Regionų apygardos administracinio teismo nutartis, Ik-1710-95/2011

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-03-14
Bylos Nr.: Ik-1710-95/2011
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03828-2010-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Violeta Balčytienė, Liuda Arlauskienė, Bronius Januška
Pareiškėjas: Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos
Atsakovas: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai
Trečiasis asmuo: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Mažeikių rajono medžiotojų ir žvejų draugijai, Mažeikių rajono Viekšnių medžiotojų

Kategorijos

1.2Aplinkos apsauga
2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
70.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-1710-95-2011(Proceso Nr. 3-61-3-03828-2010-7)Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 2.2; 2.7; 70.1; 73 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Balčytienės ir Broniaus Januškos, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjų atstovui Antanui Naujokui, atsakovės atstovei Eglei Izokaitei, trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams Igoriui Kuncevičiui ir Egidijui Virkučiui bei Virgilijui Gaižauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Mažeikių rajono medžiotojų ir žvejų draugijai, Mažeikių rajono Viekšnių medžiotojų būreliui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Mažeikių rajono agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės taryba ir Mažeikių rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjos, Taryba, Administracija) su skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovė, Ministerija) 2010-11-30 raštą Nr. (9-2)-D8-11181 „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ (toliau – ir skundžiamas Raštas, Sprendimas).

Šalies argumentai

Skunde nurodė, kad, pareiškėjų nuomone, Raštas, kuriame atsakovė išreiškė savo valią, kad iš Mažeikių rajono savivaldybės turi būti išieškomos ne pagal paskirtį panaudotos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos, šių lėšų išieškojimą pavedant atlikti Valstybinei mokesčių inspekcijai, tuo pačiu pripažįstant, kad aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį, joms sukelia teisines pasekmes ir jis gali būti skundžiamas nustatyta tvarka. Tvirtino, kad nesutinka, kad savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį ir tuo pačiu nesutinka su atsakovės nurodymu dėl ne pagal paskirtį panaudotų aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų išieškojimo. Priemonėms, numatytoms Lietuvos Respublikos medžioklės, kurios pagal Specialiosios programos įstatymą gali būti finansuojamos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšomis, 2009 m. buvo skirta 44 222 Lt. Šią pinigų sumą už medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencinių priemonių įgyvendinimą skirti siūlė Medžiojamų gyvūnų daromos žalos miškui prevencinių priemonių vertinimo komisija 2009-11-19 posėdyje, pritarusi svarstytoms paraiškoms. Administracijos direktoriaus 2009-12-07 įsakymu buvo skirta Mažeikių rajono medžiotojų ir žvejų draugijai (35 958 Lt), Mažeikių rajono Viekšnių medžiotojų būreliui (2 864 Lt) ir VĮ Mažeikių miškų urėdijai (5 400 Lt), 44,2 tūkst. litų suma buvo nurodyta ir Tarybos 2010-01-29 sprendimu patvirtintos ataskaitos išlaidų III str. Atsakovė Rašte, pavesdama trečiajam suinteresuotam asmeniui išieškoti ne pagal paskirtį panaudotas savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Mažeikių rajono agentūros (toliau – ir Mažeikių rajono agentūra) 2010-11-25 patikrinimo aktu Nr. 165 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuris buvo surašytas atliekant patikrinimą kaip laikomasi Specialiosios programos įstatymo nuostatų, naudojant lėšas, gautas iš medžioklės plotų naudojamų mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Mažeikių rajono agentūros Patikrinimo akte nurodyta, kad paskirstant aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 44,2 tūkst. litų sumą, surinktą už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, netinkamai buvo panaudota 38 822 Lt suma, skirta Mažeikių medžiotojų ir žvejų draugijos medžiotojų būreliams ir klubams bei Viekšnių medžiotojų būreliui. Atkreipė dėmesį, kad Mažeikių rajono agentūra patikrinimo metu nustatė ir Patikrinimo akte nurodė, kad išlaidoms yra pateikti reikiami finansiniai dokumentai, mokėjimo nurodymai, pinigų priėmimo kvitai, PVM sąskaitos faktūros, kasų išlaidų orderiai, nurašymo aktai ir kt. Įdiegtų prevencinių priemonių dėka, išvengta laukinių žvėrių padarytos žalos žemės ūkio kultūroms, ūkininkų laukuose, valstybiniams ir privatiems miškams. Taigi, kadangi nėra ginčo dėl to, kad savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos buvo panaudotos tinkamų prevencinių priemonių įgyvendinimui, todėl laiko, kad visa 44 222 Lt suma buvo panaudota prevencinėms priemonėms, kurios atitinka Specialiosios programos įstatymo (toliau – ir įstatymas) 4 str. 1 d. 3 p., numatantį savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo galimybę finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos priemonės). Tačiau Patikrinimo akte yra konstatuota ir tai, kad savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos 38 822 Lt buvo panaudotos ne pagal paskirtį, nes pagal Specialiosios programos įstatymo 4 str. 1 d. 3 p., piniginės lėšos gali būti naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus. Patikrinimo akte yra nurodoma, kad medžiotojų būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ir naudotojai. Taigi, netinkamas savivaldybių aplinkos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimas grindžiamas tuo, kad piniginės lėšos buvo skirtos netinkamiems subjektams, bet pareiškėjos su tuo nesutinka. Patikrinimo akte Mažeikių rajono agentūra remiasi vienas kitam prieštaraujančiais teiginiais. Iš pradžių nurodoma, kad nustatyta, kad Mažeikių rajono savivaldybė nepilnai pasinaudojo Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. numatyta galimybe, finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, nes privačių miškų savininkai, į savivaldybę nesikreipė, todėl pagal Medžioklės įstatymo 12 str. 4 p., lėšos buvo paskirtos medžioklės plotų naudotojams, kurie taip pat turi teisę gauti finansinę paramą, o išvadose jau konstatuojama, kad medžiotojų būreliai nėra miškų žemės savininkai, valdytojai ar naudotojai, tuo pagrindžiant išvadą, kad lėšos panaudotos netinkamai. Pažymėjo, kad Medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui prevencinių priemonių komisijos posėdyje, kuriame buvo nuspręsta savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas siūlyti skirti medžiotojų būreliams, dalyvavo ir Mažeikių rajono agentūros vyriausiasis specialistas, kuris nepareiškė prieštaravimų dėl lėšų skyrimo medžiotojų būreliams kaip netinkamam lėšų gavimo subjektui. Be kita ko, nurodė, kad nei Patikrinimo akte, nei Rašte nėra nurodyta, kodėl ir kokių teisės aktų nuostatomis vadovaujantis medžiotojų būreliai nėra laikomi miško sklypų savininkais, valdytojais ir naudotojais. Specialiosios programos įstatyme nėra pateikta jokių šiame įstatyme vartojamų sąvokų apibrėžimų, todėl skiriant pinigines lėšas medžiotojų būreliams buvo vadovautasi Medžioklės įstatymo nuostatomis. Medžioklės įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. reglamentuojama, kad medžioklės plotų naudotojų teisė Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti, retų ir nykstančių medžiojamų gyvūnų rūšių populiacijoms atkurti, laukinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių likvidavimo priemonėms ir kitiems šiuose teisės aktuose numatytiems tikslams. Medžiotojų būreliams skirtos lėšos atitiko Specialiosios programos įstatymo nustatytus tikslus, t. y. buvo skirtos už įstatyme numatytų prevencinių priemonių įgyvendinimą. Medžiotojų būreliams savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos buvo skirtos vadovaujantis Medžioklės įstatymo 2 str. 11, 12 ir 13 d. pateiktomis medžioklės plotų, medžioklės plotų naudojimo ir medžioklės plotų naudotojo sąvokomis. Medžioklės plotais yra laikomi žemės, miškų ir vandens telkinių plotai, kuriuose Medžiokės įstatymo nustatyta tvarka gali būti medžiojama. Saro išvadą, kad medžioklės plotas apima žemės, miškų ir vandens telkinių plotus. Medžioklės plotų naudotoju yra laikomas fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojam gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Medžiotojų būreliai pagal Medžioklės įstatymo nuostatas yra laikomi medžioklės plotų naudotojais. Pabrėžė, kad savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų suma buvo surinkta medžioklės plotų naudotojų, t. y. tų pačių medžiotojų būrelių, vadovaujantis Specialiosios programos įstatymo 3 str. 2 p. Medžioklės plotų naudojimas Medžioklės įstatyme apibrėžiamas kaip medžiojimas ir su juo susijusi veikla medžioklės plotuose taikant biotechnines priemones, statant ir eksploatuojant medžioklės įrenginius, įgyvendinant medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemones, saugant medžiojamuosius gyvūnus nuo neteisėto naudojimo. Kadangi medžiotojų būreliai medžioklės plotuose vykdo medžioklę, taip pat su ja susijusią veiklą, įskaitant ir prevencinių priemonių įgyvendinimą, už tai medžiotojų būreliams ir buvo skirtos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos, todėl mano, kad medžiotojų būreliai yra medžioklės plotų, o tuo pačiu ir į medžioklės plotus, patenkančių miško sklypų naudotojai, kuriems, pagal Specialiosios programos įstatymo 4 str. 1 d. 3 p., gali būti skiriamos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos. Todėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 38 822 Lt suma, skirta medžiotojų būreliams per Mažeikių medžiotojų ir žvejų draugiją bei Viekšnių medžiotojų būreliui, buvo panaudota pagal paskirtį, nes buvo skirta nepažeidžiant Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nuostatų.

Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).

Atsakovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 40-42) nurodė, kad atsakovė, gavusi Mažeikių rajono agentūros Patikrinimo aktą, įvertino nustatytus pažeidimus ir Raštu kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prašydama ne ginčo tvarka išieškoti į valstybės iždo sąskaitą Mažeikių rajono savivaldybės netinkamai (ne pagal įstatyme įtvirtintas nuostatas) panaudotas Specialiosios programos lėšas. Tvirtino, kad Medžioklės įstatymo 6 str. 3 d. nustatyta, kad žemės sklypų, kuriuose medžioklė neuždrausta, savininkai, valdytojai ir naudotojai turi teisę Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę paramą medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonėms įgyvendinti. Pažymėjo, kad šioje nuostatoje taip pat įtvirtinta, kad prevencijos priemonėms, kuriomis miško savininkai, valdytojai ir naudotojai siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos priemonės), finansuoti turi būti skiriama ne mažiau kaip 70 proc. lėšų, surinktų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Taigi, pareiškėjų skunde nurodomas argumentas, kad Specialiosios programos lėšos turėtų būti skiriamos medžiotojų būreliams dar ir dėl to, kad vienas iš šios programos lėšų šaltinių yra mokesčiai, surinkti už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, laikytinas nepagrįstu. Medžioklės įstatymo nuostata priešingai nurodytam pareiškėjų argumentui reglamentuoja, kad Specialiosios programos lėšos skiriamos būtent sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, kurie siekdami išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos ėmėsi prevencinių priemonių apsaugoti savo nuosavybės, valdymo ar naudojimo teise turimą sklypą ir jos, ne mažiau 70 proc., turi būti padengiamos būtent iš lėšų, surinktų už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Įstatymų leidėjas Specialiosios programos lėšų skiriamą finansinę paramą sieja būtent su konkretaus sklypo (t. y. teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre) savininko, valdytojo ar naudotojo tame sklype taikomomis prevencinėmis priemonėmis. Akcentavo, kad Miškų įstatymo 2 str. 10-12 d. yra pateiktos miško savininko, valdytojo ir naudotojo sąvokos. Šiose nuostatose įtvirtinta, kad: miško savininkai yra valstybė, fiziniai ir juridiniai asmenys bei užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus, įstatymų nustatyta tvarka įgiję nuosavybės teisę į miškus; miško valdytojai yra miško savininkai; miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, valstybės įmonės bei organizacijos, valdančios patikėjimo teise įstatymų nustatyta tvarka joms Vyriausybės nutarimais perduotą valstybinėms funkcijoms įgyvendinti valstybinę miško žemę; kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus, teisėtai įgijusios privačios miško žemės valdymo teisę; miško naudotojai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgijo miško ir miško išteklių naudojimo teisę: miško ištekliai, pagal Miškų įstatymo 2 str. 7 d., yra nenukirstas miškas, sakai, kelmai ir dervuoliai, medžių žievė, karnos ir tošis, medžių sula, kalėdiniai medeliai, kitos dekoratyvinės miško medžiagos, šakelės, vytelės, grybai, riešutai, uogos, vaisiai, vaistažolės ir vaistinės žaliavos, miško paklotė ir lapai bei miško augalija. Taigi, medžiotojų būrelis nepatenka nei į vieną iš jų. Medžiotojų būrelis atitinka Medžioklės įstatymo 2 str. 13 d. įtvirtintą medžioklės plotų naudotojo (t. y. fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete) sąvoką. Medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, todėl medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. pagrindu. Medžiotojų būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, nes būti medžiojamųjų išteklių naudotoju nereiškia būti miško sklypo naudotoju. Mano, kad medžiotojų būreliai neturi jokio teisinio pagrindo jiems nuosavybės ar kita teise nevaldomame sklype taikyti minėtas įstatyme nurodytas žalos prevencijos priemones (t. y. apdoroti želdinius repelentais, aptverti tvoromis ar apsauginėmis juostomis, veisti želdinius, gerinančius laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas ir pan.). Kadangi įstatyme aiškiai įtvirtinta, kad Specialiosios programos lėšos naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta savininkus, valdytojus ir naudotojus, o medžiotojai, turintys nustatyta tvarka išduotus leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, bet ne sklypų naudotojai, todėl jų vykdoma veikla negali būti finansuojama iš Specialiosios programos lėšų. Todėl atsakovė visiškai pagrįstai atsižvelgė į Mažeikių rajono agentūros nustatytus faktus ir pateiktas išvadas bei teisėtai ir pagrįstai surašė Raštą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).

Tretieji suinteresuoti asmenys Mažeikių rajono medžiotojų ir žvejų draugija bei Mažeikių rajono Viekšnių medžiotojų būrelis su pateiktu skundu sutiko ir prašė pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos skundą patenkinti.

Atsiliepimuose į skundą (b. l. 24-26, 27-29) nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes bei argumentus kaip ir pareiškėjos savo skunde.

Teismo posėdyje trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovai patvirtino atsiliepimuose nurodytus argumentus, su skundu sutiko ir prašė jį tenkinti (žr. teismo posėdžio protokolą).

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Mažeikių rajono agentūra atsiliepime į skundą (b. l. 33-34) su pateiktu skundu nesutiko, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto amines atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 52, 67).

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 37) nurodė, kad inspekcija nėra kompetentinga pateikti savo nuomonę dėl pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos skunde nurodytų klausimų.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teigė, kad su skundu nesutinka, tačiau prašė bylą spręsti teismo nuožiūra (žr. teismo posėdžio protokolą).

Motyvuojamoji dalis

Byla nutrauktina.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovė, Ministerija) 2010-11-30 rašto Nr. (9-2)-D8-11181 „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ (toliau – ir skundžiamas Raštas, Sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 5, 43).

Kaip matyti iš Rašto turinio, jį atsakovė adresavo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tačiau Rašto kopiją išsiuntė ir Mažeikių rajono savivaldybei. Rašte buvo nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir įstatymas) 4 str. 4 d., informuojama, kad Šiaulių aplinkos apsaugos departamentas patikrino Mažeikių rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo teisėtumą ir Patikrinimo akte nurodė, kad 38 822 Lt suma buvo panaudota įstatyme nenumatytiems tikslams. Be kita ko, atsakovė paprašė minėtas lėšas ne ginčo tvarka išieškoti į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Apie savivaldybės sumokėtas lėšas prašė informuoti raštu (b. l. 5, 43).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 1 d., administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 5 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Vadovaujantis ABTĮ 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Sisteminė nurodytų teisės normų analizė leidžia teisėjų kolegijai daryti išvada, kad vadovaujantis ABTĮ 22 str. 1 d., ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos.

ABTĮ 15 str. įtvirtintas bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai, sąrašas. Tarp šių bylų galima ir administracinė byla dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tik tokių teisės aktų ir veiksmų, kurie sukelia teisines pasekmes atitinkamiems asmenims. Teisinių pasekmių nebuvimas byloja, kad ginčo iš esmės nėra. Nesant ginčo, nėra ir bylos nagrinėjimo dalyko.

Kaip minėta, pareiškėjos nesutinka su minėtu atsakovės Raštu, prašo jį panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą

Ištyrusi ir įvertinusi byloje esančių rašytinių įrodymų (b. l. 1-47) visumą (ABTĮ 57 str.) bei remdamasi aptartų teisės normų sistemine analize, teisėjų kolegija sprendžia, kad Raštas plačiąja prasme yra viešojo administravimo subjekto atliktas veiksmas, bet atlikus šį veiksmą pareiškėjų teisių apimtis nesusiaurėjo, papildomų pareigų neatsirado. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl tokio veiksmo negali būti iškelta administracinė byla. Teisminis nagrinėjimas nekeliant konkretaus materialinio pobūdžio reikalavimo yra teisiškai beprasmis.

Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad suformuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-483/2010, 2010-03-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-511/2010, 2010-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-822-354/2010, 2010-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-442-323/2010, 2010-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-875/2010 ir kt.) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005-12-28 įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos saugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų 8 p. nustatyta, kad Aplinkos ministerija, gavusi lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, įvertina nustatytus pažeidimus, prireikus paprašo savivaldybes papildomos informacijos ir ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo akto gavimo kreipiasi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tokių lėšų panaudojimą, nuostatas, išieškojimo. Tai reiškia, kad Aplinkos ministerija bei Valstybinė mokesčių inspekcija, besiremdamos patikrinimo aktu gali priimti viešojo administravimo subjekto patvarkymą (įpareigojimą) dėl lėšų išieškojimo. Tik toks patvarkymas (įpareigojimas) būtų privalomas pareiškėjoms, t. y. sukeliantis pareiškėjoms atitinkamas teisines pasekmės, todėl pareiškėjos galėtų tokį patvarkymą (įpareigojimą) ginčyti teismine tvarka.

Pagal ABTĮ 2 str. 14 d., individualus teisės aktas – vienkartis teisės taikymo aktas skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Taigi, individualūs teisės taikymo aktai išreiškia ne tik valstybės valią, bet ir atskirų piliečių valią, jie skirti reguliuoti konkrečius gyvenimo atvejus, skirti konkrečiam asmeniui, nustatančiam konkrečiam asmeniui santykius su konkrečia institucija. Individualus teisės aktas išreiškia kompetentingos institucijos valią administracinių teisinių santykių srityje, išreiškia valią kito asmens atžvilgiu.

Ginčo atveju, skundžiamo Rašto turinio analizė teisėjų kolegijai suponuoja išvadą, kad jame pareiškėjų atžvilgiu nėra viešojo administravimo subjekto valinio pobūdžio patvarkymų, todėl toks dokumentas negali būti ginčijamas teisme.

Pagal Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 str. 4 d., specialiosios programos lėšas, panaudotas nenumatytiems šiame įstatyme tikslams, Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimu Valstybinė mokesčių inspekcija pasiūlo savivaldybėms per tris mėnesius pervesti į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Jeigu savivaldybės Valstybinės mokesčių inspekcijos pasiūlyme nurodytu laiku neperveda lėšų, Valstybinė mokesčių inspekcija priima sprendimą šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka.

Įvertinusi paminėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovės kreipimasis į Valstybinę mokesčių inspekciją yra administracinės procedūros iki Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo išieškoti lėšas iš savivaldybės ne ginčo tvarka priėmimo dalis, t. y. procedūrinis dokumentas, kurio apskundimo tvarkos teisės aktai nenumato.

Todėl, apibendrinusi tai, kas pasakyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Raštas negali būti laikomos nei individualiu teisės aktu, nei administraciniu aktu ABTĮ 2 str. 15 d. ir Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 15 d. prasme, nes juo nėra išreikštas sprendimas viešojo administravimo srityje dėl pareiškėjų teisių ar pareigų ir pats savaime jokių pasekmių nesukelia. Panaikintas gali būti tik administracinis aktas. Ginčo atveju, Raštas pareiškėjoms sukelia procedūrinio, o ne materialaus pobūdžio teisines pasekmes. Taigi, ginčijamas dokumentas savaime nedaro įtakos pareiškėjų teisėms ir pareigoms, o juo tik pradedama vykdyti procedūra dėl lėšų išieškojimo. Pareiškėjų ginčijamas Raštas nepažeidžia ir negali pažeisti tų pareiškėjos teisių ar įstatymų saugomų interesų, kurių teisminę gynybą garantuoja ABTĮ 5 str. 1 d. Raštas (Sprendimas) yra vienas iš viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų, kurie pagal savo pobūdį nepriskirtini prie aktų, esančių ginčo administraciniame teisme dalyku. ABTĮ 15 str. 1 d. pateiktas konkretus sąrašas bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai, tačiau į jį nepatenka pareiškėjų reikalavimas dėl Rašto (Sprendimo) panaikinimo. Administraciniai teismai nėra įstatymų leidėjo įgalinti tirti ginčų dėl viešojo administravimo subjektų procedūrinio pobūdžio raštų. Kaip minėta, teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl sprendimo panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos kreipėsi į teismą prašydamos panaikinti Raštą (Sprendimą), kuris joms nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl byla nutrauktina ABTĮ 101 str. 1 p. pagrindu, t. y. ši byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjai išaiškintina ABTĮ 102 str. 3 d. nuostatos, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 101 str. 1 p., 102 str. 2 d., 105-106 str. ir 149 str.,

nutarė:

administracinę bylą pagal pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Mažeikių rajono medžiotojų ir žvejų draugijai, Mažeikių rajono Viekšnių medžiotojų būreliui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Mažeikių rajono agentūrai dėl sprendimo panaikinimo nutraukti.

Ši nutartis per 7 dienas nuo nutarties paskelbimo dienos gali būti skundžiama apeliacine tvarka, paduodant atskirąjį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Liuda ArlauskienėVioleta BalčytienėBronius Januška