Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, susipažinusi su N. M. skundu

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisme 2014 m. liepos 21 d. gautas N. M. (toliau – pareiškėja) skundas, kuriame pareiškėja prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. S2-1014 „Dėl neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios informacijos knygoje „Gintarinė širdis“ ir juo Lietuvos edukologijos universitetui pateiktą įpareigojimą knygą platinti iš esmės apribojant jos platinimą tikslinei auditorijai pripažinti negaliojančiu (kaip skunde); 2) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. G-190/S-244; 3) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Skundą atsisakytina priimti, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Pareiškėja skundžia teismui Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. S2-1014 „Dėl neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios informacijos knygoje „Gintarinė širdis“. Prie skundo pridėta šio akto kopija. Šis Kultūros ministerijos aktas skirtas Lietuvos edukologijos universitetui, tačiau juo nedaromi jokie galutiniai viešojo administravimo procedūros sprendimai, nes juo tik prašoma Lietuvos edukologijos universiteto imtis Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ŽEIT) 2014 m. balandžio 8 d. rašte Nr. G-190/S-244 nurodytų priemonių, siekiant apriboti neigiamą poveikį nepilnamečiams iki 14 metų darančios informacijos, esančios knygoje, skleidimą, ir informuoti Kultūros ministeriją apie šių priemonių vykdymą, t. y. privalomas nurodymas nėra duodamas. Skundžiamas ŽEIT 2014 m. balandžio 8 d. raštas Kultūros ministerijai yra ekspertų nuomonės perdavimas Kultūros ministerijai ir ŽEIT pasiūlymas, kaip reikėtų platinti ekspertų įvertintą knygą.

Iš prie skundo pridėtų priedų matyti, kad knyga, dėl kurios priimti du skundžiami raštai, išleista pagal tarp Kultūros ministerijos ir Lietuvos edukologijos universiteto 2013 m. gegužės 6 d. sudarytą sutartį Nr. LE 13/063, pareiškėja nėra šios sutarties šalimi.

Atsižvelgiant į skundo esmę ir skundžiamų dokumentų turinį daroma išvada, kad, pirma, šie dokumentai nėra galutiniai administracinės procedūros sprendimai, kurie sukelia kokius nors padarinius knygos leidėjui VšĮ Lietuvos edukologijos universitetui, antra, pareiškėja santykiuose tarp Kultūros ministerijos ir VšĮ Lietuvos edukologijos universiteto iš viso nedalyvauja, todėl Lietuvos edukologijos universitetui teikiamos rekomendacijos neįtakoja pareiškėjos teisių ir pareigų.

Pareiškėja skundžia viešojo administravimo institucijų aktus, tačiau viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai ir ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose, taip pat ne bet koks subjektas gali kreiptis dėl tokių aktų nuginčijimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Pareiškėjos skundžiami raštai nėra administraciniai aktai, skirti pareiškėjai, nes jie nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių jos teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje (ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis). Vienas skundžiamų raštų yra rekomendacinio pobūdžio, tarpinis prašymas imtis priemonių, skirtas VšĮ Lietuvos edukologijos universitetui, kitame pateikiama ekspertų nuomonė ir institucijos pasiūlymas. Iš vieningos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant skundo priėmimo klausimą akivaizdu, kad skundžiami raštai jokių teisinių pasekmių nesukelia ne tik pareiškėjai, bet ir knygos leidėjui, kuriam tik pateikiama rekomendacija, prašymas imtis priemonių, ir leidėjas spręs, kaip elgtis toliau, galimai įvertins sutarties sąlygas, nustatytas sutartimi tarp leidėjo ir Kultūros ministerijos, ir tik leidėjui priėmus atitinkamą sprendimą toks sprendimas gali įtakoti pareiškėjos teises ir teisėtus interesus. Šiuo metu dar nėra jokio galutinio sprendimo, įtakoto viešojo administravimo institucijų sprendimais. Net paraišką projekto finansavimui (knygos leidybai) pateikė ne pareiškėja, o VšĮ Lietuvos edukologijos universitetas (2012 m. gruodžio 6 d. paraiška). Todėl skundžiami raštai negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, o skundą atsisakytina priimti nagrinėti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl skundą padavusiam asmeniui teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Be to, pareiškėja neturi reikalavimo teisės santykiuose tarp Kultūros ministerijos, ŽEIT ir VšĮ Lietuvos edukologijos universiteto. Pareiškėja nenurodo, kokią tiesioginę įtaką būtent pareiškėjos teisėms ir pareigoms daro skundžiami aktai, taip pat nenurodo, kokie teisiniai santykiai sieja pareiškėją ir VšĮ Lietuvos edukologijos universitetą ar jo leidyklą „Edukologija“. Jeigu tokie santykiai yra susiklostę, pareiškėja savo teises (kad knyga būtų platinama pareiškėjos norimu būdu) gali ginti bendrosios kompetencijos teisme.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundą atsisakytina priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Atsisakius priimti skundą, sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas (ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 3 punktas). ABTĮ 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 42 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 149 straipsniu teisėja

nutarė:

Atsisakyti priimti pareiškėjos N. M. skundą, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Nutarčiai įsiteisėjus, skundą ir 100 Lt žyminį mokestį grąžinti pareiškėjai.

Dėl nutarties per 7 dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti paduotas atskirasis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.