- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-10
- Bylos Nr.
- 1S-72-366/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-10608-2022-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Advokatai
- Vytautas Kupcikevičius, Vytatutas Kupcikevičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismas, pirmininkaujant Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Sigitas Bagdonavičius,
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs Š. A. gynėjo advokato Vytatuto Kupcikevičiaus skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria jam pratęsta taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 12 d. nutartimi Š. A., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kuri tęsiama iki šiol. Paskutinį kartą pratęsta Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. spalio 4 d. nutartimi.
Šalies argumentai
2. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi Š. A. gynėjas – advokatas V. Kupcikevičius pateikė skundą Panevėžio apygardos teismui, kuriuo prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį, kuria Š. A. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis.
2.1. Skunde nurodoma, kad asmuo, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – nesutinka su ilgalaikiu šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymu ir yra įsitikinęs, kad toliau galėtų gydytis ambulatoriškai ir būti stebimas pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis. Teigiama, kad Š. A. skirta priverčiamoji priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas, jam taikoma nuo 2022 m. rugsėjo 28 d., taigi, Š. A. laisvė yra suvaržyta jau 20 mėnesių.
2.2. Cituodamas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nurodo, kad Š. A. priverčiamoji medicinos priemonė taikoma už veiką, kuri laikoma nesunkiu tyčiniu nusikaltimu, taigi jo veika nėra labai pavojinga ar sunki. Motinos, prieš kurią smurtavo, jis yra atsiprašęs, ji jam atleido ir yra pasirengusi priimti pas save gyventi, rūpintis jo sveikata ir ambulatoriniu gydymu. Specialisto išvadoje nurodyta, kad Š. A. yra sąmoningas, teisingai orientuotas laike, vietoje ir savyje. Nors jo emocijos labilokos, paviršutiniškos, nuotaika lėkšta, mąstymas klampus, rigidiškas, tačiau elgesys skyriuje teisingas, impulsų kontrolė pakankama, jis dalyvauja profesinės reabilitacijos veiklose, psichologinėse intervencijose. Atkreipiamas dėmesys, kad per visą stebėjimo laikotarpį, nebuvo fiksuota jokio Š. A. agresyvaus, destruktyvaus elgesio, negatyvių nuostatų, impulsyvių reakcijų. Anot apelianto, neaišku, kodėl yra kiek padidinta, o tiksliau – vidutinė – jo pakartotinio smurto rizika.
2.3. Mano, kad esant tokioms aplinkybėms, tokiai Š. A. sveikatos būklei ir ypatingai, atsižvelgiant į jo padarytos veikos pavojingumą, nėra labai svarbių priežasčių, kurios leistų ilgalaikiai riboti jo laisvę, judėjimo laisvę, galimybes bendrauti su artimaisiais. Būtina įvertinti, kad sveikam žmogui padarius tokią nusikalstamą veiką, už kurią taikoma priverčiamoji medicinos priemonė Š. A., maksimali laisvės atėmimo bausmė galima tik iki dviejų metų, t. y. tiek, kiek Š. A. laisvė jau yra suvaržyta.
2.4. Anot apelianto, aukščiau nurodytas Š. A. asmenybės, psichinės būklės apibūdinimas, atsižvelgiant į tai, kad laikosi visų taisyklių, priima visas jam taikomas medikamentines ir nemedikamentines intervencijas, įgalina teismą padaryti kitokią išvadą, nei ji išdėstyta nutartyje, kad toliau jam gali būti taikoma švelnesnė priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Š. A. motina N. A. gali ir sutinka prižiūrėti sūnų ir juo rūpintis.
3. Teismo posėdyje gynėjas skundą palaikė, o prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Skundas tenkinamas.
5. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs komisijos išvados duomenis, atstovės paaiškinimus teisme ir smurto rizikos HCR-20 išvadą, kurioje nurodoma, kad Š. A. pakartotinio smurto rizika šiuo metu yra vidutinė, gali didėti nesilaikant paskirto gydymo sąlygų, esant psichinės ligos paūmėjimui, pripažino, kad Š. A. šiuo metu dar reikalingas tolimesnis stebėjimas ir gydymas tomis pačiomis, bendro stebėjimo sąlygomis, kadangi jo psichikos būklė išlieka be ryškesnės dinamikos, nepakankamai stabili – vyrauja jo mąstymo sutrikimai, įvykdytai neteisėtai veikai, todėl laiko, kad jo pavojingumas nepakankamai sumažėjęs. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes sprendė, kad teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis pratęsimo yra teisėtas ir pagrįstas. Tačiau, aukštesnės instancijos teismas tokiam sprendimui nepritaria.
6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą. Jokių kitų kriterijų ar sąlygų įstatymas nenumato.
7. Iš Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros 2024 m. kovo 8 d. išvados Nr. 114 matyti, kad gydytojų psichiatrų komisija, atlikusi Š. A. medicininę apžiūrą konstatavo, kad paciento psichikos būsena stebėjimo metu išliko be ryškesnės dinamikos. Klinikiniame vaizde vyrauja mąstymo sutrikimai, nepastovios emocijos, menkas socialinis supratingumas. Komisijos metu išvaizda tvarkinga, bendrauja gana noriai, palaiko akių kontaktą, įsitempęs, kiek nerimastingas. Orientacija savyje, vietoje ir laike nesutrikusi. Nuotaika lėkšta, epizodais distrofiška, emocijos paviršutiniškos, stokoja stabilumo, brandos, adekvatumo. Mąstymas lėtesnio tempo, konkretus, klampus, rigidiškas. Dėmesio koncentracija apsunkinta. Haliucinacijų neišklausta, vyrauja rezidualiniai kliedesiai, kurie struktūruotoje aplinkoje elgesiui įtakos neturi. Skyriuje elgesys formaliai teisingas, be ryškesnių konfliktų, impulsų kontrolė struktūruotoje aplinkoje pakankama. Bendravimas su kitais pacientais gana ribotas, daugiau formalus. Lanko užimtumo veiklas pagal sudarytą grafiką. Psichikos sutrikimui kritika labiau formali, įvykdytai neteisėtai veikai paviršutiniška, menkas socialinis supratingumas. Socialiniai ryšiai – bendrauja su motina, kuri sutinka rūpintis ir prižiūrėti pacientą. Gydytojų komisija, įvertinusi minėtas aplinkybes, rekomendavo priverstinį stacionarinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis tęsti.
8. Iš aptartų duomenų matyti, kad Š. A., kuris nepakaltinamumo būsenoje padarė nesunkų nusikaltimą, šiuo metu nėra agresyvus, destruktyvaus elgesio nefiksuota, negatyvių nuostatų, impulsyvių reakcijų nestebėta. Byloje yra pateiktas raštiškas motinos sutikimas rūpintis sūnumi ir prižiūrėti, kad būtų tinkamai tęsiamas gydymas ambulatorinėmis sąlygomis. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu nagrinėjamu atveju nėra pagrindo Š. A. toliau gydyti izoliuotą nuo visuomenės. Pažymėtina, kad pats asmuo priima medikamentines ir nemedikamentines intervencijas, todėl negalima daryti prielaidos, jog nesilaikys gydymo rekomendacijų, juolab, kad motina sutiko prižiūrėti Š. A. ir tęsti gydymą.
9. Aukštesnės instancijos teismas pastebi, kad priverčiamoji medicinos priemonė nėra bausmė, tai priverstinio gydymo priemonė, kurios taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenė nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek pati uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Be to, BK nuostatos reglamentuojančios bausmės ir priverčiamosios medicinos priemonės skyrimo tvarka ir trukme yra skirtingos ir jos negali būti tapatinamos.
10. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, įvertinus Š. A. psichinės sveikatos būklę bei jo pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, taip pat galimybę užtikrinti gydymą namų sąlygomis (tai, jog paskirtus vaistus vartoja noriai), skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad Š. A. pagrįstai pratęstas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, tačiau tai galima daryti ne stacionare, o ambulatorinėmis sąlygomis. Šiuo atveju tai yra pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Tokiu būdu skundžiama teismo nutartis naikintina ir priimtinas naujas sprendimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – Š. A. gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus skundą tenkinti.
Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. balandžio 12 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą: Š. A. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Nutartis neskundžiama.