Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 222 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 100 MGL (12500 litų) dydžio bauda. Baudą įpareigota sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

(duomenys neskelbtini) apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš R. P. valstybei padaryta žala 19 350 (devyniolika tūkstančių trys šimtai penkiasdešimt) litų nesumokėtos pridėtinės vertės mokesčio.

Išieškota iš R. P. 300 (trys šimtai) litų proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. pripažintas kaltu pagal LR BK 222 str. 1 d. dėl to, kad būdamas R. P. firmos „R.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), savininku, ir sutinkamai su 2001‑11‑06 LR buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsniu, nuo 1995-09-01 būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, 2005 metais gruodžio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), iš nenustatytų asmenų, neteisėtai, be apskaitos dokumentų įgijo nenustatytą kiekį reklaminių žurnalų, bei iš nenustatytų asmenų įgijo UAB „A.“ 2005-12-20 PVM sąskaitą-faktūrą Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) už 126850 Lt, iš to skaičiaus 19 350 Lt PVM, bei UAB „A.“ 2005-12-12 kasos pajamų orderio kvitą Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 30 000 Lt apmokėjimo, 2005-12-20 kasos pajamų orderio kvitą Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 46 850 Lt apmokėjimo, 2005-11-03 kasos pajamų orderio kvitą Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 20 000 Lt apmokėjimo, 2005-11-30 kasos pajamų orderio kvitą Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 30 000 Lt apmokėjimo, kuriuose pasirašė UAB „A.“ direktoriai E. Ž. ir V. B., žinodamas, kad juose įrašyti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys apie realiai neįvykusį sandorį tarp UAB „A.“ ir R. P. firmos „R.“ ir tarpusavio atsiskaitymą, bei pažeisdamas 2001-11-06 LR buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 3 dalį, kuriame nurodoma, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, juos įtraukė į R. P. firmos „R.“ buhalterinę apskaitą, tokiu būdu apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti R. P. firmos „R.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2005 m. lapkričio 3 d. iki 2005 m. gruodžio 20 d.

Apeliaciniu skundu R. P. su teismo nuosprendžiu nesutinka, mano, kad jis turi būti panaikintas, o R. P. išteisintas. Nurodo, jog teismas pripažindamas apeliantą kaltu turėjo nustatyti tyčią ir nurodyti nuosprendyje kuo ji pasireiškė ir kokiais įrodymais tai įrodyta ir kodėl atmesti kiti įrodymai (LR BPK 304 str). Visiškai neaišku kuo remiantis teismas atmetė R. P. parodymus, kad pagaminti reklaminius žurnalus pasiūlė ir atvežė sutartį E. Ž. ir apeliantas patikrino UAB „A.“ įmonės registraciją „K. I.“ informacinėje sistemoje 2009-07-23, o ne prieš pasirašant 2005-11-03 sutartį. 2009-07-23 duomenis apeliantas nurodo pateikęs tik tyrimo pareigūnams apie tai, kad sudarant sutartį buvo žinoma, kad UAB „A.“ buvo įregistruota PVM mokėtoju, tačiau, apelianto manymu, teismas daro nepagrįstą išvadą kad tik tuomet R. P. pasitikrino tuos duomenis. Nurodė, kad reklaminių katalogų formatas yra sutarties vykdymo klausimas, o ne apelianto kaltės įrodymo pagrindas. Sutartyje nebuvo numatyta, kokio formato turi būti pagaminti reklaminiai žurnalai, todėl dalis žurnalų buvo pagaminta 4 formato, o dalis 6 formato. Mano, jog teismas visiškai nepagrįstai grindė apelianto kaltę V. B., E. Ž., D. J. ir I. P. parodymais, kad jie negamino reklaminių žurnalų ir pinigų negavo. Tačiau teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad tiek E. Ž., tiek V. B. pasirašė R. P. firmai „R.“ pateiktuose kasos išlaidų orderiuose, kad jie dokumentuose nurodytas sumas gavo ir jos buvo užpajamuotos UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentuose. Taip pat teismas nevertino tos aplinkybės, kad tiek K. K., tiek D. J., tiek E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažino, kad jie gavo 3-5 proc. nuo sutarties sumos. Nei vienas nusikalstamos grupės dalyvis nei ikiteisminiam tyrimui, nei teismui neparodė kas jiems tas sumas sumokėjo. Tiesa E. Ž. pripažino, kad jam už paslaugas mokėjo D. J., tačiau iš kur pinigus gavo J. taip ir liko teismo neišaiškinta. Ikiteisminiame tyrime D. J. davė parodymus, kad suklastotus dokumentus pateikti jo prašė A. Č., o pastarasis teigė, kad jo nurodytų dokumentų prašė I. P.. Visi nusikalstamos grupuotės dalyviai davė parodymus, kad R. P. nepažinojo ir tik viena I. P. pripažino tą faktą, kad ji pažinojo R. P., buvo atvykusi į firmos „R.“ buveinę ir derino reklaminių žurnalų gamybą. Teismas nevertino I. P. 2005 m. gruodžio 6 d. elektroniniu būdu perduotą adresu „(duomenys neskelbtini)” laišką, kuriame nurodoma: „siunčiu naują katalogo variantą, sumaketuotas iš naujo pagal paskutinį var. laukiu atsakymo, kad galėtu pradėti gaminti“. Nurodo, kad gramatiškai aiškinant šio laiško turinį seka išvada, kad ne pats R. P. ruošė reklaminių žurnalų katalogo maketą, o jo gamybą turėjo atlikti I. P. rekomenduota UAB „A.“, kaip buvo numatyta sutartyje. Pastebi, kad keičiant kompiuterius didžioji dalis susirašinėjimo su I. P. nebuvo išsaugota. Nurodytas D. kompiuteryje išlikęs P. laiškas buvo perkeltas su kita informacija iš R. P. kompiuterio į V. D. naudojamą kompiuterį. Taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu E. Ž. pripažino (1 t., b. l. 56), kad D. J., prašomas A. Č., davė nurodymą atspausdinti dokumentus ir jis atspausdino buhalterinius dokumentus, o ar R. P. žinojo, kad ne UAB „A.“ spausdino reklaminius žurnalus jis nežino. Mano, kad tarp R. P. firmos „R.“ ir UAB „A.“ sudaryta reklaminių žurnalų spausdinimo sutartis atitinka LR CK 6.644 str. numatytai rangos sutarčiai. Pagal LR CK 6.650 str. rangovas turi teisę pasitelkti prievolei įvykdyti kitus asmenis, jeigu įstatymo ar rangos sutartyje nenustatyta, kad užduotį privalo įvykdyti pats rangovas, įstatyme ir sutartyje rangovui tokios pareigos nebuvo numatytos. Todėl R. P. neprivalėjo tikrinti, kas atliko pagal sutartį darbus. Tuo labiau nekilo abejonių, kad UAB „A.“, atlikęs darbus, pristatė reklaminius žurnalus ir pasirašė pažymą apie darbų atlikimą. Pastebi, kad 2006-07-05 (duomenys neskelbtini) apskrities VMI atlikus priešpriešinį patikrinimą ir surašius pažymą Nr. AU 12-107 pažeidimų nebuvo nustatyta. UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentuose buvo įtraukti daviniai apie pagamintus reklaminius žurnalus ir apmokėjimą 126850 Lt pagal išrašytus dokumentus ir 19350 Lt PVM. Atliekant ikiteisminį tyrimą, D. J. ir jam pavaldūs grupės nariai, siekdami išvengti PVM sumokėjimo, pradėjo duoti parodymus, kad jie pinigų negavo ir reklaminių žurnalų negamino. Todėl nurodytų parodymų pagrindu FNTT prie LR VRM ūkinės veiklos tyrimo (duomenys neskelbtini) apskrities skyriaus specialistė R. Č. 2009-12-30 pateikė išvadą Nr. 5-4/135, kad paslaugų teikimo ūkinės operacijos vykdytos ne apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis ir aplinkybėmis, nes bendrovės vardu veiklą vykdė grupė asmenų. Tačiau šių asmenų pavardžių nenurodė, nors iš surinktos medžiagos grupės sudėtis buvo aiški ir tyrimo medžiagoje įvardinta. Nepriklausomai nuo to, R. P. firma „R.“ UAB „A.“ sumokėjo sutartyje numatytą už reklaminių žurnalų pagaminimą sumą, dokumentus įformino įstatymo numatyta tvarka, todėl teismo išvada, kad negalima iš dalies nustatyti R. P. firmos „R.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2005-11-03 iki 2005-12-20 yra nepagrįsta įrodymais. Faktiškai reklaminiai žurnalai buvo pagaminti, už juos apeliantas teigia sumokėjęs pinigus, todėl buhalteriniuose dokumentuose yra atvaizduota tikra R. P. firmos „R.“ turto būklė bei jos įsipareigojimai. Kasos išlaidų orderiai R. P. firmoje buhalterinės apskaitos dokumentuose yra iki šiol originalūs, o jeigu UAB „A.“ kasos pajamų orderius dėl jiems žinomų priežasčių perrašė, tai apeliantas teigia negalintis už tai būti atsakingas. Mano, jog teismas, vertindamas įrodymus, nevertino jų visumos, o tik išvardijo byloje buvusią medžiagą, neatlikęs jų analizės ir logiško įvertinimo, todėl pažeidė LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Daro išvadą, kad byloje surinktais įrodymais nepaneigtas R. P. aiškinimas, jog jis nežinojo, kad reklaminius žurnalus gamino ne UAB „A.“, o kiti asmenys. Teismas nenurodė kokiais įrodymais remiantis padarė tokią išvadą. Todėl teismo išvada, kad apeliantas žinodamas, jog kaltinimuose nurodytuose dokumentuose tikrovės neatitinkantys duomenys apie realiai neįvykusi sandorį tarp UAB „A.“ ir R. P. firmos „R.“ ir tarpusavio atsiskaitymą juos įtraukė į apskaitos dokumentus, yra neįrodyta. Taip pat pastebi, kad buhalterinę apskaitą tvarkė vyriausias buhalteris A. S., kuriam dokumentus pateikė S. P., todėl apeliantas teigia negalėjęs nurodytų dokumentų ir juose nurodytų davinių įtraukti į buhalterinę apskaitą. Pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 str. įmonės buhalteris atsako už buhalterinių įrašų teisingumą. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas yra teismams išaiškinęs, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos subjektai yra vyriausieji buhalteriai, o ūkio subjekto vadovai gali būti tik bendrininkais. Mano, kad kadangi nusikaltimo nepadarė ir PVM 19350 Lt pagal sutartį sumokėjo UAB „A.“, tai teismas nepagrįstai patenkino (duomenys neskelbtini) apskrities VMI ieškinį.

Teismo posėdyje apeliantas palaikė savo skundą, jo gynėjas advokatas papildomai nurodė, jog pirmos instancijos teisme liudytojai, būdami įtariamaisiais kitoje išskirtoje byloje buvo apklausiami prisiekiant. Taip jiems buvo grasinama baudžiamąją atsakomybe už melavimą, už vengimą duoti parodymus, nebuvo suteikta teisė neduoti parodymų, neišaiškinta teisė neatsakyti į klausimus. Taip pat nurodė, jog apklausiant įtariamuoju D. J., jis prisipažino organizavęs visą šitą veiklą. Gynėjas nurodė, jog žurnalai buvo ir jie buvo atspausdinti. I. P. vaidmuo taip ir liko nenustatytas, pirmos instancijos teismas neįvykdė savo pareigos, nenustatė bylai reikalingų aplinkybių. Nurodė, kad buvo prieštaravimų tarp kitų asmenų parodymų. I. P. parodė, kad buvo bukletai, kad nežino, kodėl Č. kaltę verčia jai. Č. parodė, kad bukletus galėjo atspausdinti I. P.. R. P. nurodo, kad jį apgavo I. P., galvojo, kad yra veikianti įmonė. Kitų asmenų vaidmenys, jų veiksmai liko neišsiaiškinti. Mano, jog negalima vadovautis tais dokumentais, kurie į bylą pateikti ne įstatymų nustatyta tvarka. Nurodė, kad specialisto išvados Nr. 5-4/135 kaltinamajame akte nebuvo. Kadangi kaltinamajame akte tos specialisto išvados nebuvo, teismas ja negalėjo remtis. Pirmos instancijos teisme R. P. ir gynėjas prašė, kad būtų pridėta UAB „G.“ išvada, buvo prašoma kviesti auditorę. Teismas atmetė tuos du prašymus. Mano, kad šiuo atveju buvo atimta galimybė pateikti alternatyvią išvadą, kurią pateikė specialistė savo išvadoje Nr. 119. Atkreipė teismo dėmesį, kad LR BK 222 str. kvalifikuojanti aplinkybė yra ta, kad galima bausti asmenį baudžiamojo proceso tvarka tik tuo atveju, kai pagal įmonės buhalterinę apskaitą negalima nustatyti įmonės veiklos rezultatų. Jei tai galima nustatyti, taikomas ne baudžiamojo kodekso reglamentavimas, o administracinio tesiės pažeidimo kodeksas. Mano, jog specialistė netyrė įmonės buhalterinės apskaitos. Advokatui akivaizdu, kad pirmos instancijos teisme procesas nevyko taip, kaip numatyta LR BPK. Niekas negali atimti teisės į teisingą teismą mažiausiai dviejuose teismų instancijose, kas buvo padaryta atimant iš apelianto galimybę tikėtis teisingo teismo pirmos instancijos teisme. Šiuo atveju laikyti, kad pirmos instancijos sprendimas pagrįstas jokiu būdu negalima, prašė tenkinti apeliacinį skundą.

Prokurorė teismo posėdžio metu prašė apeliacinį skundą atmesti, nurodė, kad teismas LR BPK pažeidimų, dėl ko negalėjo gintis R. P., nepadarė. Teisėja, susipažinusi su bylos medžiaga, paprašė, kad prokuratūra pateiktų specialisto išvadą iš pagrindinės bylos, kas ir buvo padaryta. Įrodymai renkami ir pirmos instancijos teisme, ne tik ikiteisminio tyrimo metu. Tai, kad pridėta išvada iš pagrindinės bylos, jokio procesinio pažeidimo nepadaryta. Buvo R. P. gynybos prašymas pridėti audito išvadą, bet pagal audito įstatymą auditas atliekamas pagal esamus įmonėje buhalterinius dokumentus, o ne vertinant visą kitą bylos medžiagą, prašymas buvo atmestas. Buvo pasiūlyta į kitą posėdį atsivežti auditorę, turėjo būti pateikta surašyta išvada. R. P. prašymu buvo atvykusi auditorė, bet nebuvo surašyta išvada. Tada teismas nutarė jos neapklausti, o į kitą posėdį atsivežti išvadą. Išvada pateikta nebuvo. Byloje nenustatyta, kas atspausdino tuos žurnalus. Buvo apklaustas A. P., jis nurodė, kad galėjo atspausdinti vieną, du egzempliorius, bet ne penkis tūkstančius, nes namuose neturi tokios technikos. Paskutiniame teismo posėdyje R. P. ir jo gynėjas iškėlė versiją, kad ar R. P. negali būti tos veikos subjektu, kadangi buhalterinei tarnybai vadovavo kitas asmuo – A. S.. Apie tai jis nurodo ir savo apeliaciniame skunde. A. S. atsiranda tik baigiant nagrinėti bylą teisme, o iš surinktos medžiagos matyti, kad visas sąskaitas faktūras rašė S. P. ir R. P.. Prokurorė neneigė, kad buvo atspausdinti penki tūkstančiai egzempliorių žurnalų, bet į apskaitą buvo įtraukti tikrovės neatitinkantys dokumentai. Prokurorė taip pat nurodė, kad pagrindinėje byloje Č. ir P. nėra kaltinamieji, ar įtariamieji. P. atžvilgiu šioje byloje yra priimtas procesinis sprendimas ir ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu nutrauktas. Č. pagrindinėje byloje nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kiti minėti asmenys yra patraukti kaltinamaisiais, tačiau teisėja prieš apklausą jų klausė, ar jie sutinka duoti parodymus, kadangi jie sutiko, todėl ir buvo prisaikdinti.

Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl procesinių normų pažeidimų

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas nurodė, jog pirmos instancijos teisme liudytojai, būdami įtariamaisiais kitoje išskirtoje byloje buvo apklausiami prisiekiant. Taip jiems buvo grasinama baudžiamąją atsakomybe už melavimą, už vengimą duoti parodymus, nebuvo suteikta teisė neduoti parodymų, neišaiškinta teisė neatsakyti į klausimus. Šiaulių miesto apylinkės teismas nuosprendyje išvardijo įrodymus, kuriais remiantis R. P. pripažino kaltu pagal LR BK 222 straipsnio 1 dalį. Teisiamajame posėdyje liudytojais apklausti buvo E. Ž., K. K. ir D. J.. Jų parodymais teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Šie liudytojai pagrindinėje byloje, iš kurios buvo išskirta R. P. baudžiamoji byla, yra kaltinamieji, jų galimai padarytos nusikalstamos veikos siejasi su R. P. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, baudžiamoji byla nėra baigta, todėl minėtieji liudytojai nėra nuteisti (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kai teisiamajame posėdyje nagrinėjant bendrininkų bylą reikia apklausti dėl tos veikos nenuteistus, tačiau ir neatleistus nuo baudžiamosios atsakomybės, asmenis kitoje byloje, galinčius duoti parodymus apie savo ir bendrininkų padarytą veiką, tokie asmenys teisiamajame posėdyje apklausiami kaip liudytojai pagal LR BPK 277, 279, 281 straipsniuose nustatytas taisykles su sąlyga, jeigu teismui iš anksto nebuvo žinoma apie jų parodymų turinį. Jeigu teismui iš anksto žinomas tokių asmenų parodymų turinys, jie turėtų būti apklausiami kaip ir nuteistieji, kurie posėdyje apklausiami pagal liudytojo apklausos taisykles, tačiau tokie asmenys neįspėjami dėl atsakomybės pagal LR BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, dėl atsakomybės pagal LR BK 235 straipsnį už melagingus parodymus ir neprisiekia. Apklausiant tokius asmenis, jiems išaiškinama pilietinė priedermė ir pareiga teisingai papasakoti visa, kas žinoma byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio mėn. 1 d. teismų praktikos apžvalga Nr. 27-1). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teisiamųjų posėdžių protokolų, liudytojai E. Ž., K. K. ir D. J. pirmosios instancijos teisme buvo apklausti pagal LR BPK 277, 279, 281 straipsnių taisykles, t. y. jiems buvo liepta prisiekti, buvo išaiškinta baudžiamoji atsakomybė dėl melagingų parodymų davimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas negalėjo apklausti E. Ž., K. K. ir D. J. kaip liudytojų, tokiu būdu teismas pažeidė LR BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, numatantį, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Tačiau šis pažeidimas nėra esminis, nes jis nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos, remiantis kitais byloje teisėtai surinktais įrodymais priimti teisingo nuosprendžio, todėl naikinti teismo nuosprendžio dėl šio procesinio pažeidimo nėra pagrindo. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliacinės instancijos teismo sprendime minėtų liudytojų parodymais pirmosios instancijos teisme, kaip įrodančiais nuteistojo kaltę, nebus remiamasi.

Nuteistojo R. P. gynėjas advokatas nurodė, jog pirmos instancijos teisme buvo atimta galimybė pateikti alternatyvią išvadą. Pažymėtina, jog į 2011-11-23 teisiamąjį posėdį buvo atvykusi kaltinamojo kviesta auditorė, tačiau teismas nusprendė jos neapklausti, nes auditorė neturėjo audito išvados raštiškos formos. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas, nes nesant raštu pateiktos išvados, nei teismas, nei kiti proceso dalyviai negalėjo susipažinti su auditorės išvadomis. Į kitą pirmosios instancijos teismo posėdį auditorė neatvyko, raštiška išvada nebuvo pateikta, todėl gynėjos advokato argumentas, jog kaltinamajam buvo atimta galimybė pateikti alternatyvią išvadą yra nepagrįstas.

Gynėjas advokatas taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis specialisto išvada Nr. 5-4/135, kuri buvo gauta pirmosios instancijos teisme, o ne ikiteisminio tyrimo metu. Atkreiptinas dėmesys, jog teismų sprendimuose remiamasi duomenimis, atitinkančiais LR BPK 20 straipsnyje nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais sąlygas. Specialisto išvada Nr. 5-4/135 gauta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo normų, kadangi šios normos įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą. Tai matyti iš LR BPK 270 straipsnio 3 dalies nuostatos, kur teigiama, kad teismas turi teisę savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus. Specialisto išvada Nr. 5-4/135 yra teisėta, gauta pagrindinėje byloje, iš kurios buvo išskirta R. P. baudžiamoji byla, yra susijusi ir šia baudžiamąją byla. Šioje išvadoje nustatytos aplinkybės ir išvados atitinka specialisto išvadoje Nr. 5-4/119 nustatytoms aplinkybėms ir išvadoms. Be to, šias išvadas surašiusi specialistė buvo apklausta ir teismo posėdyje, paaiškino visas išvadose nustatytas aplinkybes, atsakė į teismo bei proceso dalyvių klausimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad įrodinėjimo procesas nagrinėjamoje byloje vyko tinkamai išnaudojant visas galimas ir būtinas įrodinėjimo priemones.

Dėl LR BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

LR BK (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2005-07-01, Žin., 2005, Nr. 81-2945) 222 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis, būdamas R. P. firmos „R.“ direktoriumi, atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, apgaulingai tvarkė R. P. firmos „R.“ buhalterinę apskaitą, nes bendrovės buhalterinėje apskaitoje buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos – reklaminių žurnalų atspausdinimo paslaugų pirkimas iš UAB „A.“. Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. LR Buhalterinės apskaitos įstatyme nurodyta, kad buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Minėtame įstatyme reglamentuoti bendrieji apskaitos principai, nustatyta visų tipų įmonių, tarp jų ir uždarų akcinių bendrovių, finansinės apskaitos tvarka.

LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003-12-30, Žin., 2003, Nr. 123-5586) 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų. To paties straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai – apskaitos dokumento pavadinimas; ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas; apskaitos dokumento data; ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška. Jeigu ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas nurodomas kiekybine išraiška, turi būti nurodyti mato vienetai; asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas (-ai) arba pirmoji (-osios) vardo (-ų) raidė (-ės), pavardė (-ės), parašas (-ai) ir pareigos. Taigi, visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos juridinę galią turinčiais apskaitos dokumentais, kurie privalo turėti visus Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. nustatytus privalomus rekvizitus. Vienas svarbiausių šiame įstatyme įtvirtintų apskaitos dokumentų rekvizitų yra ūkinės operacijos turinys. Toks turinys turi patvirtinti, ar ūkinė operacija įvyko ir ar ji įvyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos apskaitos dokumentuose. Taigi ūkiniame dokumente, be kitų elementų, turi būti nurodyta ūkinės operacijos turinys, kurio elementai turi būti nurodyti ne formaliai, bet jie turi būti tikri. Pateikti rekvizitai turi reikšti, kad būtent nurodytas subjektas dokumente nurodytomis sąlygomis atlieka nurodytą ūkinę operaciją. Tuo tarpu šioje byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytose sąskaitose (UAB „A.“ vardu išrašyta 2005 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaita faktūra serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 30 d., 2005 m. gruodžio 12 d. ir 2005 m. gruodžio 20 d. kasos pajamų orderiai serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) reklaminius žurnalus pagaminę ir R. P. firmai „R.“ pardavę asmenys tokių paslaugų iš viso neteikė, reklaminių žurnalų neturėjo ir nepristatinėjo R. P. firmai „R.“, nes UAB „A.“ apskritai nevykdė ūkinės veiklos. Tai neginčijamai patvirtinta liudytojų parodymais specialisto išvadoje (2009-12-30 Specialisto išvada Nr. 5-4/135 (3 t., b. l. 18–54)), kurioje nurodoma, kad K. K. pripažino, jog UAB „A.“ veikla buvo paremta tik fiktyvių dokumentų išrašymu tam, kad sukeltų prekių vertę, ar pateisintų prekes, įsigytas be dokumentų. Tas pačias aplinkybes nurodė ir D. J.. V. B. nurodė, kad pinigų pagal kasos pajamų orderius, kuriuose ties jo pavarde yra jo parašas, jis negavo, visus reikalus tvarkė D. J., o R. P. firmos „R.“ jis nežino, taip pat nurodė, kad reklaminių žurnalų nespausdino. Tai V. B. patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdyje. Be to, byloje yra įtariamųjų apklausos protokolai, kuriuose nurodoma, kad UAB „A.“ R. P. firmai „R.“ 5000 vienetų reklaminių žurnalų nespausdino ir nepardavė (1 t., 31–32; 36–41; 42–45; 56–58). Kolegija pažymi, kad šiuo atveju aplinkybė, įgijo ar neįgijo reklaminius žurnalus R. P. firma „R.“ nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi nuteistojo kaltė buvo įrodinėjama dėl apgaulingos apskaitos dokumentų tvarkymo, t. y. nagrinėjant buhalteriniuose dokumentuose užfiksuotus įmonės ūkinės veiklos faktus. Netgi tuo atveju, jeigu, kaip tvirtina apeliantas, realiai reklaminiai žurnalai buvo įgyti (tik iš kitų asmenų, nes UAB „A.“ jų negamino ir nepristatinėjo), R. P. firmai „R.“ apskaitos registruose užfiksavus neįvykusius sandorius dėl reklaminių žurnalų pirkimo, o neužfiksavus tikrų reklaminių žurnalų pirkimo aplinkybių ir asmenų, iš kurių jie buvo įgyjami, buvo pažeisti LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. numatyti reikalavimai. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas nevertino aplinkybės, jog byloje yra įrodymai apie susirašinėjimą su I. P. dėl reklaminių žurnalų maketų, todėl turėjo būti pripažinta, jog reklaminius žurnalus pagamino UAB „A.“. Pažymėtina, jog byloje yra įrodymų apie galimą reklaminių žurnalų maketavimą, tai patvirtino liudytojas A. P. bei I. P., tačiau ši aplinkybė jokiu būdu nereiškia, jog UAB „A.“ pagamino 5000 vienetų reklaminių žurnalų, tai patvirtinta teisėtai byloje surinktais įrodymais (įtariamųjų apklausos protokolai, liudytojų parodymai teismo posėdžiuose). Nors apeliantas nesutinka su teismo motyvu, jog jam paslaugų teikimo sutarties negalėjo atvežti E. Ž., o R. P. patikrino UAB „A.“ įmonės registraciją „K. I.“ informacinėje sistemoje 2009-07-23, o ne prieš pasirašant 2005-11-03 sutartį, šiuo atveju esminės reikšmės neturi aplinkybė, kas iš bendrininkų grupės narių atvežė šią sutartį į R. P. firmą „R.“ ar kada R. P. tikrino UAB „A.“ įmonės registraciją „K. I.“ informacinėje sistemoje, svarbu tai, jog pasirašytos sutartys buvo fiktyvios ir neatitiko realių aplinkybių, tai R. P. žinojo, nes UAB „A.“ spausdinimų paslaugų neteikė.

Veika pagal LR BK 222 straipsnį kvalifikuojama tada, kai ji padaroma tyčia. Nors apeliantas dėl jam inkriminuotos veikos kaltu neprisipažino, tačiau subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas, remiantis ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet taip pat ir byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, tai yra objektyviais bylos duomenimis. Nors apeliantas nurodo, jog buhalterinę apskaitą tvarkė vyriausias buhalteris A. S., tačiau už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas. Taigi, apeliantas R. P., kaip R. P. firmos „R.“ direktorius, buvo atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, už apskaitos dokumentų surašymą teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą. Būdamas įmonės vadovu, priimdamas atitinkamus sprendimus bei duodamas žodinius nurodymus, R. P. vadovavo įmonės ūkinei veiklai, ją koordinavo ir kontroliavo. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog nuteistasis nėra atsakingas už neįvykusias ūkines operacijas su UAB „A.“, juolabiau kad pats apeliantas pasirašė ant paslaugų teikimo sutarties, pažymos apie atliktas paslaugas ir jų vertę bei kasos pajamų orderio (1 t., b. l. 89 – 91, 96), t.y. veikė aktyviai, kryptingai ir sąmoningai kas atitinka tyčios apibrėžimą. Nuteistasis, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, vykdė apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą įmonėje ir tie veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję su atsiradusiais padariniais.

Baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 222 straipsnio 1 dalį kyla tuo atveju, jeigu dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo atsiranda padariniai, t. y. negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apeliantas nurodo, jog faktiškai reklaminiai žurnalai buvo pagaminti, jis už juos sumokėjo pinigus, todėl buhalteriniuose dokumentuose yra atvaizduota tikra R. P. firmos „R.“ turto būklė bei jos įsipareigojimai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog net ir tuo atveju, jei reklaminiai žurnalai buvo pagaminti ir nupirkti, jų realus pirkimas nėra tinkamai užfiksuotas R. P. firmos „R.“ buhalterinėje apskaitoje, todėl negalima iš dalies nustatyti R. P. firmos „R.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2005-11-03 iki 2005-12-20. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu LR BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo padariniai yra nustatyti, aptarti ir įvertinti. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes R. P. veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 222 straipsnio 1 dalį. Ištyręs įrodymus bei juos įvertinęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas pasireiškė įforminimu apskaitoje realiai neįvykusių ūkinių operacijų – reklaminių žurnalų spausdinimo paslaugų pirkimo iš ūkinės veiklos nevykdančios UAB „A.“. Aplinkybė, jog R. P. firmos „R.“ buhalterinėje apskaitoje buvo pateiktos įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčios sąskaitos, kasos pajamų orderiai, pati savaime dar nieko nereiškia, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad tokio paslaugų pirkimo iš realios veiklos nevykdančio subjekto iš esmės nebuvo. Remiantis tuo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo R. P. nusikalstamą veiką, pagrįstai patenkintas (duomenys neskelbtini) apskrities VMI civilinis ieškinys, kadangi 19 350 Lt PVM į valstybės biudžetą nebuvo sumokėtas ir tokiu būdu valstybei buvo padaryta žala.

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistojo R. P. veiką pirmosios instancijos teismas kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo įrodyta visiškai, todėl darytina išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, dėl ko nėra pagrindo jo keisti ar naikinti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Kolegijos pirmininkasGražvydas PoškusTeisėjai Vaclovas IždonasBronius Zalaga