Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas E. Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-262-417/2011

Teisėja E. Lapinskienė Procesinio sprendimo kategorija 1.1.3.6., 1.1.8.6.12., 1.1.11.11.

2011 m. kovo 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 21 d., 187 str. 3 d. ir nuteistas:

pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. – laisvės apribojimu šešiems mėnesiams;

pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – laisvės apribojimu trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir V. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigojant nuo 21 val. iki 6 val. būti namuose, mokytis ir 60 valandų neatlygintinai išdirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Skundžiamuoju nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 21 d., 187 str. 3 d. G. P., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 21 d., 187 str. 3 d. už tai, kad 2009 m. gruodžio 24 d., apie 04.23 val., Klaipėdos m., duomenys neskelbtini, veikdamas bendrai su G. P., būdamas apsvaigę nuo alkoholio, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, pakėlę UAB „Lietuvos spauda“ priklausančio kiosko apsaugines žaliuzes, po to kojomis spardydami, išdaužę 193,60 Lt vertės spaudos kiosko lango stiklą, nuteistajam G. P. pro išdaužtą langą įkišus rankas, pasikėsino pagrobti spaudos kioske buvusį UAB „Lietuvos spauda“ priklausantį turtą – cigaretes, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, kadangi buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 11 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.

BK 59 str. 1 d. 12 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – asmuo veiką padarė prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas.

Nusikalstamą veiką padaręs asmuo prieš jo valią galėjo būti nugirdytas (apsvaigintas) apgaulės būdu (pavyzdžiui, vietoje vaistų nuo galvos skausmo jam paduotos psichotropinės medžiagos), pavartojant prieš jį psichinį ar fizinį smurtą (pavyzdžiui, grasindami susidoroti draugai priverčia nepilnametį gerti alkoholį) ir pan. Priežastys, dėl kurių asmuo prieš jo valią nugirdomas ar apsvaiginamas, gali būti įvairios: noras iš jo pasityčioti, kerštas, lengvabūdiškumas, neteisingai suprastas draugiškumas ir pan.

Kaip matyti iš faktinių bylos duomenų, o būtent paties V. J. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu, įvykio vakarą su G. P. susitiko prie duomenys neskelbtini, Klaipėdoje, esančio spaudos kiosko. Buvo išgėręs. G. P. užsinorėjo parūkyti, ir jis, V. J., supratęs, jog cigarečių galėtų gauti įsibrovę į kioską. Be to, nuteistojo teigimu, šį nusikaltimą jis padarė, nes buvo išgėręs. Blaivus taip nebūtų pasielgęs.

Taigi aplinkybės, jog V. J. vartoti alkoholį būtų privertęs G. P., apeliantas nenurodė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Be to nuteistojo V. J. apeliaciniame skunde iškeltos versijos nepatvirtina ir kiti bylos duomenys. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, V. J. apeliacinio skundo argumentas, kad jis buvo tyčia nugirdytas G. P., yra nepagrįstas, ir akivaizdu, jog tai tėra apelianto pasirinkta gynybos pozicija, siekiant palengvinti savo teisinę padėtį.

Nors iš bylos medžiagos matyti, kad cigarečių prasimanyti išlaužiant spaudos kioską, pasiūlė G. P., tačiau akivaizdu, kad V. J. tebuvo užuomina pasiūlyta įsilaužti į spaudos kioską. Tačiau pasirinkimo teisė – daryti nusikaltimą ar atsisakyti nuo tokios veiklos – priklausė pačiam V. J.. Byloje nėra duomenų, kurie teisėjų kolegijai leistų manyti, kad V. J. dėl tam tikrų aplinkybių buvo priverstas nusikalsti. Todėl teigti, kad V. J. neturėjo kito pasirinkimo, kaip dalyvauti nusikaltime, nėra teisinio pagrindo. Ir šis apeliacinio skundo argumentas taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

Nors teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, jog baudžiamojo proceso įstatymas nenumano draudimo atleisti nepilnametį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigę nuo alkoholio, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog 2001 m. birželio 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato nutarimo Nr. 30 Dėl teismų praktikos atleidžiant nepilnamečius nuo baudžiamosios atsakomybės 2 p. konstatuojama, jog nusikaltimą padaręs asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismo nutarties priėmimo metu jam nėra suėję aštuoniolika metų ir yra visos sąlygos, numatytos BK 93 str. ( 1961 m. redakcijos BK 52¹ str. 1 d.). Todėl darytina išvada, kad asmeniui teismo sprendimo priėmimo dieną sulaukusiam pilnametystės, nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai (specialiosios normos), numatytieji BK 93 str., netaikytini ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas vadovaujantis bendrosiomis baudžiamojo įstatymo normomis. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamojo nuosprendžio priėmimo dieną V. J. buvo sukakę 18 m., apylinkės teismo sprendimas vadovautis BK 19 str. įtvirtinta bendrąja nuostata, kad asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas, teisingas ir pagrįstas. O be to, teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais, net ir esant visoms būtinoms sąlygoms, taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto nuostatas yra išskirtinė teismo teisė, o ne pareiga.

Apygardos teismo nuomone, V. J. paskirtoji subendrinta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė nėra per griežta. BK 48 str. 2 d. reglamentuojama, jog laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas už nusikaltimo, numatyto BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d., padarymą paskyrė bausmę, artimą laisvės apribojimo bausmės minimaliam terminui, tuo tarpu už nusikaltimą, numatytą BK 187 str. 3 d., paskyrė minimalią laisvės apribojimo bausmę – tris mėnesius. Todėl atsižvelgiant į tai, kad V. J. padarė dvi nusikalstamas veikas: baudžiamąjį nusižengimą ir apysunkį tyčinį nusikaltimą, nors nutrūkusį pasikėsinimo stadijoje. Nusikalstamos veikos padarytos siekiant savanaudiškų, menkaverčių tikslų – įgyti cigarečių, apsvaigus nuo alkoholio, tai ir padarė įtakos nusikalstamam jų elgesiui. Teisėjų kolegijos nuomone, paskirtosios bausmės nėra per griežtos, jos yra teisingos ir optimalios siekiant įgyvendinti bausmių tikslus.

Esant konstatuotų aplinkybių visumai, nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.