- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-03-06
- Bylos Nr.
- 1-32-874/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-62-2-00008-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Vijoleta Kurtkienė
- Nukentėjusysis
- E. V.
- Kaltinamasis
- V. V.
- Advokatai
- Modestas Švažas
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje
V. V., a. k. (duomenys neskelbtini), g. (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, turinti profesinį išsilavinimą, nedirbanti, išsituokusi, gyvenanti (duomenys neskelbtini), neteista,
kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. V. buvo kaltinama tuo, kad esant 2011 m. gruodžio 7 d. Joniškio rajono apylinkės teismo nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2-1129-457/2011 dėl ieškovo E. V. bendravimo su dukra G. V., a. k. (duomenys neskelbtini) tvarkos nustatymo, kurioje nustatyta, kad ieškovas E. V. netrukdomai bendrauja su dukra G. V. atsakovės V. V. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) kiekvieną pirmadienį nuo 10 val. iki 17 val., dalyvaujant vaiko motinai V. V., ji tyčia nevykdė minėtos nutarties ir 2011-12-12, 2011-12-19, 2011-12-26, 2012-01-09, 2012-01-16, 2012-01-23, 2012-03-05, 2012-03-12, 2012-03-26 dienomis neleido E. V. bendrauti su dukra G. V.. V. V. buvo kaltinama tokiu būdu padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 str.
Žemesnės instancijos teismas
Teisiamajame posėdyje kaltinamoji V. V. savo kaltės dėl pareikštų kaltinimų nepripažino, duoti parodymus atsisakė.
Nukentėjusysis E. V. parodė, jog kaltinamoji V. V. yra jo buvusi žmona. Kaltinamoji tyčia nevykdo teismo sprendimo ir neleidžia jam bendrauti su dukra G. V.. Teismas nustatė bendravimo su vaiku tvarka – nukentėjusysis galėjo matytis su dukra G. V. kiekvieną pirmadienį nuo 10 val. iki 18 val., dalyvaujant kaltinamajai, jos gyvenamojoje vietoje. Jis tomis dienomis nuvykdavo bendrauti su dukra, bet jo kaltinamoji arba pastarosios motina neįleisdavo. Kelis kartus kaltinamoji buvo jį įsileidusi, bet susitikimas su vaiku sklandžiai nepraeidavo, nes V. V. pradėdavo jam priekaištauti, sakydavo, kad jis blogas tėvas, kad vaikas jo bijo. Kartais durų išvis niekas neatidarydavo. Dėl to, kad nevykdomas teismo sprendimas, jis pranešdavo Vaiko teisių apsaugos skyriui, po to, kreipėsi į antstolės V. Šimkienės kontorą Joniškyje, galiausiai – į prokuratūrą. Iš viso kaltinamoji jam pasimatyti su vaiku leido tris kartus. Vieną kartą dalyvavo VTAS atstovė, kitus du kartus jis vyko vienas. Tais kartais V. V. aiškindavosi santykius, priekaištavo, kad jis neatveža vaiko daiktų. Jis vyko į pasimatymus su dukra kartu su sūnumi G., mama G. V.. Šeimos narius veždavosi kaip liudytojus, kad vėliau nebūtų apkaltintas nebūtais dalykais, smurtu. Kodėl iš karto dėl sprendimo nevykdymo nesikreipė į antstolį, paaiškinti negali. Antstolis išsiunti raginimą kaltinamajai ir jam išaiškino, kad jie neprivalo sprendimo vykdyti. Datų, kada jam nebuvo leista bendrauti su vaiku, tiksliai nurodyti negali, bet galima atsekti pagal rašytus raštus VTAS.
Liudytoja G. V. parodė, jog nukentėjusysis yra jos sūnus, o kaltinamoji buvusi sūnaus žmona. Kaltinamoji nevykdė teismo sprendimo ir neleisdavo nukentėjusiajam pasimatyti su dukra. Būdavo, kad E. V. kaltinamoji iš viso neįleisdavo į namus, o kartais kaltinamosios motina stovėdavo tarpduryje ir į vidų neleisdavo. Jos sūnus bendrauti su dukra nubuvo įleistas gal penkis kartus. Vieną kartą juos įleido, kai jie važiavo prašyti, kad leistų G. V. vežti į Vilnių, o įleidus antrą kartą, jie pabuvo gal valandą laiko. Asmeniškai ji buvo įleista du kartus. Abu su sūnumi pas kaltinamąją buvo 2011 m. metais. Ji važiuodavo kartu su sūnumi, nes kaltinamoji buvo pasakiusi nukentėjusiajam, kad praneš policijai ir apkaltins pastarąjį smurtavimu. Ji pati girdėjo taip sakant. Kada tai buvo, datos nepamena. Vieną kartą durys iš viso buvo užrakintos. Buvo atvejis, kad nukentėjusysis buvo įleistas su sūnumi iš pirmos santuokos. Kiek žino, tąkart nukentėjusysis normaliai nepabendravo, išbuvo gal tik valandą laiko, nes jam buvo reiškiamos pretenzijos. Kitais kartais kaltinamoji parašydavo žinutę, kad jos nėra namuose. Yra buvę, kad jau būdami Žagarėje gaudavo žinutę, jog V. V. nėra namie. Ji pati asmeniškai yra skambinusi V. V. ir klaususi ar gali atvažiuoti, tačiau kaltinamoji pasakiusi, kad ne.
Liudytojas G. V. parodė, jog nukentėjusysis yra jo tėvas, o kaltinamoji – tėvo buvusi sutuoktinė. Buvo su tėvu vieną kartą nuvažiavęs pas kaltinamąją, tačiau ši neįsileido. Tuomet jie buvo trumpam įėję, tačiau V. V. pradėjo sakyti, kad ne visi vaiko drabužėliai atvežti. Kaltinamoji kalbėjo ne visai gražiu tonu, todėl kad nekiltų konfliktas, jie išėjo. Jo akivaizdoje tėvo neįleido vieną kartą. Vieną kartą V. V. mama neleido, o antrą kartą, kad nekiltų konfliktas dėl vaiko drabužėlių, teko išeiti. Tvirtina, kad S. K. laikė duris už rankenos ir tėvo neįleido į namus.
Liudytoja S. K. parodė, jog kaltinamoji yra jos dukra. Nukentėjusysis pats nenori lankyti dukros, pats neatvažiuoja ir meluoja, kaltindamas jos dukrą, kad ši neleidžia matytis su vaiku. Kiek kartų nukentėjusysis buvo atvažiavęs, tiek buvo įleistas ir su tėvais, ir sūnumi iš pirmos santuokos. Vieną kartą nukentėjusysis atsivežė savo tėvus, seserį L., sūnų G. ir pradėjo prie jos namų fotografuoti. Tąkart ji pasakė nukentėjusiajam eiti pas dukrytę. Nukentėjusysis vienas niekada neatvažiuoja. Vienintelį kartą jis buvo atvažiavęs su VTAS atstove, tuomet pabuvo kokią valandą. Iš viso E. V. buvo atvažiavęs gal penkis kartus: vieną kartą su VTAS atstove, du kartus su tėvais, vieną kartą su sūnumi. Visus kartus nukentėjusysis buvo įleistas, net ir tą kartą, kai buvo su visa gimine atvažiavęs. Ji buvo nuėjusi prie mašinos, tačiau E. V. pasakė, jog jo neįleidžia ir jis neisiantis. Nebuvo nė karto, kad ji neleistų žento pas vaiką. E. V. susidorojimu nėra grasinusi, priešingai, tai pastarasis grasino nušluoti juos nuo žemės. Visą laiką, kada vykdavo susitikimai, ji sėdėdavo virtuvėje. Neprieštarauja ir leidžia E. V. matytis su dukra. E. V. buvo užtikrintas laisvas bendravimas su vaiku, bet nesutinka, jei E. V. į susitikimus atvažiuoja su „gvardijom" giminaičių.
Liudytoja M. V. parodė, jog kaltinamoji yra kaimynų dukra, jos dukros draugė. Kiek jai žinoma, nukentėjusysis lankyti dukros nevažiuodavo. Žino apie tai, nes kaltinamoji prašydavo ateiti pabūti, kai E. V. turėdavo atvažiuoti. Ji ateidavo pas kaltinamąją, bet nukentėjusysis nebuvo atvažiavęs. Tai buvo 2012 m. birželio mėnesį. V. V. sakydavo, kad 2011 m. gruodį, 2012 m. sausį E. V. nebuvo atvažiavęs. Kaltinamoji jai sakydavo, kad pirmadieniais tėtis neatvyko pas mergaitę. V. V. klausė ką daryti, ji patardavo rašyti pranešimą vaiko teisių tarnybai.
Liudytoja S. A. parodė, jog kaltinamoji yra kaimynė. Kiek žino iš kaltinamosios pasakojimų, iš kaimynų G., G. kalbų, nukentėjusysis pas dukrą neatvažiuodavo. Tėvas vaiko nelanko, yra buvęs tik du kartus. Matė jį 2012 m. kovo 12 d. ir dar vieną kartą po to, datos nepamena. Nežino, ar vienas nukentėjusysis buvo, matė, kad vienas žmogus įėjo į kaimynų kiemą. Ar jis buvo įleistas į namus, nematė. Žino, kad ten buvo nukentėjusysis, nes matė jo automobilį „Opel“. Visados paklausdavo V. V., ar pirmadienį buvo mergaitės tėvas, o ši atsakydavo, kad nebuvo.
Liudytojas K. A. parodė, kad kaltinamoji yra jo kaimynė. Apie tai, jog nukentėjusysis nebuvo įleistas pas kaimynus, nieko nežino. Matė jį porą kartų, kai buvo atvažiavęs. Jie su žmona pasidomėdavo, ar buvo atvažiavęs mergaitės tėvas, kaimynė sakydavo, kad ne. Jam pro langą matosi kas atvažiuoja pas kaimynus, bet galėjo būti, kad ir nepamatė. Tuos du kartus matė, kad atvažiuodavo automobilis, pabūdavo ir vėl išvažiuodavo. Pabūdavo ne pusdienį, trumpiau. Matė, kaip nukentėjusysis nueidavo į namą. Kokia buvo mašina, neįsidėmėjo, buvo tamsios spalvos. Tada ir kaimynė sakė, kad buvo atvažiavęs mergaitės tėvas.
Liudytoja L. D. parodė, jog nukentėjusįjį ir kaltinamąją pažįsta iš darbinių santykių, kai dirbo Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Žino, jog santuokos nutraukimo byloje buvo priimtas teismo sprendimas, leidžiantis E. V. bendrauti su vaiku kiekvieną pirmadienį. Nukentėjusysis po kiekvieno pirmadienio atvykdavo į VTAS ir rašydavo prašymus, prašydamas tarpininkauti, nes kaltinamoji jam neleidžia bendrauti su vaiku. Savo ruožtu V. V. telefonu skambindavo į VTAS ir sakydavo, jog E. V. neatvykdavo į vaiko gyvenamąją vietą, arba atvykdavo ne vienas. Vieną kartą E. V. iniciatyva pati yra tarpininkavusi bendraujant su šalių dukra, bendravimas buvo geras. Tačiau baigiantis bendravimui kilo konfliktas, kai E. V. pradėjo kalbėti apie sekančio susitikimo datą ir laiką. Jis sakė, jog atvažiuos ne vienas, nes bijo būti apkaltintas smurtu artimoje aplinkoje. Pamena, jog to bendravimo pradžioje kaltinamosios mama pasakė, jog šį kartą nukentėjusysis kažką atvežė, o aną sykį nieko neatvežė. VTAS siūlė E. V. kreiptis į antstolį, kai buvo priimtas teismo sprendimas.
Liudytoja Ž. B. parodė, jog nukentėjusįjį pažįsta iš matymo, nes jis dažnai lankydavosi antstolių kontoroje. Pirmą kartą jis atėjo su teismo nutartimi dėl bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymo 2011 m. pabaigoje – 2012 m. pradžioje. Nukentėjusysis teigė, jog buvusi žmona neleidžia jam matytis su dukra. Antstolio kontoroje buvo priimta teismo nutartis vykdymas, V. V. buvo išsiųstas raginimas vykdyti teismo sprendimą. Ar po raginimo V. V. pradėjo vykdyti teismo sprendimą, E. V. jos neinformavo. Antrą kartą į antstolį E. V. kreipėsi jau su vykdomuoju raštu. V. V. yra skambinusi telefonu ir sakiusi, jog su vaiku nukentėjusiajam neleis bendrauti, nes vaikas tėvo nepripažįsta. Negali kategoriškai teigti, jog V. V. sakė niekada nebeleisianti E. V. su dukra bendrauti.
Liudytoja Danguolė Repšienė parodė, jog dirba VTAS, nukentėjusįjį ir kaltinamąją pažįsta tiek, kas liečia darbinius santykius. Skyriuje ji užregistruodavo prašymus, kuriuos teikdavo tiek nukentėjusysis, tiek kaltinamoji dėl bendravimo su vaiku. Ji pati asmeniškai tų prašymų nenagrinėjo. Pamena atvejį, kai nukentėjusysis prašė tarpininkauti, derinant susitikimo su vaiku datą. Paskambinus V. V., pastaroji pasakė, jog tą dieną nukentėjusiojo bendravimas su dukra įvykti negali, nukentėjusysis galės su vaiku susitikti kitą dieną, t. y. penktadienį, nustatytomis valandomis. Kiek žino iš nukentėjusiojo, šis penktadienį su vaiku susitikęs nebuvo.
Iš Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1129-457/2011 m. matyti, jog teismas nutarė panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2011-12-01 nutartį ir nustatyti laikinąją ieškovo E. V. bendravimo su dukra G. V., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), tvarką: ieškovas E. V. netrukdomai bendrauja su dukra G. V. atsakovės V. V. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), kiekvieną pirmadienį nuo 10 val. iki 17 val., dalyvaujant vaiko motinai V. V. (1 t., 5-6 b. l.).
Iš 2012-03-02 prašymo matyti, kad E. V. kreipėsi į antstolės Vaivos Šimkienės kontorą, prašydamas priimti vykdyti Joniškio rajono apylinkės teismo nutartį, kuria nustatyta bendravimo su vaiku tvarka (1 t., 30 b. l.).
Iš antstolės Vaivos Šimkienės 2012-03-08 patvarkymo priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Dok. Nr. 2-1129-457/2011 matyti, kad priimta vykdyti E. V. 2012-03-02 pateikta Joniškio rajono apylinkės teismo 2011-12-07 nutartis Nr. 2-1129-457/2011 dėl bendravimo su vaiku nustatymo (1 t., 28 b. l.).
Iš antstolės Vaivos Šimkienės 2012-03-08 raginimo įvykdyti sprendimą dok. Nr. 2-1129-457/2011 matyti, kad antstolės padėjėja pranešė V. V. apie pareigą vykdyti Joniškio rajono apylinkės teismo 2011-12-07 nutartimi nustatytą laikinąją bendravimo su vaiku tvarką (1 t., 29 b. l.).
Iš 2012-08-16 akistatos tarp nukentėjusiojo E. V. ir įtariamosios V. V. protokolo matyti, kad kaltinamoji nepatvirtino nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir nurodė, kad nukentėjusiajam bendrauti su dukra G. valiukaite niekada nedraudė (1 t., 109-110 b. l.).
BK 245 str. numatyta, jog tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. bei 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra nurodęs, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011).
Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose yra konstatavęs, jog nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Tai reiškia, kad BK 245 str. įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis. Sprendžiant šį klausimą būtina atsižvelgti į asmeniui paskirto įpareigojimo ar draudimo turinį ir pobūdį (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 2K-36/2012).
Iš teismo posėdžio metu apklaustų nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, taip pat byloje surinktų rašytinių duomenų matyti, jog buvo kilęs ginčas dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje nustatytos nukentėjusiojo E. V. bendravimo tvarkos su dukra G. V., gim. (duomenys neskelbtini), nevykdymo. V. V. kaltinama tuo, jog ji tyčia nevykdė minėtos nutarties ir nukentėjusiajam neleido bendrauti su dukra 2011-12-12, 2011-12-19, 2011-12-26, 2012-01-09, 2012-01-16, 2012-01-23, 2012-03-05, 2012-03-12, 2012-03-26 dienomis. Taigi tarp nukentėjusiojo ir kaltinamosios susiklostę civiliniai santykiai, kurie reglamentuojami visų pirma civilinio kodekso ir civilinio proceso kodekso normomis.
Motyvuojamoji dalis
Iš bylos duomenų matyti, jog į antstolio kontorą dėl teismo 2011-12-07 nutarties galimo nevykdymo nukentėjusysis kreipėsi tik 2012-03-02 (1 t., 30 b. l.) ir antstolio raginimas įvykdyti sprendimą kaltinamajai V. V. išsiųstas 2012-03-08 (1 t., 29 b. l.). Kaip nurodė liudytoja apklausta antstolės padėjėja Ž. B., nukentėjusysis po to neinformavo antstolio apie tai ar po raginimo išsiuntimo V. V. pradėjo vykdyti teismo nutartį ir pakartotinai kreipėsi į antstolį tik su vykdomuoju raštu, t. y. kai civilinėje byloje jau buvo priimtas galutinis teismo sprendimas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 771 str. 1 d. įtvirtinta, jog jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Toks dokumentas byloje nepateiktas. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja Ž. B. paaiškino, jog išsiuntus raginimą įvykdyti sprendimą kaltinamajai, jokių kitų veiksmų vykdomojoje byloje antstolis nesiėmė. Byloje nėra duomenų apie CPK 624 str. numatytų priverstinio vykdymo priemonių taikymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog galimiems Joniškio rajono apylinkės teismo 2011-12-07 nutartimi nustatytos nukentėjusiojo bendravimo su vaiku tvarkos pažeidimams pašalinti nebuvo pasinaudota CPK numatytomis galimybėmis bei priverstinio vykdymo priemonėmis, nors tai buvo įmanoma. Teismas sprendžia, jog veiksmai, kuomet V. V. atžvilgiu buvo inicijuotas griežčiausios atsakomybės, t. y. baudžiamosios atsakomybės, pritaikymo procesas, šioje situacijoje yra nepagrįsti ir neadekvatūs, pažeidžiantys protingumo ir proporcingumo principus, nurodančius nevaržyti asmens teisių labiau, nei reikia konkretiems tikslams pasiekti. Teismas konstatuoja, jog baudžiamosios atsakomybės taikymo proceso inicijavimas V. V. atžvilgiu, neišnaudojus visų švelnesnių teisinių priemonių, t. y. CPK numatytų priverstinio vykdymo priemonių, yra neadekvatus siekiamiems tikslams ir nepagrįstas. V. V., atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes, į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose, dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 str., padarymo išteisintina, jos veiksmuose nesant šio baudžiamojo nusižengimo požymių.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-298, 301-302 str., 303 str. 5 d. 1 p., 304-305 str., 307-308 str., teismas,
nusprendžia:
V. V., a. k. (duomenys neskelbtini), išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 straipsnyje, požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą.
Nuosprendį per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, galima apskųsti Šiaulių apygardos teismui per Joniškio rajono apylinkės teismą.