Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-358-238/2012;

Teisėja I. Sabaitienė Teisminio proceso Nr. 1-98-1-00103-2011-7;

2012 m. gegužės 18 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorei Ritai Poškienei, nuteistajai R. G., jos gynėjui advokatui Jonui Kvaraciejui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. G. gynėjo advokato Jono Kvaraciejaus apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad ji neteisėtai įgijo, laikė psichotropines medžiagas, turėdama tikslą jas platinti, tai yra ne vėliau kaip 2010-08-12, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir vietoje, turėdama tikslą platinti, iš tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 2,798 g miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,867 g (31,0 %) psichotropinės medžiagos - metamfetamino, kurias neteisėtai laikė savo namuose, (duomenys neskelbtini), iki 2010-08-12 policijos pareigūnai atlikdami kratą psichotropines medžiagas rado ir paėmė.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad neįvertinta abejotina kratos atlikimo metodika. Nutarimas daryti kratą priimtas 2010-08-11, paskelbtas nuteistajai tą pačią dieną. Krata atlikta 2010-08-12 (pradėta 23 val. 10 min., pabaigta 1 val. 40 min.). BPK 149 straipsnis numato, kad daryti kratas ar poėmius nakties metu, išskyrus neatidėliotinus atvejus, draudžiama. Neatidėliotinais laikomi tokie atvejai, kai faktinis pagrindas kratai daryti atsiranda tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, gavus duomenų, kad asmuo, pas kurį yra svarbūs tyrimui objektai, rengiasi juos sunaikinti. Nutarime kratai daryti turi būti motyvuojama, kodėl krata daroma neturint ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties. Aptariamame nutarime daryti kratą tokių argumentų nėra. Krata daroma, kai yra ikiteisminio tyrimo duomenų, kuriais remiantis galima pagrįstai manyti, kad pas asmenį yra nusikalstamai veikai tirti reikšmingų daiktų. Iš nutarimo kratai daryti turinio matyti, kad nutarimas buvo priimtas spėjimo pagrindu, nežinant, ko konkrečiai bus ieškoma, o greičiau prevenciniu tikslu: „bute priklausančiame R. G., yra nusikalstamą veiką liudijančių nelegalių daiktų“. Apie padarytą be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties kratą per kuo trumpiausią laiką turi būti raštu pranešama ikiteisminio tyrimo teisėjui, įgaliotam spręsti kratos darymo klausimą. Šiame pranešime nurodoma, kokiu pagrindu padaryta krata, kodėl ji buvo daroma be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties ir kokie jos rezultatai. Tokio pranešimo byloje nėra, o Jurbarko rajono apylinkės teismo teisėjas kratos protokolą patvirtino parašu tik 2010-08-13. BPK 149 straipsnio 7 dalis numato, kad paimti daiktai kratos ar poėmio vietoje turi būti kaip įmanoma supakuojami ir užantspauduojami. 2010-08-12 kratos protokole apie maišelio su baltais milteliais supakavimą ir užantspaudavimą jokių duomenų nėra. Iš bylos medžiagos nėra aišku, kas supakavo šiuos ar kitus miltelius prieš siunčiant juos specialistui. Kratos protokole grafoje „dalyvaujant“ nenurodyti asmenys, dalyvavę atliekant minimą procesinį veiksmą. Nežiūrint aukščiau aptartų grubių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurių teismas neįvertino nuosprendyje, teigiama, kad „byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir liudytojų (pareigūnų) parodymais, specialistų išvadomis, kratos protokolo duomenimis patikimai nustatyta, kad R. G. pirmiau nurodytomis aplinkybėmis disponavo psichotropinėmis medžiagomis turėdama tikslą jas platinti“.

Toliau apeliaciniame skunde cituojami liudytojų E. Z., M. A., A. Č. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad R. G. prekiavo psichotropinėmis medžiagomis. Teisminio nagrinėjimo metu liudytojai E. Z. ir A. Č. pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, motyvuodami, kad jie pasirašė protokolus neskaitę. Teismas nuosprendyje paneigė tik vieno iš šių liudytojų (E. Z.) parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, liudytojo G. V., atlikusio apklausas, parodymais, E. Z. parodymus davė laisva valia ir perskaitė. M. A. ir A. Č. parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu, liko neįvertinti ir neaptarti. Iš bylos medžiagos matyti, kad remtis liudytojo G. V. parodymais teismas neturėjo pagrindo, kadangi jie nepatikimi ir tendencingi. Teismo posėdžio metu liudytojas M. A. paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, apie tai, kad R. G. pardavinėjo narkotines medžiagas, aiškindamas, kad yra beraštis ir nežino, kas protokole yra surašyta. Tokius šio liudytojo parodymus patvirtina jo 2010-08-12 apklausos protokolas (b. l. 87). Liudytojas G. V., atlikęs apklausą, protokolo pabaigoje spausdintu šriftu įrašė „protokolą perskaičiau, surašytas teisingai“. Liudytojų A. Č. ir E. Z. apklausos protokoluose šią frazę parašė patys liudytojai. Tai rodo, kad M. A., būdamas beraštis, pats perskaityti protokolo negalėjo, o tyrėjas padarė įrašą, kad liudytojas protokolą perskaitė ir patvirtino jo teisingumą. Liudytojas A. Č. teisminio nagrinėjimo metu taip pat pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, juos suabstraktindamas ir pakeisdamas jų esmę. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo nurodęs, kad nuteistosios nepažinojęs, žinojęs ją tik iš matymo, bet iš anksto su R. G. dėl susitikimo niekada nesitardavo, nes žinojo, kur kada ją rasti. Tokie parodymai irgi kelia abejones, netgi logine prasme. Neįmanoma žinoti, kur ir kada galima rasti nepažįstamą asmenį. Be to, teisminio nagrinėjimo metu šis liudytojas nurodė, kad su ja susirašinėjo žinutėmis, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šis liudytojas būtų bendravęs su apeliante ryšių komunikacijos priemonėmis.

Skundo autoriaus nuomone, nuteistosios kaltę paneigia ir tai, kad ant bute surasto maišelio nebuvo rasta jos pėdsakų. Iš specialisto išvados (b. l. 21) matyti, kad ant šio maišelio rasta vyro biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti, tačiau šios aplinkybės teismas neaptarė.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012-02-01 nuosprendžiu R. G. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad ji neteisėtai įgijo, laikė psichotropines medžiagas, turėdama tikslą jas platinti, tai yra ne vėliau kaip 2010-08-12, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir vietoje, turėdama tikslą platinti, iš tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 2,798 g miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,867 g (31,0 %) psichotropinės medžiagos - metamfetamino, kurias neteisėtai laikė savo namuose, (duomenys neskelbtini), iki 2010-08-12 policijos pareigūnai atlikdami kratą psichotropines medžiagas rado ir paėmė. Apeliaciniu skundu gynėjas neigia nuteistosios kaltę ir prašo priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Pažymėtina, jog Baudžiamajame kodekse numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tuomet, kai surenkami duomenys, kuriais gali būti įrodoma, kad nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ (toliau – Nutarimo) 1.1. punkte nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. To paties Nutarimo 3.1.8. punkte nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad byloje neįrodyta, jog nuteistoji psichotropinę medžiagą įgijo ir ją laikė.

Kolegijos nuomone, byloje visiškai įrodyta ir surinkti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad R. G. psichotropinę medžiagą - metamfetaminą neteisėtai laikė savo namuose. Tai patvirtina kratos protokolas, iš kurio matyti, kad 2010-08-12 atlikus kratą R. G. gyvenamojoje vietoje - jos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rasta ir paimta skulptūrėlė, kurios viduje yra maišelis su baltos spalvos milteliais. Specialisto išvada patvirtino, kad R. G. bute rastų miltelių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos-metamfetamino. Be to, liudytojų M. B., A. G., M. T., P. D. parodymais patvirtinama, jog tikrai R. G. bute buvo atlikta krata ir jos metu skulptūrėlėje surastas maišelis su milteliais. Nors nuteistoji teigia, kad psichotropinės medžiagos bute ji nelaikė ir nežino, kaip ji atsirado, tačiau toks nuteistosios aiškinimas nelogiškas ir vertinamas kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinio skundo argumentas, kad medžiagą galėjo palikti pašaliniai asmenys, neįtikinamas, nes jis deklaratyvus ir neparemtas jokiais bylos duomenimis. Priešingai, tokių aplinkybių nenurodo ir nuteistoji. Nelogiška manyti, kad svetimoje vietoje (nuteistosios bute) pašaliniai asmenys ir dar sunkiai matomoje vietoje (skulptūrėlėje) slėptų ar paliktų psichotropinių medžiagų. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad į nuteistosios butą prieš jai parvykstant pateko A. G., pastarosios liudytojos ir kratą atlikusių asmenų parodymais paneigta. Taigi byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad psichotropinę medžiagą nuteistoji paslėpė skulptūrėlėje, ją bute laikė ir apie tai jai buvo žinoma.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad ant maišelio nerasta nuteistosios biologinių pėdsakų. Tačiau kolegija pažymi, kad ši aplinkybė nepaneigia medžiagos laikymo fakto ir neduoda pagrindo teigti, kad ne nuteistoji patalpino medžiagą į skulptūrėlę ir ją laikė bute.

Apeliaciniame skunde keliamas kratos atlikimo metodikos bei jos metu rastų medžiagų suradimo aplinkybių teisėtumo klausimai. Apeliantas mano, jog kratos metu paimti daiktai nebuvo tinkamai supakuoti ir užanspauduoti, nėra aišku, ar krata atlikta teisėtai bei kodėl viena pareigūnė prieš pradedant kratą į butą pateko per atidarytas balkono duris. Kolegija pažymi, jog krata yra procesinė prievartos priemonė, susijusi su viena iš konstitucinių žmogaus teisių - žmogaus būsto neliečiamumo teise. Krata daroma, kai yra ikiteisminio tyrimo duomenų, kuriais remiantis galima pagrįstai manyti, kad kurioje nors vietoje arba pas kurį nors asmenį yra nusikalstamai veikai tirti reikšmingų daiktų, dokumentų ar kitų objektų. BPK 145 straipsnio 1 dalis nustato, jog kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą. To paties straipsnio 3 dalyje (tokia redakcija galiojo procesinio veiksmo atlikimo metu) buvo nustatyta, jog netidėliotinais atvejais krata gali būti daroma ir ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu, tačiau šiuo atveju per tris dienas nuo kratos atlikimo turi būti gaunamas teisėjo patvirtinimas dėl kratos darymo teisėtumo. Kaip matyti iš byloje esančio 2010-08-11 nutarimo daryti kratą, jis teisėjo rezoliucija dėl teisėtumo patvirtintas laiku, t. y. 2010-08-13. Iš kratos metu surastų daiktų objektų tyrimo matyti, jog kratos metu surastų miltelių sudėtyje buvo psichotropinės medžiagos, ji rasta supakuota statulėlėje, kuri buvo paimta, dėl kratos metu paimtų daiktų paėmimo, supakavimo, priklausomybės, kratos protokole nuteistoji pastabų nepareiškė. Aplinkybė, jog krata buvo atlikta teisėtai, kolegijos nuomone, pagrindžia ne tik tai, kad nutarimas buvo laiku surašytas, patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo, bet ir tai, kad kratos metu vis dėl to buvo surastos draudžiamos laikyti medžiagos. Pastarųjų suradimas taip pat pagrindžia ir kratos darymo neatidėliotinumą. Skundo argumentai, kad dar prieš atliekant kratą viena pareigūnė į butą pateko neteisėtai, teisėjų kolegijos neįtikino. Ši aplinkybė vertintina kaip gynybinė pozicija, ji nepatvirtinta jokiais kitais įrodymais, paneigta liudytojų atlikusių kratą parodymais, o pats kratos atlikimo teisėtumas ikiteisminio tyrimo metu skundžiamas nebuvo.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad kratos protokole nenurodyti asmenys, kurie dalyvavo atliekant kratą. Iš kratos protokolo (t. 1, b. l. 12-13) matyti, kad jie nurodyti, ir protokole yra šių asmenų parašai.

Taip pat nepagrįstas skundo argumentas, kad buvo pažeista BPK 149 straipsnio 7 dalis (paimti daiktai nebuvo užanspauduoti ir supakuoti). Iš specialisto išvados (t. 1, b. l. 17) matyti, kad gautas tirti objektas buvo pateiktas plastikiniame pakete Nr. 0022587, pakuotė nepažeista, o pakete yra molinė skulptūrėlė, kurios viduje yra bespalvis plastikinis maišelis su baltos spalvos milteliais. Tai duoda pagrindą išvadai, kad kratos metu paimti daiktai buvo supakuoti tinkamai. Todėl kolegija konstatuoja, kad krata atlikta teisėtai ir nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų. Byloje surinkti įrodymai patvirtina faktą, kad nuteistoji psichotropinę medžiagą laikė, įrodymai surinkti teisėtu būdu, todėl šioje dalyje nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jame išdėstyti įrodymai patvirtinantys laikymo faktą, todėl dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini.

Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. G. nuteisė už pasichotropinės medžiagos – metamfetamino įgijimą. Taip pat nepagrįstai nustatė, kad ji turėjo tikslą psichotropinę medžiagą platinti, nes šių aplinkybių nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Todėl šioje dalyje apeliacinio skundo argumentai pagrįsti.

BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba už pardavimą ar kitokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą.

BK 259 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą, neturint tikslo jas parduoti ar kitaip platinti.

Šios nusikalstamos veikos yra atribojamos pagal objektyvųjį nusikaltimo sudėties požymį – narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą bei subjektyvųjį požymį – nusikalstamos veikos padarymo tikslą. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys, nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant klausimą dėl kaltininko kaltės, jo turėto tikslo disponuojant narkotinėmis (psichotropinėmis) medžiagomis, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys.

Pirmosios instancijos teismas faktines nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes (dėl tikslo) nustatė įvertinęs liudytojų E. Z., A. Č. ir M. A. parodymus. Liudytojas E. Z., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog moteriškė, kurią paprastai vadina „teta“ (kalba eina apie nuteistąją R. G.), pardavinėja kanapes, vadinamas „žole“, ir amfetaminą, vadinamą „amfa“ arba „baltas gaidys“. 2010 m. rugpjūčio mėn. pradžioje jis nuėjo pas „tetą“, įlipo į jos balkoną ir pasibeldė. „Teta“ jam padavė 0,5 g kanapių už 20 Lt. Antrą kartą pas „tetą“ pirko 2010-08-08, taip pat už 20 Lt 0,5 gramo kanapių. Trečią kartą pirkti kanapių atėjo 2010-08-12, įlipo į balkoną, pasibeldė, tačiau nieko nebuvo namuose. Jis išlipo iš balkono ir iš karto jį sulaikė policijos pareigūnai. Liudytojas A. Č. taip pat patvirtino, kad jis ne mažiau kaip keturis kartus pirko iš nuteistosios psichotropinių medžiagų. Paskutinį kartą pirko 2010-08-04. 2010-08-14 asmens parodymo atpažinti metu pagal nuotrauką atpažino R. G., kurią visi vadino „teta“ ir iš kurios jis kelis kartus buvo pirkęs miltelių uostyti. Liudytojas M. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog 2010 m. liepos mėn., iš vietinio jaunimo sužinojo, kad moteriškė, vardu Regina, pardavinėja narkotines medžiagas, vadinamas „žole“, ir amfetaminą. Regina gyvena daugiaaukščiame plytiniame name, pirmame aukšte. Jis pažįsta Reginos sūnų Renaldą, kuris atlieka bausmę Kybartų pataisos namuose. Žino, kad dauguma Vilkijos jaunuolių pas Reginą perka narkotines medžiagas.

Taigi, BK 260 straipsnio 1 dalies privalomas subjektyviosios pusės požymis – tikslas platinti – šioje byloje buvo įrodinėjimas išimtinai liudytojų parodymais. Tačiau, kaip minėta, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant klausimą dėl kaltininko kaltės, jo turėto tikslo disponuojant narkotinėmis (psichotropinėmis) medžiagomis, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Įvertinusi šiuos argumentus su byloje nustatytomis aplinkybėmis, kolegija sprendžia, jog aptariamoje byloje subjektyvusis BK 260 straipsnio 1 dalies požymis – nusikalstamos veikos padarymo tikslas, nėra pakankamai pagrįstas objektyviais bylos duomenimis. Pirma, teisėjų kolegijai tam tikrų abejonių kelia visų minėtų liudytojų tam tikri parodymų prieštaravimai ir jų surinkimo aplinkybės (nagrinėjant bylą teisme minėti liudytojai pakeitė parodymus, nurodydami, jog neskaitė apklausos protokolų, vienas iš jų protokolo nepasirašė, nes yra beraštis). Antra, net jei šiuos įrodymus vertintume kaip nepalankius nuteistajai, kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys taip pat pakankamai nepagrindžia, jog nuteistoji turėjo tikslą psichotropines medžiagas platinti. O kratos metu buvo surasta palyginti nedidelis kiekis psichotropinės medžiagos (visi liudytojai ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog moteris, vardu Regina, pardavinėjo medžiagas, vadinamas „žole“). Kratos metu paimta medžiaga nebuvo suskirstyta ar paruošta parduoti mažesniais kiekiais (medžiaga surasta viename maišelyje), nuteistoji anksčiau nebuvo teista už narkotinių (psichotropinių) medžiagų platinimą, bute nebuvo rasta kitų priemonių, galinčių įrodyti paimtų iš civilinės apyvartos daiktų realizavimą ar kitokį galimą platinimą (svarstyklių, įvairių dydžių pakuočių ir pan.). Trečia, iš liudytojų E. Z., A. Č. ir M. A. parodymų, net ir duotų ikiteisminio tyrimo metu, kad jie medžiagas pirko, negalima kategoriškai spręsti, jog nuteistoji anksčiau pardavė ir būtent kokios rūšies medžiagas, ar tai buvo narkotinės, ar psichotropinės, ar kitos rūšies medžiagos. Objektyvių įrodymų ar kitų duomenų, pagrindžiančių minėtų liudytojų parodymus, kurie nagrinėjant bylą teisme irgi buvo pakeisti, byloje nesurinkta. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, BK 260 straipsnio 1 dalies subjektyvusis požymis – tikslas platinti, buvo nustatytas esant nepakankamiems įrodymams, todėl nuosprendžio dalis keistina, R. G. padaryta veika perkvalifikuotina iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį (BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai).

Apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas taip pat nurodo, jog nuosprendyje nepateikiama jokių psichotropinių medžiagų įsigijimo faktą patvirtinančių įrodymų, jie neanalizuojami, teismo išvados nepatvirtintos įstatymo nustatytu būdu gautais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Su šiais argumentais teisėjų kolegija sutinka.

Metamfetamino įgijimas baudžiamojoje byloje pripažintas nustatytu, tačiau ši veika nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Esminės metamfetamino įgijimo aplinkybės: kada konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens nuteistoji įgijo metamfetamino, kas ir kokie įrodymai tai patvirtina, nenustatytos.

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas – išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje (pvz., BK 259 straipsnio 1 dalyje ar BK 260 straipsnio 1 dalyje) nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankiškas kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Kaip minėta, revizuojamu nuosprendžiu R. G. nuteista už tai, kad ji neteisėtai įgijo ir laikė psichotropines medžiagas iki kratos metu jos buvo surastos pareigūnų.

Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Vadinasi nusikalstamai neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis gali reikštis minėtomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma, ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką psichotropinių medžiagų įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna psichotropinių medžiagų. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. Laikymas - tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Paprastai laikomos tos medžiagos, kurias kaltininkas buvo pagaminęs ar įgijęs. Iš revizuojamo nuosprendžio matyti, kad 0,867 g metamfetamino įgijimas baudžiamojoje byloje buvo grįstas prielaida arba tiesiog preziumuotas šios medžiagos laikymo faktu, tačiau tokios teismo išvados nėra pagrįstos baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Minėta, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne preziumuojamos („išvedamos“) iš kitos pastarajame įstatyme nurodytos ir neginčijamai įrodytos vėlesnės veikos. Jau minėta anksčiau, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Įstatymas reikalauja neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį. Taigi nagrinėjamoje byloje kaltinant R. G. neteisėtai įgijus 0,867 g metamfetamino ir ją už šią veiką nuteisus, buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai, o nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Dėl to nuosprendžio dalis, kurioje R. G. nuteista už tai, kad neteisėtai įgijo psichotropinę medžiagą - metamfetaminą, turėdama tikslą jį platinti, naikintina (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Keičiant pirmosios instacijos teismo nuosprendį, keistina ir bausmė. Byloje nustatyta, kad R. G. neteisėtai laikė psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, neturėdama tikslo ją platinti. Nuteistoji padarė nusikaltimą (BK 259 straipsnio 1 dalis), kuris yra tyčinis, nesunkus, baigtas. Vertinamas laikytos medžiagos kiekis. Už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato tris alternatyvias bausmes. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad R. G. anksčiau neteista ir nusikalto pirmą kartą, yra netekusi 60 procentų darbingumo, nenustatyta nei jos atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Iš Vilkijos seniūnijos charakteristikos matyti, kad jos elgesiu seniūnija nusiskundimų nebuvo gavusi. Esant šioms aplinkybėms teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus R. G. bausmę - baudą. Baudos dydis skirtinas pagal veikos padarymo metu galiojusį įstatymą (BK 3 straipsnio 1, 2 dalis ir BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendė:

Gynėjo advokato Jono Kvaraciejaus apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalį dėl R. G. nuteisimo už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir vietoje, iš tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtą psichotropinės medžiagos - metamfetamino (0,867 g) įgijimą, turint tikslą platinti.

Pakeisti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendį, perkvalifikuoti R. G. padarytą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalies į LR BK 259 straipsnio 1 dalį ir skirti 50 BBD (MGL) dydžio (6500 litų) baudą.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 p. „a“ p. p. ir BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti R. G. suėmime išbūtą laiką nuo 2010-08-13 iki 2010-08-23, dešimt suėmimo dienų prilyginant 20 BBD (MGL) dydžio ( 2600 litų) baudos daliai ir galutinę bausmę skirti 30 BBD (MGL) dydžio (3900 litų) baudą.

Įpareigoti R. G. baudą sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.