- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-27
- Bylos Nr.
- A-452-520/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00085-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- S. F., Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. ir Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2016 m. gruodžio 20 d. raštą Nr. (2.16-33)6V-2792 (toliau – ir Sprendimas), nurodyti Tarybai nedelsiant atlikti išsamius tyrimus, išspręsti visus su ginču dėl teisės susijusius klausimus iš esmės ir priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir VVTAT, Tarnyba) neteisėtų veikų, kuri preliminariai yra lygi 90 368,85 Eur, priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Tarybos neteisėtų veikų, kuri preliminariai yra lygi 90 368,85 Eur.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. lapkričio 18 d. pateikė skundą VVTAT, kurio esmė buvo atsisakymas teikti pareiškėjui paslaugą, ištirti skundą pagal nurodytus faktinius duomenis ir pranešti teisėsaugos institucijoms. Pareiškėjas minėtame skunde atkreipė dėmesį, kad Vilniaus mieste kopijavimo paslaugas teikiančios bendrovės pažeidinėja asmenų teises. Pareiškėjo teigimu, iki euro įvedimo įprastinė A4 formato lapo kopijos kaina buvo apie 0,05–0,07 Lt, šiuo metu kaina išaugo iki 0,04–0,06 Eur, tai sudaro apie 0,14–0,21 Lt, nors teismų sistemos įstaigose šių paslaugų kaina nuo 0,25 Lt sumažėjo iki 0,07 Eur.
3. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. lapkričio 30 d. gavo VVTAT raštą Nr. 4-7212 (toliau – ir VVTAT raštas), kuriuo VVTAT atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, o Taryba Sprendimu iš esmės neatsakė į pareiškėjo skundą ir nevykdė savo pareigų, viršijo įstatymų nustatytus įgaliojimus. Skunde VVTAT pareiškėjas nurodė, jog kopijavimo paslaugas teikiančios įmonės padidino kainas apytikriai tris kartus. Pareiškėjo teigimu, minėtos aplinkybės sudarė pagrindą vertinti, kad yra sudarytas kartelinis susitarimas. VVTAT raštas ir Tarybos Sprendimas privalo būti panaikinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio pagrindu. Skundžiami raštai prieštarauja logikai, neatsižvelgta į pareiškėjo skunduose nurodytus faktinius duomenis, surašyti formaliai, nemotyvuotai, neįvykdytos institucijų pareigos, viršyti institucijų įgaliojimai.
4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neteisėtais veiksmais ir neveikimu jam padaryta turtinė ir neturtinė žala. Skunde nurodytų problemų sukėlimas bei siekis jas išspręsti teisingai sukėlė pareiškėjui ilgalaikius, tęstinius neigiamus išgyvenimus, stresą, nemigą, galvos svaigimą, širdies ploto skausmą ir esminį sveikatos pablogėjimą, pareiškėjas buvo pažemintas, šiurkščiai pažeista jo garbė ir orumas.
Atsiliepimas
5. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Taryba paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį teisę reikalauti pradėti tyrimą dėl šio įstatymo pažeidimo turi tik ūkio subjektai, kurių interesai yra pažeisti, taip pat viešojo administravimo subjektai ir ūkio subjektų ir vartotojų interesams atstovaujančios asociacijos ar sąjungos. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų negalima daryti išvados, kad į Tarybą jis kreipėsi kaip viešojo administravimo subjektas, ūkio subjektas ar vartotojų interesams atstovaujančios asociacijos ar sąjungos atstovas, todėl diskrecijos teisė, ar tokiu atveju pradėti tyrimą savo iniciatyva, priklauso Tarybai.
7. Tarybos teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jo teisės būtų pažeistos. Pareiškėjas nei skunde, nei prašyme nenurodė, kad dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ,,Kopijavimo ekspertai“ ir UAB ,,Biznio mašinų kompanijos kopijavimo centras“, pareiškėjo teigimu, sudaryto draudžiamo konkurenciją ribojančio susitarimo būtų pažeistos konkrečiai pareiškėjo teisės ir interesai ir tokio interesų pažeidimo nepagrindė. Pareiškėjas neįvardijo nė vienos aplinkybės apie tai, kokias individualias pasekmes jam sukėlė minėtos kopijavimo paslaugas teikiančios įmonės. Pareiškėjo skunde dėstomos aplinkybės yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nepagrindė materialinio teisinio suinteresuotumo dėl jo prašomo inicijuoti tyrimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas atitinka Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.
8. Taryba pažymėjo, kad įvertinti ir konstatuoti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą gali tik atlikusi tyrimą dėl galimo pažeidimo ir priėmusi atitinkamą nutarimą. Tam, kad Taryba galėtų atlikti tokį vertinimą, turi būti žinomi konkretūs faktiniai duomenys apie atliktą konkretų konkurencijos teisės pažeidimą. Vien pareiškėjo nurodyti teiginiai, jog nurodytos įmonės, įvedus eurą, pakėlė paslaugų kainas nuo 5–7 centų iki 4–6 euro centų, savaime nesudaro pagrindo įtarti, kad yra padarytas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas. Taryba pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, leidžiančių pagrįstai įtarti susitarimo egzistavimą bei konkurencijos ribojimą ir tuo pagrindu pradėti tyrimo procedūrą. Taryba išsamiai ir objektyviai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo svarstyti klausimą dėl tyrimo pradėjimo. Dėl šios priežasties Tarybos veiksmai nevertintini kaip neteisėti pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. Pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė visų civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų – Tarybos neteisėtų veiksmų, turtinės ir neturtinės žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo.
Atsiliepimas
9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
10. Tarnyba paaiškino, kad vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, atsisako nagrinėti ginčą, kai ginčo suma yra mažesnė nei 10 Eur, išskyrus atvejus, kai ginčas turi reikšmės, formuojant naują vartotojų teisių apsaugos praktiką ir (ar) yra kitų svarbių aplinkybių. Tarnyba nurodė, kad pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus buvo matyti, jog už UAB „Kopijavimo ekspertai“ ir UAB „Biznio mašinų kompanijos kopijavimo centras“ suteiktas paslaugas pareiškėjas sumokėjo 0,18 Eur ir 0,24 Eur sumas. Tarnybos rašte pareiškėjui buvo paaiškinta, jog paslaugų teikėjas turi teisę nustatyti teikiamų paslaugų įkainius, su kuriais privalo supažindinti vartotoją, pavyzdžiui, paslaugų teikimo patalpoje juos skelbiant vartotojui matomoje vietoje, o vartotojas turi teisę, įvertinęs paslaugos įkainius, nuspręsti, įsigyti paslaugas ar ne. Atsižvelgiant į tai, jog tarp pareiškėjo ir kopijavimo paslaugas teikiančių įmonių kilusio ginčo suma yra mažesnė nei 10 Eur, taip pat į tai, jog pagal VVTAT pateiktą ginčo medžiagą nėra pagrindo teigti, kad kilęs ginčas gali turėti reikšmės formuojant naują vartotojų teisių apsaugos praktiką, pareiškėjui buvo pranešta, kad dėl jo prašymo nebus pradėta vartojimo ginčo neteisminio sprendimo procedūra.
11. Kadangi pareiškėjas 2016 m. lapkričio 18 d. prašymo papildyme, kurį Tarnyba gavo 2016 m. lapkričio 22 d., kėlė klausimą dėl kopijavimo paslaugas teikiančių įmonių galimo kartelinio susitarimo, VVTAT šį klausimą pagal kompetenciją perdavė nagrinėti Tarybai. VVTAT veiksmai, kuriais įvertinti pareiškėjo kreipimaisi, yra teisėti, todėl VVTAT nekyla pareiga atlyginti žalą pareiškėjui pagal CK 6.271 straipsnį.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo S. F. skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (2.16-33)6V-2792 ir įpareigojo Tarybą iš naujo išnagrinėti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 4-7213 persiųstą pareiškėjo prašymą, kitus skundo reikalavimus atmetė.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. lapkričio 18 d. pateikė skundą VVTAT, kurį 2016 m. lapkričio 21 d. papildė, ir nurodė, jog kopijavimo paslaugas teikiančios bendrovės šiurkščiai pažeidžia asmenų teises ir teisėtus interesus, taip pat nurodė aplinkybes apie kopijavimo paslaugų kainas ir jų pokyčius; VVTAT, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. lapkričio 30 d. rašte nurodė, kad nepradės vartojimo ginčo neteisminio sprendimo procedūros, nes ginčo suma yra mažesnė negu 10 Eur ir šiuo atveju ji turi teisę atsisakyti nagrinėti ginčą, taip pat pareiškėjo skundą pagal kompetenciją perdavė nagrinėti Tarybai, o Taryba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, ginčijamu Sprendimu nustatė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, leidžiančių bent jau pagrįstai įtarti konkurencijos teisės pažeidimo egzistavimą, o vien kainų pakėlimas savaime nereiškia, kad kontaktas tarp konkurentų buvo ir draudžiamas susitarimas buvo sudarytas, todėl nėra pakankamo pagrindo svarstyti klausimo dėl tyrimo pradėjimo.
14. Teismas sprendime pažymėjo, kad teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartimi buvo priimta nagrinėti tik dalis pareiškėjo skundo reikalavimų, t. y. dėl Tarybos Sprendimo panaikinimo, nurodymo Tarybai atlikti išsamius tyrimus, išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius klausimus iš esmės, priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl VVTAT ir Tarybos neteisėtų veikų.
15. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Tarybos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei žalos pareiškėjui atlyginimo.
16. Teismas nurodė, kad pagal Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį teisę reikalauti pradėti šio įstatymo pažeidimo tyrimą turi viešojo administravimo subjektai. Įvertinęs VVTAT rašto, kuriuo buvo persiųstas pareiškėjo skundas Tarybai nagrinėti pagal kompetenciją, turinį, teismas darė išvadą, kad Taryba prašymą nagrinėjo kaip pateiktą paties pareiškėjo, o ne kaip viešojo administravimo subjekto. Teismas atkreipė dėmesį, kad nesant galimybės aiškiai identifikuoti, koks subjektas kreipiasi į Tarybą, Taryba turėtų imtis priemonių išsiaiškinti, ar viešojo administravimo subjektas kreipiasi į Tarybą, savarankiškai prašydamas atlikti tyrimą, ar jis perduoda išnagrinėti kito Konkurencijos įstatymo 23 straipsnyje nustatyto subjekto, turinčio teisę inicijuoti ar prašyti inicijuoti Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimą, prašymą. Šios aplinkybės neišsiaiškinimą teismas vertino kaip ydingą, bet nesudarantį pagrindo panaikinti Sprendimą.
17. Teismas pažymėjo, kad Sprendime Tarybos argumentai, jog pareiškėjas neturi teisės inicijuoti pažeidimo tyrimą, nes jis nėra Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodytas subjektas, nebuvo nurodyti – Taryba atmetė pareiškėjo prašymą pradėti pažeidimo tyrimą ne dėl to, kad pareiškėjas yra netinkamas subjektas, o dėl to, kad nėra pateikti pakankami duomenys, leidžiantys pagrįstai įtarti konkurencijos teisės pažeidimo egzistavimą.
18. Teismas, įvertinęs Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad šio įstatymo nuostata, įtvirtinanti vartotojų teisę prašyti pradėti Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimą, turi būti vertinama kaip lex specialis (specialusis įstatymas) Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies atžvilgiu. Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nėra nustatytas apribojimas kreiptis į Tarybą su prašymu tik vartotojų interesams atstovaujančioms asociacijoms ar sąjungoms. Teismas pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra nustatytos dvi skirtingos procedūros, o Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 24–31 punktuose ir 32 punkte nustatyta skirtinga tokių kreipimųsi nagrinėjimo procedūra.
19. Teismas darė išvadą, kad Taryba, gavusi vartotojo prašymą pradėti Konkurencijos įstatymo pažeidimą, turėjo įvertinti vartotojo prašyme nurodytas aplinkybes, ir, jeigu jos sudaro pagrindą manyti, kad galbūt yra padarytas Konkurencijos įstatymo pažeidimas, turėjo savo iniciatyva surinkti papildomus įrodymus, jeigu, jie yra reikalingi, siekiant tinkamai išspręsti klausimą, ar yra pagrindas pradėti tyrimą.
20. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Tarybą kreipėsi ne tiesiogiai (jo prašymą persiuntė VVTAT), teismas sprendė, kad Taryba, gavusi kito viešojo administravimo subjekto persiųstą pareiškėjo prašymą ir nustačiusi, kad prašyme dėstomos aplinkybės nėra pakankamai aiškios, turėjo pareigą pasiūlyti pareiškėjui patikslinti savo prašymą, pati išsiaiškinti visas aplinkybes, kurios sudarytų jai pagrindą tinkamai išspręsti klausimą dėl tyrimo procedūros inicijavimo. Kadangi Taryba nagrinėdama pareiškėjo prašymą vadovavosi Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio ir Reglamento 25–27 punktuose nustatyta procedūra, kuri negalėjo būti taikoma, Taryba nepagrįstai vertino pareiškėjo prašymą kaip pateiktą pagal Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, todėl teismas nusprendė panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Tarybą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą.
21. Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neteisėtais Tarybos ir VVTAT veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą, teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.
22. Teismas nurodė, kad VVTAT išnagrinėjo pareiškėjo kreipimąsi laikydamasi teisės aktuose tokio pobūdžio prašymams nagrinėti nustatytų terminų ir tvarkos, be to, šioje byloje nebuvo nagrinėjamas VVTAT rašto teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti VVTAT neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti žalą.
23. Panaikinęs Tarybos Sprendimą, teismas konstatavo Tarybos neteisėtus veiksmus. Įvertinęs Tarybos veiksmų pobūdį, tai, kad asmuo siekia ginti savo galbūt pažeistas teises ir jas gina naudodamasis administracine procedūra, teismas darė išvadą, kad Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo konstatavimas savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad kreipimasis į viešojo administravimo subjektus su skundais asmenims paprastai sukelia tam tikrus nepatogumus, tačiau tai yra natūrali galbūt pažeistų teisių gynimo, naudojantis administracine procedūra, pasekmė. Pareiškėjo teiginius apie patirtą žalą teismas vertino kaip abstrakčius ir neįrodytus, todėl nenustatė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą.
III.
24. Pareiškėjas S. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kuria netenkinti jo (pareiškėjo) skundo reikalavimai, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kreiptis į prokurorą ir Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų, priėmusių ginčijamą teismo sprendimą, baudžiamosios ir drausminės atsakomybės.
25. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas akivaizdžiai neteisingas, neteisėtas, nemotyvuotas, niekinis ir negaliojantis nuo pat jo priėmimo momento. Šiuo sprendimu pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, pagrindines žmogaus teises ir laisves įtvirtinantys tarptautiniai teisės aktai. Teismo sprendimas neatitinka tikrovės faktų, nenustatytos visos reikšmingos aplinkybės, jis priimtas pažeidžiant materialiosios ir proceso teisės normas, kas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.
26. Pareiškėjas nurodo, kad visas teismo procesas buvo neteisėtas, bylą nagrinėjo neteisėtai sudarytas teismas, pareiškėjui buvo trukdoma tinkamai naudotis konstitucine teise į teisminę gynybą. Teismas nusikalstamai aplaidžiai neišsprendė visų pareiškėjo teisėtų ir pagrįstų procesiniuose dokumentuose nurodytų reikalavimų teismui, o tik formaliai vertino įstatymus. Teismas nepagrįstai netenkino esminio vieno iš skundo reikalavimų – panaikinti VVTAT raštą. Teismas, panaikinęs Tarybos Sprendimą, nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl žalos atlyginimo, nesugebėjo egzistuojantiems faktams taikyti tinkamo teisinio reguliavimo, neobjektyviai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą. Visi ginčo dėl teisės klausimai privalo būti išnagrinėti objektyviai ir visapusiškai bei išspręsti teisingai pagal įstatymus sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo bei teisėtu teismo procesu pagal Konstitucijos nuostatas.
27. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Tarybos 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. (2.16-33)6V-2792, Taryba įpareigota iš naujo išnagrinėti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 4-7213 persiųstą pareiškėjo prašymą, ir priimti naują sprendimą – pripažinti Tarybos 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (2.16-33)6V-2792 visa apimtimi teisėtu ir pagrįstu.
28. Tarybos teigimu, teismas, nuspręsdamas panaikinti Sprendimą bei įpareigoti Tarybą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą, netinkamai išaiškino Konkurencijos įstatymo nuostatas bei neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neturėjo teisės reikalauti pradėti tyrimą, taip pat nepagrindė savo materialinio teisinio suinteresuotumo Tarybos prašomo atlikti tyrimo atžvilgiu, o pareiškėjo Tarybai pateiktas prašymas buvo nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
29. Teismo išvados dėl prašančio atlikti tyrimą subjekto pagal Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra prieštaringos ir nepagrįstos. Nei Taryba, nei VVTAT, nei pats pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neginčijo aplinkybės, kad į Tarybą su prašymu kreipėsi būtent pareiškėjas, kaip vartotojas, ir kad VVTAT nėra laikytina pareiškėju nagrinėjamos bylos kontekste. VVTAT pati į Tarybą Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nesikreipė.
30. Taryba pabrėžia, kad pagal Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 3 dalį teisę prašyti pradėti šio įstatymo pažeidimo tyrimą turi vartotojai, kurių interesai yra pažeisti dėl šį įstatymą pažeidžiančių veiksmų. Įvertinusi vartotojų prašymuose nurodytas aplinkybes, Taryba turi teisę pradėti tyrimą savo iniciatyva. Šiuo atveju vartotojo prašyme nurodytos aplinkybės nesudarė pagrindo manyti, kad galbūt yra padarytas Konkurencijos įstatymo pažeidimas, o Tarybos nuomone, nebuvo reikalinga savo iniciatyva surinkti įrodymus, siekiant tinkamai išspręsti klausimą, ar yra pagrindas pradėti tyrimą.
31. Teismas nepagrįstai nusprendė panaikinti Sprendimą, nes netinkamai aiškino vartotojo teisę prašyti pradėti tyrimą kaip suteikiančią vartotojams teisę reikalauti pradėti tyrimą. Įstatymų leidėjas akivaizdžiai įtvirtino skirtumus tarp vartotojų (kaip turinčių teisę prašyti pradėti tyrimą) ir minėto straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, kurie turi teisę reikalauti, kad Taryba pradėtų tyrimą.
32. Taryba atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis teismo išaiškinimu, jog prašymams nėra taikomi pareiškimams nustatyti reikalavimai, reikėtų daryti išvadą, kad Taryba privalo savo iniciatyva aiškintis visas aplinkybes ir rinkti įrodymus dėl vien subjektyvia nuomone grindžiamų vartotojų prašymų, kurie gali būti nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Teismas sprendime įstatymų leidėjo Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą Tarybos diskreciją dėl tyrimo pradėjimo pagal vartotojų prašymus interpretavo priešingai – kad Taryba neturi diskrecijos, bei faktiškai suponavo išvadą, kad teisę prašyti pradėti tyrimą turintys asmenys turi daugiau (svaresnių) teisinių garantijų nei asmenys, kurie pagal Konkurencijos įstatymą yra nurodyti kaip turintys teisę reikalauti pradėti tyrimą. Tokia praktika tiesiogiai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio esmei ir prasmei bei teismų praktikai.
33. Taryba nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra svarbu, ar Taryba rėmėsi argumentu dėl pareiškėjo teisės prašyti pradėti tyrimą priimdama skundžiamą sprendimą – teismas, nagrinėdamas skundą, turėjo įvertinti aplinkybę, kad pareiškėjas nėra vienas iš Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimo teisę turinčių subjektų, o tai savaime yra pagrindas atmesti skundą.
34. Taryba pabrėžia, kad pareiškėjas nepagrindė savo materialinio teisinio suinteresuotumo, o teismas šios aplinkybės neįvertino. Teismų praktikoje pripažįstama kad asmuo, siekiantis, kad būtų atliktas jo nurodytų aplinkybių vertinimas Konkurencijos įstatymo nuostatų taikymo prasme, turi, be kita ko, pagrįsti savo materialinį teisinį suinteresuotumą Tarybos prašomu atlikti tyrimu, t. y. nurodyti kokias pažeistas teises siekiama apginti, kreiptis dėl savo privačių interesų pažeidimo, bet ne viešųjų interesų gynimo. Pareiškėjas nei prašyme Tarybai, nei teismui pateiktame skunde nenurodė, kad dėl neva UAB „Kopijavimo ekspertai“ ir UAB „Biznio mašinų kompanijos kopijavimo centras“ sudaryto draudžiamo konkurenciją ribojančio susitarimo būtų pažeistos konkrečiai pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai bei niekaip nepagrindė tokio tariamo jo interesų pažeidimo. Pareiškėjo skunde bei prašyme nurodytos aplinkybės iš esmės buvo abstraktaus pobūdžio.
35. Teismas sprendime visiškai neįvertino aplinkybių dėl paties pareiškėjo prašyme pateiktos informacijos nepagrįstumo, ir atitinkamai, kad Taryba neturėjo pagrindo svarstyti klausimą pradėti tyrimą. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nors pagal Konkurencijos įstatymą vartotojams nėra suteikta teisė reikalauti Tarybos pradėti Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimą, bet šiuo atveju Konkurencijos taryba vis dėlto išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo pareiškėjo, kaip vartotojo, prašyme pateiktus duomenis bei įvertino jo pagrįstumą pagal kompetenciją. Nors teismas pripažino, kad pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės nesudarė pagrindo pradėti tyrimą, tačiau nurodė, kad Taryba, nustačiusi, jog yra neaiškumų, turėjo pasiūlyti pareiškėjui (vartotojui) patikslinti savo prašymą, t. y. teismas neteisingai vertino situaciją ir padarė neteisingas išvadas.
Šalies argumentai
36. Pareiškėjo prašyme nurodyti teiginiai apie neva sudarytus konkurenciją ribojančius susitarimus buvo akivaizdžiai niekuo nepagrįsti, tai buvo tiesiog prašymą Konkurencijos tarybai pateikusio vartotojo subjektyvi nuomonė. Tarybos vertinimu, jokių neaiškumų nebuvo. Prie prašymo Tarybai pateikti įrodymai niekaip nepagrindė teiginių apie neva sudarytą draudžiamą susitarimą – iš įrodymų nematyti tokio kainų padidėjimo, kaip buvo teigiama prašyme, tuo labiau nematyti jokių įrodymų, kurie leistų įtarti veiksmų suderinimą tarp pareiškėjo prašyme nurodytų įmonių. Teismas niekaip neargumentavo, kur įžvelgtinas koks nors neaiškumas. Tai, kad pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas, savaime nereiškia, kad jis neaiškus.
Atsiliepimas
37. Pareiškėjas S. F. atsiliepime į atsakovo ir Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad pateiktas apeliacinis skundas yra siekis pateisinti Tarybos nusikalstamas ir neteisėtas veikas.
38. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
39. Taryba nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, o teismo sprendimo dalis, kurią skundžia pareiškėjas, teisėta ir pagrįsta. Pareiškėjo teiginiai dėl Tarybos neteisėtais veiksmais jam padarytos žalos yra pareiškėjo subjektyvi nuomonė, todėl teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl žalos atlyginimo.
40. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime į apeliacinius skundus prašo pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atmesti, nurodo, kad VVTAT nėra įgaliota vertinti bei pasisakyti dėl kitos institucijos priimamų sprendimų, t. y. nagrinėjamu atveju negali pasisakyti dėl Tarybos apeliaciniame skunde pateiktų argumentų teisėtumo ir pagrįstumo.
41. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo Tarnyba nurodo, jog teismas iš esmės atsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, sprendimo motyvuojamoje dalyje jas aiškiai išdėstė ir tinkamai įvertino bylos įrodymus. Tarnybos veiksmai, vertinant pareiškėjo prašymą ir jo papildymą bei VVTAT raštas, buvo teisėti, ir tokiu būdu iš esmės negalėjo pareiškėjui sukelti turtinės ar neturtinės žalos. Šiuo atveju nėra nei vienos sąlygos, būtinos civilinei atsakomybei kilti bei valstybės pareigai atlyginti žalą, o pareiškėjas nepateikė jokių faktinių įrodymų, patvirtinančių patirtą turtinę ir neturtinę žalą, jų dydį. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo reikalavimai, todėl jos naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
42. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti pareiškėjo S. F. skundo reikalavimai priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos neteisėtų veikų, kuri preliminariai yra lygi 90 368,85 Eur, priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos neteisėtų veikų, kuri preliminariai yra lygi 90 368,85 Eur, o skundo reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (2.16-33)6V-2792 tenkintas, t. y. Sprendimas panaikintas ir Taryba įpareigota iš naujo nagrinėti Tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 4-7213 persiųstą pareiškėjo prašymą, pagrįstumas ir teisėtumas.
43. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė pareiškėjas S. F. ir atsakovas Taryba. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria atmesti jo skundo reikalavimai, ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atsakovas prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria panaikintas Tarybos 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. (2.16-33)6V-2792 ir Taryba įpareigota iš naujo nagrinėti Tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 4-7213 persiųstą pareiškėjo prašymą.
44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinius skundus, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
45. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad sprendimas yra nemotyvuotas, o prašydamas panaikinti sprendimo dalį, šį prašymą grindžia ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kuris nustato sprendimo negaliojimo pagrindą – sprendimas yra be motyvų. Šie pareiškėjo argumentai nepripažinti pagrįstais, nes teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių jo skundas tenkintas iš dalies, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.
46. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, sprendime atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, nurodė konkrečius motyvus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.
47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad jo (pareiškėjo) nurodyti ginčo dėl teisės klausimai privalo būti išnagrinėti pagal įstatymus sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo, apeliaciniame skunde nurodoma, jog teisėjai, nagrinėję bylą ir priėmę sprendimą, negali būti laikomi nepriekaištingos reputacijos bei vykdyti teisėjo pareigų. Šie pareiškėjo argumentai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog bylą išnagrinėjo ir priėmė sprendimą neteisėtos sudėties teismas (ABTĮ 146 str. 2 d. 1 p.).
48. Vertinant minėtus apeliacinio skundo argumentus, nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė 2017 m. birželio 19 d. nutartimi sudarė teisėjų kolegiją, kuri ir išnagrinėjo šią bylą bei priėmė sprendimą (b. l. 122). Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teisėjams pareikšti nušalinimą, tačiau pareiškėjas nušalinimo nereiškė, o 2017 m. birželio 19 d. pareiškime (b. l. 127–130) nurodė, kad neteikia motyvuoto raštiško nušalinimo visiems kolegijos teisėjams ir kiekvienam iš jų individualiai.
49. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). EŽTT yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas Indra prieš Slovakiją ir kt.). Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. EŽTT 1998 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Castillo Algar prieš Ispaniją).
50. Išnagrinėjus apeliaciniame skunde, minėtame pareiškime nurodytas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas teigia, kad teisėjų kolegija buvo šališka, t. y. bylą išnagrinėjo neteisėta teismo sudėtis, konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrindė teisėjų šališkumo tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektu. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo skundą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė neteisėtos sudėties teismas.
51. Įvertinus tai, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, jog pirmosios instancijos teismas jam turėjo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl to, jog buvo panaikintas Tarybos Sprendimas, kuris sukėlė ne tik teisines pasekmes, bet ir padarė turtinę ir neturtinę žalą, pirmiausia nagrinėtini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
52. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VVTAT, gavusi pareiškėjo prašymą ir jo papildymą, perdavė pareiškėjo prašymą Tarybai spręsti pagal kompetenciją, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 18 straipsniu ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2017 m. kovo 31 d.), kad Taryba prašymą išnagrinėjo kaip pateiktą paties pareiškėjo, o ne viešojo administravimo subjekto (VVTAT), t. y. išnagrinėjo pareiškėjo prašymą iš esmės ir atsisakė pradėti tyrimą. Iš Sprendimo turinio buvo nustatyta, kad Taryba, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, taikė Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio ir Reglamento 25–27 punktų nustatytą procedūrą, kuri negalėjo būti taikoma, o turėjo būti taikoma Reglamento 32 punkte nustatyta procedūra. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Taryba nepagrįstai vertino pareiškėjo prašymą kaip pateiktą pagal Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai taikė jam nagrinėti pareiškimams (skundams), teikiamiems pagal Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, procedūrą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad Taryba, gavusi vartotojo prašymą pradėti Konkurencijos įstatymo pažeidimą, turi įvertinti vartotojo prašyme nurodytas aplinkybes, ir, jeigu jos sudaro pagrindą manyti, kad galbūt yra padarytas Konkurencijos įstatymo pažeidimas, turi savo iniciatyva surinkti papildomus įrodymus, jeigu, komisijos nuomone, jie yra reikalingi, siekiant tinkamai išspręsti klausimą, ar yra pagrindas pradėti tyrimą.
53. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad šiuo atveju susiklostė teisinė situacija, kai į Tarybą kreipėsi pareiškėjas, kaip vartotojas, o ne viešojo administravimo subjektas – VVTAT ir dėl to netaikytina Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalis, t. y. pareiškėjas neturi teisės reikalauti pradėti Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo.
54. Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 3 dalis nustato, kad teisę prašyti pradėti šio įstatymo pažeidimo tyrimą turi vartotojai, kurių interesai yra pažeisti dėl šį įstatymą pažeidžiančių veiksmų. Įvertinusi vartotojų prašymuose nurodytas aplinkybes, Konkurencijos taryba turi teisę pradėti tyrimą savo iniciatyva. Sprendimo priėmimo metu galiojusio Reglamento 32 punkte nurodyta, kad tyrimas gali būti pradėtas Konkurencijos tarybos iniciatyva. Tarybos pirmininkas, narys arba bet kuris administracijos darbuotojas, turintis faktinių duomenų apie galimą įstatymo pažeidimą, turi teisę siūlyti pradėti tyrimą Konkurencijos tarybos iniciatyva. Siūlyti Konkurencijos tarybai pradėti tyrimą savo iniciatyva turi teisę ir fiziniai asmenys.
55. Iš byloje ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad atsižvelgiant į pareiškėjo prašyme ir papildyme išdėstytas aplinkybes, pareiškėjui buvo suteikta informacija apie tai, kaip turi būti surašytas prašymas atlikti tyrimą (nurodomi Konkurencijos įstatymo 24 straipsnis ir Reglamento 25–27 punktai), išaiškintos Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatos apie draudžiamus susitarimus, nurodytos sąlygos, kurioms esant nustatomas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas. Tačiau Sprendime taip pat yra aiškiai ir konkrečiai nurodyti argumentai, iš kurių matyti, kad pareiškėjo prašymas buvo nagrinėjamas ir vertinamos pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės, o jas įvertinus buvo padaryta išvada, kad pagal pareiškėjo prašymą Konkurencijos taryba neturi pakankamo pagrindo svarstyti klausimo dėl tyrimo pradėjimo ir pradėti tyrimo (žr. Sprendimo 7 punktą). Atsakovas Sprendime nurodė, kad kainų pakėlimas savaime nereiškia, jog buvo kontaktas tarp konkurentų ir buvo sudarytas draudžiamas susitarimas. Atsakovas pareiškėjo nurodytų duomenų, kad kopijavimo paslaugas Vilniuje teikiančios bendrovės (UAB „Kopijavimo ekspertai“ UAB „Biznio mašinų kompanijos kopijavimo centras“) po euro įvedimo pakėlė kopijavimo paslaugų kainas nuo 5–7 lietuviškų centų iki 4–6 euro centų, nevertino, kaip duomenų, leidžiančių bent jau pagrįstai įtarti konkurencijos teisės pažeidimo egzistavimą, ir nurodė, kad pareiškėjas tokio pobūdžio duomenų nepateikė (žr. Sprendimo 6 punktą).
56. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo motyvus, sutinka su atsakovo išsakytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Sprendime nurodytų aplinkybių, dėl kurių buvo padaryta išvada, kad pareiškėjo prašyme pateikta nuomonė dėl tariamo konkurenciją ribojančio susitarimo buvo visiškai nepagrįsta jokiais įrodymais, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudarė pagrindo pagrįstai manyti, jog galbūt yra padarytas Konkurencijos įstatymo pažeidimas, ir dėl to pradėti tyrimą.
57. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nenurodė jokių faktinių ir teisinių aplinkybių, dėl kurių atsakovas turėjo įtarti galimą konkurencijos pažeidimą. Pareiškėjas skunde, kuris buvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, ginčydamas Tarybos sprendimą, taip pat akcentavo tik tai, kad po euro įvedimo buvo padidintos kainos, jokių kitų aplinkybių, dėl kurių turėjo būti pagrįstai įtarta, kad minėti ūkio subjektai sudarė kartelinį susitarimą, nebuvo nurodyta.
58. Be to, pareiškėjas nei Tarybai pateiktame prašyme, nei skunde nepagrindė materialinio teisinio suinteresuotumo, t. y. nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis grįstų, jo nuomone, sudarytą neteisėtą susitarimą, kuris būtent pažeidžia konkrečiai pareiškėjo teises. VVTAT iš pareiškėjo pateiktų dokumentų kartu su prašymu nustatė, kad pareiškėjas minėtoms bendrovėms už suteiktas paslaugas sumokėjo 0,18 Eur ir 0,24 Eur (b. l. 24). Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 21 d. prašymo papildymą grindė abstrakčiomis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad Vilniaus mieste, gal ir visoje Lietuvoje kopijavimo paslaugas teikiančios bendrovės šiurkščiai pažeidinėja asmenų teises ir teisėtus interesus, paslaugų kainos išaugo, o tai yra logiškai ir ekonomiškai nepaaiškinama ir nepateisinama. Pareiškėjo teigimu, toks kainų padidėjimas yra akivaizdus ir vienareikšmiškas kartelinis susitarimas, piktnaudžiavimas, savavaldžiavimas ir sukčiavimas (b. l. 23).
59. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant, ar Tarybos nutarimas daro poveikį konkrečioms pareiškėjo teisėmis bei pareigoms, privalu atsižvelgti ir į Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1–3 dalies specialų reguliavimą ir į tai, kad vartotojai, kurių interesai yra pažeisti dėl šį įstatymą pažeidžiančių veiksmų, gali atsakovą prašyti pradėti Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimą tik savo privačių interesų pažeidimo, bet ne viešųjų interesų gynimo, atveju, be to, iš Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 3 dalies nuostatų expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) kyla reikalavimas jiems pagrįsti tokio pažeidimo faktą (žr. 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2-502/2015).
60. Pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Suinteresuotumas pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas, kad būtų pašalintas viešojo intereso pažeidimas, nereiškia gintino teisme suinteresuotumo.
61. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalyje inter alia (be kita ko) nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą (1 p.); įstatymų nustatytais atvejais pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų pareiškimą viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo (3 p.).
62. Pažymėtina, kad subjektas, reikšdamas skundą viešajam interesui ginti, privalo pagrįsti minėtų sąlygų egzistavimą, t. y. kad jis patenka į subjektų, turinčių teisę ginti viešąjį interesą administracinio proceso tvarka, sąrašą, ir kad tokios teisės įgyvendinimas (reikalaujant taikyti konkretų teisių gynimo būdą) yra priskirtas jo kompetencijai pagal įstatymą, skunde turi būti nurodoma konkreti įstatymo norma, suteikianti pareiškėjui teisę skundu dėl viešojo intereso gynimo reikalauti taikyti konkretų teisių gynimo būdą.
63. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, skunde prašydamas panaikinti atsakovo Sprendimą, minėto pobūdžio aplinkybių nenurodė, t. y. nepagrindė savo teisės ginti viešąjį interesą, taip pat nenurodė jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad atsakovo Sprendimas pažeidžia konkrečias pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.
64. Pareiškėjas atsiliepime į Tarybos apeliacinį skundą taip pat nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių Tarybos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su tuo, kad nebuvo pagrindo įtarti, jog pareiškėjo nurodyti ūkio subjektai sudarė kartelinį susitarimą, kad pareiškėjas nepagrindė materialinio suinteresuotumo, turėtų būti pripažintos nepagrįstomis. Atsiliepime į apeliacinį skundą apsiribojama deklaratyviais teiginiais, kad apeliacinis skundas yra tik „absurdiško ir nelogiško savęs teisinimosi po to, kai nepaneigiamai įvykdytos neteisėtos veikos, rinkinėlis ir pavyzdėlis, kuriuo, tariamiems, argumentams analizuoti ir paneiginėti sveiko proto žmogui neleistina gaišinti savo brangaus laiko“; nepaisoma bylos medžiagoje nurodytų nepaneigiamų gausių faktinių duomenų, sveiko proto bei elementariausios logikos.
65. Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą dėl Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas Sprendimas ir Taryba įpareigota iš naujo nagrinėti Tarnybos persiųstą pareiškėjo prašymą, panaikinama ir pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti Sprendimą ir nurodyti Tarybai nedelsiant atlikti išsamius tyrimus, išspręsti visus su ginču dėl teisės susijusius klausimus atmetami.
66. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netenkino šių reikalavimų dėl to, kad nustatė, jog VVTAT išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. lapkričio 22 d. prašymą ir priėmė 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą, laikydamasi teisės aktuose tokio pobūdžio prašymams nagrinėti nustatytų terminų ir tvarkos, taip pat nenustatė, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
67. Akcentuotina, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria pareiškėjas prašė panaikinti VVTAT 2016 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. 4-7212 ir nurodyti VVTAT nedelsiant atlikti išsamius tyrimus (atlikti įstatymo nustatytas pareigas), išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius klausimus iš esmės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartimi minėtą nutartį paliko nepakeistą. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo nagrinėti VVTAT 2016 m. lapkričio 30 d. rašto Nr. 4-7212 pagrįstumo ir teisėtumo klausimo.
68. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs VVTAT neteisėtų veiksmų, padarė išvadą, kad nėra pagrindo vertinti pareiškėjo galbūt patirtą žalą dėl VVTAT veiksmų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvada dėl VVTAT veiksmų turėtų būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta.
69. Išnagrinėjus atsakovo Tarybos apeliacinį skundą, nustatyta, kad Sprendimas be teisėto pagrindo buvo pripažintas nepagrįstu ir panaikintas, todėl konstatuotina, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog Taryba atliko neteisėtus veiksmus.
70. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Viešajai atsakomybei nustatyti būtinos trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) asmens patirta žala (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
71. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Pagal CK 6.271 straipsnį taip pat atlyginama ir patirta neturtinė žala (CK 6.250 str.).
72. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).
73. Nagrinėjamu atveju nenustatyti VVTAT ir Tarybos neteisėti veiksmai (neveikimas), taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai yra nurodęs, kad pareiškėjas nėra įrodęs, jog patyrė žalą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės pagal CK 6.271 straipsnį.
74. Apibendrinant šioje byloje nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o atsakovo Tarybos skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. panaikinama sprendimo dalis, kuria panaikintas Tarybos Sprendimas ir Taryba įpareigota iš naujo nagrinėti VVTAT persiųstą pareiškėjo prašymą, pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti Sprendimą ir nurodyti Tarybai nedelsiant atlikti išsamius tyrimus, išspręsti visus su ginču dėl teisės susijusius klausimus atmetami, o kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.
75. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė tokio pobūdžio faktų, dėl kurių turėtų teisėtą pagrindą imtis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų priemonių, nustatytų ABTĮ 111 straipsnyje. Akcentuotina, kad pareiškėjui neužkirstas kelias pačiam kreiptis į prokurorą, jei mano, kad tam tikrų asmenų veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atmesti, atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria panaikintas atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. (2.16-33)6V-2792 ir Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba įpareigota iš naujo nagrinėti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 4-7213 persiųstą pareiškėjo S. F. prašymą. Pareiškėjo S. F. skundo reikalavimus panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (2.16-33)6V-2792, nurodyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai nedelsiant atlikti išsamius tyrimus, išspręsti visus su ginču dėl teisės susijusius klausimus atmesti.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.