- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-29
- Bylos Nr.
- 2A-966-259/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Algirdas Remeika, Rūta Palubinskaitė
- Ieškovas
- AB „Išlaužo žuvis”
- Atsakovas
- G. S., R. G., VĮ Registrų centro, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR teisingumo ministerijos
- Advokatai
- Stasys Zabita, Rasa Gradauskienė, Sonata Žukauskienė
Procesinio dokumento kategorija 21.4.1.1, 24, 30.12, 41, 121.1, 121.15, 121.21
2008 m. spalio 29 d.
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Algirdo Remeikos, Rūtos Palubinskaitės, sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovo AB „Išlaužo žuvis” atstovui advokatui Stasiui Zabitai, atsakovams G. S. , R. G. , jų atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei, atsakovei antstolei V. K. , jos atstovei advokatei Rasai Gradauskienei, atsakovo VĮ Registrų centro atstovei Jurgitai Apanskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. S. ir R. G. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-7-644/2008 pagal ieškovo AB „Išlaužo žuvis“ ieškinį atsakovams G. S. , R. G. , Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR teisingumo ministerijos, antstolei V. K. , Kauno apskrities viršininko administracijai, VĮ Registrų centrui, trečiajam asmeniui antstolei D. M. dėl turto pardavimo be varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, įrašų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB „Išlaužo žuvis“ ieškiniu (t.1, b.l.2-6, patikslintas ieškinys – t.2, b.l.120-124, 167-171) prašė pripažinti negaliojančiu (niekiniu) 2001-08-06 turto pardavimo be varžytynių aktą Nr. 1015, vyr. teismo antstolio patvirtintą 2002-05-23, nuo jo sudarymo dienos ir taikyti pilną restituciją; vykdant restituciją, įpareigoti AB „Išlaužo žuvis" sumokėti 35 000 Lt atsakovams, kuriuos šie sumokėjo pagal 2001-08-06 turto pardavimo be varžytynių aktą Nr.1015; pripažinti antstolės V. K. raštą 2005-04-04 Nr.1, adresuotą VĮ Registrų centrui, negaliojančiu; pripažinti Kauno apskrities viršininko administracijos raštą 2005-04-22 Nr. 11G-324-385 negaliojančiu; įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti įrašus Nekilnojamojo turto registre, padarytus 2001-08-06 turto pardavimo ne iš varžytynių akto Nr.1015, 2005-04-04 V. K. rašto Nr.1 ir 2005-04-22 Kauno apskrities viršininko administracijos rašto Nr. 11G-324-385 pagrindu, t.y. panaikinti R. G. , a.k. (duomenys neskelbtini) ir G. S. , a.k. (duomenys neskelbtini) vardais atliktą nekilnojamųjų daiktų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) , teisinę registraciją; priteisti iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė atnaujinti senaties terminą ieškiniui pareikšti (t.2, b.l.175-176).
Žemesnės instancijos teismas
Prienų rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiu (niekiniu) 2001-08-06 turto pardavimo be varžytynių aktą Nr. 1015, vyr. teismo antstolio patvirtintą 2002-05-23, nuo jo sudarymo dienos ir taikė restituciją, įpareigodamas ieškovą per 14 dienų sumokėti 35 000 Lt atsakovams G. S. , a.k. (duomenys neskelbtini) ir R. G. , a.k. (duomenys neskelbtini) o G. S. ir R. G. įpareigodamas perduoti 2001-08-06 turto pardavimo be varžytinių akto Nr. 1015, 2005-04-04 V. K. rašto Nr.1 ir 2005-04-22 Kauno apskrities viršininko administracijos rašto Nr. 11G-324-385 pagrindu R. G. ir G. S. vardais registruotą nekilnojamąjį turtą, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) , ieškovui AB „Išlaužo žuvis“; pripažino antstolės V. K. raštą 2005-04-04 Nr.1, adresuotą VĮ Registrų centrui, ir Kauno apskrities viršininko administracijos raštą 2005-04-22 Nr. 11G-324-385 negaliojančiais; civilinę bylą dalyje dėl įpareigojimo - VĮ Registrų centrui panaikinti įrašus Nekilnojamojo turto registre, padarytus 2001-08-06 turto pardavimo be varžytinių akto Nr. 1015, 2005-04-04 V. K. rašto Nr.1 ir 2005-04-22 Kauno apskrities viršininko administracijos rašto Nr. 11G-324-385 pagrindu, t.y. panaikinti R. G. ir G. S. vardais atliktą nekilnojamųjų daiktų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) , teisinę registraciją, nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme; priteisė ieškovui iš atsakovų R. G. ir G. S. solidariai 4 041 Lt bei 146,10 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas nustatė, kad 2001-08-06 turto pardavimo be varžytinių aktu Prienų rajono apylinkės teismo antstolis pardavė R. G. ir G. S. žemės sklypą Nr. 4, susidedantį iš 11 tvenkinių, vandens kėlimo stoties, elektros pastotės, bendras plotas 149,67 kv.m, esantį Išlaužo k., Prienų r., priklausantį AB „Išlaužo žuvis“, už 35 000 Lt. Vėliau šiame akte padarytas prierašas: žemės sklype Nr. 4, bendro ploto 149,67 ha (t.1, b.l.15). Faktiškai buvo parduotas 1998-03-10 turto arešto aktu aprašytas ir areštuotas AB „Išlaužo žuvis“ priklausantis turtas (prijungta vykdomoji byla Nr. 132, b.l.21). 2004-09-28 sprendimu VĮ Registrų centro Kauno filialas R. G. prašymą - įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir daiktines teises į juos – tvenkinius, esančius Prienų r., Išlaužo k., atidėjo, nes turto pardavimo be varžytinių akte nebuvo nurodyti nekilnojamąjį daiktą ir žemės sklypą, kuriame yra šie daiktai, identifikuojantys duomenys (t.2, b.l.17). 2005-04-04 antstolė V. K. raštu VĮ Registrų centrui patikslino, kad pagal 2001-08-06 turto pardavimo be varžytinių aktą parduota 149,67 ha žemės sklype esantys 12 tvenkinių (su priklausiniais), elektros pastotė, vandens kėlimo stotis (t.1, b.l.18). KAVA 2005-04-22 raštu informavo R. G. , kad tvenkiniai su pylimais, esantys Išlaužo k., Prienų r. sav., yra melioracijos statiniai ir gali būti teisiškai įregistruoti (t.1, b.l.86). 2005-06-23 VĮ Registrų centro sprendimu, atsižvelgiant į 2005-04-04 antstolės bei 2005-04-22 KAVA raštus, buvo patenkintas R. G. ir G. S. prašymas įregistruoti jų nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus – dvylika tvenkinių (su priklausiniais), elektros pastotę, vandens kėlimo stotį, esančius Išlaužo k., Prienų r. (t.2, b.l.20-21). Iš byloje esančio 1996-03-11 sklypo plano teismas nustatė, kad 4 sklype yra 13 tvenkinių (t.3, b.l.16), o pagal 1999 metų AB „Išlaužo žuvis“ žemėnaudos planą nurodyta, kad 4 sklype yra 12 tvenkinių ir 1 sėsdintuvas (t.1, b.l.25), todėl teismas sprendė, kad 2001-08-06 turto pardavimo be varžytinių metu 4 sklype buvo 12 tvenkinių ir 1 sėsdintuvas.
Teismas nustatė, kad teismo antstolė D. M. , 1998-03-10 aprašydama areštuojamą AB „Išlaužo žuvis“ turtą bei patvirtindama 2001-08-06 turto pardavimo be varžytinių aktą, nurodė netikslius duomenis apie AB „Išlaužo žuvis“ areštuojamą bei parduodamą turtą, t.y. nebuvo nurodyti parduodamą nekilnojamąjį daiktą identifikuojantys duomenys tokiu būdu pažeidžiant CK 6.396 str. 1 d. reikalavimus. Kadangi 4 sklype buvo 12 tvenkinių ir vienas sėsdintuvas, teismas sprendė, jog yra visiškai neaišku, kurie 11 tvenkinių buvo parduoti. Atsakovų paaiškinimus, kad jie pirko visus tvenkinius, esančius 4 sklype, teismas vertino kaip nepagrįstus, kadangi juos paneigė tiek turto pardavimo be varžytynių aktas, planai, tiek liudytojas A. Ž. (buvęs AB „Išlaužo žuvis“ direktorius, dalyvavęs areštuojant turtą), nurodęs, kad buvo areštuota, o vėliau ir parduota tik 11 tvenkinių, kitus du paliekant ieškovo nuosavybėje. Todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei vadovaudamasis CK 1.80 str. ir 6.396 str., teismas konstatavo, kad 2001-08-06 turto pardavimo be varžytynių aktas Nr.1015, kuriame nėra duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti sandorio dalyką, pripažintinas negaliojančiu (niekiniu) nuo sudarymo momento. Kadangi visi vėlesni veiksmai dėl ginčo tvenkinių, t.y. antstolės V. K. raštas 2005-04-04 Nr.1, adresuotas VĮ Registrų centrui, bei KAVA raštas 2005-04-22 Nr. 11G-324-385, yra tiesiogiai susiję su 2001-08-06 turto pardavimo be varžytynių aktu, pripažinus šį aktą negaliojančiu, teismas pripažino, kad ir visi šie vėlesni raštai taip pat yra pripažintini negaliojančiais bei naikintini. Teismas atkreipė dėmesį, kad antstolė V. K. , raštu 2005-04-04 Nr.1 patikslindama 2001-08-06 turto pardavimo be varžytynių aktą (nurodydama, kad parduota 149,67 ha žemės sklype esantys 12 tvenkinių (su priklausiniais)), iš esmės pakeitė šiame akte nurodytą pardavimo objektą, dėl ko šis raštas negali būti laikomas teisėtu (2006-02-08 LAT nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-103/2006).
Spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, teismas vertino, kad atsakovai žinojo (turėjo matyti bei žinoti), jog aktu įsigyja 149,67 kv. m. žemės sklypą, susidedantį iš 11 tvenkinių, o ne 12 ir sėsdintuvo, tačiau, nepaisant to, kreipėsi į antstolę V. K. , prašydami išduoti raštą, patikslinantį, t.y. iš esmės keičiantį, turto pardavimo be varžytynių aktą, kurio pagrindu vėliau įregistravo savo nuosavybę į turtą, kurio neįsigijo. Teismas nurodė, kad atsakovai, įsigydami žemės sklypą Nr. 4 su 11 tvenkinių, visiškai nesiaiškino ir nesidomėjo, kuriuos tvenkinius ir turtą jie įsigijo, todėl tokiu būdu elgėsi nerūpestingai, o vėliau, prašydami antstolės V. K. išduoti raštą, jog jie įsigijo 12 tvenkinių ir priklausinius, tokiu būdu neteisėtai užvaldydami jiems nepriklausantį ieškovo turtą, elgėsi ir nesąžiningai. Todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, jog yra pagrindas taikyti restituciją. Teismas vertino, kad, taikant restituciją, šalių tarpusavio interesų balansas nebus pažeistas, nes byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, jog atsakovai atliko kokias nors investicijas į įsigytą turtą.
Teismas atmetė ieškinio reikalavimą įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti įrašus Nekilnojamojo turto registre, padarytus 2001-08-06 turto pardavimo ne iš varžytynių akto Nr.1015, 2005-04-04 V. K. rašto Nr.1 ir 2005-04-22 KAVA rašto Nr. 11G-324-385 pagrindu, t.y. panaikinti R. G. ir G. S. vardais atliktą nekilnojamųjų daiktų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) , teisinę registraciją, kadangi, vadovaudamasis LAT 2000-10-09 nutartyje, priimtoje civ. byloje Nr. 3K-3-977/2000, suformuluota ratio decidendi, konstatavo, jog šis ieškovo reikalavimas yra išvestinis ir, patenkinus ieškinio reikalavimus dėl ieškovo ginčijamų aktų pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisės į ginčo objektus būtų išregistruojamos ne ginčo tvarka.
Teismas atmetė atsakovų prašymą dėl ieškinio senaties taikymo kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, kad pagal 1964 m. CPK 435 str. ieškiniai dėl pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos įgyjant turtą varžytynėse, realizuojant turtą be varžytynių ar turtą perduodant išieškotojui, pripažinimo negaliojančia gali būti reiškiami per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. 1964 m. CPK 435 str. 2 d. nurodo, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti ieškiniai gali būti grindžiami šio kodekso normų pažeidimais tik tais atvejais, kai teismo antstolio veiksmai šio kodekso 472 str. nustatyta tvarka buvo pripažinti neteisėtais. Kadangi šiuo atveju ieškovas savo reikalavimus grindė ne procesinių normų pažeidimu, o galiojančių materialinių teisės normų pagrindu, t.y. prašė pripažinti negaliojančiais sandorius dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms pagal CK 1.80 str., teismas sprendė, kad šiuo atveju turi būti taikomi CK 1.125 str. nustatyti ieškinio senaties terminai, t.y. 10 metų bendrasis ieškinio senaties terminas, kuris ginčyti sandorius dar nepraėjo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (t.3, b.l.75-79) atsakovai G. S. ir R. G. nesutiko su teismo sprendimu, prašė panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys yra patenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, teismo sprendimo dalį, kuria civilinė byla nutraukta, palikti nepakeistą, dėl šių motyvų:
1) teismas neteisingai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, dėl ko nepagrįstai laikė, jog ieškovui taikytinas 10 metų senaties terminas ir jis nėra praleistas. Sprendžiant klausimą dėl 2001-08-06 turto pardavimo be varžytynių akto teisėtumo, būtina vadovautis sandorio sudarymo metu galiojančiomis teisės normomis, t.y. 2001 m. galiojusiais CPK ir CK. 2001-08-06 galiojo 1964 m. CPK. Teismas netinkamai aiškino ir nepagrįstai netaikė 1964 m. CPK 435 str. Ieškovas, žinodamas apie sudarytą sandorį dar 2001-08-06, jokio ieškinio 1964 m. CPK 435 str. 1 d. nustatytu terminu nereiškė. Negana to, ieškovo direktorius netgi pats dalyvavo varžytynėse, siekdamas įgyti iš varžytynių parduodamą ginčo turtą, ką jis patvirtino teismo posėdyje. Tai įrodo, jog ieškovas gerai žinojo ir suprato, koks konkretus turtas yra parduodamas varžytynėse. Teismas visiškai nepaisė ir 1964 m. CPK 435 str. 2 d. reikalavimų, nevertino įsiteisėjusios teismo nutarties dėl antstolio veiksmų teisėtumo, tokiu būdu pažeisdamas CPK 182 str. nuostatas. 2001 m. AB „Išlaužo žuvis" kreipėsi į Prienų rajono apylinkės teismą, prašydamas pripažinti teismo antstolio, 2001-08-06 vykdžiusio AB „Išlaužo žuvis" turto pardavimą be varžytynių, atliktus veiksmus neteisėtais. 2001-10-11 nutartimi skundas dėl antstolio veiksmų buvo atmestas, o LAT 2002-04-08 nutartimi minėta nutartis buvo palikta galioti. Taigi, faktiškai įsiteisėjusia teismo nutartimi yra ištirti visi antstolių veiksmai ir nustatytas jų teisėtumas. Todėl esant įsiteisėjusiai teismo nutarčiai dėl antstolio veiksmų teisėtumo, nėra jokio pagrindo pripažinti aktą negaliojančiu. Iš teismo sprendimo visiškai neaišku, kuo vadovavosi teismas, nurodydamas, kad ieškiniai dėl pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos įgyjant turtą varžytynėse, realizuojant turtą be varžytynių ar turtą perduodant išieškotojui, pripažinimo negaliojančia kaip prieštaraujantys imperatyviai teisės normai, reiškiami kita tvarka, nei numatė CPK 435 str. Teismo sprendimas taip pat neatitinka CPK 270 str. reikalavimų (nėra išspręstas ieškinio reikalavimas), kadangi nors teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad prašymas dėl senaties termino yra nepagrįstas ir atmestinas, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas šiuo klausimu nepasisakė;
2) teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias varžytynių aktų, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais, teisinius pagrindus. Teismas netaikė nei 1964 m. CK 435 str., nei šiuo metu galiojančio CPK 602 str., reglamentuojančių tokių sandorių pripažinimą negaliojančiais, nors ginčyti turto pardavimo be varžytynių aktą kitais, nei CPK 602 str. nurodyti pagrindais nėra jokios teisinės galimybės. Teismas, pripažindamas turto pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu CK 1.80 str. pagrindu, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.396 str., nepaisė specialių teisės normų, tik kurių pagrindu galėtų būti pripažintas turto pardavimo be varžytynių aktas negaliojančiu. Darydamas išvadą, kad nėra aiškus sutarties dalykas, teismas visiškai nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.196 str.). Ginčijamo turto pardavimo be varžytynių akto, kitų pateiktų įrodymų analizė vienareikšmiškai leidžia daryti išvadą, kad atsakovams buvo parduotas visas nekilnojamasis turtas, esantis 149,67 ha žemės sklype: tvenkiniai, vandens kėlimo stotis ir kita. Tam tikri netikslumai akte atsirado tik todėl, kad nekilnojamas turtas minėtame žemės sklype nebuvo inventorizuotas pardavimo metu, t.y. nebuvo atlikti kadastriniai matavimai. Tik po turto įsigijimo, atsakovų lėšomis atlikus nekilnojamojo turto, esančio 149,67 ha žemės sklype, kadastrinius matavimus, buvo nustatyta tikslus turtas, esantis minėtame žemės sklype. Akivaizdu, kad pagal aktą įgytas konkretus turtas, bet ne žemė. Parduotas iš varžytynių objektas buvo apibrėžtas tik teritorija, kurioje yra nekilnojamas turtas. 2004-03-05 Kauno apskrities viršininkas priėmė įsakymą Nr.02-07-1450 (t.1, b.l.89), kuriuo nutarė atsakovams išnuomoti 149,67 ha žemės sklypą, esantį Išlaužo k., Prienų r. 2004-03-05 buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr.69/2004-0005 (t.1, b.l.90-91), pagal kurią atsakovai išsinuomojo šį žemės sklypą, sutartis įregistruota VĮ Registre centre. Parduodant turtą iš varžytynių, antstolei buvo pateiktas 149,67 ha žemės sklypo planas, kuriame buvo užfiksuotas visas parduodamas nekilnojamas turtas. Visas parduotas turtas -tvenkiniai (hidrotechniniai statiniai) gali veikti tik kaip vientisa sistema, todėl jokiu būdu negalėjo būti parduota dalis tvenkinių. Todėl teismo išvada, kad parduotas neaiškus turtas, nepagrįsta. Teismas visiškai nepaisė, kad AB „Išlaužo žuvis" buvo įsiskolinusi ir būtent skolininkas - AB „Išlaužo žuvis" šį objektą pasirinko, vykdant vykdomuosius dokumentus;
3) teismas restituciją taikė nepagrįstai. Teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 1.5 str., 1.80 str., 4.96 str. nuostatas, nukrypo nuo LAT praktikos. Sąžiningumas yra preziumuojamas, todėl, siekiant išreikalauti turtą iš jį įgijusio asmens, būtina paneigti jo sąžiningumo prezumpciją. Byloje neginčytinai nustatyta, jog atsakovai yra sąžiningi turto įgijėjai, todėl turtas iš jų negalėtų būti išreikalautas. Faktas, kad nuo 2001 m. iki 2008 m. žymiai pasikeitė nekilnojamojo turto vertės, patvirtina, jog dėl restitucijos taikymo atsakovų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėja, o ieškovo pagerėja. 2001 m. atsakovų įmokėti pinigai yra praradę perkamąją galią nekilnojamojo turto rinkoje, ir tai yra pagrindas netaikyti restitucijos. Vykdymo metu negalima suabsoliutinti vienos vykdymo proceso šalies teisių - turi būti ginami ne tik skolininko, bet ir išieškotojo interesai. Teisingumo ir protingumo kriterijai reikalauja ginti sąžiningą asmenį. Pagal vykdomosios bylos duomenis skolininko (ieškovo) negalima priskirti prie sąžiningų asmenų, nes gera valia nevykdė teismo sprendimo bei kitų vykdomųjų dokumentų, vilkino vykdymo procesą, kas užfiksuota LAT 2002-04-08 nutartyje. Be to, CK 4.96 str. 4 d. nustatytas draudimas išreikalauti daiktą iš asmens, įgijusio jį teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, kadangi galioja prezumpcija, jog asmuo, nusipirkęs daiktą priverstinio pardavimo tvarka, yra sąžiningas įgijėjas (aplinkybė, kad priverstinį daikto pardavimą vykdo valstybės įgaliotas pareigūnas - antstolis, sukuria daikto pardavimo teisėtumo prezumpciją, todėl asmuo, pirkdamas priverstinai parduodamą daiktą, privalo turėti garantiją, kad įsigytas daiktas nebus iš jo išreikalautas).
2008-07-08 teismui pateiktame pareiškime (t.3, b.l.94-95) atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nurodė, kad, vadovaudamasi CPK 309 str., prisideda prie G. S. ir R. G. apeliacinio skundo dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2008-05-06 sprendimo.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t.3, b.l.86-87) atsakovas VĮ Registrų centras nurodė, jog dėl apeliacinio skundo ir jo motyvų nepasisako, palikdamas dėl jų spręsti teismui, kadangi VĮ Registrų centras ir jo filialai nesusiję su nuosavybės teises nustatančių dokumentų ruošimu ir išdavimu, turto iš (be) varžytynių pardavimu, o jų funkcija yra tik registruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį pagal pateiktus tokias teises nustatančius dokumentus.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t.3, b.l.90-93) ieškovas AB „Išlaužo žuvis“ su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, dėl šių motyvų:
1) ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido. Teisė ginčyti pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą varžytynėse (pardavime be varžytynių), išlieka, jeigu ieškinys grindžiamas materialinės teisės normų pažeidimų pagrindu (LAT civ. byla Nr. 3K-3-360/2005). Ieškovas ieškinį reiškia dėl 2001-08-06 turto pardavimo be varžytynių akto neatitikimo imperatyvioms CK normoms. 1964 m. CPK 436 str. 6 d. buvo nustatyta, kad turto pardavimo be varžytynių aktas prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Tai reiškia, kad, parduodant nekilnojamąjį daiktą be varžytynių, pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos privalėjo atitikti imperatyvius CK normų reikalavimus, nes pagal CK 1.80 str. 1 d. sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negalioja. Todėl ieškovas visiškai pagrįstai reiškė ieškinį bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais;
2) teismas pagrįstai konstatavo, kad turto pardavimo be varžytynių aktas yra neteisėtas, prieštaraujantis imperatyvioms teisės normoms (CK 6.396 str. 1 d.), kadangi šiame akte nenurodyti nei žemės sklypą (kuris nebuvo ieškovo nuosavybė ir kurio atsakovai negalėjo pirkti) identifikuojantys duomenys, nenurodyta, kurie 11 iš 13 tvenkinių perduodami (parduodami) atsakovams, nenurodyti šiuos tvenkinius identifikuojantys duomenys bei jų vieta žemės sklype Nr. 4. LAT 2004-02-25 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-140/2004 konstatavo, jog šių reikalavimų nesilaikymas taip pat daro sutartį negaliojančia (CK 1.80 str.). Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog žemės sklype Nr. 4 buvo 13 tvenkinių (su tvenkiniu - sėsdintuvu), todėl visiškai neaišku, kurie 11 tvenkinių buvo parduoti atsakovams. Atsakovų teiginiai, jog jie pirko visus žemės sklype Nr. 4 esančius tvenkinius ir netgi visą nekilnojamąjį turtą, nepagrįsti. Nepagrįsti ir skundo teiginiai, jog visi tvenkiniai gali veikti tik kaip vientisa sistema. Tiek antstolis realizuodamas, tiek atsakovai įsigydami ieškovo turtą, neišsiaiškinę, kokį ir kur esantį turtą įsigyja, elgėsi aplaidžiai, nerūpestingai, t.y. nesąžiningai. Atsakovų nesąžiningą elgesį įrodo ir jų pačių veiksmai po akto pasirašymo, t.y. kreipimasis į antstolę V. K. , jog ji VĮ Registrų centrui išduotų 2005-04-04 raštą Nr. 1. Atsakovų įgyti tariami priklausiniai nelaikytini priklausiniais, ką patvirtina ir UAB „Hidroprojektas" bei žuvininkystės departamento raštai (t.2, 53, 55). Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovo 1993-12-10 perdavimo-priėmimo aktuose (t.1, b.l.9-14), byloje pateiktoje ieškovo turto apyrašo ištraukoje kiekvienas objektas - tvenkinys, šėryklos, sėsdintuvas ir t.t. yra atskirtas ir turi skirtingą kainą. Todėl šie objektai negalėjo būti parduoti kartu su ginčijamame akte parduotais tvenkiniais, kadangi nėra tvenkinių priklausiniai. Panaikinus turto pardavimo be varžytynių aktą kaip neteisėtą, prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms, kartu naikintini ir visi vėlesni su juo susiję raštai, t.y. 2005-04-04 antstolės V. K. raštas Nr. 1 bei KAVA 2005-04-22 raštas Nr. 11G-324-385, kurių pagrindu buvo atliekama registracija VĮ Registrų centre. Tokia išvada darytina iš bendrojo teisės principo, jog iš neteisės negali atsirasti teisė;
3) teismas restituciją pritaikė pagrįstai. Pripažinus pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu ab initio, atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė - restitucija (CK 1.80 str. 2 d.). Restitucija yra prievolinis teisinis teisių gynimo būdas, todėl sandorio šalių grąžinimas į pirmykštę padėtį vykdomas pagal prievolinės teisės taisykles ir sąlygas (CK 1.80 str. 3 d.). Tai reiškia, kad, vykdant restituciją, tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 str. 3 d. ir 4 d.). Iš to išplaukia, kad, pripažinus pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 str.) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas. Sandorio pripažinimas negaliojančiu ne visada sukelia tokias pasekmes. Kadangi asmuo, įgijęs daiktą pagal sandorį, tampa to daikto savininku, tai restitucija galima tik tada, kai tą leidžia daiktinė teisė. Tam tikrais atvejais įstatymas numato imperatyvų draudimą taikyti restituciją. Daiktinė teisė neleidžia išreikalauti daikto iš sąžiningo įgijėjo. Iš 2000 m. redakcijos CK 4.96 str. 4 d. analizės darytina išvada, kad nustačius, jog turtas yra perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka ir nepaneigus įgijėjo sąžiningumo prezumpcijos, turto iš jo išreikalauti negalima (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-87/2005; 3K-7-4/2007). Teismas pagrįstai pripažino atsakovus nesąžiningais įgijėjais. Atsakovų nesąžiningumą patvirtina jų elgesys tiek iki turto pardavimo be varžytynių akto sudarymo (kuomet atsakovai nesidomėjo, nei kokį, nei kur esantį turtą įgyja ir tai suprato (turėjo suprasti ir žinoti) akto sudarymo metu), tiek po minėto akto sudarymo (kuomet atsakovai kreipėsi į antstolę, prašydami VĮ Registrų centrui išduoti raštą, kuriuo jie neteisėtai įregistravo nuosavybę savo vardu). Teismo nustatytų aplinkybių visuma paneigia atsakovų sąžiningumą, t.y. jie negali būti laikomi sąžiningais turto pagal aktą įgijėjais. Taikant restituciją, sąžiningumo principas yra reikšmingas, sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų balanso (CK 6.145 str. 2 d.), bet ne kaip turto įgijėjo žinojimas ar galėjimas žinoti apie pardavimo sąlygas ir aplinkybes (CK 4.96 str. 1 d.). Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, jog jie nuo 2001 m. realiai naudojo turtą, vykdė kokias nors investicijas į turtą. Aplinkybė, jog šiuo metu pasikeitė nekilnojamojo turto kainos, negali būti laikoma pagrindu restitucijai netaikyti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t.3, b.l.100-101) antstolė V. K. su apeliaciniu skundu sutiko, prašė skundą tenkinti dėl šių motyvų:
1) yra praleistas senaties terminas, nes ieškovo turtas buvo parduotas 2001-08-06 ir pardavimo be varžytynių aktas patvirtintas remiantis CPK, galiojusiu iki 2003-01-01 (CPK 435 str.). Ieškovo atstovai dalyvavo parduodant turtą, pasirašė ant turto arešto akto, ieškovas teismo antstolės veiksmus skundė. LAT 2002-04-08 nutartimi jo skundas buvo atmestas. Todėl, esant LAT nutarčiai, kuria teismo antstolio veiksmai pripažinti teisėtais, pripažinti turto pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu nėra jokio pagrindo;
2) surašant turto arešto aktą, dalyvavo ieškovo atstovai, jie patys pasiūlė areštuoti būtent šį turtą, pateikė duomenis apie areštuojamą turtą. Netikslumai atsirado todėl, kad turtas nebuvo inventorizuotas. Tačiau aiškiai buvo areštuotas 149,67 ha žemės sklypas su jame esančiais tvenkiniais ir jų priklausiniais, kurie sudaro vientisą sistemą ir vienas be kito negali veikti;
3) pirkėjai yra sąžiningi turto įgijėjai ir restitucija šiuo atveju neturi būti taikoma.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka yra nustatyta, kad 2001-08-06 turto pardavimo be varžytinių aktu Prienų rajono apylinkės teismo antstolis pardavė R. G. ir G. S. žemės sklypą Nr. 4, susidedantį iš 11 tvenkinių, vandens kėlimo stoties, elektros pastotės, bendras plotas 149,67 kv.m, esantį Išlaužo k., Prienų r., priklausantį AB „Išlaužo žuvis“, už 35 000 Lt (1 t. b.l. 15). 2005-04-04 raštu antstolė V. K. VĮ Registrų centrui patikslino, kad pagal 2001-08-06 turto pardavimo be varžytinių aktą parduota 149,67 ha žemės sklype esantys 12 tvenkinių (su priklausiniais), elektros pastotė, vandens kėlimo stotis (t.1, b.l.18). Kauno apskrities viršininko administracija2005-04-22 raštu informavo R. G. , kad tvenkiniai su pylimais, esantys Išlaužo k., Prienų r. sav., yra melioracijos statiniai ir gali būti teisiškai įregistruoti (t.1, b.l.86). Šių akto ir raštų pagrindu patenkintas R. G. ir G. S. prašymas įregistruoti jų nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus – dvylika tvenkinių (su priklausiniais), elektros pastotę, vandens kėlimo stotį, esančius Išlaužo k., Prienų r. (t.2, b.l.20-21).
Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, nustatė visas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, spręsdamas šalių ginčą dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, teisingai aiškino ir taikė tiek procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, tiek materialinės teisės normas, reguliuojančias sandorių pripažinimą negaliojančiais pagrindus ir pasekmes, esant teisiniams santykiams, kurie susiklosto pardavus turtą iš varžytynių, todėl skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, jog Prienų rajono apylinkės teismas neteisingai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, netaikė 1964 m. CPK 435 str. 2 d. nuostatų, kurioje buvo nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, nevertino įsiteisėjusių teismo nutarčių dėl antstolio veiksmų teisėtumo, tokiu būdu pažeidė CPK 182 str. nuostatas (skundo 1 p.). Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka yra nustatyta, kad ginčijamas turto pardavimo be varžytynių aktas Nr. 1015 yra surašytas 2001-08-06. Tuo metu galiojo LR CPK 435 straipsnio redakcija (2000 m. birželio 15 d. įstatymas Nr. VIII-1732) ir 2000 metų LR CK 1.125 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminus ir sandorių negaliojimo pagrindus (LR CK 1.78-1.96 straipsniai). Pagal varžytynių akto sudarymo metu galiojusį 1964 m.redakcijos CPK 435 straipsnį varžytynių aktai galėjo būti pripažinti negaliojančiais bendrais sandorių negaliojimo pagrindais (1964 m. CPK 435 straipsnio 1 dalis) ir dėl antstolio padarytų proceso teisės normų pažeidimų (1964 m. CPK 435 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, jog AB „Išlaužo žuvis“ 2001 08 24 dieną kreipėsi į Prienų rajono apylinkės teismą su skundu dėl antstolio veiksmų parduodant AB „Išlaužo žuvis“ turtą, prašė juos pripažinti neteisėtais (civilinė byla Nr. 2-899-05/2001). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o apie savo teisės pažeidimą ieškovas sužinojo 2001 metų rugpjūčio mėnesį. Tokiu būdu ieškovas pasirinko vieną iš savo teisių gynimo būdą-skundė antsolio veiksmus 1964 m. LR CPK 435 straipsnio 2 dalies pagrindu. Tik pabaigus procesą minėtoje civilinėje byloje, ieškovas pasinaudojo įstatymo suteikta galimybe skųsti varžytynių aktą grindžiant ieškinį bendrais sandorių negaliojimo pagrindais. 2000 metų LR CK ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl sandorio negaliojimo bendrais sandorių negaliojimo pagrindais teisme pareikšti buvo dešimties metų (LR CK 1.125 str. 1 d.). Kadangi byloje nustatyta, jog ieškinį šiuo pagrindu ieškovas atsakovams pareiškė 2006 07 10 dieną (1 t. b.l. 2), todėl darytina išvada, kad ieškovas nepraleido įstatymo nustatyto termino pareikšti ieškinį atsakovams dėl sandorio negaliojimo bendrais sandorių negaliojimo pagrindais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra nurodęs, kad ieškovas nepraleido termino pareikšti nagrinėjamą ieškinį, motyvuose nurodė, kad netenkina atsakovų prašymo taikyti ieškinio senatį, teisėjų kolegija todėl laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais apeliacinio skundo motyvus, jog teismas turėjo būti saistomas įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-899-05/2001, kurioje konstatuota, jog antstolio veiksmai parduodant turtą iš varžytynių, buvo teisėti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teismų sprendimai civilinėje byloje Nr. 2-899-05/2001, kuriuose konstatuota, kad antstolio veiksmai buvo teisėti, priimti 2001 10 11 – 2002 04 08 (c. B. Nr. 2-899-05/2001, b.l. 59, 60, 95-97). Tačiau byloje yra neginčijamai nustatyta, jog po minėtų teismų sprendimų priėmimo antstolis atliko kitus veiksmus-surašė 2005-04-04 raštą VĮ Registrų centrui, kuriuo papildė skundžiamą varžytynių aktą ir patikslino, kad pagal 2001-08-06 turto pardavimo be varžytinių aktą parduota 149,67 ha žemės sklype esantys ne 11 o 12 tvenkinių (su priklausiniais), elektros pastotė, vandens kėlimo stotis (t.1, b.l.18). Šio rašto pagrindu atsakovams kilo teisinės pasekmės-buvo įregistruota nuosavybės teisė į turtą, kurio jie neįgijo ir negalėjo įgyti pagal skundžiamą varžytynių aktą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog tiek nagrinėjamo ieškinio pareiškimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu negaliojo 1964 metų redakcijos LR CPK 435 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad ieškiniai dėl pirkimo sutarties, sudarytos įgyjant turtą iš varžytynių, gali būti grindžiami CPK normų pažeidimais tik tais atvejais, kai teismo antstolio veiksmai 1964 m LR CPK 472 straipsnio tvarka buvo pripažinti neteisėtais.
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais teisinius pagrindus ir skundo motyvus, jog ginčyti turto pardavimo be varžytynių aktą kitais, nei CPK 602 str. nurodytais pagrindais, nėra jokios teisinės galimybės (skundo 2 p.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad 1964 m. redakcijos LR CPK 432 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai, o jo nuorašas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, nustatyta tvarka registruojant pirkimo-pardavimo sutartį. Tai rodo, kad įstatymų leidėjas turto pardavimo iš varžytynių aktą prilygino notaro patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai, pagal kurią daikto pardavimas iš varžytynių yra sandoris, kuriam taikomos CK nuostatos, reglamentuojančios pirkimo-pardavimo sutartį. Daikto pardavimas varžytynėse yra sandoris, kuriam taikomos Civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios pirkimo-pardavimo sutartį. Šiuo atveju skiriasi tik pati sutarties sudarymo procedūra, kurią reglamentuoja CK 6.419 str. 2 d.. Kai varžytynėse parduodamas nekilnojamasis daiktas, pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos privalo atitikti imperatyvius LR CK normų reikalavimus, nes pardavimo iš varžytynių akte nesant LR CK 6.396 straipsnyje numatytų duomenų gali nukentėti tiek skolininko, tiek trečiųjų asmenų interesai. Be to, nesant įstatyme nurodytų duomenų varžytynių akte, nebus įmanoma įregistruoti daiktų ir daiktinių teisių viešame registre. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tas nustatytas aplinkybes byloje, jog 2004-09-28 sprendimu VĮ Registrų centro Kauno filialas R. G. prašymą - įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir daiktines teises į juos – tvenkinius, esančius Prienų r., Išlaužo k., atidėjo, nes turto pardavimo be varžytinių akte nebuvo nurodyti nekilnojamąjį daiktą ir žemės sklypą, kuriame yra šie daiktai, identifikuojantys duomenys (t.2, b.l.17). Tai reiškia, kad, parduodant nekilnojamąjį daiktą iš varžytynių, pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos privalėjo atitikti imperatyvius CK normų reikalavimus, tačiau jų neatitiko, nesukėlė teisinių pasekmių. Pagal LR CK 1.80 straipsnio 1 dalį sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negalioja. Byloje yra nustatyta, kad teismo antstolis 2005-04-04 raštu VĮ Registrų centrui patikslino t.y. papildė varžytynių akto turinį nurodydama, kad pagal 2001-08-06 turto pardavimo be varžytinių aktą parduota 149,67 ha žemės sklype esantys ne 11, o 12 tvenkinių (su priklausiniais), elektros pastotė, vandens kėlimo stotis (t.1, b.l.18). Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime, atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei vadovaudamasis CK 1.80 str. ir 6.396 str., konstatavo, kad 2001-08-06 turto pardavimo be varžytynių aktas Nr.1015, kuriame nėra duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti sandorio dalyką, pripažintinas negaliojančiu (niekiniu) nuo sudarymo momento.
Teisėjų kolegija taip pat laiko, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas ieškovo pareikštą materialinį reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2005).
Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kuriuose nurodoma, kad įstatymas draudžia išieškoti turtą iš asmens, kuris jį įsigijo varžytynėse, taip pat kad negalima išreikalauti daikto esant sąžiningo įgijėjo prezumpcijai (CK 4.96 straipsnis), (skundo 3 p.). Minėto straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio taisyklės netaikomos, kai daiktas yra parduotas ar kitaip perleistas sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad asmens, įsigijusio daiktą teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, sąžiningumas yra preziumuojamas, tačiau tai kolegijos vertinimu nereiškia, kad tokia prezumpcija yra absoliuti ir nenuginčijama. Teismui nustačius, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas buvo sudarytas pažeidžiant imperatyvias materialinės teisės normas ir pripažinus dėl to jį niekiniu ir negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime taip pat teisingai nustatė ir pripažino, kad turtą įsigiję atsakovai buvo nesąžiningi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad atsakovų nesąžiningumą patvirtina jų elgesys tiek iki turto pardavimo be varžytynių akto sudarymo (kuomet atsakovai nesidomėjo, nei kokį, nei kur esantį turtą įgyja ir tai suprato (turėjo suprasti ir žinoti) akto sudarymo metu, tiek po minėto akto sudarymo (kuomet atsakovai kreipėsi į antstolę, prašydami VĮ Registrų centrui išduoti raštą, kuriuo jie neteisėtai įregistravo nuosavybę savo vardu). Teismo nustatytų aplinkybių visuma paneigia atsakovų sąžiningumą, t.y. jie negali būti laikomi sąžiningais turto pagal aktą įgijėjais. Sąžiningumo principas civilinėje teisėje yra neatskiriamas nuo kitų teisės principų, pirmiausia - nuo teisingumo principo, todėl, nustačius, kad atsakovai, įsigydami iš varžytynių žemės sklypą buvo nesąžiningi ir dėl to įsigijo jį neteisėtai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją (CK 6.145 straipsnio 1 dalis), įpareigojo ieškovą per 14 dienų sumokėti 35 000 Lt atsakovams, o G. S. ir R. G. įpareigojo perduoti 2001-08-06 turto pardavimo be varžytinių akto Nr. 1015, 2005-04-04 V. K. rašto Nr.1 ir 2005-04-22 Kauno apskrities viršininko administracijos rašto Nr. 11G-324-385 pagrindu R. G. ir G. S. vardais registruotą nekilnojamąjį turtą, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) , ieškovui AB „Išlaužo žuvis“.
Esant šioms nustatytoms aplinkybėms byloje ir aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad Prienų rajono apylinkės teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, keisti jį ar naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais pagrindo nėra. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2, 3 dalys)
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti. Prienų rajono apylinkės teismo 2008 metų gegužės 6 dienos sprendimą palikti nepakeistą.