Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Prano Kuconio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, kuria nuteistojo R. T. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, gynėjo, prašiusio nuteistojo R. T. kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. T. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 9 d., laikotarpiu nuo 13.20 val. iki 15.20 val., bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu tyčia rankomis ir kojomis smogdamas V. S. vieną kartą į kaklą, keturis kartus į galvą, tyčia jį nužudė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. T. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo

Kasaciniame skunde nuteistasis R. T. tvirtina, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, tačiau kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Baudžiamasis įstatymas (BK 28 straipsnis) nustato, kad asmuo veikia būtinosios ginties sąlygomis tuomet, kai žalą padaro gindamas save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio kėsinimosi. R. T. teigia, kad jis sudavė smūgius V. S., nes nuo pastarojo veiksmų gynėsi pats ir gynė M. S.. Byloje nustatyta, kad V. S. savo veiksmais nesukėlė jokio pavojaus; konflikto tarp R. T., M. S. ir V. S. metu pastarojo elgesys pagrįstai nebuvo įvertintas kaip pavojingas, akivaizdus ir realus kėsinimasis. Pagal nuteistojo ir M. S. parodymus, konfliktas kilo R. T. pasiteiravus V. S. dėl buto remonto: R. T. priekaištavo, kad V. S. reikalauja per didelės pinigų sumos už atliktus darbus, o M. S. pareiškė, kad pastarasis nesugebės atlikti darbų. R. T. tvirtina, kad V. S. po tokių M. S. žodžių keikdamasis užsimojo jai smogti, tačiau pagal nustatytą įvykio eigą matyti, kad R. T. pirmas kumščiu sudavė smūgį V. S., o kai šis nukrito nuo kėdės – jį spardė, nesant jokios realios priežasties gintis, nes V. S. jokių pavojingų sveikatai ar gyvybei aktyvių veiksmų neatliko. Tai, kad jis supykęs už M. S. pasakytus žodžius užsimojo jai smogti, vertintina kaip tipinė V. S. pykčio realizavimo M. S. atžvilgiu išraiška barnio metu, nes iš bylos duomenų matyti, kad konfliktų tarp jų yra kilę ir anksčiau. O ir R. T. buvo žinomas tokio pobūdžio V. S. elgesys buitinio konflikto metu, todėl skundo teiginys, kad nuteistasis puolė gintis nuo agresyvių ir nenuspėjamų nukentėjusiojo veiksmų, yra nepagrįstas. V. S. rankos mostas nebuvo akivaizdus kėsinimasis: jokia žala nebuvo daroma, o ir akivaizdžios jos grėsmės nenustatyta.

R. T. skunde teigia, kad V. S. smūgiavo pirmas, suduodamas jam, užstojusiam M. S., į ranką, dėl ko jis patyrė šoką, susijaudino ir pradėjo mušti nukentėjusįjį. Tačiau byloje nenustatyta nei ši kasatoriaus nurodyta aplinkybė, nei kitos aplinkybės, galėjusios sukelti didelį nuteistojo susijaudinimą. Kasaciniame skunde aiškinama, kad teismas, nepaskyręs teismo psichologinės-psichiatrinės ekspertizės, negalėjo įvertinti jo būsenos ir todėl nepaneigė jo patirto šoko galimybės. Tiesa, staiga kilusiam dideliam susijaudinimui nustatyti skiriama teismo psichologinė-psichiatrinė ekspertizė, bet fiziologinį afektą konstatuoja teismas pagal nustatytas bylos aplinkybes. Byloje nesant duomenų apie fiziologinio afekto būseną įvykio metu, nebuvo pagrindo tokiai ekspertizei paskirti, todėl minėtas kasacinio skundo argumentas atmestinas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepaneigė, jog nuteistasis neturėjęs tikslo nužudyti V. S.. Teismai nustatė, kad R. T. nenorėjo jo veiksmų pasėkoje kilusių padarinių – V. S. mirties, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, nes jis, suduodamas smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kaklą, suprato, kad padarys kūno sužalojimus, kurie gali sukelti pavojų V. S. gyvybei, numatė, kad dėl padarytų sužalojimų galimos mirtinos pasekmės. Taigi, R. T. veikė netiesiogine tyčia ir, nesant būtinosios ginties sąlygų ar nukentėjusiojo neteisėtais veiksmais sukelto afekto būsenos, pykčio vedamas atliko smurtinius veiksmus, kurių išdavoje buvo atimta gyvybė V. S.. Nenustatę sąlygų R. T. tyčinius veiksmus kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį arba jo atžvilgiu pritaikyti BK 28 straipsnį, teismai pagrįstai nuteistojo padarytą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskyrė jam tinkamą bausmę. Kasacinio skundo motyvais švelninti paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. T. kasacinį skundą atmesti.