- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-29
- Bylos Nr.
- 2S-266-585/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Skolininkas
- L. P.
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs skolininko L. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) AB SEB banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Skolininkas, įkeisto turto savininkas L. P. (toliau – ir skolininkas), užtikrindamas iki 2032-09-09 suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120070035097, 2007-12-11 įregistruotu Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė kreditoriui AB SEB bankas 1923,58 kv. m. ploto administracinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). To paties skolinio įsipareigojimo užtikrinimui įkeitimo lakštu Nr. 01220070035129, 2007-12-11 įregistruotu Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė nuomos teisę į 2,5548 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-02-21 nutartimi Nr. 1106,1104/2012 minėti įkeisti daiktai buvo areštuoti. Skolininkas buvo įspėtas, kad jeigu per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos nebus grąžinta skola kreditoriui, tai įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytinių arba perduoti kreditoriui administruoti, nutartis su įspėjimu skolininkui įteikta 2012-03-01.
Šalies argumentai
Kreditoriui pateikus pakartotinį prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo nurodant, jog hipoteka užtikrinta prievolė – 2007-09-10 kredito sutartis Nr. 1440718074258-A7 neįvykdyta, Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-04-30 nutartimi Nr. 1106,1104V/2012 prašymą tenkino ir nutarė iš skolininko išieškoti skolą: 1 078 846,39 EUR negrąžinto kredito, 35 907,86 EUR priskaičiuotų palūkanų, 31 164,50 EUR delspinigių, viso – 1 145 918,75 EUR, bei 139 Lt žyminio mokesčio išlaidų, 10 Lt už įspėjimo įteikimą bei 5 proc. procesinių metinių palūkanų skaičiuojant nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos (2012-04-26) iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą, t.y. priverstinai parduodant iš varžytynių įkeistą administracinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat areštuojant ir perduodant kreditoriui administruoti nuomos teisę į 2,5548 ha žemės sklypą, esantį ten pat.
Atskirajame skunde skolininko L. P. atstovas prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Nutarties neteisėtumą grindžia sekančiais argumentais. Pirma, skundžiama nutartis priimta neišnagrinėjus skolininko 2010-05-10 atskirojo skundo, kuriuo buvo prašoma panaikinti 2012-04-17 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį (šia nutartimi laikytas nepaduotu ir grąžintas L. P. atskirasis skundas dėl 2012-02-21 nutarties). Antra, kreditorius nepateikė teismui įrodymų, kad kredito sutartis yra nutraukta, o kreditoriaus pateiktas 2011-11-30 raštas Nr. 01.10.03-8209 nepatvirtina sutarties nutraukimo, kadangi jame nurodomas tik ketinimas ją nutraukti. Trečia, skolininkui pateiktame AB SEB bankas įspėjime nenurodyta, kokiu laikotarpiu susidarė 31 164,50 EUR delspinigiai, tuo apribojus skolininko teisę reikalauti taikyti įstatymo numatytą sutrumpintą ieškinio senatį netesyboms. Banko įspėjime taipogi nenurodyta, kokiu pagrindu skaičiuojamos 35 907,86 EUR palūkanos, o pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar tai palūkanos už pinigų skolinimą, ar už prievolės įvykdymo terminių praleidimą. Pasak apelianto, apylinkės teismas nesiaiškino ir netikrino, kokio dydžio procentine išraiška yra taikomos netesybos ir priskaičiuotos palūkanos, ar jos nėra neprotingai didelės, ir tokiu būdu buvo atimta iš skolininko galimybė įsitikinti, ar palūkanos ir netesybos yra pagrįstos, atitinkančios protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei šalių sudarytą sutartį. Ketvirta, apeliantas nurodė dėjęs visas pastangas tinkamam kredito sutarties įvykdymui – informavo banką apie laikinus finansinius sunkumus, apie aktyvias pirkėjo įkeistam turto paieškas ir kt. Skolininko nuomone, bankas nevykdė pareigos bendradarbiauti, atsisakė pakeisti sutartį, ėmėsi priverstinio skolos išieškojimo neišnaudojęs visų taikų bendradarbiavimo su kredito gavėju būdų (derybų ir kt.). Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, susijusių su kredito gavėjo kaip vartotojo teisų gynimu, nevertino ex officio vartojimo sutarties sąžiningumo aspektu ir tuo pažeidė kasacinio teismo formuojamą praktiką, kurioje vartotojų teisių gynimas vertinamas kaip viešas interesas, svarbus ne tik vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius AB SEB bankas prašo L. P. atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad apelianto atskirasis skundas dėl teismo 2012-02-21 nutarties, kuria areštuotas įkeistas turtas, nepriimta pastarajam nepašalinus trūkumų. Šiai nutarčiai įsiteisėjus 2012-04-17, kreditorius nepraleisdamas CPK 558 str. 2 d. nustatytų terminų, kreipėsi į teismą su pakartotiniu pareiškimu, kurį teismas tenkino skundžiama nutartimi. Apeliantas nepriimdamas jam siunčiamų dokumentų, sudarė sąlygas proceso vilkinimui. Apie sutarties nutraukimą bankas apeliantą informavo 2012-01-26 raštu Nr. 01.10.03-658, kuris jam buvo įteiktas 2012-02-08. Apeliantas painioja netesybų ir palūkanų sąvokas, kalbėdamas apie jų neteisėtumą, nenurodo, kokia suma paskaičiuota neteisingai ir kodėl, be to, nebando analizuoti sutarties sąlygų, nesinaudojo teise gauti iš banko paaiškinimus, nepagrįstai atskirajame skunde kelia klausimus, spręstinus tik ginčo teisenos tvarka. Savo 2011-5-19 rašte bankui skolininkas pats nurodė, kad neturi galimybės mokėti įmokų pagal kreditavimo sutartį, ir kad turi įkeistam turtui pirkėją už 2,5 mln. Lt. atsižvelgdamas į tai, bankas nutraukė sutartį ir inicijavo priverstinį skolos išieškojimą tik 2012m. vasario mėn.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamo teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.), todėl byla nagrinėtina vadovaujantis apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžiančiais atskirojo skundo argumentais.
Šio atskirojo skundo nagrinėjimui taikytinos CPK normos, galiojusios iki 2011-12-22 Nr. XI-1843 (Žin., 2002, Nr. 36-1340; 2011, Nr. 85-4126) priimto įstatymo (dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 542, 543, 544, 545, 551, 554, 566, 715, 744, 745, 746, 747 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir 546, 547, 548, 549, 550, 552, 553, 555, 556, 557, 558, 559, 560, 561, 562, 563, 564, 565, 567, 568, 569 straipsnių pripažinimo netekusiais galios) įsigaliojusio nuo 2012-07-01, kurio 34 str. 3 d., nustato, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtas išieškojimas vykdomas pagal procesines teisės normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pareiškimas šioje byloje paduotas dar iki buvusio teisinio reglamentavimo pakeitimo. Bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių nagrinėjimo tvarka ir sąlygos iki 2012-07-01 buvo nustatytos CPK XXXVI skyriuje, pagal kurio nuostatas įregistravus sutartinę hipoteką, jeigu skolininkas per hipotekos lakšte nustatytą terminą neįvykdo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo, hipotekos kreditorius turi teisę kreiptis į hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Tokio pareiškimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos buvo nustatytos CPK 558 str. Pagal šią teisės normą priverstinis skolos išieškojimas įforminamas dviem etapais: CPK 558 str. 1 d. pagrindu hipotekos kreditoriaus paduotas pareiškimas dėl skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo yra pagrindas įkeistam turtui areštuoti, o CPK 558 str. 2 d. numatytas hipotekos kreditoriaus pakartotinis kreipimasis su pareiškimu – pagrindas perduoti įkeistą ir jau areštuotą turtą realizuoti arba administruoti.
Apelianto teigimu, skundžiama nutartis yra neteisėta, nes priimta neišnagrinėjus skolininko atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-17 nutarties, kuriam pasak apelianto, nebuvo duota eiga. Bylos duomenimis nustatyta, kad apie 2012-02-21 nutartį Nr. 1106,1104/2012 dėl įkeistų turto arešto skolininkui buvo tinkamai pranešta 2012-03-01. Dėl šios nutarties skolininkas pateikė atskirąjį skundą, tačiau teismo 2012-03-14 nutartimi jam buvo nustatytas terminas per 14 d. nuo nutarties gavimo dienos pašalinti atskirojo skundo trukumus – pateikti rašytinį įrodymą, patvirtinantį 100 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą. L. P. šio teismo įpareigojimo neįvykdžius (šį faktą jis ir pats pripažįsta atskirajame skunde), teismas 2012-04-17 priėmė nutartį pareiškėjo atskirąjį skundą dėl 2012-02-21 nutarties laikyti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui. Skolininkui CPK nustatyta tvarka neapskundus minėtos nutarties dėl įkeistų daiktų arešto, ji įsiteisėjo, o kreditoriui per CPK 558 str. 3 d. numatyta terminą pateikus CPK 558 str. 2 d. nurodytą pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, jis buvo patenkintas priėmus skundžiamą nutartį. Akivaizdu, kad skolininkui 2012-04-17 nutartį apskundus tik 2012-05-10 (atskirajame skunde klaidingai nurodyta – 2010-05-10), jam nebuvo ir negalėjo būti duota eigos, nes jau buvo priimta 2012-04-30 nutartis. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina argumentą dėl 2012-03-14 nutarties gavimo tik 2012-05-07, nes apie tai nėra pateikta jokių įrodymų, be to, byloje dalyvaujantys asmenys, būdami suinteresuoti operatyviu procesu ir savo interesų gynimu bei teisių užtikrinimu, privalo patys domėtis bylos eiga. Tai reiškia, kad 2012-03-01 gavęs 2012-02-21 nutartį dėl turto arešto, ir ją apskundęs, apeliantas privalėjo domėtis savo skundo priėmimu, o ne laukti dviejų mėnesių, kol pasak jo, gavo 2012-04-17 nutartį, kuria atskirasis skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas. Tokių būdu, L. P. nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, realizuodamas savo procesines teises ir pareigas – nesidomėjo gaunama pašto korespondencija, nesiekė gauti duomenų apie paties pateikto atskirojo skundo (ne) priėmimą ir bylos eigą, tuo patvirtindamas, kad padėtis, kai nėra atliekami operatyvūs proceso veiksmai, yra jo tikslas, formaliais pagrindais skundžiant iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Apeliantas skundžiamos nutarties neteisėtumą motyvuoja ir netinkamu kreditavimo sutarties nutraukimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.192 str. 1 d. (suteikianti teisę hipotekos kreditoriui gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto) gali būti taikoma ir tais atvejais, kai pasibaigia pagrindinę prievolę numatanti sutartis, ją nutraukiant vienašališkai. Pagrindinę prievolę nustatanti sutartis turi būti nutraukta iki kreipimosi dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti išieškojimą privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukiant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-12-03 nutartis c.b. Nr. 3K-3-1151/2003). Hipotekos teisėjui tenka pareiga patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-241/2009; 2011-06-15 nutartis c.b. Nr. 3K-7-272/2011). Jei sutarties nutraukimą patvirtinančių įrodymų nepateikta arba iš pateiktų dokumentų matyti, kad sutartis nutraukta pažeidus imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir todėl toks sutarties nutraukimo sandoris yra niekinis (CK 1.178 str. 1 d., 1.80 str. 1 d.), pradėti priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto nėra pagrindo. Apeliantas sutarties nutraukimo netinkamumą grindžia nurodydamas, kad tokiu nutraukimu nelaikytinas kreditoriaus 2011-11-30 raštas Nr. 01.10.03-8209. Šis atskirojo skundo argumentas laikytinas visiškai nepagrįstu, kadangi tiek iš kreditoriaus pareiškimo turinio, tiek iš bylos medžiagos matyti, kad 2007-09-10 kredito sutartis Nr. 1440718074258-A7 nutraukta ne 2011-11-30 (pateikiant raštą Nr. 01.10.03-8209, kuriuo bankas įspėja skolininką apie ketinimą nutraukti sutartį), bet 2012-01-25 vadovaujantis CK 6.217 str. 1 d., 6.218 str. 1 p. bei šios sutarties Bendrosios dalies 5.2.p., ir apie tai skolininkui pranešta AB SEB bankas 2012-01-26 raštu Nr. 01.10.03-658, kuris jam buvo įteiktas 2012-02-08 (b. l. 40,41).
Anot apelianto, skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir dėl to, kad teismas nesiaiškino ir netikrino priskaičiuotų palūkanų bei netesybų dydžių sąžiningumo ir protingumo, netaikė vartotojo teisių ginančių teises normų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasacinis teismas, formuodamas bylų dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto praktiką, yra nurodęs, jog tuo atveju, kai tarp kreditoriaus ir skolininko sudaryta pagrindinė sutartis, kurios įvykdymas yra užtikrintas hipoteka įkeistu turtu, yra kvalifikuotina kaip vartojimo, tai hipotekos teisėjas ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo, yra sąžiningos (CK 6.188 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str., str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Vadovaujantis CK 1.39 str. 1 d., vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydamas sutartį, siekia fizinis asmuo. Bylos duomenys rodo, kad šalys sudarė kredito sutartį dėl 1 175 889,91 EUR suteikimo, kredito paskirtis nurodyta „(duomenys neskelbtini) įsigijimui“. Hipotekos lakšte nurodyti šio turto plotas – 1923,58 kv. m., įkainojimas – 4 400 000 Lt, įkeistos nuomos teisės - 100 000 Lt. Atsižvelgiant į už paskolą įsigyto objekto rūšį (administracinis pastatas), jo paskirtį (komercinę), dydį bei galimus naudojimo būdus, darytina išvada, kad paskolos suteikimas tokiam turtui įsigyti negali būti kvalifikuotas kaip vartojimo sandoris.
Dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su galimai netinkamu palūkanų bei delspinigių pagal kredito sutartį paskaičiavimu, pasakytina, kad skolininkas turi teisę ieškinine tvarka ginčyti kreditoriaus veiksmų teisėtumą ir sutartinių palūkanų bei netesybų dydį bei ginčo teisena prašyti pakeisti kreditavimo sutarties nuostatas. Faktinės aplinkybės dėl to, ar hipotekos kreditorius laikytinas pažeidusiu prievolę ir bendradarbiavimo pareigą, gali būti vertinamos, sprendžiant ginčą ieškinine tvarka, ir nėra vertinamos, vykdant priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto ne ginčo tvarka. Dėl šios priežasties nėra teisinio pagrindo atmesti kreditoriaus pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, nes apeliantas, būdamas suinteresuotas savo interesų užtikrinimu ir gynimu, turi ieškininės teisenos tvarka ginčyti hipotekos kreditoriaus veiksmų teisėtumą, ar prašyti pakeisti sutartines prievoles, bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą ne ginčo tvarka hipotekos kreditoriaus naudai iki ginčo teisenos bylos išnagrinėjimo.
Apygardos teismas nevertina kitų atskirojo skundo argumentų, susijusių su kredito sutarties šalių bendradarbiavimo tinkamumu ir pakankamumu, nes jie neturi teisinės reikšmės, vykdant išieškojimą ne ginčo tvarka hipotekos kreditoriaus naudai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas objektyviai ištyrė visas bylos nagrinėjimo dalykui teisiškai reikšmingas aplinkybes, jas teisingai įvertino ir priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą nutartį, ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo šios nutarties panaikinti ar pakeisti.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.