Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-15 · Administracinė byla Nr. I-1122-426/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-15
Bylos Nr.
I-1122-426/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05347-2013-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
I. P.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1122-426/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05347-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 1.16; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja I. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriame nurodė, jog darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurios Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pasak pareiškėjos, valstybės tarnautojų, tame tarpe ir jos, atlyginimų mažinimas atliktas nesilaikant proporcingumo principo. Prašo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį, neteisėtai neišmokėtą nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01, taip pat panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) sprendimą, kuriuo šią darbo užmokesčio nepriemoką atsisakyta išmokėti.

Atsiliepimas

Atsakovas Komisariatas, atstovaujantis ir atsakovę Lietuvos valstybę, teismui pateiktame atsiliepime sus skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–12). Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad apskaičiuodamas ir mokėdama darbo užmokestį, vadovavosi tuo metu galiojusiais įstatymais. Atkreipia teismo dėmesį, jog Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime yra kalbama apie darbo užmokesčio kompensavimo tvarkos nustatymą, o ne faktinį kompensavimą. Pažymi, kad patirtų praradimų kompensavimo sąlygų nustatymas priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai, o kol toks kompensavimas teisės aktais nenustatytas, Komisariatas neturi teisės kompensuoti darbo užmokesčio nepriemokas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus pareiginės algos koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases, priteisimo.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d. įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą, 2014-04-16 sprendimą bei 2015-11-19 nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 str. aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimus priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Pareiškėja prašė panaikinti Vilniaus AVPK 2013-09-30 sprendimą Nr.10-S-16225. Nustatyta, kad pareiškėjas 2013-09-27 kreipėsi su prašymu į Vilniaus AVPK dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo. Vilniaus AVPK, atsakydamas į šį prašymą, 2013-09-30 raštu Nr. 10-S-16225 paaiškino teisinį reglamentavimą bei nurodė, kad nesant nustatyto kompensavimo mechanizmo, negali būti tenkinamas pareiškėjo prašymas išmokėti darbo užmokesčio dalį.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustato, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra 1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo. Skundžiamas aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais.

Anksčiau teismo sprendime nurodytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad Vilniaus AVPK skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nesant nustatyto kompensavimo mechanizmo. Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.), atitinka pareiškėjos prašymo turinį. Teismas taip pat nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 2 d. nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos I. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė