Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 str. 2 d., 259 str. 1 d., ir nuteistas:

pagal LR BK 199 str. 2 d. – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

pagal LR BK 259 str. 1 d. – areštu 30 parų.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir R. G. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

R. G. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno narkotines medžiagas, neturėdamas tikslo jas platinti, o būtent:

R. G. ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, neteisėtai, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių, kurių bendroji masė – 23,43 gramai, kurias neteisėtai laikė ir gabeno paslėpęs vilkiko „DAF FT XF95.430“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „Sampo banko lizingas“, kabinoje, vaire po panele ir juodos spalvos rankinėje, iki 2009-09-20, kai tą pačią dieną, apie 17 val. 44 min., Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio poste buvo sulaikytas Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto pareigūnų. Tokiais veiksmais R. G. padarė LR BK 259 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

R. G. taip pat nuteistas už tai, kad 2009-09-20, apie 17 val. 44 min., vykdamas vilkiku „DAF FT XF95.430“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) su priekaba „Schmitz SKO 24/L“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), kirto Lietuvos – Baltarusijos valstybių sieną Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio poste ir vilkiko kabinoje, vaire po panele bei juodos spalvos rankinėje, neturėdamas leidimo pervežti, nepateikdamas muitinės kontrolei, gabeno narkotines medžiagas – kanapes ir jų dalis, kurių bendroji masė – 23,43 gramai, kai tą pačią dieną Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio poste buvo sulaikytas Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto pareigūnų. Tokiais veiksmais R. G. padarė LR BK 199 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Apelianto manymu, teismas netinkamai išsprendė bausmės klausimą, neatsižvelgė į aplinkybę, jog kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) senato nutarimo Nr. 53 nuostatas, numatančias, jog neteisinga bausmė yra tokia, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (17 punktas). Nurodo, jog teismas neatsižvelgė į baudžiamajame įstatyme numatytus bausmės skyrimo pagrindus, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Pažymi, jog teismas taip pat turėjo įvertinti ir visą eilę įstatyme nenumatytų individo požymių: socialinį vaidmenį (kvalifikuotas vairuotojas, iki nuteisimo dirbęs UAB „Duomenys neskelbtini“), psichologines savybes (ramaus būdo, sąžiningas, doras, nedarantis žalos aplinkiniams), tai, kad nelaukdamas tyrimo pabaigos, laisva valia pripažino padaręs nusikaltimą, kritiškai įvertino savo elgesį, sumokėjo užstatą, t. y. įstatymo numatytais būdais stengėsi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Mano, jog teismas, vertindamas jo asmenybę, turėjo atsižvelgti į jo elgesį iki nusikaltimo padarymo bei po jo: niekuomet nepažeidinėjo nei moralės, nei teisės normų, charakterizuojamas teigiamai, dirba, nusikalto pirmą kartą, poelgis atsitiktinis, nepadarė žalos valstybės reguliuojamiems santykiams bei saugomiems interesams. Pabrėžia teismą neįvertinus to, kad jis aktyviais veiksmais padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui išsiaiškinti nusikalstamas veikas, pilnai pripažino kaltę, nuoširdžiai gailisi, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Anot apelianto, skirdamas bausmę teismas iš esmės dėmesį kreipė tik į bendrą prevencinį bausmės pobūdį, neatsižvelgdamas į su bausme susijusias pasekmes ir nenumatydamas jo, nė karto anksčiau neteisto asmens, reakcijos į laisvės atėmimo bausmę, dėl ko buvo pažeistas bausmės individualizavimo principas.

Toliau nurodoma, kad teismų praktikoje kontrabanda yra nusikaltimas arba administracinės teisės pažeidimas. Skunde aptariami minėto nusikaltimo sudėties požymiai, akcentuojant nagrinėjamu atveju esant itin svarbu nustatyti nusikaltimo padarymo tikslą. Tvirtina, jog šioje byloje tikslo įrodinėjimui skirtas nepakankamas dėmesys: neatsižvelgta į apžiūros metu rastą narkotinių medžiagų kiekį, tai, jog jis pats jas vartojo, narkotinės medžiagos veiklioji dalis labai nežymi, t. y. šios aplinkybės rodo teismą neturėjus pagrindą nuteisti jį pagal LR BK 199 str. 2 d.

Teigia, jog tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmestų jo argumentus dėl nusikalstamų veikų vertinimo, prašo įvertinti parinktos bausmės rūšį, pabrėždamas, jog ši yra per griežta. Skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, teismas neteisingai įvertino nusikaltimo padarymo priežastis ir motyvus. Teismui pripažinus jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir nenustačius atsakomybę sunkinančių aplinkybių, atsižvelgus, jog teisingumo įgyvendinimas skiriant bausmę yra neatsiejamas nuo visuomenės intereso, buvo pagrindas taikyti LR BK 36 str. nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Prašymas išteisinti dėl LR BK 199 str. 2 d. numatyto nusikaltimo grindžiamas tuo, jog minėta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Teisme jo ginamasis parodė, kad pastarojo tiesioginė tyčia padaryti šį nusikaltimą kito, muitinės pareigūnam paprašius parodyti draudžiamus gabenti daiktus (medžiagas), nurodė gabenamas narkotines medžiagas, parodė jų vietą automobilyje. Gynėjo teigimu, tai, kad per valstybės sieną gabena narkotines medžiagas, nuteistasis deklaravo žodžiu iki muitinio patikrinimo pradžios. Aplinkybę, jog R. G. laisva valia parodė pareigūnams gabenamas medžiagas, patvirtino ir teisme apklausti liudytojai. Tad apeliantas daro išvadą, jog tokiu būdu nuteistojo veiksmuose neliko tiesioginės tyčios gabenti per valstybės sieną narkotines medžiagas, t. y. tyčios nebuvimas pašalina baudžiamąją atsakomybę.

Kitas nusikaltimas, dėl kurio nuteistas R. G., numatytas LR BK 259 str. 1 d. Ši nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Anot gynėjo, šiuo atveju nukentėjusiuoju (plačiąja prasme) yra pripažinta valstybė, kadangi R. G. neteisėtai laikė ir gabeno narkotines medžiagas. Teismui apkaltinamajame nuosprendyje nenustačius atsakomybę sunkinančių aplinkybių, daro išvadą, kad jo ginamasis susitaikė su nukentėjusiuoju. Pažymi, kad R. G. anksčiau neteistas, analizuojamu atveju nebandė išvengti baudžiamosios atsakomybės (visą laiką atvyko pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, dalyvavo nagrinėjant bylą teisme), narkotines medžiagas pradėjo vartoti prieš savo valią, t. y. tokiu būdu siekė atprasti nuo stiprių narkotinių medžiagų (heroino), be to, yra vedęs, augina nepilnametį vaiką, kas leidžia pagrįstai manyti, jog jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Gynėjo manymu, teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, turėjo pagrindą taikyti LR BK 38 str. nuostatas ir atleisti jo ginamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 259 str. 1 d.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo gynėjas prašė patenkinti R. G. ir jo gynėjo apeliacinius skundus, o prokuroras prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo R. G. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 22 d. nuosprendis keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (LR BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p.), o kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti prašymai netenkinami.

Iš nuteistojo R. G. ir jo gynėjo apeliacinių skundų turinio matyti, kad abu skundai yra prieštaringi: R. G. neginčija jo įvykdytų nusikalstamų veikų teisinės kvalifikacijos, tačiau nesutinka su teismo paskirta bausme, manydamas ją esant per griežtą. Iš kitos pusės ginčydamas nuteisimą pagal LR BK 199 str. 2 d. pabrėžia, kad teismas nepakankamai dėmesio skyrė šio nusikaltimo padarymo tikslui, surastam narkotinių medžiagų kiekiui ir neatsižvelgė į tai, kad jis pats vartojo narkotines medžiagas. Nuteistojo gynėjas, prašo pakeisti nuosprendį ir jo ginamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 259 str. 1 d. pritaikius LR BK 38 str. nuostatas, o pagal LR BK 199 str. 2 d. išteisinti.

Kolegija atsakys į abu apeliacinius skundus kartu.

Pirmiausia kolegija pasisakys dėl R. G. nuteisimo pagal LR BK 259 str. 1 d. ir 199 str. 2 d. Apeliantas neginčija jo įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 259 str. 1 d., teisinės kvalifikacijos, bet nesutinka su jam paskirta bausme, todėl, kolegijos nuomone, svarstant klausimą, ar yra pagrįstai nuteistas pagal LR BK 259 str. 1 d., nebus išeita už skundo ribų. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, todėl nepaisoma, jog skundas dėl to nepaduotas (LR BK 320 str. 3 d.). Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas R. G. pagal LR BK 259 str. 1 d. neteisėtai įgijus, laikius ir gabenus narkotines medžiagas, neturint tikslo jas platinti, padarė neteisingas išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių.

Nuteisimo dėl narkotinių medžiagų įgijimo, laikymo, gabenimo sąlyga yra įgijimo, laikymo, gabenimo faktų nustatymas ir jų pagrindimas teismo posėdyje tiesiogiai išnagrinėtais ir vėliau apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytais įrodymais. LR BPK 305 str. 1 d. 1 p. nustato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. To paties straipsnio 2 punktas reikalauja, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šiuo konkrečiu atveju apygardos teismas LR BPK 305 str. 1 d. 1 p., 2 p. nuostatas grubiai pažeidė. Itin reikšminga laikytina 2009 m. spalio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-219/2009, priimtoje siekiant suvienodinti teismų praktiką baudžiamosiose bylose dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti arba neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Šioje nutartyje yra suformuluoti būtini reikalavimai įrodinėjant LR BK 260 str. numatytą nusikalstamą veiką. Nors apeliantas yra nuteistas pagal LR BK 259 str. 1 d., t. y. už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno narkotines medžiagas, neturėdamas tikslo jas platinti, tačiau reikalavimai, išdėstyti baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-219/2009 priimtoje plenarinės sesijos nutartyje, yra taikomi ir šiuo konkrečiu atveju.

Pažymėtina, kad LAT plenarinė sesija minėtoje byloje konstatavo, jog ,, < ... > teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių LR BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų“.

Tuo tarpu iš nuosprendžio matyti, kad R. G. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, neteisėtai, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių, kurių bendroji masė – 23,43 gramai, kurias neteisėtai laikė ir gabeno paslėpęs vilkiko ,,DAF FT XF 95.430“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), priklausančio UAB ,,Sampo banko lizingas“ kabinoje, vaire po dangteliu ir juodos spalvos rankinėje, neturėdamas tikslo jas platinti, iki 2009-09-20, kol buvo sulaikytas. Suprantama, jog ši nuostata yra taikoma ir LR BK 259 str. 1 d. nurodytoms alternatyvioms veikoms. Priešingai nei reikalauja įstatymas, teismas šiuo atveju nenurodė nė vienos aplinkybės, pagrindžiančios neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą ir laikymą: neaišku kada, kur, iš ko, kokiomis aplinkybėmis R. G. įgijo narkotines medžiagas.

Vadinasi, šiuo atveju R. G. kaltė pasireiškė trejomis atskiromis nusikalstamomis veikomis, t. y. nurodytų medžiagų įgijimu, laikymu ir gabenimu. Tokiu atveju teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, apkaltinamajame nuosprendyje privalėjo išdėstyti įrodyta pripažintos kiekvienos alternatyvios nusikalstamos veikos aplinkybes: nurodyti padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (LR BPK 305 str. 1 d. 1 p., 2 p.). Teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (LR BK 301 str. 1 d.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tokiu atveju, kai jo buvimą pagrindžia įrodymai, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Tokie įstatymo reikalavimai, t. y. neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį, taikytini ir tais atvejais, kai baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje yra nurodomos kelios alternatyvios veikos, kas kaip tik ir yra aptariamu atveju. Pirmosios instancijos teismas privalėjo atskirai išdėstyti aplinkybes, pagrindžiančias kiekvieną alternatyvią LR BK 259 str. 1 d. veiką, t. y. įgijimą, laikymą bei gabenimą.

LAT senato 2002-06-21 nutarime Nr. 37 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas“ yra išaiškintos ir aptartos šių alternatyvių veiksmų sąvokos. Nutarimo 11 punkte nurodyta, jog įgijimu laikomi tokie veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna psichotropines ar narkotines medžiagas ir pirmos kategorijos jų pirmtakus (prekursorius). Tokie veiksmai yra: pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas, dovanos grąžinimas ir kita. Nutarimo 12 punkte išaiškinta, jog laikymas – psichotropinių ar narkotinių medžiagų, taip pat pirmos kategorijos jų pirmtakų (prekursorių) buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). To paties nutarimo 13 punkte nustatyta, kad gabenimas (taip pat ir siuntimas) apima psichotropinių ar narkotinių medžiagų, taip pat pirmos kategorijos tų medžiagų pirmtakų (prekursorių) buvimo, laikymo vietos pakeitimą, perkeliant juos didesniais nuotoliais (pavyzdžiui, iš miesto į kaimą, iš vieno miesto į kitą, iš gatvės į gatvę ir pan.). Medžiagos gali būti gabenamos vežant jas transporto priemone, nešant lagamine, kišenėse, krepšyje ir t.t. Tad pripažįstant R. G. kaltu ir nuteisiant jį už neteisėtą nurodytų narkotinių medžiagų – 23,43 g kanapių įgijimą, laikymą, gabenimą buvo būtina aiškiai išdėstyti tai patvirtinančius esminius duomenis, tačiau tai nebuvo padaryta. Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad teismas nenustatė įgijimą ir laikymą patvirtinančių aplinkybių, t. y. neaišku, kokiomis aplinkybėmis, iš kokio šaltinio, už kokią pinigų sumą buvo įgytos narkotinės medžiagos, taip pat kur iš pradžių įgijus šias medžiagas, jos buvo laikomos. Akivaizdu, kad byloje įgijimo ir laikymo faktai iš esmės preziumuojami remiantis šių medžiagų gabenimu, kas, kaip jau aukščiau buvo minėta, prieštarauja baudžiamojo proceso įstatymui. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nenustatė ir neįrodė šių aplinkybių, iš kaltinimo šalintina, kad R. G. neteisėtai įgijo ir laikė narkotines medžiagas – kanapes ir jų dalis, kurių bendroji masė yra 23,43 gramai.

Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad R. G. narkotines medžiagas gabeno vilkiko kabinoje, vaire po dangteliu bei juodos spalvos rankinėje, vykdamas iš Olandijos į Lietuvą. R. G. buvo sulaikytas Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio poste, kuomet jis prisipažino, jog paslėpęs vaire veža 25 g kanapių savo vartojimui. Patikrinimo metu buvo surasta mažiau kanapių, t. y. 23,43 g. Nuteistojo teigimu, kelionėje jis rūkė kanapes, todėl jų svoris kito. R. G. paaiškino, kad kanapes jis nusipirko Olandijoje, parduotuvėje, o vėliau kelionės metu jas paslėpė vairo viduje ir savo rankinėje. Kadangi nesurinkta faktinių bylos duomenų apie tai, kada tiksliai, iš ko, kokioje vietoje Olandijoje, už kiek R. G. nusipirko kanapes, o po to kaip, kokiu būdu laikė ir parsivežė į vilkiką, kuriuo grįžo atgal į Lietuvą, todėl, kaip aukščiau buvo nurodyta, jam iš kaltinimo pašalinamas neteisėtas narkotinių medžiagų įgijimas ir laikymas, o paliekamas tik gabenimas. Narkotinių medžiagų gabenimą jas paslėpus vilkiko salone, vairo viduje ir rankinėje, negalima susieti su šių medžiagų laikymu, nes laikymo aplinkybes teismas turėjo tiksliai nurodyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Kolegija sprendžia, kad narkotinių medžiagų gabenimo aplinkybės buvo ištirtos pirmosios instancijos teisme, įvertinti byloje surinkti įrodymai ir nuosprendyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl nuteistojo R. G. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Teismas savo išvadas dėl narkotinių medžiagų gabenimo pagrindė surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Nuteistojo gynėjas, ginčydamas R. G. nuteisimą pagal LR BK 199 str. 2 d. ir prašydamas jį išteisinti, teigia, jog ginamasis neturėjo tiesioginės tyčios padaryti narkotikų kontrabandą. Apeliantas, ginčydamas tyčios turinį, teigia, jog nuteistojo tiesioginė tyčia padaryti šį nusikaltimą, kito: muitinės pareigūnams paprašius parodyti draudžiamas gabenti medžiagas, jis parodė jų vietą ir taip žodžiu deklaravo gabenantis per valstybės sieną narkotines medžiagas. Kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir atmeta kaip nepasitvirtinusius.

Narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba jų pirmtakų (prekursorių) kontrabanda visais atvejais sukelia baudžiamąją atsakomybę nepriklausomai nuo jų gabenimo masto ar kiekio. Vadovaujantis LAT senato 2003-12-12 nutarimo Nr. 43 ,,Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose“ nuostatomis, kontrabandos nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo privalomų pateikti muitinei daiktų nepateikimo muitinės kontrolei ar jos išvengimo momento. Kontrabandos nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Motyvai ir tikslai nėra būtini šio nusikaltimo subjektyviosios pusės požymiai ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui. Šioje konkrečioje byloje R. G. suvokė, kad neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną paslėpęs gabena narkotines medžiagas, to norėjo ir taip veikė. Jis veikė turėdamas išankstinę tyčią: norėdamas pergabenti per valstybinę sieną narkotikus, neturėdamas leidimo juos pervežti, iš anksto paslėpė automobilio vaire po dangteliu bei savo rankinėje. Iš R. G. parodymų matyti, kad nusipirkęs narkotines medžiagas jis didelį paketą su kanapėmis apsuko lipnia juosta ir įsidėjo į kišenę, o kelionės metu, kada nematė kitas vairuotojas A. T. , įsidėjo į vairo vidų po dangteliu, o mažą maišelį su kanapėmis paslėpė rankinėje (jos buvo suvyniotos panašiai kaip tušinukas) (t. 1, b. l. 126-128, 134-137; t. 2, b. l. 7-8). Apeliacinio skundo motyvas, jog R. G. pats geranoriškai deklaravo žodžiu dar iki muitinio patikrinimo pradžios neteisėtai gabenantis narkotines medžiagas, paneigiamas liudytojų R. L., E. G., A. M. parodymais. Šie liudytojai patvirtino, jog R. G., įvažiavęs į muitinės teritoriją, elgėsi keistai, lyg būtų apsvaigęs, todėl jie nutarė jį patikrinti. Liudytojui R. L. paklausus, ar jis gabena narkotines medžiagas, nuteistasis atsakė, kad ne ir tik po pusvalandžio pokalbio su juo prisipažino turįs narkotikų ir parodė vietą, kur juos buvo paslėpęs. Kadangi R. L. liepė R. G. prisipažinti, kur dar kabinoje turi paslėpęs narkotikus, jis iš savo rankinės ištraukė popierinį lankstinuką su kanapėmis (t. 2, b. l. 8-10). Liudytojų nurodytas aplinkybes patvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti rašytiniai įrodymai: transporto priemonės ,,DAFR FT XF 95.430“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) apžiūros protokolas su fotolentelėmis prie jo (t. 1, b.l. 5-17), specialisto išvada (t. 1, b. l. 42-45), kurioje konstatuojama, kad tirti pateikta rusvai žalios spalvos augalinė medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapės ir jų dalys, kurių bendras svoris – 23,4300 g, bei kiti bylos duomenys. Aptarti įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad R. G. ne laisva valia, o tik pareigūnams išaiškinus neteisėto narkotinių medžiagų gabenimo padarinius, po pusės valandos atkaklaus pokalbio su juo buvo priverstas parodyti narkotinių medžiagų slaptavietes. Priešingai nei savo skunde teigia nuteistojo gynėjas, teisme apklausti liudytojai R. L. ir E. G. davė ne nuteistąjį teisinančius, bet kaltinančius parodymus, kurie kategoriškai nurodo, jog narkotinės medžiagos buvo atiduotos tik po ilgo įkalbinėjimo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog daiktų nepateikimas muitinės kontrolei yra tada, kai kontrabandos dalykas (šiuo konkrečiu atveju – narkotinės medžiagos) gabenamas per muitinę, tačiau jo nedeklaruojant ir nerodant muitinio tikrinimo metu – daiktus paslėpus iš anksto tam paruoštoje slėptuvėje, kaip ir pasielgė R. G.. Sprendžiant apie narkotikų kontrabandos subjektyviuosius požymius darytina išvada, kad R. G. nė neketino Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto pareigūnams pateikti narkotines medžiagas, kurias nuteistasis buvo paslėpęs, nes, kaip paaiškino pats, kanapes naudojo pakeliui iš Olandijos į Lietuvą, jas būtų rūkęs ir vykdamas iš Lietuvos per Baltarusiją į Rusijos Federacinę Respubliką, tačiau tam sutrukdė muitinės darbuotojai. Kadangi R. G. kaltę patvirtinančių įrodymų surinkta pakankamai, todėl jį išteisinti dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 199 str. 2 d., nėra teisinio pagrindo.

Atsakant į R. G. apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai dėmesio skyrė šio nusikaltimo padarymo tikslui, dar kartą atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad tikslas nėra būtinas kontrabandos subjektyviosios pusės požymis ir neturi jokios reikšmės veikos kvalifikavimui. Nesutikdama su skundo teiginiu, kad narkotinės medžiagos veiklioji dalis yra labai nežymi, kolegija konstatuoja, jog narkotinių medžiagų kontrabanda visais atvejais sukelia baudžiamąją atsakomybę nepriklausomai nuo jų gabenimo masto ir kiekio (LAT senato 2003-12-29 nutarimo Nr. 43 ,,Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose“ 3.4 punktas). Teismų praktikoje sprendžiant medžiagų kiekio klausimus, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-04-23 įsakyme Nr. V-239 patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų priedų lentelėse nurodytus atitinkamų medžiagų kiekius. Narkotinė medžiaga – kanapės ir jų dalys, yra lentelėje pažymėtos 13-tuoju numeriu. Šios medžiagos kiekis laikomas nedideliu, kai jos yra daugiau kaip 5 g R. G. gabeno beveik 5 kartus didesnį narkotinės medžiagos kiekį, kuris būtinas baudžiamajai atsakomybei atsirasti.

Netenkinamas R. G. prašymas jam taikyti LR BK 36 str. nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. LR BK 36 str. gali būti taikomas asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika, dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. Skunde apeliantas neakcentuoja, kokiu pagrindu jis prašo taikyti LR BK 36 str. ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės – ar jis pats, ar jo padaryta veika, tapo nebepavojingi. Apeliantas, prašydamas taikyti LR BK 36 str., nurodo, jog teismas neteisingai įvertino nusikaltimo padarymo priežastis, motyvus, be to, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o sunkinančių – nėra. Visos šios aplinkybės yra įvertintos nuosprendyje skiriant bausmę. Be to, R. G. mano, kad teismas neatsižvelgė į jo socialinį vaidmenį, psichologines savybes, tai, kad pripažino nusikaltęs, kritiškai įvertino savo elgesį, sumokėjo užstatą, dirbo, nusikalto pirmą kartą, charakterizuojamas teigiamai, žala valstybei nepadaryta. Visi šie duomenys, teigiamai charakterizuojantys nuteistąjį, teismui buvo žinomi ir į tai buvo atsižvelgta skiriant bausmę. Vadovaujantis įstatymo nuostata, aplinkybės, šalinančios asmens ar veikos pavojingumą, turi atsirasti padarius veiką ir jos turi būti naujos, iki tol nežinomos. Asmuo gali prarasti pavojingumą, jeigu pasikeitė faktinės aplinkybės ir dėl tokio aplinkybių pasikeitimo asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, nebekelia pavojaus. Aplinkybės gali pasikeisti dėl objektyvių išorinių sąlygų ir dėl aktyvių asmens veiksnių, tačiau abiem atvejais šie pasikeitimai turi taip paveikti kaltininką, nulemti tokius jo individualių savybių pasikeitimus, kurie leistų teismui įsitikinti, jog dėl aplinkybių pasikeitimo asmuo tapo nepavojingu dėl jo padarytos nusikalstamos veikos. Tačiau nuteistasis savo skunde nenurodė nė vienos pasikeitusios aplinkybės, kurios įrodytų, jog jis tapo nepavojingu. Iš bylos duomenų matyti, kad R. G. yra Rusijos Federacijos pilietis, nuolat gyvenantis (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu jis gyveno ir iki nusikaltimo padarymo, čia gyvena ir dabar, tačiau dirbo UAB ,,Duomenys neskelbtini“ (įregistruota: duomenys neskelbtini) tolimųjų reisų vairuotoju. R. G. po nusikaltimo padarymo iš darbo buvo atleistas ir šiuo metu niekur nedirba. Aplinkybę, jog R. G. Lietuvoje nebedirba ir gyvena Rusijos Federacijoje negalima pripažinti taip pasikeitusią, jog jis tapo nebepavojingu.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog asmuo tampa nepavojingu tada, kai pašalinamos iki nusikalstamos veikos padarymo buvusios sąlygos, o naujos sąlygos jį veikia teigiamai. Šiuo konkrečiu atveju tokių sąlygų nenustatyta.

Pati padaryta nusikalstama veika gali prarasti pavojingumą dėl objektyvių, nuo kaltininko sąmonės ir valios nepriklausančių veiksnių, t. y. atitinkamų politinių, socialinių, ekonominių, organizacinių ir kitų aplinkybių pasikeitimo. R. G. padaryta nusikalstama veika neprarado pavojingumo, kadangi nepasikeitė nei faktinės aplinkybės, nei atsirado kiti, nuo jo valios ir sąmonės nepriklausantys veiksniai.

Iš R. G. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis iš esmės ginčija paskirtą bausmę ir laiko ją per griežtą. Kolegija neturi įstatyminio pagrindo tenkinti šį apelianto prašymą ir atmeta jį kaip nepagrįstą.

Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas ne tik nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, bet ir kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. Teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. LR BK 54 straipsnyje įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtina nuostatą, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas R. G. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės pagrindus, nurodytus LR BK 54 str., vadovavosi bausmės paskirtimi (LR BK 41 str.), į tai, jog vienas padarytas nusikaltimas yra sunkus (LR BK 11 str. 5 d.), nusikaltimų pobūdį, atsakomybę lengvinančią aplinkybę (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą (LR BK 60 str.). Tiesa, teismas plačiau neaptarė nuteistojo asmenybę charakterizuojančių duomenų, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad R. G. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirbo Lietuvos įmonėje – UAB ,,Duomenys neskelbtini“ vairuotoju. Šios aplinkybės ir kitos apelianto nurodytos skunde (kvalifikuotas vairuotojas, ramaus būdo, sąžiningas, įvykdytas poelgis atsitiktinis, nepadarė žalos valstybei, padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui išsiaiškinti nusikalstamas veikas, augina sūnų) yra reikšmingos ir į jas buvo atsižvelgta skiriant bausmę, tačiau šiuo atveju nesudaro išskirtinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima švelninti bausmę. Baudžiamasis įstatymas už R. G. įvykdytą nusikalstamą veiką, nurodytą LR BK 199 str. 2 d., numato laisvės atėmimo bausmę nuo trejų iki dešimties metų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė minimalią sankcijoje numatytą 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Tokia bausmė atitinka LR BK 61 str. įtvirtintas taisykles. Pašalinus iš kaltinimo narkotinių medžiagų neteisėtą įgijimą ir laikymą, susiaurėja kaltinimo apimtis, tačiau tai nesuteikia teisinio pagrindo švelninti paskirtą bausmę.

Atmesdama R. G. prašymus švelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, kolegija pažymi, kad nėra juridinio pagrindo jam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Galimybė skirti tokią bausmę yra numatyta LR BK 62 str. bei 54 str. 3 d. LR BK 62 str. taikymas galima tada, kai be LR BK 62 str. 2 d. konkrečius punktus tenkinančių aplinkybių yra mažiausiai bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta. Šiuo atveju yra tik viena R. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra nė vienos konkretų punktą tenkinančios sąlygos. Kita galimybė skirti švelnesnę už įstatymo numatytą bausmę yra įtvirtinta LR BK 54 str. 3 d., kuri taikoma tais atvejais, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal LR BK 62 str., tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skirdamas švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, teismas, remdamasis LR BK 54 str. 3 d., privalo nurodyti, kokios yra išimtines aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kolegija nenustatė nė vienos išimtinės aplinkybes, kurios pagrindu būtų galima švelninti bausmę R. G.. Daroma išvada, jog nuteistajam R. G. paskirta bausmė yra teisinga, todėl ją švelninti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p.,

nutari a:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 22 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį dėl R. G. nuteisimo pagal LR BK 259 str. 1 d. už neteisėtą, neturint tikslo platinti, narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių, kurių bendroji masė – 23,43 gramai, įgijimą nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens ir neteisėtą laikymą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.