Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį (už R. M. seksualinį prievartavimą 2009 m. pavasarį) laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 150 straipsnio 3 dalį (už R. M. seksualinį prievartavimą 2009 m. vasarą) laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams.

- pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (už D. U. seksualinį prievartavimą) laisvės atėmimu 5 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir R. L. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme, ir R. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

R. L. pagal BK 160 straipsnį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o pagal BK 233 straipsnio 3 dalį - išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Iš R. L. priteista: (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam R. M. - 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, šių lėšų tvarkytoja paskiriant nukentėjusiojo atstovę pagal įstatymą V. M.; (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam D. U. – 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, šių lėšų tvarkytoja paskiriant nukentėjusiojo atstovę pagal įstatymą J. U.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nuteistas už tai, kad 2009 metų pavasarį, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) mieste esančiuose (duomenys neskelbtini) soduose, prie kūdros, pasinaudodamas (duomenys neskelbtini) R. M., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl (duomenys neskelbtini), įkišo savo lytinį organą R. M. į (duomenys neskelbtini). Šiais veiksmais jis (duomenys neskelbtini) tenkino lytinę aistrą su (duomenys neskelbtini) nukentėjusiuoju R. M.;

be to, jis nuteistas už tai, kad 2009 metų vasarą, tiksliau nenustatytu laiku, E. R. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas R. M., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl (duomenys neskelbtini), įkišo savo lytinį organą R. M. į (duomenys neskelbtini). Šiais veiksmais jis (duomenys neskelbtini) tenkino lytinę aistrą su (duomenys neskelbtini) nukentėjusiuoju R. M.;

be to, jis nuteistas už tai, kad 2010 metų žiemą, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) gatvėje esančiame miške, pasinaudodamas (duomenys neskelbtini) D. U., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl (duomenys neskelbtini), nusismaukė savo kelnes, nusmaukė nukentėjusiojo D. U. kelnes ir kelnaites, po to rankomis lietė D. U. lytinius organus, įkišo savo lytinį organą į D. U. (duomenys neskelbtini). Šiais veiksmais jis (duomenys neskelbtini) tenkino savo lytinę aistrą su (duomenys neskelbtini) nukentėjusiuoju D. U.

Nuteistasis R. L. apeliaciniu skundu prašo iš naujo išnagrinėti jo baudžiamąją bylą. Teigia, jog jis yra nuteistas be įrodymų, tik pagal nukentėjusiojo R. M. parodymus. Nukentėjusiojo D. U. parodymai neištirti ir nepatikrinti, jo prašymai atlikti akistatas su nukentėjusiaisiais R. M. ir D. U. atmesti, o jis neišklausytas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 29 d. apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio ir priėmė nutartį: Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo metu iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 9 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 29 d. nutartį panaikino dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 369 straipsnio 3 dalis) pažeidimų ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje apeliantas nuteistasis R. L. prašė jo bylą grąžinti naujam tyrimui, nes ne visos aplinkybės ištirtos. Apelianto gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. L. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo nuosprendžiu, apeliaciniu skundu prašo jo baudžiamąją bylą išnagrinėti iš naujo ir tokį savo prašymą motyvuoja tuo, kad jis nuteistas be įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis pareiškė prašymą jo bylą grąžinti iš naujo tirti, nes ne visos aplinkybės ištirtos.

Tokie apelianto prašymai atmetami.

Tiek iš apeliacinio skundo turinio, tiek iš apeliacinės instancijos teisme duotų apelianto parodymų matyti, kad jis skundžia ir nesutinka tik su ta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuri susijusi su teismo išvadomis dėl jo kaltės įvykdžius seksualinius prievartavimus. Apeliantas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl jo išteisinimo pagal BK 160 straipsnį bei BK 233 straipsnio 3 dalį neginčija ir neskundžia.

Apeliantas, nesutikdamas su jo nuteisimu už R. M. ir D. U. seksualinius prievartavimus, teigia, kad jis nuteistas tik pagal nukentėjusiojo R. M. parodymus. Nukentėjusiojo D. U. parodymai neištirti ir nepatikrinti, jo prašymai atlikti akistatas su nukentėjusiaisiais atmesti, o jis neišklausytas.

Šie apelianto skundo teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo (R. L.) kaltės padarius jam inkriminuotus seksualinius prievartavimus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nuosprendį pagrįsti vien nukentėjusiojo, kurio asmenybė nėra įslaptinta, parodymais, jeigu jie gauti teisėtais būdais, išnagrinėti ir patikrinti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 2 dalis). Aptariamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, jo kaltė seksualiai prievartavus R. M. ir D. U. yra grindžiama ne tik nukentėjusiojo R. M. parodymais, bet ir kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais bei skundžiamame nuosprendyje aptartais ir įvertintais įrodymais. Tokie įrodymai yra nukentėjusiojo R. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, liudytojo E. R. parodymai, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktai, parodymų patikrinimo vietoje ir įvykio vietos apžiūros protokolai ir kt. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti paminėtais įrodymais.

Apeliantas skunde teigia, jog jis nebuvo išklausytas. Toks apelianto teiginys neatitinka tikrovės. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. L. buvo ne kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, jo parodymai buvo patikrinti įvykio vietoje. R. L. buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, kur davė parodymus, atsakinėjo į teismo, proceso dalyvių užduodamus klausimus (2 t., 120-121 b. l.). Visi nuteistojo duoti parodymai pirmosios instancijos teisme buvo ištirti, palyginti tarpusavyje ir kitų bylos duomenų kontekste, ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarti bei įvertinti. Apeliacinės instancijos teisme nuteistajam taip pat buvo suteikta galimybė duoti parodymus, tačiau jis jokių naujų aplinkybių nenurodė, tik pakartojo savo apeliacinio skundo argumentus (2 t. 303 b.l.). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, jo teisė duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes jam buvo užtikrinta ir jis buvo išklausytas.

BPK įtvirtintų įrodymų leistinumo ir jų vertinimo principai suponuoja tai, kad asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nukentėjusysis R. M. buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme ir nuteistojo bei jo gynėjo akivaizdoje davė R. L. kaltinančius parodymus (2 t., 116-118 b. l.). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats nuteistasis neneigia kartu su nukentėjusiuoju R. M. uostęs klijus ir turėjęs su juo (duomenys neskelbtini) sąlytį, tačiau teigia, jog tai įvyko prašant R. M. Tokie apelianto teiginiai paneigti nukentėjusiojo R. M. iš esmės vienodais ir nuosekliais parodymais, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadomis, kuriose konstatuota, kad R. M. gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, jo dalyviai, jų veiksmai) ir duoti apie tai parodymus. R. M. atminties procesų sutrikimų, taip pat padidintas įtaigumas ar polinkis fantazuoti nenustatytas (1 t., 91-94 b. l.). Nukentėjusiojo R. M. parodymus apie E. R. namuose prieš jį atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus be paties nukentėjusiojo parodymų ir minėtų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadų, patvirtina liudytojo E. R. parodymai. Šis liudytojas pirmosios instancijos teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jis savo namuose matė kaip R. L. ir R. M. stovėjo ir R. L. buvo nusismaukęs kelnes ir kad tai pamatęs jis apsisuko ir išėjo į tėvų kambarį (2 t., 173-174 b. l.). Nukentėjusiojo R.M. atstovė pagal įstatymą V. M. teisme parodė, kad jai buvo žinoma, jog R. M. kartu su R. L., D.U., P. D. uostydavo klijus. Sūnus jai papasakojo, kad jam būnant apsiuosčius klijų, R. L. kelis kartus jam kišo savo lytinį organą į (duomenys neskelbtini) (2 t., 119 b.l.). Šių įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad R. L. 2009 metų pavasarį ir vasarą, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) būdu tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiuoju R. M.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis D. U. pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas, tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, šio nukentėjusiojo parodymai teisme buvo ištirti. Nukentėjusysis D. U. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur jis davė nuteistąjį R. L. kaltinančius parodymus (t. 1, b. l. 116-117), šie jo parodymai buvo paskelbti teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 174), todėl tokie nukentėjusiojo parodymai pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies nuostatas turi įrodomąją galią ir teismas pagrįstai jais rėmėsi įrodant R. L. kaltę dėl D. U. seksualinio prievartavimo. Nukentėjusysis D. U. savo parodymus apie patirtą seksualinę prievartą patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (1 t., 119-121 b. l.). Nukentėjusiojo D. U. parodymus patvirtino nukentėjusysis R. M., kuris parodė, kad jiems prisiuosčius klijų, R. L. nusimovęs kelnes ir kelnaites kišo savo lytinį organą D. U. (2 t., 116-118 b. l.). Nukentėjusiajam D.U. atliktoje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadoje konstatuota, kad D. U. atminties procesų ženklių sutrikimų nenustatyta, taip pat jam nenustatytas padidintas įtaigumas ar polinkis fantazuoti. D. U. gali teisingai suvokti konkrečias faktines aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. Negauta nei subjektyvių, nei objektyvių duomenų apie D. U. sąmoningai neteisingai papasakotas įvykio aplinkybes; jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu atitinka jo patirtį, žodyną, išsilavinimą, išgyvenimus bei gyvenimo patirtį (1 t., 125-127 b. l.). Aptarti įrodymai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nukentėjusiojo D. U. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus ir pagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija aplinkybių, kurios duotų pagrindą abejoti nukentėjusiųjų D. U. ir R. M. parodymais ar juos vertinti kitaip nei įvertino pirmosios instancijos teismas, nenustatė.

Nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo patenkintas jo prašymas atlikti akistatas su nukentėjusiaisiais R. M. ir D. U. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, kad tam tikro veiksmo atlikimas yra būtinas. Atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis). Kokius tyrimo veiksmus vienoje ar kitoje baudžiamojoje byloje būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas. Tai reiškia, jog šioje byloje prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas nemanė, kad byloje būtina atlikti apelianto minimas akistatas su nukentėjusiaisiais. Antra vertus, nukentėjusysis R. M. buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme ir davė parodymus nuteistojo ir jo gynėjo akivaizdoje, nuteistasis turėjo galimybę užduoti nukentėjusiajam klausimus. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad šia galimybe pasinaudojo nuteistojo gynėjas (2 t., 116-118 b. l.). Apklausinėjant nukentėjusįjį D. U. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, apklausoje dalyvavo nuteistojo gynėjas ir jis uždavinėjo klausimus šiam nukentėjusiajam. Nuteistajam ir jo atstovei pagal įstatymą nukentėjusiojo apklausos protokolas buvo perkaitytas, R.L. klausimų nukentėjusiajam nepateikė (1 t., 116-117 b. l.). Aptartos aplinkybės rodo, jog nuteistojo R. L. teisė į gynybą buvo užtikrinta.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė pagrįstą išvadą, kad R. L. seksualiai prievartavo R. M. ir D. U. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo R. L. nusikalstamoms veikoms teismas taikė tinkamus baudžiamuosius įstatymus – 150 straipsnio 4 dalį už R. M. seksualinį prievartavimą 2009 m. pavasarį, BK 150 straipsnio 3 dalį už R. M. seksualinį prievartavimą 2009 m. vasarą bei BK 150 straipsnio 4 dalį už D. U. seksualinį prievartavimą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad aptariamos R. L. nusikalstamos veikos kaltinamajame akte buvo kvalifikuotos kaip (duomenys neskelbtini) R. M. ir D. U. išžaginimas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, nors jų aprašymas atitiko nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje. Tokia kaltinamajame akte pateikta R. L. veikų kvalifikacija nėra teisinga, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kaltinamajame akte ir paskutiniame pranešime apie įtarimą nurodytos faktinės bylos aplinkybės nesiskyrė, o skyrėsi tik faktinių aplinkybių vertinimo teisinė dalis, t. y. padarytos veikos kvalifikacija, teisėjų kolegija tokio kaltinamojo akto trūkumo nepripažįsta BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimu ir nelaiko įtariamojo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, suvaržymu.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam R. L. už aptartų nusikalstamų veikų padarymą paskirtos teisingos, BK 41, 54, 61, 91 straipsnių reikalavimus atitinkančias, bausmės ir laikyti šias bausmes aiškiai per griežtomis nėra įstatyminio pagrindo.

Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs R. L. tinkamas bausmes už atskirus jo padarytus nusikaltimus ir jas tinkamai subendrinęs pagal BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas bausmių subendrinimo taisykles bei paskyręs teisingą subendrintą bausmę, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-06-21 nuosprendžiu paskirta bausme ir paskyrė neteisingą galutinę subendrintą bausmę, t. y. netinkamai taikė BK 63 straipsnyje numatytas bausmių subendrinimo taisykles. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (bendrosios dalies) pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai), taip pat tikslinama bausmės pradžia ir į bausmės laiką įskaitytinas R. L. suėmime išbūtas laikas bei bausmės dalis atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

BK 63 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad pagal šio straipsnio (BK 63 straipsnio) taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

Aptariamoje byloje nustatyta, kad iki nuosprendžio priėmimo šioje byloje, nuteistasis R. L. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, už kurį jis buvo nuteistas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-06-21 nuosprendžiu. Todėl pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu R. L. paskirtą subendrintą bausmę pagrįstai subendrino su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-06-21 nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme, tačiau teismas, bendrindamas šias bausmes pagal BK 63 straipsnio 4 dalyje numatytą bausmių subendrinimo taisyklę ir nuteistajam paskirdamas galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 6 metams 6 mėnesiams, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistajam paskyrė netinkamą galutinę subendrintą bausmę.

R. L. padarytas nusikaltimas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, už kurį jis buvo nuteistas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-06-21 nuosprendžiu priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), o nusikaltimai, už kuriuos R. L. nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu priskiriami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 ir 6 dalis), todėl R. L. taikant BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas ir skiriant galutinę subendrintą bausmę, teismas privalėjo vadovautis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatomis, numatančiomis, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius. Todėl skundžiamo teismo nuosprendžio dalis dėl R. L. paskirtos galutinės subendrintos bausmės keistina ir R. L. skundžiamu nuosprendžiu ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-06-21 nuosprendžiu paskirtos bausmės bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, nustatant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 metams.

Kadangi nuosprendį pakeitus švelnėja R. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė, todėl laikytina, kad jo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalį dėl R. L. galutinės subendrintos bausmės paskyrimo, jos pradžios skaičiavimo ir į bausmės laiką įskaitytino laikotarpio, pakeisti:

Panaikinti BK 63 straipsnio 4 dalies pritaikymą ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, R. L. už nusikaltimų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, padarymą paskirtą subendrintą bausmę, apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, subendrinti su bausme, paskirta Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. nuosprendžiu, ir nustatyti R. L. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

Šios bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2012 m. gruodžio 21 d.

Į bausmės laiką įskaityti R. L. suėmime nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. išbūtą laiką bei bausmę iš dalies atliktą pagal Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. nuosprendį, nuo 2010 m. spalio 4 d. iki 2011 m. rugsėjo 2 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.