Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Inos Kirkutienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Kazlauskienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo atsakovei Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą (gautas 2011-09-13), kuriame prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymo Nr. 1B-392 teisėtumą.

Teisme 2011-09-29 gautas pareiškėjo patikslintas skundas (b. l. 12-15), kuriame keliami tokie reikalavimai: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Finansų ministerija) sprendimą Nr. (17.10)-5K-1120025, 1120405-6K-6K-1109784; 2) įpareigoti Finansų ministeriją pašalinti padarytą pažeidimą ir panaikinti žemesnės instancijos Muitinės departamento įsakymą Nr. 1B-392, kaip neteisėtą, savo turiniu prieštaraujantį Tarybos direktyvai 2007/74/EB2007 ir Vyriausybės 2011-06-01 nutarimui Nr. 635. Tai pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymo Nr. 1B-392 5 punkto teisėtumą, siekdamas, kad jis būtų panaikintas. Dėl šio reikalavimo vadovaujasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 12 punktu, 20 straipsnio 3 dalimi, 110 straipsnio 1 dalimi.

Nesutinka su gautu atsakymu į prašymą, teigia, kad neatsakyta į pareiškėjo argumentus, neatsakyta į klausimus dėl teisės normų paaiškinimo ir taikymo teisėtumo ir pagrįstumo. Nepanaikintas teisės aktas, kuris savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymu Nr. 1B-392 pakeistas Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004-04-16 nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašas. Komentuoja aprašo nuostatas ir Vyriausybės 2004-04-16 nutarimo Nr. 439 5 punktą, 10(1) punktą, aiškina, kad Vyriausybės nutarimo nuostatos atitinka Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatus, Tarybos direktyvą Nr. 2007(74)EB2007. Mano, kad Muitinės departamentas, reglamentuodamas ir aiškindamas Vyriausybės nutarimo Nr. 439 5 punkto nuostatų taikymą, viršija savo įgaliojimus. Remiasi Vyriausybės 2011-06-01 nutarimo 635 nuostatomis dėl kuro neapmokestinimo ir teigia, kad Muitinės departamento įsakymas prieštarauja Vyriausybės nutarimui Nr. 635 ir nutarimui Nr. 439, todėl turi būti panaikintas kaip neteisėtas, kadangi liečia daug piliečių. Remiasi Tarybos direktyvos 2007/74/EB2007 11, 19 straipsniais.

Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymas Nr. 1B-392 yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes grubiai pažeidžia asmens teises Europos Sąjungos įstatymus muitų ir akcizų klausimais, taip pat Europos konvenciją dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos, Socialinės chartijos nuostatas ir Teisingumo Teismo bei Europos žmogaus teisių teismo precedentinius sprendimus.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Gautas pareiškėjos prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 94).

Paaiškina, kad pareiškėjas 2011-07-28 kreipėsi į Finansų ministeriją ir kitas institucijas, keldamas klausimą dėl galimo Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymu Nr. 1B-392 patvirtintų Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-16 nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo neteisėtumo. Finansų ministerija pareiškėjui atsakė 2011-08-29 raštu Nr. ((17.10)-5K-1120025, 1120405)-6K-6K-1109784, nurodydama priežastis, dėl kurių, jos nuomone, minėtas Muitinės departamento teisės aktas yra teisėtas. Minėtame Finansų ministerijos rašte yra išdėstytos visos aplinkybės ir atsakyta į pareiškėjo abejonę. Pareiškėjas skunde teismui konkrečiai nenurodo, kuo ydingas Finansų ministerijos atsakymas, išskyrus tai, kad nepanaikintas Muitinės departamento teisės aktas, kuris, jo nuomone, yra neteisėtas. Nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, nei Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-08 nutarimu Nr.1088 „Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatų patvirtinimo“, nei kiti teisės aktai nesuteikia Finansų ministerijai teisės pripažinti netekusiais galios įstaigų prie ministerijų vadovų priimtų teisės aktų. Tokią teisę turi tik įstaigos prie ministerijos vadovas arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Todėl pareiškėjo prašymas įpareigoti Finansų ministeriją panaikinti Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymą Nr. 1B-392 yra visiškai nepagrįstas.

Vadovaujantis Muitinės įstatymo 4 straipsniu, 9 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-04-29 nutarimo Nr. 362 „Dėl 1983 m. kovo 28 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 918/83, nustatančio Bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą, ir jo įgyvendinamųjų reglamentų įgyvendinimo“ 1 punktu, Lietuvos Respublikos muitinė paskirta kompetentinga institucija, atsakinga už muitų teisės aktų įgyvendinimą, muitų ir kitų muitinės administruojamų mokesčių bei jų lengvatų, taip pat muitų teisės aktų nustatytų importo, eksporto ir tranzito draudimų bei apribojimų taikymą ir įgyvendinančia nuostatas dėl atleidimo nuo importo muitų ir kitų mokesčių. Muitinė, atlikdama jai pavestas funkcijas ir užduotis, turi teisę ir privalo tikrinti prekes ir transporto priemones ir tais atvejais, kai prekių įvežimui taikomos tam tikros lengvatos, pvz., atleidimas nuo importo muitų ir mokesčių.

Finansų ministerijos nuomone, ginčijamu įsakymu patvirtinto Aprašo 3 punktas tik nustato Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių 5 punkto, perkeliančio ES muitų teisės aktų nuostatas, taikymo tvarką ir nesukuria naujų, minėtam nutarimui prieštaraujančių nuostatų. Tokią nuomonę yra išreiškęs ir Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos (2011-09-16 raštas Nr. SD-202). Europos Komisijos mokesčių ir muitų sąjungos generalinis direktoratas išreiškė nuomonę, kad tokios priemonės nėra neproporcingos. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Aprašo 2 punkte nustatyta, kad jo nuostatos netaikomos keleiviams, kurie dėl savo darbo vietos ar pobūdžio, mokslo vietos ar kitų aplinkybių turi dažnai ir (arba) reguliariai vykti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną su trečiosiomis valstybėmis, kas užtikrina Direktyvos įgyvendinimą ir sudaro sąlygas įvertinti nekomercinio pobūdžio importą.

Pareiškėjas nei 2011-07-28 skunde institucijoms, nei skunde teismui nenurodo individualių administracinių sprendimų, kurie turėtų įtakos jo teisėms ar pareigoms. Lietuvos Vyriausiajam Administraciniam Teismui nėra pavesta nagrinėti abstrakčius, hipotetinius, nesusijusius su nagrinėjama individualia byla teismų paklausimus. Dėl to nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl ginčo įsakymo teisėtumo.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Paaiškina, kad D. B. savo ir kitų pareiškėjų vardu 2011-07-25 pateikė skundą su reikalavimu panaikinti Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymu Nr. 1B-392 patvirtintą Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-16 nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašą. Taip pat pateikė reikalavimus, kuriuos įvykdyti Muitinės departamentas neturi kompetencijos – pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-06-01 nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 439 „Dėl Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių patvirtinimo“ 10-1.2 punktą. Pareiškėjas neskundė jokio jo atžvilgiu priimto muitinės sprendimo arba konkrečių muitinės pareigūnų veiksmų, dėl jo 2011-07-25 skundo nebuvo priimto sprendimo, į skundą atsakyta 2011-08-10 raštu Nr. (4.10)3B-3471, kuris yra informacinio pobūdžio. Pareiškėjas skunde teismui reikalauja panaikinti Finansų ministerijos raštą, kuris nėra nei administracinis sprendimas, nei norminis administracinis aktas. Raštu pateikta institucijos nuomonė dėl norminių administracinių aktų, jis nesukelia jokių teisinių pasekmių pareiškėjui. Pareiškėjas neskundžia jokių Finansų ministerijos veiksmų. Visi pareiškėjo reikalavimai susieti su reikalavimu panaikinti norminį administracinį aktą ir faktiškai jis, neturėdamas pagrindo, reikalauja kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto, kurį priėmė centrinis valstybinio administravimo subjektas, t. y. dėl Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymu Nr. 1B-392 patvirtinto Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-16 nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo teisėtumo. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-11-05 nutartimi (Administracinių teismų praktika, 2009, Nr. 8), Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir aiškina, kad teismai neturi teisės kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su tokiais prašymais, kurių išsprendimas neturės jokios reikšmės jų nagrinėjamos individualios bylos baigčiai.

Paaiškina dėl muitinės teisės nustatyti tam tikrus neapmokestinimo importo mokesčiais apribojimus ir tvarką. Nurodo, kad Tarybos reglamento (EB) Nr. 1186/2009 41 straipsnis, Tarybos direktyvos 2007/74/EB 4 straipsnis, 6 straipsnis nustato tam tikrus reikalavimus dėl prekių neapmokestinimo importo mokesčiais ir suteikia valstybėms narėms įgaliojimus nacionalinės teisės aktais nustatyti tam tikrus neapmokestinimo apribojimus ir tvarką. Šie teisės aktai nekonkretizuoja sąvokų „retkarčiais“ ir „komerciniais tikslais“, palikdami tai valstybių narių nacionalinės teisės aktų kompetencijai. Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių 5 punktas ir Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-16 nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašas neprieštarauja Tarybos reglamento (EB) Nr. 1186/2009 ir Tarybos direktyvos Nr. 2007/74/EB nuostatoms.

Pareiškėjo nuomone, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-06-01 nutarimą Nr. 635 kuras, esantis motorinių transporto priemonių talpyklose, yra neapmokestinamas, nepriklausomai nuo to kiek kartų tas automobilis kirto sieną per vieną mėnesį į trečiąją valstybę. Tačiau Tarybos reglamento (EB) Nr. 1186/2009 110 straipsnyje nustatyta, kad muitais neapmokestinti degalai negali būti naudojami kitoje transporto priemonėje nei toji, kurioje jie buvo įvežti, ir negali būti iš tos priemonės išpilti ir sandėliuojami, išskyrus tos transporto priemonės būtino remonto metu; jų taip pat negalima perleisti, už atlygį ar nemokamai, asmuo, kuris juos įvežė be muitų. Jeigu šių nuostatų nesilaikoma, atitinkantiems produktams turi būti taikomi importo muitai tuo tarifu, kuris galiojo nuostatų pažeidimo dieną. Kai asmuo reguliariai vyksta per valstybės sienas, neturėdamas pateisinamų tikslų (pvz., nurodytų Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-16 nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos apraše), jis turi pagrįsti, kad muitais neapmokestinti degalai nebuvo naudojami kitoje transporto priemonėje nei toji, kurioje jie buvo įvežti, ir nebuvo iš tos priemonės išpilti ir sandėliuojami, išskyrus tos transporto priemonės būtino remonto metu; arba nebuvo perleisti, už atlygį ar nemokamai, kitiems asmenims, t. y. jie buvo sunaudoti tik toje transporto priemonėje, kurioje buvo įvežti į Bendrijos muitų teritoriją.

Pagal Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 4 straipsnį, Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje taikant Europos Bendrijos muitų teisės aktų nuostatas, kuriose sprendimo priėmimo teisė deleguota muitinei, sprendimus priima arba atitinkamų nuostatų taikymo Lietuvos Respublikoje tvarką nustato Muitinės departamento generalinis direktorius arba jo įgaliota muitinės įstaiga. Muitinės departamento generalinis direktorius, vadovaudamasis Muitinės įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 16 punktu ir Muitinės departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998-07-10 įsakymu Nr. 171, 16.18 punktu, leidžia jo kompetencijai priklausančius teisės aktus. Lietuvos Respublikos muitinė paskirta kompetentinga institucija, atsakinga už muitų teisės aktų įgyvendinimą, muitų ir kitų muitinės administruojamų mokesčių bei jų lengvatų, taip pat muitų teisės aktų nustatytų importo, eksporto ir tranzito draudimų bei apribojimų taikymą ir įgyvendinanti nuostatas dėl atleidimo nuo importo muitų ir kitų mokesčių. Ginčo įsakymas priimtas vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-05-19 pasitarimo protokolo Nr. 36 4.1 punkto pavedimą. Europos Komisijos Mokesčių ir muitų sąjungos generalinis direktoratas 2011-10-20 rašte pareiškė nuomonę, kad valstybės narės gali priimti taisykles dėl taikomų apribojimų ir Įsakymas Nr. 1B-392 nėra neproporcinga problemų sprendimo priemonė.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nustatyta, kad Finansų ministerijoje 2011-07-28 gautas D. B. ir kitų pareiškėjų, pasirašiusių skunde, 2011-07-25 skundas (b. l. 60-72). Šis skundas taip pat buvo adresuojamas Europos Komisijai, Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei, Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui, Muitinės departamento generaliniam direktoriui. Šiame skunde pareiškėjai kėlė klausimą dėl Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymo Nr. 1B-392 „Dėl keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-16 nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ teisėtumo, kaip prieštaraujančio 2007-12-20 Tarybos direktyvai 2007/74/EB, diskriminuojančio fizinius asmenis, priimto institucijos, viršijusios savo įgaliojimus. Skunde pareiškėjai prašė panaikinti Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymą Nr. 1B-392, pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-06-01 nutarimo Nr. 635 10¹2. punktą ir palikti galioti ankstesnę redakciją, leidusią atvykstančiajam iš trečiosios šalies papildomai nešiojamoje talpoje turėti 10 litrų kuro.

Finansų ministerija pareiškėjui atsakė 2011-08-29 raštu Nr. (17.10)-5K-1120025, 1120405)-6K-6K-1109784 (b. l. 5-7, 83-85). Rašte pareiškėjui pateikė ES teisės normų (2009-11-16 Tarybos reglamento (EB) Nr. 1186/2009, nustatančio Bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą, 2007-12-20 Tarybos direktyvos 2007/74/EB dėl keliaujančių iš trečiųjų šalių asmenų importuojamų prekių neapmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais), Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo, Vyriausybės nutarimų nuostatų analizę, kuria pagrindė nuomonę dėl ginčijamo Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymo neprieštaravimo ES teisės normoms, Vyriausybės nutarimams šiuo klausimu, paaiškino dėl teisės nustatyti tam tikrus neapmokestinimo importo mokesčiais apribojimus ir tvarką.

Į D. B. ir kitų pareiškėjų 2011-07-25 skundą taip pat atsakė ir Europos Komisijos Mokesčių ir muitų sąjungos Generalinis direktoratas (b. l. 86-88), Muitinės departamentas (b. l. 53-55), skundas buvo tiriamas Europos teisės departamente prie Teisingumo ministerijos (b. l. 89-92). Visuose minėtuose atsakymuose institucijos pasisakė, kad ginčo įsakymas neprieštarauja ES teisei muitų klausimais, o nacionalinės institucijos turi teisę nustatyti tam tikrus neapmokestinimo importo mokesčiais apribojimus ir tvarką. Šių atsakymų į skundą pareiškėjas neskundžia. Pareiškėjas skundžia teismui tik Finansų ministerijos atsakymą, aiškindamas, kad Finansų ministerija neatsakė į skunde keltus klausimus ir nepanaikino Muitinės departamento neteisėto įsakymo.

Išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus teismas daro išvadą, kad tokie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Finansų ministerija 2011-08-29 rašte Nr. (17.10)-5K-1120025, 1120405)-6K-6K-1109784 pateikė išsamią ir ES teisės normų, ir nacionalinės teisės normų, reglamentuojančių prekių apmokestinimą muito mokesčiais, analizę, pagrindė, kodėl, jos nuomone, ginčijamu įsakymu nustatyti neapmokestinimo importo mokesčiais apribojimai ir tvarka neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, pagrindė teisę nustatyti tokius apribojimus nacionaliniais teisės aktais, taigi atsakė pareiškėjui dėl ginčijamo įsakymo teisėtumo. Todėl pareiškėjo argumentai, kad Finansų ministerija neatsakė į 2011-07-25 skunde keltus klausimus, yra nepagrįsti.

Nepagrįstas yra ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Finansų ministeriją panaikinti Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymą Nr. 1B-392. Finansų ministerijai nesuteikta teisė svarstyti ir panaikinti įstaigų prie ministerijos vadovų priimtų sprendimų. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos nuostatų, patvirtintų finansų ministro 1998-07-16 įsakymu Nr. 171, 16.18 punkte nustatyta, kad Muitinės departamento generalinis direktorius leidžia įsakymus ir kitus įsakymais patvirtintus teisės aktus. Atsižvelgiant į šią nuostatą, darytina išvada, kad, Muitinės departamento direktorius taip pat turi teisę keisti ar panaikinti išleistus įsakymus ar kitus įsakymais patvirtintus teisės aktus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 34 straipsnyje yra nustatyta, kad Vyriausybė turi teisę pripažinti netekusiais galios Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka ministrų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų vadovų priimtus teisės aktus, jeigu šie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, įstatymams ir kitiems Seimo priimtiems teisės aktams, Respublikos Prezidento dekretams, Vyriausybės nutarimams ar Ministro Pirmininko potvarkiams. Nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, nei Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-08 nutarimu Nr.1088, nei kiti teisės aktai nesuteikia Finansų ministerijai teisės pripažinti netekusiais galios įstaigų prie ministerijų vadovų priimtų teisės aktų.

Nėra pagrindo išvadai, kad Finansų ministerijos atsakymu į 2011-07-25 skundą, buvo pažeistos kokios nors pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai. Pareiškėjas nenurodo, o ir iš byloje esančių įrodymų nenustatyta, kad muitinės institucijos ar Finansų ministerija būtų sprendusi konkrečiai su pareiškėjo ar kitų asmenų, pasirašiusių 2011-07-25 skundą, teisėmis ar teisėtais interesais susijusius klausimus (šie asmenys nenurodė, kad muitinės pareigūnai, taikydami Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymu Nr. 1B-392 patvirtintą Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-16 nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašą, apmokestino iš trečiųjų šalių įvežamas prekes ar privačiose motorinėse transporto priemonėse buvusį kurą). Taigi šių asmenų kreipimasis į Finansų ministeriją ir kitas skunde nurodytas institucijas nebuvo skundas dėl jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo, pareiškėjai neskundė jokio jų atžvilgiu priimto muitinės sprendimo ar konkrečių muitinės pareigūnų veiksmų, o buvo abstraktus kreipimasis, kuriame reiškiamos abejonės dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Atitinkamai skundžiamas Finansų ministerijos raštas nėra individualus administracinis aktas, kadangi šiuo raštu jokios teisinės pasekmės pareiškėjui nesukeliamos. Šiame rašte pateikiama Finansų ministerijos nuomonė dėl ginčijamo įsakymo teisėtumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės būtų buvę pažeistos, jeigu į pareiškėjo skundą būtų nereaguojama iš viso, t. y. nebūtų pateiktas atsakymas. Tuo tarpu atsakymas pareiškėjui pateiktas pagal Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo naikinti pareiškėjo skundžiamą Finansų ministerijos sprendimą ir įpareigoti Finansų ministeriją panaikinti Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymą Nr. 1B-392.

Pareiškėjas ir skunde teismui iš esmės kelia klausimą dėl norminio administracinio akto - Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymu Nr. 1B-392 patvirtinto Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-16 nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo – teisėtumo, nes nesutinka su šiame apraše nustatytais tam tikrais neapmokestinimo importo mokesčiais apribojimais. Prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti šio įsakymo teisėtumą.

Reikšdamas tokį prašymą pareiškėjas nenurodė, kad jo teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti dėl Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymu Nr. 1B-392 patvirtinto Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-16 nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo taikymo jo atžvilgiu, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Skundžiamame Finansų ministerijos atsakyme yra pateikta tik šios institucijos nuomonė dėl ginčijamo įsakymo teisėtumo ir šiuo atsakymu pareiškėjo teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo taip, kad spręsdamas ginčą teismas turėtų taikyti Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymu Nr. 1B-392 patvirtintą Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-16 nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašą. Darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą nėra susijęs su konkrečia byla. Tai yra abstraktus prašymas dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo. Subjektus, turinčius teisę paduoti abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnis, ir jame nėra nurodyta, kad su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą į teismą gali kreiptis ir fiziniai asmenys. Fiziniai asmenys gali prašyti teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 1 dalis). Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu prašymas nėra susijęs su konkrečia byla. Dėl to teismui nėra pagrindo stabdyti nagrinėjamą bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu, kurio išsprendimas neturės jokios reikšmės nagrinėjamos individualios bylos baigčiai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendė:

pareiškėjo D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.