Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Medienos imperija“ administracijos vadovo Ž. K. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Medienos imperija“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Medienos imperija“ administracijos vadovo Ž. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Medienos imperija“ dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje sprendžiamas atsisakymo iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą pagrįstumo klausimas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantai prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, priimti prie atskirojo skundo pateiktus įrodymus, kadangi jų pateikimo būtinybė iškilo teismui suabejojus veiklos vykdymu ir produkcijos pardavimu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai išaiškino nemokumo sąvoką, todėl nepagrįstai sprendė, kad įmonė yra nemoki. Atsakovės skolos neviršijo pusės į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, ką pripažino ir teismas. Teismas akcentavo per vienerius metus mokėtinas sumas, tačiau apie įmonės mokumą turi būti sprendžiama pagal pradelstas skolas. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir pradelstos sumos nėra tie patys dydžiai.

2. Teismas nepagrįstai sprendė, jog įmonės finansiniai sunkumai yra ne laikino pobūdžio ir negali būti pašalinami. Pareiškimo iškelti restruktūrizavimo byla pateikimo metu beveik visi bendrovės įsipareigojimai buvo pradelsti mažiau kaip tris mėnesius.

6. Teismas kelia klausimą dėl nepakankamo įrodymų apie įmonės vykdomą veiklą pateikimo, tačiau teismui pateikti visi įstatyme išvardinti ir teismo reikalauti dokumentai. Restruktūrizavimo metmenyse nurodytos ne septynios sutartys, bet septyni pagrindiniai produkcijos pirkėjai, kurie nuperka visą bendrovės pagamintą produkciją. Parduotų prekių didžiausiems pirkėjams suvestinė už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d. patvirtina, kad būtent šie restruktūrizavimo metmenyse numatyti produkcijos pirkėjai ir pirko bei perka produkciją, nors atskirų pirkimo pardavimo sutarčių su visais nėra pasirašyta, todėl teismo abejonės nepagrįstos.

7. Nepagrįsta teismo išvada, kad gaunamos pajamos lyginant su skolomis nėra pakankamos. Teismas nenurodo, kokios pajamos turėtų būti pakankamos. Metmenyse planuojamų pinigų srautų planuojamas grynasis pelnas per restruktūrizavimo laikotarpį yra pakankamas padengti visus kreditorinius įsipareigojimus. Bendrovė neturėtų finansinių sunkumų, jei jos kreditoriniai reikalavimai būtų sumažinti bent trečdaliu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad restruktūrizavimo plano metmenims negali būti keliami tokie patys reikalavimai kaip restruktūrizavimo planui (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1912-117/2015).

9. Teismas nevisiškai tiksliai nustatė faktines aplinkybes tuo pažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teismas nereikalavo pateikti duomenų apie visų pirkėjų perkamą produkciją, todėl ši informacija nebuvo pateikta. Prie šio skundo pridedama suvestinė, kuri patvirtina kiek ir už kokią sumą yra parduota kiekvienam iš produkcijos pirkėjų. Teismui yra pateikti ir sąskaitų išrašai, iš kurių matysi, jog būtent šie pirkėjai yra pagrindinis bendrovės pajamų šaltinis. Iki teismas priėmė ieškinį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir taikė laikinąsias apsaugos priemones, bendrovė buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais, todėl turėjo sustabdyti gamybą. Tačiau iš pridedamų darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad teismui taikius laikinąsias apsaugos priemones, bendrovė 2015 m. lapkričio mėnesį dirbo be jokių prastovų.

10. Bendrovė su finansiniais sunkumais susidūrė 2015 m. antrą pusmetį, o ne 2014 metais, kaip nurodo teismas. Bendrovės dukterinė įmonė UAB „Zygrimta“ neužsiėmė žaliavos tiekimu atsakovei, todėl šios bendrovės nuostolis buvo nesusijęs su nuostolingu žaliavos tiekimu bendrovei. Šiuo metu bendrovė bendradarbiauja su naujais žaliavos tiekėjais, kurie sutinka tiekti produkciją ir restruktūrizavimo metu.

11. Restruktūrizavimu abejoja tik kreditorė UAB „Autokaravanas“, kurios reikalavimai sudaro tik apie 10 procentų reikalavimų. Visi kiti kreditoriai restruktūrizavimui neprieštarauja.

Trečiais asmuo kreditorė UAB „Autokaravanas“ prašo atmesti apeliantų atskirąjį skundą ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

3. Teismas teisingai nurodė, kad bendrovė formaliai atitinka ĮRĮ 4 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, bet faktiškai yra nemoki ir iš savo vykdomos veiklos nesugebės įvykdyti savo įsipareigojimų esamiems kreditoriams. Tuo labiau, kad įmonės veikla jau trejus metus yra nuostolinga ir tas veiklos nuostolis vis didėja.

Trečiasis asmuo KB „Miško draugas“ prašo tenkinti apeliantų atskirąjį skundą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes dėl atsakovės nemokumo, pateikto restruktūrizavimo plano metmenų neatitikimo teisės aktų reikalavimams. Atsakovės pateikto restruktūrizavimo plano metmenys teismo neturėjo būti kvalifikuoti kaip kliūtis iškelti atsakovei restruktūrizavimo bylą.

2. Atsakovė ilgą laiką sėkmingai vykdė veiklą, tačiau šiuo metu yra susidūrusi su finansiniais sunkumais. Pasak apeliantų, jau po skundžiamos nutarties priėmimo kartu su atsiliepimu į atskiruosius skundus pateikti duomenys apie gaminamą produkciją ir jos pardavimus patvirtina, kad inicijavus restruktūrizavimo procesą, gamyba bus vykdoma, tai reiškia, kad įmonės veiklos tęstinumas yra galimas. 2015 m. lapkričio mėnesį atsakovės darbuotojai dirbo be prastovų, įsiskolinimo darbuotojams atsakovė neturi.

3. Atsakovės restruktūrizavimo procesas padės spręsti kreditorių skolų problemas, išdėstant susidariusių skolų grąžinimą pagal restruktūrizavimo planą, suteikiant galimybę rinkoje veikti įmonei bei išsaugant darbo vietas darbuotojams.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantai kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – darbo laiko apskaitos žiniaraštį bei didžiausių atsakovės pirkėjų suvestinę – kuriuos prašo priimti. Šiais įrodymais apeliantai siekia paneigti teismo abejones dėl atsakovės veiklos nevykdymo ir įrodinėja, kad atsakovė palaiko sutartinius pirkimo–pardavimo santykius su daugiau nei dvejais pirkėjais. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Nagrinėjamu atveju būtinybę pateikti naujus įrodymus sąlygojo teismo nutartyje išsakytos abejonės dėl to, ar atsakovė nėra nutraukusi veiklos, kadangi 2015 m. spalio mėnesį visas darbo dienas išdirbo vos keli darbuotojai. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė nurodo, jog bendradarbiauja su septyniais klientais, tačiau yra pateikusi vos dvi bendradarbiavimą patvirtinančias sutartis. Apeliantų pateikti įrodymai svarbūs vertinant teismo padarytų išvadų pagrįstumą, todėl priimami ir bus vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Įmonės restruktūrizavimas – visuma šio įstatymo nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 2 str. 3 d.). ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad finansinių sunkumų turinti įmonė – įmonė, kuri negali vykdyti prievolių ir sumažinti nuostolių, kurie, kreditoriams nesuteikus pagalbos, priverstų ją nutraukti veiklą ir bankrutuoti. ĮRĮ 4 straipsnyje yra įtvirtintos restruktūrizavimo taikymo sąlygos: įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; nėra nutraukusi veiklos; nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos; nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė aptartas sąlygas atitinka, tačiau restruktūrizavimo bylą atsisakė iškelti ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkte ir 7 straipsnio 5 dalies 3 punkte įtvirtintais pagrindais – konstatavęs įmonės nemokumą bei reikalavimų įmonės restruktūrizavimo plano metmenims pažeidimus.

Apeliantai su teismo išvadomis nesutinka, teigia, jog teismas netinkamai aiškino nemokumo sąvoką ir netinkamai taikė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Spręsdamas dėl atsakovės nemokumo, teismas atsižvelgė į tai, kad bendrovės nurodytas pradelstų skolų dydis beveik siekia pusę į atsakovės balansą įrašyto turto vertės. Atsakovės balanse įrašyto vertė yra 290 524 Eur; ilgalaikis turtas sudaro 220 278 Eur, trumpalaikis – 70 246 Eur; per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 383 933 Eur; pradelsti įsipareigojimai siekia 139 915,61 Eur. Vertinant nemokumo būseną svarbu nustatyti bendrovės turto ir ne visų įsipareigojimų, o tik pradelstų įsipareigojimų santykį. Taigi teismas vertino atsakovės turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį bei konstatavo, kad pradelstų skolų dydis (139 915,61 Eur) beveik siekia pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės (290 524 Eur : 2 = 145 262 Eur). Nors 139 915,61 Eur pradelsta skolos suma neviršija pusės į atsakovės balansą įrašyto turto vertės, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nurodytas pradelstų skolų dydis buvo aktualus 2015 m. spalio mėnesį, o skundžiama teismo nutartis priimta 2015 m. lapkričio 20 d. Iš atsakovės pateiktų kreditorių sąrašų matyti, kad daugeliu atveju atsakovės skolų mokėjimo terminai turėjo sueiti po mėnesio (1 t., 95-96 b. l.), todėl skundžiamos nutarties priėmimo metu atsakovės pradelstų skolų dydis buvo didesnis nei 139 915,61 Eur. Šios aplinkybės paneigia apeliantų argumentus, kad teismas netinkamai aiškino nemokios įmonės sąvoką ir pažeidė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantų dėmesį, kad teismo išvada dėl atsakovės nemokumo neturi prejudicinės galios, kadangi teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, neturi pareigos atlikti tokios pat apimties įmonės nemokumo teisinį tyrimą, kuris atliekamas nagrinėjant ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012).

Teismas nustatė ir kitą atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą pagrindą – buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje nurodyti reikalavimai. ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įmonė turi parengti įmonės restruktūrizavimo plano metmenis, kuriuose turi būti pateikta šio straipsnio 1 dalies 1-8 punktuose nurodyta informacija. Šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad turi būti pateiktas preliminarus įmonės verslo planas, kuriame turi būti numatytos šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodytos priemonės. ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įmonės verslo plane restruktūrizavimo laikotarpiui turi būti nustatytos priemonės ir jų įgyvendinimo terminai, tarp jų: 1) nuostolingos veiklos atsisakymas, veiklos įvairinimas, naujų produktų (prekių ar paslaugų) gamyba, esamos ar numatomos pardavimų sutartys ir kitos įmonės ateities perspektyvos; 2) įmonės turimas ar numatomas įsigyti turtas, reikalingas įmonės veiklai; 3) įmonės turtas, kuris bus parduotas ir (ar) perduotas, turto pardavimo ir (ar) perdavimo tvarka, numatomos gauti pajamos ir jų panaudojimas; 4) turtas, kuris bus perkainojamas ar nurašomas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, numatomos su tuo susijusios išlaidos ar pajamos; 5) numatomos nutraukti sutartys, sudarytos iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo dienos, ir numatomos tokio nutraukimo pasekmės; 6) numatomi įmonės struktūriniai pertvarkymai, atleidžiamų ar priimamų darbuotojų skaičius ir su tuo susijusios išlaidos; 7) numatomų gauti kreditų dydis ir sąlygos bei kreditavimo sutarčių įvykdymo užtikrinimo būdai ir kiti finansavimo šaltiniai; 8) kitos priemonės. Taigi jau restruktūrizavimo plano metmenyse turi būti dalis informacijos, kuri vėliau detalizuojama ir restruktūrizavimo plane. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų argumentais, kad restruktūrizavimo plano metmenims negali būti keliami tokie pat reikalavimai kaip restruktūrizavimo planui, tačiau metmenyse turi būti nurodyta ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje reikalaujama informacija.

Restruktūrizavimo plano metmenyse atsakovė nurodo, kad bus vykdoma darbuotojų reforma, tačiau ji nėra detalizuojama, todėl negalima įvertinti tokios reformos pobūdžio ir perspektyvų. Teigiama, jog bendrovė ketina skolintis, tačiau nenurodomas nei gautinų kreditų dydis, sąlygos, nei kreditavimo sutarčių įvykdymo užtikrinimo būdai, kiti finansavimo šaltiniai. Atsakovės restruktūrizavimo plano metmenyse nurodoma, kad restruktūrizavimo planą parengs ir pateiks kreditoriams ĮRĮ nustatyta tvarka; bendrovės verslo planas ir jį pagrindžiantys skaičiavimai bus nurodyti restruktūrizavimo plane; priemonės ilgalaikiam bendrovės mokumui atkurti, tokių priemonių šaltiniai bus pateikti restruktūrizavimo plane; detalūs organizacinės struktūros pertvarkymo veiksmai bus nurodyti restruktūrizavimo plane; detalūs pinginių lėšų šaltiniai, prielaidos ir pajamų dydžiai bus nurodyti restruktūrizavimo plane; numatomi gauti nauji kreditai bei jų šaltiniai bus nurodyti restruktūrizavimo plane. Taigi iš pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų plano negalima nustatyti bendrovės struktūrinių pokyčių ir negalima įvertinti, kokiu būdu bendrovė siekia restruktūrizavimo tikslų, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad plano metmenys rodo, jog bendrovė tęs įprastinę savo vykdomą veiklą, kuri yra nuostolinga.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, patikrina ne vien tai, kaip metmenyse nurodytos priemonės atitinka Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatytus bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus, tačiau įvertina, ar numatomos priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą ir tiek sumažinti įsiskolinimus, tiek išsaugoti bendrovės konkurencingumą. Tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma (kompleksas) ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010).

Taigi, siekdamas atsakovės restruktūrizavimo proceso, ieškovas turėtų pateikti restruktūrizavimo plano metmenis, kurių turinys atitiktų ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, o juose nurodytos priemonės būtų konkrečios, kurių realumą teismas galėtų įvertinti. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs atsakovės pateiktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės restruktūrizavimo plano metmenyse nenurodytos priemonės, skirtos atsakovės restruktūrizavimo tikslams pasiekti, o remiamasi tik šiuo metu vykdoma veikla, kuri yra nuostolinga, todėl restruktūrizavimo plano metmenis teismas pagrįstai pripažino deklaratyviais, neužtikrinančiais įmonės keliamų tikslų įgyvendinimo, realių atsiskaitymo su kreditoriais galimybių.

Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovės restruktūrizavimo plano metmenyse nėra nurodyta visuma konkrečių ir realių ekonominių priemonių, atitinkančių ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kurių įgyvendinimas leistų pasiekti įmonės restruktūrizavimo tikslus, t. y. atkurti atsakovės mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas. Atsakovės metmenys yra deklaratyvaus pobūdžio ir iš esmės pagrįsti vien tik prielaidomis, todėl pagal tokius metmenis teismas pagrįstai nustatė pagrindo kelti atsakovės restruktūrizavimo bylą nebuvimą (ĮRĮ 7 str. 5 d. 2 p., 5 str. 1 d. 7 p., 12 str. 2 d.).

Apeliantų prie atskirojo skundo pateiktas 2015 m. lapkričio mėnesio apskaitos žiniaraštis patvirtina, kad atsakovės darbuotojai lapkričio mėnesį dirbo be prastovų ir tai leidžia spręsti, kad atsakovė nėra nutraukusi vykdomos veiklos, tačiau tai nepaneigia aukščiau aptartų aplinkybių dėl restruktūrizavimo plano metmenų neatitikimo ĮRĮ nustatytiems reikalavimams, todėl nurodyta aplinkybė neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Pateiktas parduotų prekių pagal pirkėjų grupes sąrašas patvirtina, kad atsakovė turi klientų, kuriems parduoda savo produkciją, tačiau ši aplinkybė tik patvirtina teismo išvadą, kad atsakovė ketina tęsti savo veiklą, o restruktūrizavimo plano metmenyse nenurodo priemonių padėsiančių įgyvendinti restruktūrizavimo tikslus.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neturi esminės reikšmės nagrinėjamam klausimui.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl restruktūrizavimo plano neatitikimo ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems reikalavimams, o tai sudaro pagrindą atsisakyti iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 314 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

priimti apeliantų pateiktus naujus rašytinius įrodymus.

Palikti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį nepakeistą.