Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Belvilis“ atstovo advokato Ramūno Audzevičiaus prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-28/2011 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Belvilis“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl privalomojo nurodymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Nustatė, kad UAB „Belvilis“ direktorei Ž. B. 2009 m. gegužės 28 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir 2009 m. birželio 2 d. nutarimu jai pagal ATPK 51¹³ straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda už tai, kad UAB „Belvilis“ pažeidė Specialiųjų sąlygų 132 ir 134.2 punktų reikalavimus. Agentūros vyresnysis valstybinis inspektorius 2009 m. gegužės 28 d. UAB „Belvilis“ davė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo iki 2009 m. birželio 5 d. pašalinti sustatytą pamatinių betoninių blokų užtvarą bei sandėliuojamus blokus, rekreacinės teritorijos žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame priešais kaimo turizmo sodybą „Giedrita“. Pareiškėjas, nesutikdamas su Privalomuoju nurodymu, jį apskundė Utenos RAAD, kuris 2009 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. ( 4.2 )-s-874 Privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą. 2009 m. birželio 23 d. pareiškėjai buvo duotas analogiškas privalomasis nurodymas Nr.(10-EK)5 pakartotinai. Remdamasis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nurodė, jog Privalomasis nurodymas surašytas Agentūros vyresniojo valstybinio inspektoriaus, kuris dirba tokioje institucijoje, todėl Privalomąjį nurodymą davė kompetentingas asmuo. Pažymėjo, jog Privalomasis nurodymas duotas pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punktą, kuris nustato, kad privalomieji nurodymai duodami, kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis. Todėl tokiu pagrindu privalomajam nurodymui duoti svarbu nustatyti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo faktą. Be to, privalomąjį nurodymą galima duoti ir netaikant administracinės atsakomybės, todėl nepagrįstu pripažino pareiškėjo argumentą, kad institucija negalėjo pareiškėjui duoti privalomojo nurodymo, kol neišnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla. Pabrėžė, jog pareiškėjas pripažino, kad jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Molėtų rajone, Luokesos seniūnijoje, Kirnelės kaime, yra rekreacinėje teritorijoje ir kad šiame žemės sklype yra pastatyta pamatinių betoninių blokų užtvara bei sandėliuojami blokai. Žemės sklypas yra miškų ūkio paskirties. Atsižvelgdamas į Specialiųjų sąlygų 132 ir 134.2 punktus, nurodė, kad nagrinėjamu atveju sunkiasvoriai betoniniai blokai bei iš jų pastatyta užtvara nėra susiję su rekreacija, su žemės sklypo naudojimo paskirtimi. Iš pateiktų byloje fotonuotraukų matyti, kad pareiškėjas, sudėdamas betoninius blokus, bei miško paskirties žemėje ant miško paklotės iš jų pastatydamas užtvarą, tik pablogino kraštovaizdį, jo fizinę būklė bei estetinę vertę. Blokai žaloja žolinę augmeniją, neleidžia atsistatyti miško paklotės. Todėl konstatavo, jog pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Specialiųjų sąlygų 132 ir 134.2 punktų reikalavimus ir pagrįstai buvo įpareigotas pašalinti pastatytą pamatinių betoninių blokų užtvarą bei sandėliuojamus blokus. Nurodė, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 21 straipsnis nustato tik maksimalų – 3 mėnesių terminą privalomajam nurodymui įvykdyti ir suteikia teisę pareigūnui nustatyti konkretų terminą. Nagrinėjamu atveju Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo suderintas su UAB „Belvilis“ direktore Ž. B., pareiškėjas neprašė pratęsti šio termino. Betoniniai blokai bei iš betoninių blokų pastatyta užtvara nėra stacionarus statinys. Kadangi UAB „Eurokranai“ įsipareigojo betoninius blokus žemės sklype iškrauti per 7 dienas, jie gali būti iš rekreacinės teritorijos pašalinti per privalomajame nurodyme nurodytą tokį pat terminą. Pabrėžė, jog privalomojo nurodymo apskundimo terminas ir privalomajame nurodyme nustatytas terminas pažeidimui pašalinti negali būti priklausomi vienas nuo kito, nes nėra tarpusavyje susiję. Privalomajame nurodyme nustatytas terminas pažeidimui pašalinti neužkerta galimybės įstatymu nustatytu apskundimo terminu – per 10 dienų nuo privalomojo nurodymo gavimo dienos, apskųsti ginčijamą nurodymą. Pareiškėjas tokia savo teise pasinaudojo ir įstatymu nustatytu terminu Privalomąjį nurodymą apskundė Utenos RAAD. Tuo tarpu pareiškėjas įrodymų, paneigiančių nustatytas faktines aplinkybes, nepateikė ir teismas tokių nenustatė.

III.

Teismas pažymėjo, kad pagal oficialiame registre įregistruotą naudojimo būdą ginčo žemės sklypas priskirtinas rekreacinėms teritorijoms, nes rekreacinių miškų sklypai yra priskiriami rekreacinėms teritorijoms. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančias fotonuotraukas ir Utenos RAAD atstovės paaiškinimus, padarė išvadą, kad betoninės konstrukcijos nėra skirtos rekreaciniams tikslams. Taip pat teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas vykdo teritorijos apželdinimą, sodina medelius ar kitokius augalus. Rėmėsi Specialiųjų sąlygų nuostatomis (132 p.) ir nurodė, kad betoninių blokų užtvara ne tik nėra skirta rekreaciniams tikslams, bet ir blogina teritorijos fizinę būklę, kadangi guli ant miško paklotės. Taip pat teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ne visi blokai yra sustatyti užtvaros pavidalu, todėl padarė išvadą, jog sukrautos ant žemės statybinės medžiagos yra sandėliuojamos, o tai taip pat neatitinka rekreacinės teritorijoje vykdomos veiklos reikalavimų. Teismas nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad betoninių blokų užtvara, remiantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 2 ir 67 punktais negali būti laikoma statiniu ar įrenginiu. Teismas nurodė, kad betoniniai blokai yra statybinė medžiaga bei statybos darbų konstrukcija ir bet koks jų pritaikymas yra susijęs su statybos procesu. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad ginčo žemės sklypas pagal pagrindinę naudojimo paskirtį yra priskirtas miškams ir padarė išvadą, kad pagal Miškų įstatymą miško ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Visų kitų statinių statyba nėra leidžiama. Pažymėjo, kad ginčo betoninės užtvaros pastatymas bei betoninių blokų sandėliavimas prieštarauja ir Miškų įstatymui. Atmetė apelianto argumentą, kad ginčo situacijoje buvo imtasi būtinojo reikalingumo priemonių. Nurodė, kad byloje nėra duomenų ar įrodymų, jog ginčo teritorijoje buvo sodinami sodinukai bei nėra pagrindo teigti, kad nebuvo kitų priemonių užkirsti kelią tariamų sodinių niokojimui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atmetė apelianto argumentus dėl pirmosios instancijos teismo neva padarytų procesinės teisės pažeidimų.

IV.

Pareiškėjas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-28/2011 bei panaikinti šioje byloje 2011 m. vasario 21 d. priimtą nutartį ir pareiškėjo 2009 m. spalio 30 d. apeliacinį skundą tenkinti visiškai – panaikinti Privalomąjį nurodymą bei priteisti pareiškėjo naudai nagrinėjamoje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Proceso atnaujinimo pagrindai išvardinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardintų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 bei 12 punktų pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-117/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas nurodo, jog buvo nepagrįstai pritaikyti Specialiųjų sąlygų 132, 134.2 punktai, nes nurodytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos nėra įrašytos į nekilnojamojo turto registrą, kaip ginčo žemės sklypo specialiosios sąlygos, todėl vadovaujantis Žemės įstatymo 22 straipsnio 5 bei 7 dalių bei CK 4.39 straipsnio 2 dalies bei 4.9 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tokios sąlygos negali būti taikomos. Teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo teisės normų aiškinimu nesutinka.

Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 138–139) matytyti, kad pareiškėjui priklausančio žemės sklypo, esančio Kirneilės kaime, Molėtų rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, šio sklypo naudojimo būdas – rekreacinių miškų sklypai. Iš nurodyto nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo taip pat matyti, kad pareiškėjui priklausančiam žemės sklypui yra nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos: miško naudojimo apribojimai, elektros linijų apsaugos zonos, vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos, vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zonos. Pareiškėjo nuomone, tai, kad tarp nekilnojamojo turto registre registruotų specialiųjų naudojimo sąlygų nėra nuorodos apie specialiąsias rekreacinės teritorijos naudojimo sąlygas, jų pareiškėjas neprivalėjo laikytis, vadinasi jis nepagrįstai ir neteisėtai pripažintas pažeidusiu Specialiųjų sąlygų 132, 134.2 punktų reikalavimus.

Kaip jau buvo nurodyta, nekilnojamojo turto registre yra nurodyta ne tik ginčo žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis, bet ir jo naudojimo būdas, kuris Žemės įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje apibrėžiamas kaip teritorijų planavimo dokumentuose nurodyta veikla, kuri teisės aktų nustatyta tvarka leidžiama pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemėje. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151 patvirtintos Žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos 1 lentelės 2.2 punkte rekreacinių miškų sklypų naudojimo būdo ar pobūdžio turinys yra apibrėžiamas kaip rekreaciniai miškai (miško parkai, miesto miškai, valstybinių parkų rekreaciniai miško sklypai ir kiti miškai, naudojami gyventojų poilsiui). Žemės įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos – įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio bei žemės sklype esančių statinių ir aplinkos apsaugos poreikių. Nagrinėjamu atveju rekreacinės teritorijos naudojimo specialiosios sąlygos yra reglamentuotos Specialiųjų sąlygų XXXIII skirsnyje (132–134.9 p.). Įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nekilnojamojo turto registre nurodytas žemės sklypo naudojimo būdas apsprendžia, kokios specialiosios sąlygos yra taikomos žemės sklypui, todėl atskiras tokių sąlygų nurodymas nekilnojamojo turto registre nėra būtinas. Tokią išvadą šioje byloje padarė ir bylą nagrinėję teismai.

Atsižvelgusi į padarytą išvadą, teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje byloje Specialiųjų sąlygų 132, 134.2 punktai buvo išaiškinti ir pritaikyti tinkamai, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu nėra.

Pareiškėjo argumentai dėl teismų sprendimų motyvų, kuriais buvo konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė ir Miškų įstatymo nuostatas, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad byloje buvo padarytas esminis materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant, nes pareiškėjas neginčija, jog šios teisės normos byloje buvo pritaikytos netinkamai, jis tik nesutinka, kad teismai vertino pareiškėjo veiksmų atitikimą minėtam įstatymui, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Taip pat atmestini ir pareiškėjo teiginiai, kad nutartimi buvo pažeistas jo teisėtų lūkesčių principas ir gero administravimo principas, ir šis faktas sudaro pagrindą atnaujinti procesą byloje, kad šie pažeidimai būtų pašalinti, panaikinant apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria konstatuotas ir Miškų įstatymo nuostatų pažeidimas. Pažymėtina, kad nurodyti pareiškėjo argumentai neįrodo, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyta, kad procesas byloje gali būti atnaujintas kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.

Pareiškėjas teigia, kad byloje pagal jo skundą turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A261-337/2011 padaryta išvada, kad žemės naudojimo sąlygos yra tiesiogiai susijusios su žemės sklypo savininko (naudotojo) nuosavybės teisių ribojimu, todėl plečiamasis tokio ribojimo aiškinimas nepateisinamai suvaržytų šias teises. Taip pat, kad asmuo negali patirti neigiamų padarinių dėl galimo valstybės ir (arba) savivaldos institucijų neveiklumo. juolab kad nagrinėjamu atveju susiduriama su tam tikrais nuosavybės teisės suvaržymais, kurie paprastai neturėtų būti aiškinami plečiamai.

Visų pirma, ši pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla bei byla, kurioje pareiškėjas siekia, kad būtų atnaujintas procesas, faktinėmis aplinkybėmis nesutampa, iš esmės skiriasi ginčo dalykas bei kitos esminės bylos aplinkybės.

Antra, administracinėje byloje A261-337/2011 buvo kilęs ginčas, nes atsakovai atsisakė derinti pateiktą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą iš esmės motyvuodami aplinkybe, jog šio specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai neatitinka Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkto reikalavimų, numatančių, kad vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų – nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje). Ginčo esmė buvo ta, kad atsakovai laikė, jog pareiškėjams priklausantis žemės sklypas yra už kaimo ribų, todėl ir taikytina minėta specialioji sąlyga. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypas nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip kaimas. Įvertinęs šią aplinkybę ir faktą, kad šis įrašas nekilnojamojo turto registre nėra nuginčytas, apeliacinės instancijos teismas ir padarė pareiškėjo cituojamas išvadas. Akcentuotina, kad administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nurodytos išvados negali būti taikomos, kadangi nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas ginčo žemės sklypo naudojimo būdas, kuris sąlygoja ir atitinkamų Specialiųjų sąlygų taikymą. Išvada, kad nekilnojamojo turto registre įregistruotas žemės sklypo naudojimo būdas sąlygoja ir atitinkamų sąlygų šiam sklypui nustatymą, nelaikytina plečiamu žemės sklypui taikomų ribojimų aiškinimu. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A525-28/2011 neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo UAB „Belvilis“ atstovo advokato Ramūno Audzevičiaus prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. A525-28/2011 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.