Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl 2009-08-26 Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 str. 6 d. ir 178 str. 2 d.laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2006-07-31 nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dviems metams. Priteista nukentėjusiajam A. N. solidariai 370 litų žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir A. Č., E. A., tačiau jie nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 25 d. po 23 val., veikdamas bendrininkų grupėje su A. Č. ir E. A., iš anksto susitarę, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, V. A. automobiliu AUDI COUPE valstyb. Nr., A. Č. ir E. A. atvežus į Kupiškio r., ir juos išleidus prie kelio, vedančio į pasirinktą apvogti sodybą, A. Č. ir E. A. įsibrovė į patalpą - S. N. klėtį, esantį Kupiškio riš kur pagrobė A. N. elektrinį malūną 450 litų vertės. A. Č. ir E. A., tęsdami nusikalstamą veiką, įsibrovė į S. N. garažą, esantį Kupiškio r., iš kur pagrobė A. N. elektros kabelį 100 litų vertės, šuns antsnukį 20 litų vertės. Po to, A. Č. telefonu nurodžius V. A. automobiliu privažiuoti prie sodybos, šiam privažiavus, A. Č. ir E. A. į automobilio bagažinę sukrovė pagrobtus daiktus.

Teismo posėdyje nuteistasis ir nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas skunde neginčija savo, kaip padėjėjo vagystėje, veikos objektyviosios pusės požymio – veikos. Jis pripažįsta, kad kitus du nuteistuosius A. Č. ir E. A. automobiliu nuvežė į nusikaltimo vietą, padėjo sukrauti vogtus daiktus į automobilio bagažinę, tačiau nurodo, kad jo veikoje nebuvo subjektyviosios pusės požymio – kaltės, nes, atlikdamas šiuos veiksmus, jis nesuprato, jog bendrininkai vykdo vagystę, todėl nepagrįstai nuteistas už padėjimą padaryti šį nusikaltimą. Šią apelianto versiją, kurios jis laikėsi ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdyje metu, nuosprendyje išsamiai aptarė ir motyvuotai atmetė pirmosios instancijos teismas. Teisminio nagrinėjimo metu apeliantas teigė nesupratęs, kad automobiliu nuvežė kitus bendrininkus į vagystės vietą ir juos iš ten išvežė su vogtais daiktais, tačiau teismas išvadą apie asmens kaltę daro remdamasis ne tik kaltininko parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet visuma bylos įrodymų. Šioje byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas suprato padedantis kitiems bendrininkams įvykdyti vagystę. Kitas nuteistasis šioje byloje E. A. ikiteisminio tyrimo metu detaliai paaiškino, kaip vyko susitarimas dėl vagystės : jam ir A. Č. įsėdus į A. A. automobilį, V. A. pasiteiravo A. Č., kokie daiktai bus vagiami iš sodybos. E. Č. paaiškino, ką vogs ir nurodė, kad po vagystės telefonu praneš V. A., jog reikia privažiuoti ir paimti bendrininkus ir pavogtus daiktus. Teisminio nagrinėjimo metu E. A., parodydamas, kad, vykdami į vagystės vietą V. A. vairuojamu automobiliu, visi trys nuteistieji kalbėjosi apie būsimą vagystę, patvirtino, jog V. A. buvo žinomas vykimo į sodybą tikslas. Tokias pat aplinkybes apie tai, kad V. A. žinojo, jog į sodybą visi trys bendrininkai vyksta vogti daiktų, nes automobilyje aptarinėjo daiktus, kuriuos pavogs, ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė nuteistasis A. Č.. Teisminio nagrinėjimo metu A. Č. iš dalies pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti, kad kiti bendrininkai V. A. apie vagystę pasakė tik po jos įvykdymo, tačiau nuteistojo nurodyti parodymų pakeitimo motyvai – tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu teigė V. A. žinojus apie būsimą vagystę, nes savo parodymus norėjo suderinti su kitų bendrininkų parodymais - yra neįtikinantys ir prieštaraujantys jau aptartiems E. A. parodymams. Teismas, vertindamas paties apelianto teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, kad jis nežinojo vykimo į sodybą tikslo, pagrįstai atsižvelgė į apelianto parodymų nenuoseklumą : ikiteisminio tyrimo metu jis pirmiausia neigė pažintį su A. Č. ir E. A., vėlesnėse apklausose prisipažino vežęs juos į sodybą vogti daiktų, nurodė telefono, kuriuo bendravo su A. Č., numerį, savo parodymus patvirtino, atliekant parodymų patikrinimą vietoje, o teisminio nagrinėjimo metu ėmė tvirtinti apie vagystę sužinojęs tik tuomet, kai daiktai iš sodybos jau buvo pavogti. Įvertinus apelianto proceso metu duotų parodymų nenuoseklumą, jų neatitikimą aptartiems kitų nuteistųjų parodymams, laikyti teisinga jo teisminio nagrinėjimo metu ir apeliaciniame skunde dėstomą versiją nėra jokio pagrindo. Šios versijos nepatikimumą patvirtina ir kiti nuosprendyje aptarti įrodymai ir byloje nustatytos aplinkybės. Specialistas, išanalizavęs A. Č. ir V. A. telefoninių skambučių išklotines, nustatė, kad jie vagystės metu bendravo telefonu (1 t., 163 b.l.), šis faktas patvirtina A. Č. parodymus, kad jis, pavogęs daiktus, V. A. telefonu liepė privažiuoti arčiau vagystės vietos. Teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad byloje nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės – tai, kad apeliantas kitus bendrininkus į kaimo sodybą vežė žiemą, nakties metu, matė, kaip į jo automobilį dedami iš sodybos atnešti daiktai – nesuteikia jokio pagrindo manyti, kad jis nesuprato dalyvaujantis vagystėje. Aptartais bylos įrodymais nustatyti apelianto veiksmai – jis, žinodamas apie būsimą vagystę, automobiliu nuvežė kitus du nuteistuosius į nusikaltimo vietą, laukė, kol jie pagrobs daiktus, po to A. Č. nurodymu privažiavo arčiau vagystės vietos ir, kitiems dviems nuteistiesiems sudėjus pavogtus daiktus į automobilį, išvežė juos iš vagystės vietos – atitinka BK 24 str. 6 d. numatyto padėjėjo veiksmų turinį, apelianto veika pagal BK 24 str. 6 d., 178 str. 2 d. kvalifikuota teisingai, todėl jo skundo prašymas išteisinti dėl šio nusikaltimo padarymo atmestinas.

Teismas, skirdamas V. A. bausmę, teisingai vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui taisykle, BK 54 str. 1-2 d. išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 61 str. 1-3 d. numatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis. Apeliantas nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė, turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinius nusikaltimus, todėl teismas jam, kaip recidyvistui, teisingai parinko laisvės atėmimo bausmės rūšį (BK 27 str. 1 d., 56 str. 1 d.). Teismas nuosprendyje įvertino kiekvienos iš BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių reikšmę bausmės dydžio parinkimui ir išdėstė išsamius bausmės skyrimo motyvus. Teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas įvykdė tyčinį apysunkį, baigtą, savanaudišką nusikaltimą nuosavybei, jo indėlį į nusikaltimo padarymą – apeliantas veikė kaip padėjėjas, kurio veiksmai mažiau pavojingi už vykdytojų, pagrįstai nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įvertino jo asmenybę apibūdinančius požymius – nusikaltimą padarė, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, anksčiau teistas už tyčinius nusikaltimus nuosavybei, baustas administracine tvarka. Apeliantui paskirta bausmė, žymiai mažesnė už BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, yra tinkamai individualizuota, atitinka jo veikos ir asmenybės pavojingumą, todėl negali būti laikoma aiškiai per giežta. Kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, subendrindamas dviem nuosprendžiais paskirtas bausmes, netinkamai taikė bausmių subendrinimą reglamentuojančias teisės normas. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas naują nusikaltimą padarė, neatlikęs ankstesniu – Biržų rajono apylinkės teismo 2006-07-31 nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės (2 t., 59 b.l.), todėl teismas skundžiamu ir ankstesniu nuosprendžiu paskirtas bausmes turėjo subendrinti, vadovaudamasis BK 64 str., o ne BK 63 str. 9 d. nuostatomis. Tačiau teismo taikytas bausmių subendrinimo būdas apeliantui yra palankesnis, bausmių subendrinimo klaidų ištaisymas sunkintų apelianto teisinę padėtį, todėl, nesant dėl to paduoto prokuroro ar nukentėjusiųjų skundų, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio šiuo klausimu keisti negali.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.