalis daiktų vėliau buvo sunešta atgal. Nagrinėjamu atveju nuomotoja savavališkai pateko į gyvenamąsias patalpas, pakeitė spynas ir išnešė pareiškėjos daiktus, nesant teismo sprendimo dėl iškeldinimo, todėl V. D. veiksmai sudaro neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimo požymius.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į pareiškėjos atstovo advokato skundą, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Švenčionių rajono policijos komisariato vyr. tyrėjas nesutinka su skunde išdėstytais reikalavimais ir prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ANK 641 straipsnio nuostatų, tinkamai patikrino institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, išsamiai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, jų pakankamumą ir tarpusavio suderinamumą bei padarė motyvuotas išvadas, atitinkančias formuojamą teismų praktiką dėl savavaldžiavimo sudėties taikymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie savavališką ginčo sprendimą administracinės teisės prasme. Atsižvelgiant į tai, Institucijos nuomone, Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2026 m. sausio 30 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o apeliacinio skundo argumentai iš esmės kartoja jau įvertintas aplinkybes ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.
6. Atsiliepimu į pareiškėjos atstovo advokato skundą, V. D. nesutinka su pareiškėjos I. O. atstovo advokato apeliaciniu skundu. V. D. nurodo, kad su E. U. buvo susitarę, kad jis mokės už komunalines paslaugas, už suvartotą elektros energiją, vandenį, komunalines atliekas bei prižiūrės namą bei aplinką. 2024 metais V. D. E. U. pasakė, kad ieškotų kitos gyvenamosios vietos, kad išsikraustytų iš jos namų. Tarpusavio žodiniu susitarimu buvo sutarę, kad jie išsikraustys iki 2025 metų gegužės mėnesio, tačiau to nepadarė. Buvo kviesta policiją. E. U. vis žadėdavo, kad išsikraustys, tačiau to taip ir nepadarydavo. Policija buvo kviesta keletą kartų. Kadangi jie nemokėjo už suvartotą elektros energiją, susidarė skola ir iš „ESO“ ji gavo laišką, kad bus perduota antstoliams. V. D. sumokėjo skolą ir kreipėsi į „ESO“, kad atjungtų elektros energiją. Tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektra pajungė nuo vandentiekio bokšto. V. D. kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad elektrą pajungė be jos sutikimo, po ko elektra buvo atjungta. E. U. gavo elektros generatorių ir toliau gyveno jai priklausančiame name. Skolą buvo ir už suvartotą vandenį, nes nemokėta nuo 2023 m. gruodžio mėnesio. Buvo suvartota 73 m3 vandens, po to E. U. savavališkai nuėmė vandens skaitiklį. Už tai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ji gavo baudą, kurią pati ir sumokėjo. Taip pat nebuvo sumokėta už atliekų tvarkymą už 2025 metus. Ji sumokėjo 48 Eur. Ji pastoviai kviesdavo policiją, tačiau E. U. meluodavo, kad tuoj išsikraustys, bet vėl likdavo gyventi. 2025-07-11 ji atvažiavo į sau priklausančius minėtus namus (duomenys neskelbtini) su savo drauge, jos vyru, sese ir savo dukra. E. U. pamatęs juos iš karto išvažiavo. Jie iš vieno kambario surinko V. D. nepriklausančius daiktus: rūbus, kilimus, minkštą baldų kampą, rašomąjį stalą ir vaikų žaislus. Viską gražiai išnešė į lauką ir paliko kieme. Po to buvo kviesta policija ir policijos pareigūnai užfiksavo, kad jokie daiktai sugadinti nebuvo ir jokia žala nepadaryta. Po to E. U. visus daiktus sunešė atgal namo. Policijos pareigūnai paprašė, kad jie pasirašytų susitarimą dėl išsikraustymo ir E. U. pasirašė, kad iki 2025-07-19 išsikraustys. Vieną dieną atvažiavo į sodybą pasiimti savo daiktų, tačiau užeiti į pirtį, garažą, tvartą, ji negalėjo, nes viskas buvo užrakinta, o raktai pas E. U.. Jis buvo namuose, tačiau nesileido į kalbas ir durų neatidarė. Ji paprašė kaimyno, kad nupjautų spynas. Jis nupjovė ir ji pakeitė naujomis pirties, garažo ir tvarto spynas. Po kelių valandų kaimynė atsiuntė nuotraukas, kad E. U. nupjovė jos sudėtas spynas. Galiausiai 2025-07-19 jis išsikraustė, tačiau išnešė ir jai priklausančius daiktus.
Motyvuojamoji dalis
7. Apeliacinis skundas atmetamas
8. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje patikrina priimto nutarimo/nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.
Žemesnės instancijos teismas
9. Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pagal I. O.pareiškimą buvo atliekama ir vėliau nutraukta administracinio nusižengimo teisena dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, padarymo. I. O. atstovo advokato pateiktame apeliaciniame skunde nesutinkama su tokia proceso baigtimi, ginčijama apylinkės teismo nutartis, kuria paliktas galioti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Švenčionių rajono policijos komisariato tyrėjo V. G. 2025-09-15 nutarimas.
10. ANK 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Pagal ANK 518 straipsnį administracinę atsakomybę užtraukia savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta.
11. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs I. O. atstovo advokato skundo argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nutartį, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Švenčionių rajono policijos komisariato nutarimą ir pateiktą bylos medžiagą, konstatuoja, kad atliekant I. O.pareiškimo tyrimą jokie procesiniai pažeidimai padaryti nebuvo, o teisena nutraukta esant įstatyme numatytam pagrindui.
Žemesnės instancijos teismas
12. Kaip matyti, I. O. pateiktame pareiškime nurodė, kad V. D. priklausančiame name, adresu (duomenys neskelbtini) gyveno ilgą laiką. 2025-05-05 namo savininkė V. D. savavališkai demontavo elektros skaitiklį, o 2025-05-09 atjungė elektros įvadą nuo stulpo iki namo. Vėliau savininkė, be jokio teismo sprendimo ar antstolio dalyvavimo, savavališkai išmėtė į lauką jos ir jos vaikų asmeninius daiktus, dėl ko buvo sugadinta ir prarasta dalis turto. Taip pat I. O. teigė, kad buvo pakeistos durų spynos, dėl ko jai buvo atimta galimybė naudotis patalpomis. Tuo tarpu apklausiama V. D. nurodė, kad maždaug 2016 metais į jai priklausantį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), pagal žodinį susitarimą atsikraustė gyventi E. U. su savo motina T. B.. Buvo susitarę, kad E. U. mokės tik už komunalines paslaugas, už suvartotą elektros energiją, vandenį, komunalines atliekas bei prižiūrės namus ir aplinką. Po kelerių metų E. U. į minėtus namus atsivedė I. O., jiems gimė du vaikai. Po kurio laiko situacija pradėjo blogėti, t. y. E. U. nustojo prižiūrėti aplinką, namus, mokėti už sutartas paslaugas, todėl 2024 metais ji pasakė E. U., kad ieškotų kitos gyvenamosios vietos, kad išsikraustytų iš jos namų. Tarpusavio žodiniu susitarimu buvo sutarę, kad jie išsikraustys iki 2025 metų gegužės mėnesio, tačiau to nepadarė. Net keletą kartų buvo kviesta policiją ir E. U. vis žadėdavo, kad išsikraustys, tačiau to taip ir nepadarydavo. Kadangi jie nemokėjo už suvartotą elektros energiją, susidarė skola ir iš „ESO“ ji gavo laišką, kad bus perduota antstoliams. Ji sumokėjo skolą ir kreipėsi į „ESO“, kad atjungtų elektros energiją. Tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektrą pajungė nuo vandentiekio bokšto. V. D. kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad elektrą pajungė be jos sutikimo, po ko elektra buvo atjungta. V. D. nurodė, kad skola buvo susidariusi ir už suvartotą vandenį, nemokėta nuo 2023 m. gruodžio mėnesio. Buvo suvartota 73 m3 vandens, po to E. U. savavališkai nuėmė vandens skaitiklį. Už tai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ji gavo baudą, kurią pati ir sumokėjo. Taip pat nebuvo sumokėta už atliekų tvarkymą už 2025 metus – 48 Eur, kuriuos ji pati ir sumokėjo. Apklausiama V. D. pripažino, kad 2025-07-11 iš namų išnešė jai nepriklausančius daiktus: rūbus, kilimus, minkštą baldų kampą, rašomąjį stalą ir vaikų žaislus, tačiau tvirtino, kad viską gražiai išnešė į lauką ir paliko kieme, jokie daiktai sugadinti nebuvo ir jokia žala nepadaryta. Taip pat V. D. pripažino, kad pakeitė pirties, garažo ir tvarto spynas, nes atvykusi į sodybą negalėjo pasiimti savo daiktų. Taigi, šių duomenų pagrindu tyrėjo nutarime ir apylinkės teismo nutartyje buvo konstatuota, kad nėra pagrindo manyti, jog buvo padarytas ANK 518 straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas. Nors pareiškėja mano kitaip, tačiau apygardos teismas pritaria minėtų institucijų išvadoms, jog objektyvių duomenų, kurie leistų manyti, kad V. D.padarė minėtą administracinį nusižengimą, pateiktoje bylos medžiagoje nėra. Nagrinėjamu atveju nei tyrėjo nutarimo, nei apylinkės teismo teisėjos nutarties naikinti nėra teisinio pagrindo, o administracinio nusižengimo teisena buvo nutraukta pagrįstai. Vien tik tai, kad I. O.kitaip vertina susiklosčiusią situaciją, nesutinka su administracinio nusižengimo teisenos nutraukimu, nesuteikia pagrindo minėtų procesinių sprendimų pripažinti neteisėtais ir juos panaikinti.
13. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad namas, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybes teise priklauso V. D.. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos ir pateiktų paaiškinimų matyti, kad maždaug 2016 m. namo savininkė V. D. su E. U. sudarė žodinį susitarimą dėl jai priklausančio namo naudojimosi, t. y. leido šiame name gyventi E. U. su savo motina T. B., kurie pagal susitarimą, turėjo mokėti už komunalines paslaugas - suvartotą elektros energiją, vandenį, komunalines atliekas, bei prižiūrėti namus ir aplinką. Byloje nustatyta, kad V. D. priklausančiame name gyveno E. U. su savo drauge I. O., jų nepilnamečiais vaikais ir jo mama T. B.. Taip pat nustatyta, kad V. D. informavo E. U. 2024 m. rudenį, jog ketina parduoti namą ir prašė jį išsikraustyti iš namo iki 2025 m. pavasario, t. y. informavo apie žodinio susitarimo nutraukimą ir pareigą atlaisvinti namą. Tačiau iki numatyto termino E. U. ir kiti asmenys iš V. D. priklausančio namo neišsikraustė. Nors pateiktame skunde V. D. veiksmai, kaip savavaldžiavimas įvardijama tai, kad po to kai jie neišsikraustė prasidėjo neteisėti veiksmai – V. D. nupjovė elektros laidus ir atjungė elektros įvadą, tačiau apygardos teismas su tuo nesutinka. Visų pirma, pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog E. U. kurį laiką nevykdė susitarimo atsiskaityti už komunalinius mokesčius. Ir būtent dėl neapmokėtų sąskaitų bei susidariusių skolų už elektros energijos tiekimą, ESO informavo V. D., kad bus kreiptasi į antstolius dėl skolos išieškojimo, po ko V. D. kreipėsi į ESO dėl skolos apmokėjimo savo lėšomis ir elektros atjungimo. Kadangi šiuo atveju elektros energijos tiekimo nutraukimas buvo inicijuotas teisėtu pagrindu, t. y. per elektros energijos tiekėją dėl susidariusių skolų, o ne savavališkais pačios namo savininkės veiksmais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad V. D. savavaldžiavo ar/ir atjungiant elektrą pati atliko kokius nors savavališkus veiksmus.
14. Priešingai nei teigiama skunde, pareiškėjos nurodomų V. D. veiksmų – daiktų išnešimo, spynų pakeitimo, apygardos teismo vertinimu, taip pat nėra pagrindo vertinti kaip savavaldžiavimo administracinio nusižengimo kontekste. Kaip jau minėta, E. U., I. O. ir T. B. 2024 m. rudenį buvo žinoma, kad iki 2025 m. pavasario jie turės išsikraustyti. Tačiau iki numatyto termino jie neišsikraustė. V. D. parodė, kad ne kartą buvo kviesta policija ir E. U. vis žadėdavo išsikraustyti, bet vis likdavo gyventi toliau. Taigi, iš to kas išdėstyta, akivaizdu, kad E. U., tiek ir I. O. buvo žinoma, jog jie turi atlaisvinti patalpas, dėl susitarimo nevykdymo ne kartą bendravo su policijos pareigūnais, ir puikiai suprato, kad jie nebeturi teisės gyventi šiame name, tačiau to nepaisė. Nors pateiktame skunde nurodoma, jog V. D. turėjo kreiptis į teismą dėl iškeldinimo, tačiau, kaip minėta, V. D. veiksmai šiuo atveju negali būti vertinami kaip neteisėti. Dar kartą pažymėtina, kad V. D. jau 2024 m. rudenį informavo apie savo ketinimą parduoti namą ir prašymą atlaisvinti patalpas bei suteikė pakankamai laiko jiems susirasti kitą gyvenamąją vietą (iki 2025 m. pavasario), tuo tarpu E. U. (ir kiti asmenys) šiuose namuose gyveno iki 2025-07-19. Apygardos teismo vertinimu, priešingai nei teigiama pateiktame skunde, būtent I. O., nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos (žodinio susitarimo nutraukimo), savavališkai vykdė savo tariamą teisę gyventi minėtame name, todėl dėl veiksmų, kurių ėmėsi V. D., norėdama patekti į jai nuosavybes teise priklausantį namą ir juo naudotis, tame tarpe ir pasiimti savo daiktus, nors neabejotinai sukėlė I. O. (jos vaikams) nepatogumų, tačiau dėl šios susiklosčiusios situacijos iš esmės yra kalta pati I. O., kuri nesiėmė jokių veiksmų susirasti kitą gyvenamą vietą ir pasirinko likti gyventi aptariame name be teisėto pagrindo.
15. Sutiktina, kad savavaldžiavimas, kaip administracinis nusižengimas, sietinas su tikros ar tariamos savo teisės vykdymu nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadarant esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Visgi, šioje byloje jokios žalos, t. y. nei didelės nei nedidelės, kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams, faktas nebuvo nustatytas, todėl ir nėra pagrindo konstatuoti, jog V. D. veiksmuose yra ANK 518 straipsnio 1 dalyje numatyto savavaldžiavimo požymių. Tuo tarpu kiti skundo argumentai ir pateikiamas subjektyvus vertinimas, kad V. D. veiksmai vertintini kaip savavaldžiavimas, nepaneigia esminės bei pagrindinės skundžiamų procesinių sprendimų išvados, jog šiuo atveju tarp šalių, t. y. iš vienos pusės – I. O., iš kitos pusės – V. D., susiklostė civilinio pobūdžio ginčas, susijęs su naudojimusi gyvenamuoju būstu, komunalinių mokesčių nemokėjimu bei žodinio susitarimo nutraukimu. Tačiau tokie ginčai, kaip teisingai pažymėta skundžiamoje nutartyje, pagal savo teisinę prigimtį spręstini civilinio proceso tvarka, o ne taikant administracinę atsakomybę.
16. Pasisakant dėl pareiškėjos skundo argumentų, jog šiuo atveju buvo pažeista jos teisė į būsto neliečiamumą, pažymėtina, kad Konstitucijos 24 straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus būsto neliečiamumo principas. Konstitucine žmogaus būsto neliečiamumo garantija – žmogaus būsto saugumo nuo pašalinių įsibrovimo laidavimu yra užtikrinamos ir kitos asmens konstitucinės teisės ir laisvės. Tačiau teisę į būsto neliečiamybę turi tik tie asmenys, kurie teisėtai (pvz., nuosavybės teise, nuomos, subnuomos sutarties pagrindu) naudojasi šiuo būstu. Kaip minėta anksčiau, V. D. nuosavybės teise priklauso namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuriame pagal žodinį susitarimą, buvo leista gyventi E. U. su mama. Po kelerių metų pas E. U. atsikraustė I. O. ir jie susilaukė dviejų vaikų. Pastebėtina, kad V. D. jokio žodinio susitarimo dėl I. O. atsikraustymo nebuvo sudariusi, tačiau iš bylos duomenų galima spręsti, kad V. D. tam neprieštaravo. 2024 m. rudenį V. D. informavo E. U. apie žodinio susitarimo nutraukimą ir pareigą atlaisvinti namą iki 2025 m. pavasario. Suėjus šiam terminui, žodinis susitarimas dėl jai priklausančio namo naudojimosi nutrūko, todėl E. U., T. B., I. O. ir jos vaikai nebeturėjo teisės jame gyventi. Kadangi I. O. ir toliau gyvendama šiame name, tai darė be jokio teisėto pagrindo, t. y. neturėdama jokių teisių į ginčo būstą ir veikdama prieš savininkės valią, todėl teigti, jog šiuo atveju buvo padarytas I. O. būsto neliečiamumo pažeidimas, nėra jokio pagrindo.
17. Apibendrindamas visas pirmiau paminėtas aplinkybes ir pritardamas skundžiamos nutarties motyvams apygardos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą. Byloje esantys duomenys neleidžia V. D. veiksmuose konstatuoti ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių visumos, todėl administracinio nusižengimo teisena V. D. pagal paminėtą teisės normą buvo nutraukta teisėtai ir pagrįstai. Apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka ir apygardos teismas, pareiškėjos ir jos atstovo advokato apeliacinio skundo argumentai nepaneigia. Todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi ir 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2026 m. sausio 30 d. nutartį nepakeistą ir pareiškėjos I. O. atstovo advokato Dmitrijaus Bogdanovo apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.