Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-10-15 · Administracinė byla Nr. P-146-210-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-15
Bylos Nr.
P-146-210-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
D. J.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146–210/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.9, 80.10, 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-397/2010 pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2 – 3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba) nuo 2002 m. spalio 21 d. iki 2003 m. rugsėjo 28 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 2 820,00 Lt. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo delspinigius už neišmokėtą darbo užmokestį (už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną) ir priimti atskirąjį nutartį bei atnaujinti terminą, jei jis praleistas (b. l. 28 – 29).

Pareiškėjas nurodė, kad, remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, negali būti tokios teisinės situacijos, kai valstybės tarnautojui, atlikusiam pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2002 m. liepos 1 d.) 23 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, remiantis šio įstatymo 24 straipsniu, pareiginės algos, kuri yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms, dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, kurį nustato įstatymo priedėlis. Pažymėjo, jog pakaitinis valstybės tarnautojas priimamas į laikinai negalinčio eiti pareigų karjeros valstybės tarnautojo pareigas, todėl pakaitinio valstybės tarnautojo pareiginės algos dydis negali būti mažesnis negu paminėto karjeros valstybės tarnautojo. Teisės aktai valstybės institucijai nesuteikia teisės apskaičiuojant pakaitinio valstybės tarnautojo pareiginės algos dydį taikyti kitos pareigybės kategorijos pareiginės algos koeficientą. Teigė, jog, Konkurencijos taryboje nuo 2002 m. spalio 21 d. iki 2003 m. rugsėjo 28 d. eidamas Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto (pakaitinio valstybės tarnautojo) pareigas, keitė karjeros valstybės tarnautoją, kurio pareigybės kategorija buvo 12, todėl Konkurencijos taryba, apskaičiuodama jam pareiginę algą, privalėjo taikyti Valstybės tarnybos įstatymo priedėlyje įtvirtintą 12 pareigybės kategorijos pareiginės algos koeficientą – 5,7, tačiau taikė 10 pareigybės kategorijos pareiginės algos koeficientą – 4,8, ir neišmokėjo jam dalies darbo užmokesčio, priklausančio pagal įstatymą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 8 – 10) prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) ir Valstybės tarnybos įstatyme nenumatytas terminas, per kurį turėtų būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu bei atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-486/2007, 2007 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-744/2007), valstybės tarnautojų pareikštiems reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas kelia reikalavimus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nuo 2002 m. spalio 21 d. iki 2003 m. rugsėjo 28 d. priteisimo, taip pat į tai, kad su skundu į teismą jis kreipėsi 2009 m. sausio 12 d., atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą. Be to, pažymėjo, jog pareiškėjas turėjo visas galimybes prašyti teismo apginti jo pažeistas teises dėl nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamų reikalavimų, kadangi ir anksčiau – 2006 m. sausio 23 d., 2006 m. lapkričio 28 d. su skundais, nors ir dėl kitų reikalavimų, buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 20 d. sprendimu (b. l. 34 – 39) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, taip pat nepatenkino jo prašymo priimti atskirąją nutartį.

Teismas nurodė, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo ginčo, jog pareiškėjas nuo 2002 m. spalio 21 d. iki 2003 m. rugsėjo 28 d. Konkurencijos taryboje ėjo pakaitinio valstybės tarnautojo – Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, mokant jam šiuo laikotarpiu tarnybinį atlyginimą pagal 10 pareigybės kategoriją, nėra. Taip pat ginčo nėra ir dėl to, kad pareiškėjui tuo laikotarpiu – nuo 2002 m. spalio 21 d. iki 2003 m. rugsėjo 28 d. – pagal Konkurencijos tarybos pirmininko 2002 m. liepos 1 d. įsakymą Nr. 35K turėjo būti nustatyta 12, o ne 10 pareigybės kategorija, o todėl turėjo būti nustatytas pareiginės algos koeficientas 5,7, o ne 4,8. Teismas konstatavo, kad nuo 2002 m. spalio 21 d. iki 2003 m. rugsėjo 28 d. atsakovas, pareiškėją priėmęs į pakaitinio valstybės tarnautojo – Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau nustatęs jam 10, o ne 12 pareigybės kategoriją, kai tuo tarpu pagal Konkurencijos tarybos pirmininko 2002 m. liepos 1 d. įsakymą Nr. 35K pareiškėjui turėjo būti nustatyta 12, o ne 10 pareigybės kategorija, veikė nepagrįstai ir neteisėtai. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, 2002 m. spalio 21 d. pasirašydamas Konkurencijos tarybos pirmininko 2002 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. 51K, žinojo, kad jis priimtas į Konkurencijos tarybos Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas ir kad jam nustatyta 10 pareigybės kategorija. Konkurencijos tarybos pirmininko 2003 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1V-65 nuo 2003 m. rugsėjo 29 d. pareiškėjas laikinai perkeltas į Teisės skyriaus vyresniojo specialisto pareigas, mokant jam tarnybinį atlyginimą pagal 11 pareigybės kategoriją. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2004 m. balandžio 1 d. pasirašytinai susipažino su Konkurencijos tarybos Teisės skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės aprašymu, kuriame, be kita ko, įtvirtinta, kad šios pareigybės kategorija – 11. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis tik iš Konkurencijos tarybos 2008 m. gruodžio 12 d. rašto Nr. (6.22-13)6V-1496 sužinojo, kad jo teisės yra pažeistos, yra nepagrįsti. Būtent dar 2004 m. balandžio 1 d. pareiškėjas, kaip valstybės tarnautojas (teisininkas, turintis aukštąjį universitetinį išsilavinimą) ir apdairus asmuo, turėjo ir galėjo suvokti, todėl žinojo, kad tuomet, kai jis ėjo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas ir kai jam buvo nustatyta 10 pareigybės kategorija, buvo padarytas pažeidimas, nes priėmus jį į tą patį Teisės skyrių, tačiau į žemesnes, t. y. vyresniojo specialisto, pareigas, jam buvo suteikta aukštesnė – 11 – pareigybės kategorija, negu kad buvo suteikta jam einant aukštesnes pareigas. Teismas nurodė, kad ABTĮ ir Valstybės tarnybos įstatyme nėra įtvirtintas terminas, per kurį turėtų būti reiškiamas reikalavimas dėl valstybės tarnautojo negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl, atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, valstybės tarnautojų pareikštiems reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tokios pozicijos dėl ieškinio senaties termino taikymo valstybės tarnautojų pareikštiems reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-486/2007, 2007 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-744/2007). Teismas pažymėjo, jog konstatavus, kad pareiškėjas dar 2004 m. balandžio 1 d. žinojo, jog buvo pažeistos jo teisės, taip pat nustačius, kad teisme pareiškėjo skundas gautas tik 2009 m. sausio 12 d., konstatuotina, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, numatytą DK 27 straipsnio 2 dalyje, taip pat nesant objektyvių pateisinamų priežasčių, kodėl pareiškėjas praleido šį terminą, nėra nei prielaidų, nei sąlygų ieškinio senaties terminą atnaujinti, nes būtų paneigtas susiklosčiusių santykių stabilumas. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo skunde suformuluotas prašymas priteisti jam iš Konkurencijos tarybos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 2 820,00 Lt – netenkintinas ir atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus šį prašymą, atmestinas ir kaip išvestinis iš pagrindinio reikalavimo pareiškėjo reikalavimas dėl delspinigių už neišmokėtą darbo užmokestį (už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną) priteisimo pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nuostatas. Nepatenkinus skundo, nėra nei prielaidų, nei sąlygų priimti atskirąją nutartį, vadovaujantis ABTĮ 108 straipsnio nuostatomis.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 45 – 48) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismo išvada, kad jis 2004 m. balandžio 1 d. žinojo, jog yra priimtas į vyresniojo specialisto (11 pareigybės kategorija) pareigas, todėl būtent 2004 m. balandžio 1 d. žinojo, kad tuomet, kai jis ėjo vyriausiojo specialisto pareigas (10 pareigybės kategorija), buvo padarytas pažeidimas, nes, priėmus į žemesnes vyresniojo specialisto pareigas, jam buvo suteikta aukštesnė pareigybės kategorija, reiškia, kad pats teismas, pažeisdamas rungimosi ir nešališkumo principus (Teismų įstatymo 34 str. 1 d.), ėmėsi argumentuoti atsakovo pusėje, t. y. iš esmės pats teismas veikė kaip atsakovo atstovas. Dėl šios teismo sprendimą nulėmusios išvados apskritai nebuvo ginčijamasi, nebuvo įrodinėjamas jos pagrįstumas ar nepagrįstumas. Tai yra procesinė staigmena (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-109/2006). Pažeistas ir audiatur et altera pars principas.

2. Nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. IX-992 patvirtinto Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo nuostatų, vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigybės kategorija Konkurencijos taryboje galėjo būti taip pat ir 10. Atsakovas nesupažindino su faktine vyriausiojo specialisto pareigybės kategorija (pastarąją aplinkybę sužinojo tik iš atsakovo 2008 m. gruodžio 12 d. rašto). Nuo 2003 m. rugsėjo 28 d., kuomet baigė eiti vyriausiojo specialisto (pakaitinio valstybės tarnautojo) pareigas, iki 2004 m. balandžio 1 d. (data, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas) yra daugiau nei 6 mėnesiai, t. y. pakankamai žymus laiko tarpas, per kurį gali įvykti įvairių pasikeitimų (įskaitant pasikeitimus pareigybių kategorijų atžvilgiu). Teismo išvada, kad 2004 m. balandžio 1 d. anksčiau eitų vyriausiojo specialisto pareigų 10 pareigybės kategoriją turėjo įvertinti būtent kaip atsakovo padarytą pažeidimą, yra niekuo nepagrįsta. Konkurencijos taryba nepateikė jokių įrodymų, kad apie faktinę vyriausiojo specialisto pareigybės kategoriją jis sužinojo anksčiau, nei iš atsakovo 2008 m. gruodžio 12 d. rašto. Teismas ypatingą dėmesį skyrė neteisėtai veikusio darbdavio, bet ne darbuotojo (silpnesnės darbo santykių šalies) interesų gynimui.

3. Teismas konstatavo, kad atsakovas, mokėdamas jam darbo užmokestį ne pagal 12, o pagal 10 pareigybės kategoriją, veikė nepagrįstai ir neteisėtai, t. y. iš esmės pripažino ABTĮ 108 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų atskirajai nutarčiai priimti egzistavimą, tačiau toliau prieštaraudamas pats sau konstatavo nesant pagrindo tokią nutartį priimti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 51 – 53) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

1. Teismo sprendime aiškiai nurodyta, kokios faktinės aplinkybės nustatytos, taip pat įvardinta, kad teismas jas nustatė ir išvadą padarė, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, rašytinius bylos įrodymus, be kita ko, ir teismo posėdyje proceso šalių pateiktus paaiškinimus. Tai, kad teismas skundą atmetė remdamasis motyvais, kurių Konkurencijos taryba atsiliepime į skundą nenurodė, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas veikė pažeisdamas rungimosi ir nešališkumo principus. Tokią išvadą suponuoja tai, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1086/2007, 2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1664/2008), o tai reiškia, kad teismo sprendimo išvada buvo sąlygota vidinio teismo įsitikinimo, įvertinus visų byloje esančių įrodymų sąsają, tikrumą, leistinumą bei patikimumą. Nepagrįsti ir argumentai dėl audi alteram parti bei procesinių staigmenų negalimumo principų pažeidimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N12-344/2004).

2. Egzistuoja aiški atskirtis tarp Teisės skyriaus vyresniojo ir vyriausiojo specialisto pareiginės kategorijos (atitinkamai 10-11 bei 12-13). Preziumuojama, jog darbuotojai, ėję pareigas Konkurencijos taryboje, o tuo pačiu ir pareiškėjas, kaip apdairus asmuo, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, žinojo apie Konkurencijos tarybos pirmininko 2002 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 35K, kuriuo buvo patvirtintas ir Teisės skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės aprašymas, su kuriuo pareiškėjas buvo supažindintas 2004 m. balandžio 1 d., turinį, bent jau savo skyriaus mastu.

3. Nors teismas konstatavo Konkurencijos tarybos veikos nepagrįstumą bei neteisėtumą, tačiau taip pat konstatavo, jog yra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, todėl pagrįstai nepatenkino pareiškėjo prašymo priimti atskirąją nutartį pagal ABTĮ 108 straipsnio 1 dalį, nes iš tiesų tam nebuvo nei sąlygų, nei prielaidų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-639/2006).

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Pasisakydama dėl pirmojo iš nurodytų pareiškėjo reikalavimo (priteisti iš atsakovo neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2002 m. spalio 21 d. iki 2003 m. rugsėjo 28 d.) teisės taikymo aspektu, kolegija pažymėjo, kad teisiniai santykiai dėl tokio pobūdžio reikalavimų reglamentuojami Valstybės tarnybos įstatymo (14, 23 ir 24 str.), o ta apimtimi, kuria sprendžiamas klausimas dėl tokio reikalavimo tenkinimo laike ir galimai priteistinos darbo užmokesčio sumos dydžio, – atitinkamų DK nuostatų (27, 298 str.). Pažymėjo, kad DK nuostatų taikymą aptariamo pobūdžio administracinėse bylose lemia Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio taikymas. Vertino, jog pirmosios instancijos teismas pateikė teisingus ir pagrįstus šios materialinės teisės normos taikymo argumentus, su kuriais kolegija sutinka.

Pasisakydama dėl DK 27 straipsnio (ieškinio senaties) taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymėjo, kad, ją taikant, taip pat yra būtina vadovautis atitinkamomis Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senaties taikymą (1.126 str.), ieškinio senaties termino pradžios, sustabdymo, nutraukimo ir pabaigos apibūdinimą bei teisinių pasekmių nustatymą (1.127, 1.129-1.131 str.). Pažymėjo, jog atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas pateikė reikalavimą taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškinti bylos aplinkybes, sietinas su ieškinio senaties taikymu, ir, nustatęs atitinkamas aplinkybes, taikyti ieškinio senatį.

Pasisakydama dėl CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimo, kolegija pažymėjo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo.

Šalies argumentai

Nustatė, kad pareiškėjas 2009 m. sausio 12 d. kreipėsi į teismą, siekdamas apginti savo (atsakovo tariamai pažeistą) teisę gauti paminėtu laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kurią (pareiškėjo teigimu) jis turėjo gauti pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies ir 24 straipsnio 2 dalies nustatytus valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dydį reglamentuojančius reikalavimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudėtinės dalys, tarp jų ir pareiginė alga. O Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje (bylai aktuali 2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) yra pateiktos pareiginės algos dydžio nustatymo (apskaičiavimo) taisyklės, kuriose, be kita ko, nustatyta, kad pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (priedėlis). Vertindama nurodytas materialinės teisės normas jų aiškumo aspektu, kolegija pažymėjo, kad jų (bylai aktualios) nuostatos yra suformuluotos pakankamai aiškiai ir suprantamai tam, kad turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir atliekantis pakankamai aukštosios (12) kategorijos teisininko pareigas pareiškėjas galėtų suvokti, kad jam yra (buvo) mokamas mažesnis, negu pagal nurodytas teisės normas (priedėlį) šiai pareigybės kategorijai priklausantis darbo užmokestis, t. y. kad jam buvo neteisingai taikytas mažesnis (4,8), negu pagal šias teisės normas priklausantis (5,7) pareiginės algos koeficientas. Pasisakydama dėl antrojo iš aukščiau nurodytų aspekto taikymo, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų įvertinimu bei teismo išsakytais šio įvertinimo argumentais, taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas jau nuo 2004 m. balandžio 1 d. (CK 1.127 str. 1 d. taikymo prasme) turėjo sužinoti apie savo teisės gauti įstatymo nustatyto dydžio darbo užmokestį pažeidimą. Tuo pačiu kolegija konstatavo, kad ieškinio senatis pirmosios instancijos teismo taikyta ir pareiškėjo reikalavimas dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo atmestas pagrįstai.

V.

Pareiškėjas D. J. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-397/2010.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas nepagrįstai byloje netaikė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvecija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju buvo pažeista minėtame straipsnyje garantuojama jo teisė į nuosavybę, kadangi a) atsakovas Konkurencijos taryba iš jo atėmė jam priklausančią nuosavybę (darbo užmokestį); b) darbo užmokestis buvo atimtas nepaisant jokių tokiu atveju privalomų procedūrų; c) jam nebuvo sumokėta jokia kompensaciją už atimtą nuosavybę; d) pareiškėjui nebuvo žinoma apie nuosavybės atėmimą tuo metu, kai ji buvo atimama.

2. Teismas nepagrįstai byloje netaikė Konvecijos 8 straipsnio 1 dalies. Pareiškėjo manymu, atsakovo įvykdytas pareiškėjui teisėtai priklausiusio darbo užmokesčio pasisavinimas laikytinas jo privataus gyvenimo pažeidimu.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismas klaidingai nustatė ieškinio senaties pradžią, todėl nepagrįstai taikė Darbo kodekso 27 straipsnio dalyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

4. Teismas neišsprendė jo prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalies.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, jame neatsakyta į visus pareiškėjo argumentus.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytu pagrindu nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nebuvo bešališki tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektu. Pareiškėjo manymu, kadangi atsakovas Konkurencijos taryba bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neįrodė savo nurodytos ieškinio senaties termino pradžios, ji turėjo pralaimėti bylą, tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nebuvo bešališkas ir iškeldamas naujas aplinkybes pateikė kitokį (naują) jų vertinimą, kas laikytina procesine staigmena. Teismo bešališkumą, pareiškėjo manymu, patvirtina ir tai, kad teismai yra įstiegti Lietuvos Respublikos vardu, o atsakovas yra Lietuvos Respublikos įsteigta įstaiga, t. y. šios aplinkybės sudaro prielaidas, kad teismai nebuvo bešališki subjektyviuoju aspektu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutartimi, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią.Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalies nuostatas, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-397/2010, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimtas 2010 m. kovo 23 d. Prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas (išsiųstas paštu) 2010 m. birželio 23 d., t. y. nepraleidus trijų mėnesių termino.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Iš minėtos teisės normos turinio darytina išvada, kad procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, gali būti atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu tik tuo atveju, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, patvirtinantys, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant ir dėl to galėjo būti priimtas neteisėtas procesinis sprendimas.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu pareiškėjas kelia klausimą dėl to, kad bylą nagrinėjusių nacionalinių teismų (Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo) sprendimai galimai prieštarauja Konvecijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) ir 8 straipsnio 1 dalies (teisė į privatų gyvenimą) nuostatoms. Visų pirma pažymėtina tai, kad atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes nagrinėjamoje byloje buvo taikomos materialinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senaties institutą, byloje nebuvo keliami klausimai susiję su tiesioginiu Europos sąjungos teisės ir tarptautinės teisės aktų inter alia Konvencijos taikymu. Bylą nagrinėję teismai savo išvadas pagrindė Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta materialinės teisės norma, numatančia trejų metų ieškinio senaties terminą valstybės tarnautojų pareikštiems reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo (LVAT 2007 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14–486/07, 2007 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8–744/2007). Teisėjų kolegija, sutikdama su pareiškėjo nurodomu argumentu, kad asmens teisė reikalauti, kad jam būtų laiku sumokėtas priklausantis darbo užmokestis, yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė, dėl pareiškėjo nurodomo Konvencijos I protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) pažeidimo nagrinėjamos bylos kontekste materialinės teisės normų taikymo aspektu pastebi, kad įstatyminis senaties terminų nustatymas, ypač toks nacionalinėje teisėje numatytas teisinis reguliavimas, kuriame numatytas senaties terminų atnaujinimo institutas, negali būti vertinamas kaip paneigiantis šią asmens reikalavimo teisę. Analogiškos pozicijos dėl senaties terminų savo praktikoje inter alia bylose susijusiose su Konvencijos I protokolo 1 straipsnio taikymu, laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kuris yra pažymėjęs, jog senaties termino nustatymu paprastai siekiama keletos svarbių tikslų, visų pirma jie užtikrina teisinį tikrumą ir baigtumą (žr. pvz. bylas Stubbings and Others v. the United Kingdom, J.A. Pye (Oxford) Ltd and J.A. Pye (Oxford) Land LTD v. United Kingdom). Teisėjų kolegija išanalizavusi pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytus argumentus nenustatė prieštaravimų Konvecijos pirmojo protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) ir 8 straipsnio 1 dalies (teisė į privatų gyvenimą) nuostatoms, kurie galėtų būti vertinami kaip materialinės teisės normų pažeidimas ir kurie sudarytų pagrindą atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Be to, teisėjų kolegija įvertinusi pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus, kad jis yra kreipęsis į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl Konvencijos pažeidimų, pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra numatytas atskiras pagrindas, kuriuo remiantis procesas gali būti atnaujinamas kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Konvencijai ir jos papildomiems protokolams.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu pareiškėjas taip pat argumentuoja, kad teismas klaidingai nustatė ieškinio senaties pradžią ir nuo šios datos nepagrįstai taikė Darbo kodekso 27 straipsnio dalyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Šiuo aspektu teisėju kolegija pažymi, kad ieškinio senaties pradžios datos nustatymas, yra išimtinai susijęs su faktinių aplinkybių vertinimu. Tuo tarpu įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas dėl įrodymų vertinimo. Taigi prašymo atnaujinti procesą motyvai, kuriais nesutinkama su įrodymų vertinimu, nelaikytini pagrindu atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neišsprendė jo prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalies. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis pareiškėjo argumentas yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas savo sprendime pasisakė (o apeliacinės instancijos teismas su šia išvada sutiko) dėl pareiškėjo teismo posėdžio metu (b. l. 29) išsakyto prašymo atnaujinti praleistą senaties terminą, nurodydamas, kad nesant objektyvių pateisinamų priežasčių, kodėl pareiškėjas praleido senaties terminą, nėra nei prielaidų, nei sąlygų ieškinio senaties terminą atnaujinti, nes būtų paneigtas susiklosčiusių santykių stabilumas (b. l. 39).

Nesant akivaizdžių įrodymų dėl materialinės teisės normų pažeidimo prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti patenkintas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje Nr. A502-480/2010 negali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Procesas vadovaujantis šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamoji dalis atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartyje išdėstytų motyvų yra aišku, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus bei remdamasis atitinkamais teisės aktais, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas jau nuo 2004 m. balandžio 1 d. (CK 1.127 straipsnio 1 dalies taikymo prasme) turėjo sužinoti apie savo teisės gauti įstatymo nustatyto dydžio darbo užmokestį pažeidimą. Darytina išvada, kad tokia teismo sprendimo motyvuojamoji dalis iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.). Kolegijos vertinimu, iš prašymo atnaujinti procesą turinio akivaizdu, kad jame iš esmės keliamas klausimas ne dėl motyvų teismo nutartyje nebuvimo, o dėstomi argumentai dėl kurių asmuo nesutinka su padarytomis išvadomis. Taigi pagrindo proceso atnaujinimui pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą nėra.

Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytu pagrindu.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota tik nustačius ABTĮ septintojo skirsnio (46, 47 str.), reglamentuojančio teismo sudėtį, nušalinimus, nuostatų pažeidimus. Nuostatų, dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo, taikymas taip pat yra glaudžiai susijęs su Konvencijos 6 straipsnio taikymu, kurio praktiką formuoja Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“, įvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, turi du aspektus. Visų pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y., teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr. pvz. bylą Hauschildt v. Danija). Atitinkamai, ar teismas yra šališkas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nustatyta, remiantis subjektyvumo testu, t. y., konkretaus teisėjo asmeninio įsitikinimo pagrindu konkrečioje byloje. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyvia prasme: teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje Thorgeir Thorgeirson v. Islandija Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė bylą nagrinėjusių teismų (teisėjų) bešališkumo požymių nei subjektyviąja nei objektyviąja prasme. Pareiškėjo pateikti abstraktūs argumentai dėl galimo teismų šališkumo, taip pat samprotavimai apie prielaidas tokiam šališkumui, susijusias su teismų ir atsakovo kaip valstybės institucijos steigimo prigimtimi, nesudaro pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismo sudėtis buvo neteisėta ar jog bylą nagrinėjęs teismas galėjo būti šališkas, todėl prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą taip pat yra nepagrįstas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A143-397/2010 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. J. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-397/2010 pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėLaimė BaltrūnaitėVirgilijus Valančius