Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-04-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-125-562-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-15
Bylos Nr.
1A-125-562-2014
Teisminio proceso Nr.
1-57-1-02027-2012-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rosita Patackienė (pirm.), Regina Pocienė, Vladislavas Lenčikas
Kaltinamasis
A. L.
Advokatai
Kristina Sandaraitė-Butvilienė
Kategorijos

Pranešėja R. Patackienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-125-562/2014

Teisėja L. Tarčevskaja Teisminio proceso Nr. 1-57-1-02027-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.20.5.; 2.4.6; 2.4.7 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Rositos Patackienės,teisėjų Reginos Pocienės, Vladislavo Lenčiko,sekretoriaujant Daivai Mintautaitei, Aleksandrui Zujevui,dalyvaujant prokurorei Audronei Pupeikienei,išteisintajam A. L.,advokatėms Kristinai Sandaraitei-Butvilienei, Elenai Žilėnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Audronės Pupeikienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 235 straipsnio 1 dalį, byloje nesant įrodymų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d.

Nuspręsta išteisintajam A. L. kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. buvo kaltinamas pagal BK 235 str. 1 d. tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju davė melagingus parodymus, tai yra, kad jis: 2012-10-23, nuo 10.31 val. iki 11.44 val., Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariate, 311 kabinete, esančiame adresu Vilnius H.Manto gt. 4, ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 12-1-2697-11 apklausiamas liudytoju, pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus apie tai: kad pažymą apie jo dukters M. L. gimimo faktą išrašė D. J. praėjus vienai valandai po kūdikio gimimo namuose adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje; kad žmonai E. L. pagimdžius M. L. jis nukirpo virkštelę, ją perrišo siūlu bei kartu su žmona E. L. apžiūrėjo gimusią placentą; kad D. J. ginekologiškai apžiūrėjo žmoną; kad jis nepažįsta J. I. Š. ir jai neskambino 2011-06-28 23.41 val., 23.44 val., kas neatitinka ikiteisminio tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, kad A. L. pareikštas kaltinimas dėl melagingo liudijimo apie aplinkybes, kurios ikiteisminiame tyrime dėl gimdymų namuose (Nr. 12-1-2697-11) nėra nustatytos bent jau tais duomenimis, kuriais kaltinimas yra grindžiamas. Šių aplinkybių nustatymas arba nenustatymas yra ikiteisminio tyrimo Nr. 12-1-2697-11 dalykas, o A. L. liudijimas pastarojoje byloje tėra faktinis duomuo, kuris gali būti teisiškai įvertintas tik kartu su apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimu šiuo metu ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-2697-11 įtariamiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 10 d. nuosprendžiu išteisino A. L. pagal BK 235 str. 1 d., byloje nesant įrodymų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d. (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė Audronė Pupeikienė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. L. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d., ir skirti jam 15 MGL dydžio baudą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas neišsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, neištyrė visų įrodymų.

Apeliantė pažymi, kad teismas nuosprendyje konstatavo, jog D. J. liudytojos procesinis statusas byloje dėl A. L. pareikšto kaltinimo buvo negalimas, nes D. J. jau buvo pareikšti įtarimai, susiję su pažymėjimu apie M. L. gimimą išdavimu. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. J. nebuvo verčiama duoti parodymų prieš save, jos apklausa filmuota, įrašas su baudžiamąja byla pateiktas teismui, teisme ji sutiko duoti parodymus apie tiriamas bylos aplinkybes. Be to, ikiteisminio tyrimo, atlikto A. L. atžvilgiu pagal BK 235 str. 1 d., metu ji buvo apklausta praėjus gerokai laiko po to, kai ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-2697-11 ji jau buvo apklausta apie tyrimui reikšmingas aplinkybes, jos parodymai reikšmingi patvirtinant ar paneigiant tam tikrus faktus, siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje. Pasak apeliantės, teismas pažymėjo, jog iš D. J. apklausos protokolų, surašytų ikiteisminio tyrimo metu, D. J. apklausos teismo metu (teismo posėdyje D. J. išaiškintas BPK 80 str. 1 p. numatytas draudimas apklausti ją liudytoja, taip pat galimybė tai atlikti tik jos sutikimu), šios liudytojos apklausos tikslas buvo nustatyti faktus, t. y. ar A. L. pažįsta J. I. Š., ar jie buvo susitikę, jei taip, tai kokiomis aplinkybėmis. Taip pat, anot prokurorės, D. J. parodymuose atsispindi ir duomenys, kuriuos gali pateikti tik medicininį išsilavinimą turintis žmogus (D. J. turi medikės išsilavinimą), galintis patvirtinti arba paneigti tam tikrus faktus, reikšmingus ikiteisminiam tyrimui, t. y. kaip yra atliekamas gimusio vaiko svėrimas ir matavimas, kokiu tikslumu tai gali padaryti medikas ir paprastas žmogus ir kt. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 12-1-2697-11 D. J. gerokai anksčiau buvo paaiškinusi pažymos, patvirtinančios M. L. gimimo faktą, išdavimo aplinkybes, šioje byloje liudytoja nedavė parodymų apie jos pačios padarytą nusikalstamą veiką ir jos parodymai teisme turėjo būti vertinami. Apeliantė pažymi, kad D. J. savo parodymus patvirtino akistatos su A. L. metu, užduodama pastarajam klausimus, atsakymai į kuriuos akivaizdžiai patvirtino, jog A. L. apklausiamas liudytoju davė akivaizdžiai tikrovės neatitinkančius parodymus. Prokurorė nurodo, kad baudžiamojoje byloje užfiksuoti šios liudytojos parodymai patvirtinti kitais tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, todėl jie turi būti vertinami kaip patikimi, tiesą atspindintys ir kaltinamojo A. L. duotus parodymus paneigiantys duomenys.

Apeliantė taip pat pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju A. L. buvo apklausiamas apie jam žinomus kitų asmenų veiksmus, kitas svarbias aplinkybes siekiant nustatyti objektyvią tiesą. Pasak prokurorės, apklausos metu jam nebuvo užduoti klausimai, į kuriuos atsakius būtų gauti duomenys, galintys būti pagrindu įteikti jam pranešimą apie įtarimą, jį kaltinti. Liudytojas davė parodymus apie savo vaikų gimimo aplinkybes, gimdyme dalyvavusius asmenis, t. y. ar gimdyme dalyvavo žmogus, turintis specialių medicininių žinių, konkrečiu nagrinėjamu atveju J. I. Š., apie vaiko gimimo faktą patvirtinančio pažymėjimo išrašymo laiką ir kitas aplinkybes. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad A. L. parodymuose nebuvo prieš save liudijimo požymių, nes liudytojas buvo apklausiamas apie kitų asmenų, susijusių su jo šeimos įvykiais, veiksmus. Prokurorė pažymi, kad A. L. apklausa, kuomet jis buvo apklausiamas liudytoju apie ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes, buvo filmuojama, vaizdo įrašas teismui buvo pateiktas kartu su baudžiamąja byla, jame akivaizdžiai matyti, jog A. L. neverčiamas duoti parodymų, liudyti ir pan., tačiau teismas neišsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, neištyrė visų įrodymų, kas leidžia pagrįstai teigti, jog teismas nesusipažino su jam pateikta vaizdo medžiaga. Apeliantė nurodo, kad A. L. davė parodymus apie žmonos gimdymo aplinkybes, atsakė į klausimą ar gimdyme dalyvavo kiti asmenys, išskyrus jį ir žmoną, vaiko gimimo faktą patvirtinančios pažymos išdavimo aplinkybes. Pasak prokurorės, šiuo atveju jo duoti parodymai neatitiko tikrovės, kas buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu ir įvertinta, nes A. L. duotus parodymus paneigė kiti objektyvūs faktiniai duomenys, gauti ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantė mano, kad apylinkės teismo argumentas, jog būdami tiesioginiais gimdymo namuose dalyviais, kūdikio tėvai dėl eskaluoto ir visuomenei piršto iš esmės neigiamo požiūrio į gimdymą namuose, ikiteisminiame tyrime liudijo įbauginti galimų įtarimų kokia nors įstatymo uždrausta veikla, pagrįstai leidžia teigti, jog kiekvienu atveju asmenys, apklausiami apie visuomenės informavimo priemonių susidomėtus įvykius, turi teisę nesakyti tiesos, t. y. sąmoningai meluoti, ir tai būtų galima traktuoti kaip savisaugos instinkto poveikyje duotus parodymus, tokiu būdu išvengiant atsakomybės.

Apeliantė taip pat pažymi, kad liudytojos D. J. parodymai, tyrėjos G. O. D. tarnybinis pranešimas, tyrėjo V. K. išklotinių analizė yra itin svarbūs bylai teisingai išspręsti, tačiau teismas juos netinkamai įvertino, nors jie atitinka įstatymo keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad visi šie duomenys surinkti baudžiamojo proceso kodekse numatyta tvarka. Prokurorė nurodo, kad vertinant įrodymus svarbu laikytis įrodymų vertinimo sąlygos ­vertinti ne kiekvieną įrodymą atskirai, bet jų visumą, ko, pasak prokurorės, teismas, priimdamas A. L. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nesilaikė. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad įrodymais baudžiamajame procese gali būti ne tik BPK, bet ir kitų įstatymų pagrindu gauti duomenys. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys ir tik tokie duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Anot prokurorės, jei duomenys būtų gauti įstatyme nenumatytu būdu arba pažeidžiant įstatyme numatytą duomenų gavimo tvarką ir, jei dėl jų patikimumo kyla abejonių, kurių negalima pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus arba būtų atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, tik tuomet jie nepripažįstami įrodymais. Prokurorė nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismas tokių aplinkybių nenustatė, todėl nepagrįstai tyrėjos G. O. D. tarnybinio pranešimo, tyrėjo V. K. išklotinių analizės, Liudytojos D. J. parodymų nepripažino įrodymais ir jų nevertino.

Apeliantė pažymi, kad nagrinėjamu atveju tyrėjos G. O. D. tarnybinis pranešimas, tyrėjo V. K. išklotinių analizė, liudytojos D. J. parodymai - patikimi ir tinkami nustatyti byloje įrodinėtinas aplinkybes duomenys. Pasak prokurorės, įpareigojimas įsitikinti duomenų patikimumu taikytinas visiems be išimties duomenims (įrodymams), kuriais potencialiai gali būti grindžiamas nuosprendis. Įsitikinti duomenų (įrodymų) patikimumu įpareigoja įrodinėjimo tikslas ir baudžiamojo proceso paskirtis. Kiekvienu atveju teismas turi įsitikinti, kad byloje esantys duomenys yra surinkti pažeidžiant BPK nustatytas įrodymų rinkimo nuostatas ir tai savo akte motyvuoti, kas, anot prokurorės, nagrinėjamu atveju nebuvo teismo padaryta. Apeliantė pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas nesiėmė priemonių įsitikinti byloje esančių duomenų patikimumu, leistinumu, liečiamumu, todėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Pasak prokurorės, nors nuosprendyje teismas nurodė, kad aukščiau išvardinta informacija, pateikta tyrėjos G. O. D. tarnybiniame pranešime, tyrėjo V. K. išklotinių analizėje, nėra faktinis duomuo apie reikšmingas bylai aplinkybes, tačiau nepagrįstai neįvertino to, kad tuose dokumentuose surinkta ir susisteminta informacija, paneigianti kaltinamojo A. L. ir patvirtinanti liudytojos D. J. parodymus, tai ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 12-1-2697-11 gautų faktinių duomenų apibendrinimas, įvertinimas, o ne iš piršto laužti faktai, todėl šie dokumentai turi būti vertinami kaip įrodomosios medžiagos visumos dalis. Prokurorė nurodo, kad tyrėja G. O. D. A. L. veiksmuose nustačiusi BK 235 str. 1 d. požymius, surašydama tarnybinį pranešimą padarė tai, ko reikalauja BPK 2 str., priešingu atveju, nesavalaikiai pradėjus ikiteisminį tyrimą, būtų sudarytos sąlygos A. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad teismas nuosprendyje pažymėjo, jog byloje nebuvo pateikti tie dokumentai, kurie buvo aprašyti tyrėjos G. O. D. tarnybiniame pranešime, tyrėjo V. K. išklotinių analizėje, t. y. nebuvo pateiktos skambučių išklotinės (jos byloje yra, dokumento kopija, kurio pagrindu jos gautos, taip pat yra byloje), nėra duomenų apie A. L. skambučių kontrolę ir kt., pateiktos informacijos kilmė nėra žinoma, pateikta informacija buvo koreguota, todėl ji nevertintina ir nepripažinta įrodymais. Prokurorė pažymi, kad teismas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nėra įpareigotas remtis tik teismui byloje pateiktais procesiniais dokumentais, teismas, matydamas, kad bylos nagrinėjimo metu reikalinga papildoma medžiaga, kurios pagalba galima nustatyti, patikslinti pateiktos informacijos kilmę bei kitus teismo nuožiūra svarbius bylos nagrinėjimui aspektus, gali tiek įpareigoti prokurorą, tiek pats išreikalauti bylos nagrinėjimui reikalingą papildomą medžiagą. Pasak apeliantės, šiuo atveju teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai neparemti jokiais objektyviais duomenimis, nepagrįsti logiškais ir įtikinamais argumentais. Prokurorė nurodo, kad šie įrodymai yra leistini, tyrėjos G. O. D. tarnybiniame pranešime nurodyti apibendrinti ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 12-1-2697-11 surinkti faktiniai duomenys, gauti laikantis BPK reikalavimų, nesant procesinių pažeidimų, tyrėjas V. K. atliko J. I. Š. ir D. J. mobiliojo ryšio telefonų numerių analizes, gautas BPK numatyta tvarka, nepadarius jokių procesinių pažeidimų, t. y. gavus teisėtai, D. J. apklausta nepažeidžiant jokių įstatymo nuostatų, šiuos įrodymus galima patikrinti BPK numatyta tvarka, taigi jie atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, o teismas juos nepagrįstai atmetė.

Prokurorė pažymi, kad nusikalstama veika, numatyta BK 235 str. 1 d., yra padaroma aktyviais veiksmais tiesiogine tyčia. Pasak apeliantės, nagrinėjamu atveju tiek ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, tiek teisiamojo posėdžio metu atliktas tyrimas leidžia pagrįstai manyti, jog A. L. apklausiamas liudytoju, sąmoningai klaidino tyrimą, duodamas tikrovės neatitinkančius, išgalvotus parodymus. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas iš esmės vadovavosi kaltinamojo parodymais, tačiau nevertino jų kritiškai, nors jie ir prieštarauja ne tik kitiems faktiniams duomenims, bet ir tarpusavyje yra prieštaringi. Prokurorė mano, kad teismo argumentai, kuriais grindžiamas išteisinamasis nuosprendis, yra neobjektyvūs ir prieštaraujantys faktiniams bylos duomenims. Prokurorė pažymi, kad teismas kilusias abejones kaltinamojo naudai turi vertinti tik tuomet, kai išnaudotos visos galimybės jas pašalinti. Pasak prokurorės, šiuo atveju teismas nesiėmė jokių priemonių pašalinti jam kilusias abejones. Visa tai rodo, jog teismas byloje esančius įrodymus įvertino neobjektyviai ir vienpusiškai, vertino tik tuos įrodymus, kurie palankūs kaltinamajam, tuo tarpu visiškai nevertindamas kitų byloje esančių įrodymų.

Prokurorė nurodo, kad įvertinus aukščiau išvardintus argumentus, ikiteisminio tyrimo metu surinktus faktinius bylos duomenis, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. L. pagal BK 235 str. 1 d., padarė neteisingas išvadas, kadangi jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pasak prokurorės, dėl aukščiau išvardintų motyvų A. L. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintinas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė Audronė Pupeikienė prašė apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. L. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d., ir skirti jam 15 MGL dydžio baudą; išteisintasis A. L. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Kaip matyti iš bylos duomenų, A. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju davė melagingus parodymus, tai yra, kad jis: 2012-10-23, nuo 10.31 val. iki 11.44 val., Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariate, 311 kabinete, esančiame adresu Vilnius H.Manto gt. 4, ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 12-1-2697-11 apklausiamas liudytoju, pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus apie tai:

- kad pažymą apie jo dukters M. L. gimimo faktą išrašė D. J. praėjus vienai valandai po kūdikio gimimo namuose adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje;

- kad žmonai E. L. pagimdžius M. L., jis nukirpo virkštelę, ją perrišo siūlu bei kartu su žmona E. L. apžiūrėjo gimusią placentą;

- kad D. J. ginekologiškai apžiūrėjo žmoną;

- kad jis nepažįsta J.I. Š. ir jai neskambino 2011-06-28 23.41 val., 23.44 val.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, kad A. L. pareikštas kaltinimas dėl melagingo liudijimo apie aplinkybes, kurios ikiteisminiame tyrime dėl gimdymų namuose (Nr. 12-1-2697-11) nėra nustatytos bent jau tais duomenimis, kuriais kaltinimas yra grindžiamas. Šių aplinkybių nustatymas arba nenustatymas yra ikiteisminio tyrimo Nr. 12-1-2697-11 dalykas, o A. L. liudijimas pastarojoje byloje tėra faktinis duomuo, kuris gali būti teisiškai įvertintas tik kartu su apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimu šiuo metu ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-2697-11 įtariamiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 10 d. nuosprendžiu A. L. pagal BK 235 str. 1 d. išteisino jam nepadarius nusikalstamos veikos požymių turinčios veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

BPK 301 str. 1 d. nustato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. apžvalgoje pažymėta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Jeigu teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 str. nustatytus reikalavimus ir nekyla jokių abejonių, kad šie duomenys yra įrodymai, teismas jais grindžia savo išvadas. Kai dėl tam tikrų duomenų atitikties BPK 20 str. nustatytiems reikalavimams kyla abejonių, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje šios abejonės išanalizuojamos ir padaroma kategoriška išvada, laikytini tie duomenys įrodymais ar ne.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos duomenis bei pateikė motyvuotas išvadas dėl jų įrodomosios reikšmės. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismų padarytomis išvadomis, nereiškia, kad jos padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reikalaujančias, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Pažymėtina, kad BK 235 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus bei atsakomybę už jos nevykdymą ikiteisminio tyrimo metu ar teisme ir tai patvirtina savo parašu. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Nusikalstamos veikos padarymo motyvas nėra būtinasis veikos subjektyvusis požymis.

Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. J. nebuvo verčiama duoti parodymų prieš save, jos apklausa filmuota, įrašas su baudžiamąja byla pateiktas teismui, teisme ji sutiko duoti parodymus apie tiriamas bylos aplinkybes. Be to, ikiteisminio tyrimo, atlikto A. L. atžvilgiu pagal BK 235 str. 1 d., metu ji buvo apklausta praėjus gerokai laiko po to, kai ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-2697-11 ji jau buvo apklausta apie tyrimui reikšmingas aplinkybes, jos parodymai reikšmingi patvirtinant ar paneigiant tam tikrus faktus, siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje. Apeliantė pažymi, kad D. J. savo parodymus patvirtino akistatos su A. L. metu, užduodama pastarajam klausimus, atsakymai į kuriuos akivaizdžiai patvirtino, jog A. L. apklausiamas liudytoju davė akivaizdžiai tikrovės neatitinkančius parodymus.

Pažymėtina, kad baudžiamajame procese parodymai yra faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. nusikaltimo įvykį, kitas svarbias bylai aplinkybes. Lietuvos Respublikos BPK 80 straipsnio 1 punkte numatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant Lietuvos Respublikos BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 82 straipsnio 3 dalį, asmeniui, kuris apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, atsakomybė, numatyta Lietuvos Respublikos BPK 83 straipsnyje, netaikoma. Todėl tokie asmenys apklausiami pagal liudytojo apklausos taisykles, tačiau neįspėjami dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus bei dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnį už melagingus parodymus ir neprisiekia. Apklausiant tokius asmenis, jiems išaiškinama pilietinė priedermė ir pareiga teisingai papasakoti viską, kas jiems žinoma byloje. Iš byloje esančių protokolų matyti, kad 2012-11-02 apklausiant D. J., ji buvo apklausta liudytoja įprastine tvarka, pasirašytinai įspėjus ir prisaikdinus dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Minėta tvarka, tai yra prisaikdinus pagal LR BK 235 str., atlikta ir akistata tarp liudytojos D. J. ir įtariamojo A. L., kuris taip pat buvo prisaikdintas (t. 1, b. l. 25-28, 31-59). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatos, todėl minėtos liudytojos parodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu D. J. išaiškintas BPK 80 str. 1 p. numatytas draudimas apklausti ją liudytoja, taip pat galimybė tai atlikti tik jos sutikimu, bet ji negalėjo būti įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (t. 1, b. l. 160,161, 163). Vertinant šiuos padarytus pažeidimus, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymais. Nustačius, kad renkant duomenis, buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430/2011, Nr. 2K-493/2011). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs, kad liudytojos D. J. parodymai bei jos akistatos su A. L. užfiksuotos pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus, šių duomenų įrodymais nepripažino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu padaryti pažeidimai nėra esminiai, kadangi nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Tačiau nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad šios liudytojos parodymų turinys susijęs su jai reiškiamais įtarimais ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-2697-11 dėl M. L. gimimo pažymėjimo išdavimo, naujagimio sveikatos būklės patikrinimo bei gimdyme galimai dalyvavusius kitus asmenis aplinkybes. Todėl šiuo atveju D. J. procesinė padėtis ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-2697-11 bei jos vaidmuo nagrinėjamojoje situacijoje įpareigojo teismą jos parodymų patikimumą ir įrodomąją reikšmę vertinti ypatingai atsargiai. Atsižvelgiant į tai, kad D. J. parodymai negali būti vertinami kaip neutralūs, apylinkės teismo išvada dėl D. J. procesinio statuso šioje byloje yra pagrįsta. Nagrinėjamu atveju kitų įrodymų, besąlygiškai patvirtinančių A. L. kaltę, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas vertindamas A. L. parodymus, pažymėjo, kad jo liudijimas apie vaiko gimimo pažymėjimo išrašymo laiką ir aplinkybes turi liudijimo prieš save požymį, nes, paliudydamas, kad pažymėjimo išrašymo faktinis laikas ne toks, koks iš tiesų nurodytas pačiame pažymėjime, A. L. gali būti ateityje įtartas ir apkaltintas žinomai suklastoto dokumento įgijimu ir jo realizavimu. Taigi nagrinėjamu atveju yra požymių, kad apklausiant A. L. liudytojų turėjo būti paisoma LR BPK 80 str. 1 d. numatyto draudimo. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad toks vertinimas yra pagrįstas. Minėta, kad šioje byloje parodymus duodančiai liudytojai D. J. yra pareikšti įtarimai ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-2697-11, atliekamame pagal LR BK 228 str. 1 d., 135 str. 1 d., 300 str. 1 d., 301 str. 1 d. ir 202 str. ( t. 1, b. l. 16, 17). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu D. J. nurodė, kad šiame ikiteisminiame tyrime yra įtariama apie 400 epizodų dėl kūdikių gimimo pažymėjimų klastojimo, tarp jų ir dėl M. L. gimimo pažymėjimo klastojimo (t. 1, b. l. 163). Pažymėtina, kad liudytojas paprastai apklausiamas apie jam žinomus kitų asmenų veiksmus, kitas nustatant tiesą byloje svarbias aplinkybes. Todėl liudytojui negali būti užduodami klausimai, į kuriuos atsakius būtų gauti duomenys, galintys būti pagrindas reikšti įtarimus ar kaltinimus šiam proceso dalyviui (kasacinė byla Nr. 2 K–225/2009 ). Kaip matyti iš A. L. apklausos turinio (t. 1, b. l. 68-70), jam buvo užduodami klausimai ne tik apie kitų asmenų, bet ir apie jo paties veiksmus, dėl ko jis galėjo manyti, kad jo statusas nagrinėjamu atveju nėra neutralus. Taigi užduodant A. L. klausimus, susijusius su vaiko gimimo liudijimo išdavimo, buvo kilusi vertimo išteisintajam duoti parodymus apie savo veiksmus, galinčius užtraukti baudžiamąją atsakomybę, situacija, t. y. egzistavo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas, draudžiantis jį apklausti kaip liudytoją dėl minėtų aplinkybių, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Be nurodytų aplinkybių, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 str. 1 d. taikymo aspektu reikšminga ir tai, kad teisingais A. L. parodymais būtų buvę laikomi tokie parodymai, jog E. L. gimdant dalyvavo J.I. Š., kuriai dėl to yra pareikšti įtarimai kitoje baudžiamojoje byloje, ir ji nukirpo virkštelę, ją perrišo, bei apžiūrėjo gimusią placentą ir gimdyvę (E. L.). Taigi šios aplinkybės yra sudarančios įrodinėjimo dalyką kitų asmenų atžvilgiu dar tik tiriamoje baudžiamojoje byloje Nr. 12-1-2697-11, kurios teisiškai gali būti įvertintos išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą bei priėmus procesinį sprendimą.

Vertindamas tyrėjos G. O. D. 2012-10-24 tarnybinį pranešimą (t. 1, b.l. 2-3), bei tyrėjo V. K. 2012-10-22 išklotinių analizę (t. 1, b.l. 19), pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tai nėra faktiniai duomenys apie reikšmingas bylai aplinkybes. Įrodymai baudžiamame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi nagrinėjamu atveju apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad ikiteisminio tyrimo subjektų atlikta duomenų analizė bei vertinimas nėra įrodymai BPK 20 straipsnio taikymo prasme. Atsižvelgiant į tai, atmestini apelianto argumentai dėl tyrėjos G. O. D. tarnybinio pranešimo bei tyrėjo V. K. išklotinių analizės netinkamo teismo vertinimo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo išreikalauti duomenys apie mobiliojo ryšio telefonų skambučių išklotines bylai aktualiu (2011-06-28 – 2011-06-30) laikotarpiu bei duomenys, kuriose teritorijoje veikė mobiliojo ryšio telefonų bokštų celės (t. 2, b. l. 18-20). Šie duomenys patvirtina, kad galimai asmenys, kurie naudojosi mobiliojo ryšio telefonais Nr. (duomenys neskelbtini) (naudojosi D. J.), Nr. (duomenys neskelbtini) (naudojosi J. Š.) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (naudojosi A. L.), buvo tam tikrose Vilniaus miesto dalyse. Tačiau jų nepakanka, kad galima daryti vienareikšmišką ir neabejotiną išvadą, jog A. L. padarė kaltinime jam inkriminuotus tyčinius veiksmus, ir prielaidų pobūdžio tokius jo veiksmus laikyti neginčijamai nustatytais faktais. Minėta, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pakankamai teisinių argumentų paneigti in dubio pro reo principo taikymo šioje byloje.

Apibendrinat išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-10 nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės Audronės Pupeikienės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Rosita PatackienėTeisėjai Regina PocienėVladislavas Lenčikas