- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-01
- Bylos Nr.
- A-261-540-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- D. G.
- Atsakovas
- Studijų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant atsakovo atstovėms Rimai Žilinskaitei, Julijai Karavdinai ir Ievai Kairiūkštytei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Studijų kokybės vertinimo centrui dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
D. G. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos (toliau – ir Komisija) 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. AK-2008-06 ir Studijų kokybės vertinimo centro (toliau – ir Centras) 2008 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. 14-455.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija 2003 m. lapkričio 10 d. išdavė leidimą Nr. 001085 švietimo įstaigai „Baltijos humanitarinis centras“ (toliau – ir Baltijos humanitarinis centras) vykdyti studijas Lietuvos Respublikoje pagal Baltijos rusų instituto programas ir užsiimti kita, su studijomis susijusia veikla. 2004 m. vasario 6 d. pareiškėjas pasirašė sutartis su Baltijos humanitariniu centru ir Baltijos rusų institutu. Sutartyje su Baltijos humanitariniu centru buvo numatyta, kad visą studijų laikotarpį studentas studijuos pagal Baltijos rusų instituto programą ir tvarką. Pagal sutartį su Baltijos rusų institutu nustatyta, kad jei studentas, kaip užsakovas lanko kursus Baltijos humanitarinio centro mokymo įstaigoje – Baltijos rusų institute, kurie pagal apimtį ir kokybę atitinka dėstomus Baltijos rusų institute ir patvirtintus Baltijos rusų instituto dėstytojų, tai vykdytojas (Baltijos rusų institutas) buvo įsipareigojęs užskaityti studentui šiuos dalykus kaip studijuotus pagal studijų programą Baltijos rusų institute. Pagal 2004 m. gegužės 6 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymą Nr. ISAK 689, studijas vykdančiam subjektui (Baltijos rusų institutui), pasikeitus pavadinimą ir buveinės adresą, leidimas vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto programas buvo išduotas Tarptautinei Baltijos akademijai. Minėto įsakymo 3.1 punkte nustatyta, kad leidimas Nr. 001085, išduotas Baltijos humanitariniam centrui, neteko galios. D. G. nuo 2004 m. vasario mėn. iki 2005 m. liepos mėn. teisėtai studijavo pagal Baltijos rusų instituto (Tarptautinė Baltijos akademija) studijų programas Lietuvoje, t. y. lankė paskaitas, konsultacijas ir išlaikė įskaitas, egzaminus, atsiskaitė už kursinius darbus. Centras padarė išvadą, kad dalis studijų atlikta nelegaliai tik dėl to, kad pakeistas mokslo įstaigos pavadinimas ir adresas. Centro išvados pagrįstumas kelia abejonių ir dėl to, kad vertindamas kitų Baltijos rusų instituto absolventų kvalifikaciją, kurie studijavo tokiomis pačiomis sąlygomis nuo 2003 m. iki 2006 m., nustatė kaip teisėtą, be sąlygų.
Atsakovas Studijų kokybės vertinimo centras su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad vertinant pareiškėjo kvalifikaciją, tarp pareiškėjo kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų bei atitinkamų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje, nustatytas esminis skirtumas, todėl ji negali būti pripažinta besąlygiškai. Centras išnagrinėjo pareiškėjo ir Baltijos tarptautinės akademijos pateiktus dokumentus ir nustatė, jog pareiškėjo studijos nuo 2004 m. vasario iki 2005 m. liepos vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras, turėjęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla Lietuvos Respublikoje, o Baltijos rusų institutas, neturėjęs minėtos institucijos leidimo tokiai veiklai.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas užpildytame klausimyne apie studijų įgyvendinimo vietą (toliau – ir Klausimynas) nurodė, kad studijos (paskaitos, konsultacijos, egzaminai, įskaitos, atsiskaitymai už kontrolinius ir kursinius darbus) laikotarpiu nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2005 m. kovo mėn. vyko Lietuvos Respublikoje. Tačiau Baltijos tarptautinė akademija, atsakydama į Centro paklausime suformuotą klausimą nurodė, kad pareiškėjas visą studijų laikotarpį nuo 2004 m. vasario 20 d. iki 2007 m. vasario 16 d. studijavo Latvijoje (pažyma Nr. 346/V). Aukštoji mokykla nurodė, kad Tarptautinė Baltijos akademija, t. y. Lietuvoje veikęs juridinis asmuo, vykdė ne studijas, o teikė informacines ir metodines konsultacijas.
Pagal Centrui pareiškėjo suteiktą informaciją Paraiškoje, Klausimyne studijos nuo 2004 m. iki 2005 m. buvo įgyvendintos Lietuvoje. Tokią pačią informaciją D. G. patvirtina ir skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tačiau kvalifikacijos teikėjas, atsiribodamas nuo Baltijos humanitarinio centro ir Tarptautinės Baltijos akademijos vykdytos veiklos, nurodo, jog per visą pareiškėjo studijų laikotarpį studijas vykdė būtent jis, o ne Lietuvoje teisėtai veikę juridiniai asmenys. Kadangi Baltijos rusų institutas (dabartinė Baltijos tarptautinė akademija), kuri save įvardija studijų vykdytoja, niekada neturėjo leidimo įgyvendinti studijų Lietuvoje, darytina išvada, jog aukščiau nurodytu laikotarpiu ji veikė neteisėtu būdu.
Neteisėtą Baltijos rusų instituto (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija) veiklą Lietuvoje, Centro nuomone, papildomai patvirtina ir paties pareiškėjo pateiktos studijų sutartys: 2004 m. vasario 5 d. specialisto tikslinio parengimo sutartis su Baltijos rusų institutu; 2004 m. vasario 5 d. studijų sutartis su Baltijos humanitariniu centru; 2005 m. rugsėjo 1 d. sutartis dėl neformaliojo švietimo sąlygų su Tarptautine Baltijos akademija. Pareiškėjas nurodo (Paraiška ir Klausimynas), kad studijuoti TBA pradėjo 2004 m. kovo mėnesį, tačiau tuo metu TBA dar neturėjo leidimo vykdyti studijų ir su jomis susijusios veiklos – toks leidimas išduotas tik 2004 m. gegužės 6 d.
Nors ir nebuvo nustatytas esminis skirtumas dėl pareiškėjo studijų, vykdytų laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 2 d. iki 2007 m. vasario 16 d., tačiau Centrui pateikta 2005 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjo sutartis su Tarptautine Baltijos akademija dėl neformaliojo švietimo sąlygų kelia abejonių dėl studijų įgyvendinimo minėtu laikotarpiu teisėtumo. Centro nuomone, sutartis su Tarptautine Baltijos akademija gali būti apsimestinis sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.87 str. 1 d.). Atsižvelgus į metinio mokesčio dydį ir į aplinkybę, kad už 1 200 Lt metinį mokestį neformaliojo švietimo paslaugos (kaip nurodo pats D. G.) neteiktos, tikėtina, jog Sutartis su Tarptautine Baltijos akademija galėjo būti sudaryta studijų vykdymui Lietuvos Respublikoje (sutarties pasirašymo metu TBA leidimo tokiai veiklai jau nebeturėjo).
Kompetentingos valstybės institucijos negali besąlygiškai pripažinti kvalifikacijos, kuri įgyta dalį studijų vykdžius nelegaliu būdu. Pripažįstant tokią kvalifikaciją valstybės kompetentingos institucijos visuomenei garantuotų, kad tokia aukštojo mokslo kvalifikacija yra tinkamos kokybės ir gali teikti atitinkamas akademines bei profesines teises, t. y., kad tokią aukštojo mokslo kvalifikaciją turintis asmuo galės stoti į atitinkamas studijas bei teikti paslaugas, atitinkančias visuomenės teisėtus interesus ir lūkesčius.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentai, kad Centras kitų Baltijos rusų institutų absolventų kvalifikaciją įvertino kaip lygiavertę be jokių sąlygų, neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad kiekviena užsienyje įgyta kvalifikacija vertinama individualiai, remiantis atitinkama apie ją turima informacija.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo D. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo (2000 m. kovo 21 d. įstatymo Nr. VIII-1586 redakcija) 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 4 dalies, 44 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 patvirtinti Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 6, 11 ir 14.2 punkto nuostatomis. Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus 2006 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 1-24 „Dėl užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, vertinimo taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės), Europos Tarybos ir Unesco kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo Europos regiono valstybėse konvencijos (toliau – ir 1997 m. Lisabonos konvencija) VI.1 straipsnio, III.1 straipsnio 2 dalies nuostatomis.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2007 m. baigė studijas Baltijos tarptautinėje akademijoje ir įgijo teisininko kvalifikaciją. Atsakovas nustatė esminį skirtumą pagal Nuostatų 14 punkto 2 papunktį ir pareiškėjo kvalifikaciją įvertinto kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą.
Vertindamas įgytą kvalifikaciją atsakovas nustatė esminį skirtumą tarp pareiškėjo kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų bei atitinkamų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje, t. y. išnagrinėjęs pareiškėjo ir Baltijos tarptautinės akademijos (ankstesnis pavadinimas – Baltijos humanitarinis centras) pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo studijos nuo 2004 m. vasario iki 2005 m. liepos mėnesio vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija), turėjęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija) studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla.
D. G. užpildytame klausimyne apie studijų įgyvendinimo vietą (toliau – Klausimyne) nurodė, kad studijos (paskaitos, konsultacijos, egzaminai, įskaitos, atsiskaitymai už kontrolinius ir kursinius darbus) laikotarpiu nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2005 m. kovo mėn. vyko Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 65). Tačiau Baltijos tarptautinė akademija, atsakydama į Centro paklausime suformuotą klausimą nurodė, kad pareiškėjas visą studijų laikotarpį nuo 2004 m. vasario 20 d. iki 2007 m. vasario 16 d. studijavo Latvijoje (I t., b. l. 161). Aukštoji mokykla nurodė, kad Tarptautinė Baltijos akademija, t. y. Lietuvoje veikęs juridinis asmuo, vykdė ne studijas, o teikė informacines ir metodines konsultacijas.
Pagal Centrui pareiškėjo suteiktą informaciją Paraiškoje, Klausimyne de facto studijos nuo 2004 m. iki 2005 m. buvo įgyvendintos Lietuvoje. Tokią pačią informaciją D. G. patvirtina ir skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Tačiau kvalifikacijos teikėjas nurodo, kad per visą pareiškėjo studijų laikotarpį studijas vykdė būtent jis. Pažymoje kvalifikacijos teikėjas nurodė, kad jokie mokomieji dalykai, studijuojami Baltijos humanitariniame centre (Tarptautinė Baltijos akademija), nebuvo įskaitomi nei vienu iš Centro nurodytų laikotarpių. Taigi, aukštoji mokykla atsiribojo nuo Baltijos humanitarinio centro ir Tarptautinės Baltijos akademijos vykdytos veiklos, tokiu būdu patvirtindama, kad per visą pareiškėjo studijų laikotarpį studijų vykdytoja buvo ji, o ne Lietuvoje teisėtai veikę juridiniai asmenys (I t., b. l. 161-162).
Kadangi Baltijos rusų institutas (dabartinė Baltijos tarptautinė akademija), kuri save įvardija studijų vykdytoja, niekada neturėjo leidimo įgyvendinti studijų Lietuvos Respublikoje, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad aukščiau nurodytu laikotarpiu ji veikė neteisėtu būdu.
Neteisėtą Baltijos rusų instituto (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija) veiklą Lietuvoje, patvirtina pareiškėjo pateiktos studijų sutartys: 2004 m. vasario 5 d. specialisto tikslinio parengimo sutartis su Baltijos rusų institutu (toliau – ir Sutartis su Baltijos rusų institutu); 2004 m. vasario 5 d. studijų sutartis su Baltijos humanitariniu centru (toliau – Sutartis su Baltijos humanitariniu centru); 2005 m. rugsėjo 1 d. sutartis dėl neformaliojo švietimo sąlygų su TBA (toliau – ir Sutartis su Tarptautine Baltijos akademija).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė (Paraiška ir Klausimynas), kad studijuoti Tarptautinėje Baltijos akademijoje pradėjo 2004 m. kovo mėnesį. Tačiau, tuo metu, Tarptautinė Baltijos akademija dar neturėjo leidimo vykdyti studijų ir su jomis susijusios veiklos – toks leidimas išduotas tik 2004 m. gegužės 6 d.
Žemesnės instancijos teismas
Sutartis su Baltijos rusų institutu buvo pasirašyta 2004 m. vasario 5 d. Vadovaujantis šios sutarties 1.1 punktu Baltijos rusų institutas įsipareigojo parengti pareiškėją pagal aukštojo mokslo programą ir išduoti jam valstybinio pavyzdžio diplomą, t. y. įsipareigojo būti D. G. studijų vykdytoju (I t., b. l. 24-27). Teismas padarė išvadą, kad sutarties pasirašymo laikotarpiu, taip pat pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, kai studijos vyko Lietuvoje, vykdytoju buvo Baltijos rusų institutas (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija), kuri neturėjo leidimo vykdyti studijų Lietuvoje. Aplinkybę, jog studijas de facto vykdė Baltijos rusų institutas, patvirtina ir sutarties su šia aukštąja mokykla 2.1.1. punktas – pagal jį kvalifikacijos teikėjas įsipareigojo parengti specialistą neakivaizdine – nuotoline mokymo forma (I t., b. l. 24). Pagal susiklosčiusią praktiką nuotolinės studijų formos gali būti naudojamos, kai aukštoji mokykla savo veiklą vykdo kitoje valstybėje. Tai patvirtina aplinkybę, kad studijas Lietuvoje vykdė Baltijos rusų institutas. Tai patvirtina ir Sutarties su Baltijos rusų institutu 4.3 punktas, pagal kurį klausytoją pašalinus iš mokslo įstaigos „Baltijos humanitarinis centras“, jis automatiškai išbraukiamas iš Baltijos rusų instituto studentų sąrašų (I t., b. l. 27). Ši sutarties nuostata akivaizdžiai parodo, kad studentai, mokydamiesi Lietuvoje, iš tikrųjų buvo Baltijos rusų instituto studentai. Tokios susitarimo sąlygos patvirtina, kad tikruoju studijų vykdytoju buvo Latvijos Respublikos aukštoji mokykla Baltijos rusų institutas.
Teismas padarė išvadą, kad nurodytos aplinkybės buvo pakankamas faktinis pagrindas nustatyti esminį skirtumą tarp pareiškėjo kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų bei atitinkamų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje pagal Nuostatų 14 punkto 2 papunktį ir Pareiškėjo kvalifikaciją įvertinti kaip lygiavertę su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą.
Teismas pažymėjo, kad skundžiamas pareiškėjo aktas yra individualus administracinis aktas ir kitų asmenų vertinimas nėra šios bylos ginčo dalykas, be to, kiekviena užsienyje įgyta kvalifikacija vertinama individualiai, remiantis atitinkama apie ją turima informacija.
Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas normas asmuo įgyja atitinkamą aukštojo mokslo kvalifikaciją tik baigęs pripažintos (legaliai veikiančios) aukštojo mokslo institucijos vykdomą atitinkamą valstybės pripažįstamą (legaliai vykdomą) studijų programą ir įvykdęs studijų programoje nustatytus įpareigojimus reguliariai lankyti paskaitas ir seminarus, laiku ir tinkamai išlaikyti egzaminus ir įskaitas ir kt. Tuo pat metu valstybė, išduodama licenciją vykdyti tam tikrą veiklą, savo piliečiams įsipareigoja ir garantuoja, kad tam tikra vykdoma licencijuojama veikla bus tinkamos kokybės. Aukštojo mokslo paslaugų licencijavimu užtikrinama, kad aukštojo mokslo paslaugos bus tinkamos kokybės, kad visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams nebus padaryta žalos. Todėl asmens, neturinčio leidimo (licencijos), vykdoma studijų ar su studijomis susijusi veikla negali būti laikoma tinkamo lygio ir atitinkanti visuomenės teisėtus interesus bei lūkesčius. Taigi, licencijos (leidimo vykdyti studijas) nebuvimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti esminį skirtumą ir pareiškėjo kvalifikacijos besąlygiškai nepripažinti lygiaverte kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindinės studijas. Kadangi studijų dalis įgyvendinta neturint įstatymų nustatyta tvarka išduoto leidimo vykdyti studijas Lietuvos Respublikoje, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas, vadovaudamasis Nuostatų 11 punktu, tarp pareiškėjo studijų rezultatų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje, pagrįstai nustatė esminį skirtumą.
Teismas konstatavo, kad mokymo procesas Vilniuje buvo vykdomas šio proceso niekaip neįteisinus, neturint aukštosioms studijoms būtinos mokymo bazės, todėl Studijų kokybės vertinimo centro sprendimas pareiškėjo kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal programą 01S1-UP Studijų kokybės vertinimo centre, bei Užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo apeliacinės komisijos nutarimas, kuriuo netenkinta pareiškėjo apeliacija, yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti ir įpareigoti Studijų kokybės vertinimo centrą priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo pagrindo nėra (LR ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).
III.
Pareiškėjas D. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą patenkinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija paskelbė informaciją, kad 2004-2005 metais studentų priėmimą Lietuvoje teisėtai skelbia 49 institucijos, tarp jų minima švietimo įstaiga „Baltijos humanitarinis centras“, (http;//www.smm.lt/naujienos/pranesimai.htm?id=492). Švietimo ir mokslo ministerija 2003 m. lapkričio 10 d. išdavė leidimą vykdyti studijas švietimo įstaigai „Baltijos humanitarinis centras“. 2005 m. balandžio 1 d. gauta pažyma Nr. Par-140/40/76-32 iš Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriaus, kurioje teigiam, kad 2005 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. ISAK- 163 Švietimo ir mokslo ministras sudarė komisiją, kuri nagrinėjo Tarptautinės Baltijos akademijos (buvęs Baltijos humanitarinis centras) veiklą. Komisija, atlikusi tyrimą, pasiūlė Tarptautinei Baltijos akademijai (buvęs Baltijos humanitarinis centras) studentams galimybę tęsti studijas rezultatų įskaitymo būdu ir Lietuvos nevalstybinėse aukštosiose mokyklose, bei esant laisvų vietų valstybinėse aukštosiose mokyklose, tuo patvirtindama, Tarptautinės Baltijos akademijos (buvęs Baltijos humanitarinis centras) legalumą.
Atsiliepimas
2. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo pateiktus įrodymus – Tarptautinės Baltijos akademijos rektoriaus atsiliepimą, kuriame jis aiškiai išdėsto Tarptautinės Baltijos akademijos veiklos teisėtumą, bei palaiko skundą prieš studijų kokybės vertinimo centrą ir Latvijos akademijos (Baltijos tarptautinės akademijos) pažymą J - 317, kurioje pažymima, kad Lietuvos Respublikoje Latvijos akademija tiesiogiai jokios veiklos nevykdė, patvirtindama Baltijos humanitarinio centro legalumą.
3. Teismas neatsakė į pareiškėjo iškeltą klausimą – kaip Studijų kokybės vertinimo centro išvados gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui Nr. 1167, Švietimo mokslo ministerijos leidimams, išduotiems 2003 m. lapkričio 10 d. ir 2004 m. gegužės 6 d. bei švietimo mokslo komisijos išvadoms.
4. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo 2004 m. vasario 4 d. pasirašytas sutartis su Baltijos humanitariniu centru ir Baltijos rusų institutu.
5. Teismas nepagrįstai nevertino sutarties K2-413020 2.1.4 punkto ir neteisingai interpretavo minėtos sutarties 4.3 punktą.
6. Teismui buvo pateiktas 2007 m. kovo 8 d. Kvalifikacijos vertinimo ir akademinio pripažinimo komisijos sprendimo kopija dėl L. Z., kuri studijavo tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir pareiškėjas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pažymėjo, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, jis įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, tačiau nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; šis konstitucinis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys, kuriems skiriamas teisinis reguliavimas, palyginti su kitais asmenimis, kuriems taip pat skiriamas atitinkamas teisinis reguliavimas, būtų kitaip traktuojami, nors tarp jų nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Nors kiekvieno absolventų kvalifikacijos įvertinimą galima laikyti individualiu administraciniu aktu, tačiau tokie studijų kokybės vertinimo centro įvertinimai taip pat neturėtų būti prieštaringi ir negali kelti abejonių dėl jų pagrįstumo ir teisėtumo.
7. Pareiškėjas niekada nestudijavo Vilniuje, nes studijos vyko Klaipėdoje.
Šalies argumentai
Atsakovas Studijų kokybės vertinimo centras su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Atsiliepimas
Atsakovas papildomai nurodė, kad Centras nekvestionuoja faktinės aplinkybės, jog Baltijos humanitarinis centras nuo 2003 m. lapkričio 10 d. iki 2004 m. gegužės 6 d., o Tarptautinė Baltijos akademija nuo 2004 m. gegužės 6 d. iki 2005 m. liepos 2 d. turėjo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro išduotą leidimą vykdyti studijas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla Lietuvos Respublikoje. Esminis skirtumas tarp pareiškėjo studijų rezultatams keltų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų Lietuvos Respublikoje buvo nustatytas ne dėl Baltijos humanitarinio centro (Tarptautinės Baltijos akademijos), o dėl Baltijos rusų instituto (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija) vykdytos veiklos, kadangi ši institucija, būdama pareiškėjo studijų vykdytoja, leidimo vykdyti studijų ar su studijomis susijusios veiklos Lietuvos Respublikoje nėra turėjusi.
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2005 m. balandžio 1 d. raštas Nr. Par-140/40/76-32 „Dėl kreipimosi“, patvirtina aplinkybę, kurios Centras ir neginčija, t. y. Baltijos humanitarinis centras ir Tarptautinė Baltijos akademija atitinkamu laikotarpiu turėjo leidimus vykdyti studijas Lietuvos Respublikoje. Tačiau neįrodo, jog Baltijos rusų institutas (vėliau – ir Baltijos tarptautinė akademija), būdama pareiškėjo studijų vykdytoja, Lietuvos Respublikoje būtų veikusi teisėtai.
Atsiliepimas
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 2 dalimi, teisės ir pareigos konkrečioje byloje (įskaitant teisę (pareigą) teikti atsiliepimą) atsiranda tik proceso dalyviams. Kadangi Tarptautinė Baltijos akademija nėra šio proceso dalyvis, teisės teikti atsiliepimą šis asmuo neturėjo.
Vadovaujantis Nuostatų 5 punktu, Centras, konstatuodamas, kad konkrečios studijos buvo vykdomos neteisėtai, neviršija nustatytos kompetencijos, nes toks Centro veiksmas nesuponuoja administracinės ar baudžiamosios atsakomybės kilimo, o yra tik vienas iš veiksmų, būtinas atlikti kompleksinį užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimą ir visapusiškai išnagrinėti, ar užsienyje įgyta kvalifikacija yra lygiavertė atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino proceso šalių pateiktus įrodymus (tiek sutartį su Baltijos humanitariniu centru, tiek sutartį su Baltijos Rusijos institutu) ir šių įrodymų pagrindu priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Lisabonos 1997 m. Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu pripažinimo Europos regiono valstybėse konvencija įtvirtina užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo individualumo principą. Šios konvencijos III skyriaus 3 straipsnyje nurodyta, kad „Sprendimai dėl pripažinimo bus priimami remiantis atitinkama informacija apie kvalifikacijas, kurių pripažinimo siekiama“.
Individualus kiekvieno asmens užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimas negali būti traktuojamas kaip konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas - skirtingas asmenų traktavimas, - nes kiekvieno asmens užsienyje įgyta kvalifikacija yra unikali, įgyta skirtingai (skirtingu laikotarpiu, skirtingomis sąlygomis), įvertinta vadovaujantis kiekvienu atveju konkrečiai pateiktais dokumentais, paaiškinimais ir išaiškėjusiomis aplinkybėmis.
Šalies argumentai
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovės paaiškino, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašė jo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. AK-2008-06, Studijų kokybės vertinimo centro 2008 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 14-455 pagrįstai buvo nuspręsta Baltijos tarptautinės akademijos pareiškėjui suteiktą teisininko kvalifikaciją įvertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (02S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Bylos aplinkybės patvirtina, kad bylos ginčas yra dėl pareiškėjo studijų legalumo laikotarpiu nuo 2004 m. vasario iki 2005 m. liepos mėnesio ir jo kvalifikacijos pripažinimo.
Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo studijos nuo 2004 m. vasario iki 2005 m. liepos vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija), turėjęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija) studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla Lietuvos Respublikoje, o Baltijos rusų institutas, neturėjęs minėtos institucijos leidimo tokiai veiklai. Todėl pareiškėjo kvalifikacija buvo įvertinta kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, kad kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą.
Pareiškėjas nesutinka su tokia pozicija ir teikia priešingus argumentus, patvirtinančius studijų legalumą nurodytu laikotarpiu.
Pareiškėjo pozicija nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes ir turėjo pagrindą pripažinti, kad Baltijos rusų institutas (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija) neturėjo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimo vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nepaneigė šių išvadų ir jo nurodomas Švietimo ir mokslo ministerijos 2003 m. lapkričio 10 d. leidimas buvo išduotas „Baltijos humanitariniam centrui“, bet ne Baltijos rusų institutui, todėl juo remtis kaip įrodymu patvirtinančiu studijų legalumą nėra pagrindo. Pareiškėjo nurodoma 2004 m. vasario 5 d. sutartis Nr.K2-413020 sudaryta tarp jo ir Baltijos rusų instituto nepaneigia nustatytos aplinkybės, kad Baltijos rusų institutas studijų vykdymui Lietuvoje turėjo leidimą. Leidimą išduoda valstybės įgaliota institucija ir toks leidimas negali būti įgyjamas susitarimais tarp studijas vykdančių ir studijuojančių subjektų.
Pareiškėjo nurodomas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2005 m. balandžio 1 d. raštas Nr. Par-140/40/76-32 „Dėl kreipimosi“ dėl studijų pagal Baltijos rusų instituto programas nepaneigia atsakovo padarytų išvadų dėl pareiškėjo studijų Lietuvoje laikotarpiu nuo 2004 m. vasario iki 2005 m. liepos mėnesio teisėtumo (b. l. 147, 3 t.). Minėtu raštu yra paaiškinta asmenims, studijuojantiems pagal Baltijos rusų instituto studijų programas, susidariusi situacija, tačiau nurodytas paaiškinimas negali būti pripažintas įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo studijas Baltijos rusų institute legalumą.
Atsakovas privalėjo vertinti užsienyje įgytos kvalifikacijos atitikimą teisės aktams ir nustatęs tarp pareiškėjo studijų rezultatų reikalavimų bei atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje esminį skirtumą, turėjo pagrindą pripažinti, kad kvalifikacijos turėtojas turi laikyti atitinkamą egzaminą pagal nustatytą šio egzamino programą.
Apeliacinės instancijos teismas šio ginčo apimtyje nevertina atsakovo sprendimų dėl kitų asmenų kvalifikacijų vertinimo tose pačiose mokymo įstaigose ir atsakovo priimti sprendimai dėl kitų asmenų kvalifikacijos teismui nėra privalomi.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
D. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.