- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-08
- Bylos Nr.
- 2A-264/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- D. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos dėl valstybės pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas D. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 9 485 Lt turtinei žalai ir 3 500 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Ieškovas nurodė, kad 2003 m. rugpjūčio 8 d., atstovaudamas vienuolikos fizinių asmenų – buvusios Keleriškių raketinės bazės savininkų – interesus, kreipėsi į teismą dėl šiems asmenims priklausančio sandėlio išreikalavimo iš neteisėto valstybės įmonės Kėdainių miškų urėdijos valdymo. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2004 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino, tačiau urėdija sprendimo nevykdė – atsisakė išsikraustyti iš vienuolikai asmenų priklausančios sandėlio dalies, todėl ieškovas su kitais asmenimis 2004 m. balandžio 13 – 14 d.. pradėjo protesto akciją prie ginčo pastato, užstatydami įėjimą į jį automobiliais ir užblokuodami betono luitu.
2004 m. balandžio 13 d. prie sandėlio atvykę Kėdainių rajono policijos komisariato policijos pareigūnai, bandė įvesti savo tvarką, reikalavo tuoj pat įleisti į sandėlį urėdijos darbuotojus, grasino, kad akcijos dalyviai smarkiai nukentės dėl teisėtų pareigūnų įsakymų nevykdymo, taip pat patikrino ieškovo girtumą. Policijos pareigūnai bandė priekabiauti prie protestuojančių asmenų, fabrikuoti administracinio teisės pažeidimo bylas dėl Lietuvos Respublikos vėliavos įstatymo, Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo pažeidimo bei teisėtų policijos pareigūnų nurodymų nevykdymo. Ieškovui policininkai nurodė pasirašyti po apklausos protokolu, reikalavo pateikti vis naujų dokumentų, liepė nukabinti valstybinę vėliavą, reikalavo sėsti į mašiną ir rašyti kažkokius paaiškinimus. Nepavykus išsklaidyti protesto akcijos, keturi ar penki policininkai puolė ieškovą, jį smaugdami, naudodami ypač skausmingus jėgos veiksmus, pargriovė, atėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir pagriebę už kojų traukė link savo automobilio. Kilus žmonių nepasitenkinimui, ieškovą paliko gulėti tarp automobilių. Dėl šių veiksmų buvo sudraskyta ieškovo laikrodžio apyrankė, suplėšyta striukė, velkant žeme išpurvinti rūbai bei sukeltas didžiulis fizinis skausmas. Panaudojant klastą, ieškovas buvo įkalbėtas važiuoti į VĮ Kėdainių miškų urėdijos administracines patalpas, tačiau, supratęs esąs apgautas, bandė grįžti pas protestuojančius. Grįžtantį pėsčiomis ieškovą užpuolė policininkai ir, naudodami ypač skausmingus veiksmus, pagriovė ant žemės bei reikalavo vykti pas komisarą. Ieškovui atsisakius, policininkai, paėmę jį už kojų, ėmė traukti link automobilio. Pamatę, kad incidentą stebi daug žmonių, ieškovą paleido.
2004 m. balandžio 14 d. prie sandėlio vėl atvyko policijos pareigūnai. Jie reikalavo tuoj pat nutraukti akciją, nuimti vėliavą, atlaisvinti įvažiavimą į sandėlį, taip pat pateikti nuosavybę patvirtinančius dokumentus. Išanalizavę dokumentus, pareigūnai pradėjo atvirai priekabiauti, apeliavo į įvairių teismų sprendimus, bandė juos paneigti, nurodinėjo, kad akcijos dalyviai daro žalą urėdijai. Vėliau policijos pareigūnai ėmė ruoštis šturmui, mašinomis užstatė privažiavimus prie sandėlio, bandė išprovokuoti incidentus, ieškovui liepė rašyti reikalavimus bei įvairiais pretekstais bandė įsodinti į policijos automobilį. Prasidėjus šturmui, pareigūnai apsupo akcijos dalyvius ir nustūmė du automobilius į šalį. Nepavykus nustumti trečiojo, prikabino trosą ir bandė nutraukti traktoriumi. Ieškovas metalinio troso užkabinti neleido, todėl, panaudojus ypač skausmingus jėgos veiksmus, policijos pareigūnų buvo nustumtas į šalį, o po to, nepateikus jokių kaltinimų, sulaikytas ir jėga įsodintas į automobilį. Sodinant į automobilį, buvo panaudoti ypač skausmingi jėgos veiksmai, policininkai, tempdami ieškovą į automobilį, spardė į kojas, kad ieškovas pats negalėtų eiti ir nesipriešintų. Jėga įkišus į automobilį, ieškovas buvo išvežtas į areštinę. Pareigūnai sulaikymo priežasčių nenurodė, neprisistatė. Areštinėje ieškovas pastebėjo, kad dingęs laikrodis. Pareikalavus grąžinti, laikrodis buvo atneštas su suplėšyta apyranke (iš vakaro ji iš dalies buvo sutaisyta) ir numestas ant stalo. Nuo to laiko laikrodis smarkiai atsilieka, matyt, nešant buvo specialiai sutrenktas. Uždarius ieškovą, vėl pradėtas sandėlio šturmas, akcijos dalyviai išsklaidyti, neteisėtai liepta nukabinti vėliavą, o ieškovo automobilis be jokio pagrindo nutemptas į mokamą stovėjimo aikštelę. Užgrobę sandėlį, be savininkų sutikimo policijos pareigūnai leido juo naudotis VĮ Kėdainių miškų urėdijai. Ieškovo teigimu, policijos pareigūnai, šiurkščiai pažeisdami Konstituciją, kitus įstatymus ir tarptautinius teisės aktus, vykdydami valią ir užsakymą suinteresuotų asmenų, sąmoningai, tyčia veikdami prieš piliečių teisėtus ir įstatymų ginamus interesus, naudodami smurtą ir jėgą taikaus susirinkimo metu esant iškeltai vėliavai, padarė didžiulę turtinę ir neturtinę žalą sandėlio savininkams, jų turtiniams interesams, sukėlė neapsakomai didžiulį fizinį skausmą, kančią įgaliotam asmeniui – ieškovui.
2004 m. balandžio 15 d. ieškovas kreipėsi į Kėdainių rajono apylinkės prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl policijos pareigūnų veiksmų protesto akcijos metu, tačiau 2004 m. gegužės 13 d. prokuroras T. Š. atsisakė iškelti bylą, nes esą pareigūnų veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių. Ieškovo manymu, prokuroras sąmoningai nesivadovavo įstatymais ir kitais teisės aktais, sąmoningai iškraipė faktines aplinkybes, žinomai klaidingai interpretavo policijos pareigūnų veiksmus, pažeidžiant nuosavybės teisę, teisę į taikų susirinkimą, neteisėtai sulaikant. Tokiu būdu buvo sukurtas precedentas, kai, pasinaudodami įstatymu, policininkai nebaudžiami pažeidinėja žmogaus teises ir laisves. Prokuroras buvo marionete aukštesnių pareigūnų rankose, vykdė užsakymą kuo skubiau nutildyt ieškovą, organizuoti jo nubaudimą sufabrikuojant baudžiamąją ir administracinę bylas. 2004 m. gegužės 31 d. Kėdainių rajono apylinkės teismas ieškovo skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą atmetė. Ieškovo teigimu, tokiais savo veiksmais teismas atsisakė įvertinti policininkų antikonstitucinius veiksmus, akivaizdžius nusikalstamus turto prievartavimo veiksmus, kai piliečių turtas buvo atimtas ir perduotas nusikaltėlių neatlygintinam naudojimui, o ieškovas, ėmęsis ginti savininkų teises, yra mušamas, spardomas, sulaikomas ir baudžiamas.
Žemesnės instancijos teismas
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 6 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A11-16-06/2004 dėl ieškovo atsisakymo paklusti teisėtiems pareigūnų nurodymams 2004 m. balandžio 13 d. pripažino ieškovą kaltu ir skyrė jam 100 Lt dydžio baudą. Ieškovo manymu, teismas buvo šališkas policininkų atžvilgiu, vadovavosi tik policijos pareigūnų ir samdytų asmenų tiesos ir faktinių aplinkybių neatitinkančiais paaiškinimais, tarnybiniais pranešimais; nesiaiškino, ar policijos pareigūnų reikalavimai teisėti, kieno interesus atstovauja policininkai; pažeidė nekaltumo prezumpciją, sąmoningai atmetė ieškovo paaiškinimus, atsisakė jo kaltę įrodyti remiantis įstatymais, apklausti kitos pusės liudytojus, nustatyti faktines aplinkybes. Be to, teismas, skirdamas baudą, pažeidė įstatymą ir kitus teisės aktus, sukėlė neapsakomai didžiulį dvasinį skausmą, kančią, privertė pajusti diskomfortą, įbaugino, atėmė pasitikėjimą teisingumu. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui panaikinus šį nutarimą, policijos pareigūnai surašė naują 2004 m. balandžio 13 d. įvykių protokolą, kuriuo sufabrikavo administracinio teisės pažeidimo faktą. Pareigūnai prie fabrikuojamos bylos pridėjo melagingus paaiškinimus bei žurnalų išrašus apie išankstinį nurodymą panaudoti jėgą. Pakartotinai nagrinėjant bylą Kėdainių rajono apylinkės teisme, matėsi, kad teisėja D. G. siekia bet kokia kaina apkaltinti ieškovą. 2004 m. gruodžio 27 d. posėdyje nebuvo fiksuojamos arba iškraipomos esminės aplinkybės, kitas posėdis buvo paskirtas sekančią dieną, taip atimant galimybę ieškovui turėti gynėją (ji buvo užimta). 2004 m. gruodžio 28 d. posėdžiu metu teisėja šaukė ant ieškovo, neleido uždavinėti klausimų liudytojams, todėl ieškovas paliko posėdžių salę. Susipažinęs su 2004 m. gruodžio 28 d. įvykusio posėdžio protokolu, ieškovas pamatė, kad posėdžio eiga užfiksuota netiksliai, suklastota protokolo surašymo data. Pastabas dėl protokolo teismas nagrinėti atsisakė. Išnagrinėjęs bylą, teismas 2004 m. gruodžio 28 d. nutarimu vėl pripažino ieškovą kaltu bei skyrė 100 Lt dydžio baudą. Ieškovo skundą dėl šio nutarimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė.
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2004 m. birželio 10 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A11-18-05/2004 dėl ieškovo atsisakymo paklusti teisėtiems pareigūnų nurodymams 2004 m. balandžio 14 d. pripažino ieškovą kaltu ir skyrė jam 100 Lt dydžio baudą. Ieškovo nuomone, teismas vykdė užsakymą bet kokia kaina ir priemonėmis nubausti ieškovą, elgėsi priešingai įstatymų reikalavimams. Siekdamas neleisti apsiginti nuo teisių pažeidimo, tinkamai įvertinti policininkų antikonstitucinius veiksmus, akivaizdų melą, teismas atsisakė leisti padaryti posėdžio protokolo nuorašą. Ieškovas įsitikino, kad bylą nagrinėjusi teisėja G. J. yra šališka, buvo asmeniškai suinteresuota nubausti ieškovą, nes pati 2004 m. balandžio 14 d. davė nurodymą policininkams jėga užimti sandėlį, atimti nuosavybės teisę iš savininkų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ieškovo skundą dėl šio nutarimo taip pat atmetė.
Šalies argumentai
Ieškovo teigimu, teismai atsisakė atlikti nepriklausomo ir nešališko arbitro vaidmenį, vykdyti teisingumą, atsisakė išspręsti savininkų ir urėdijos ginčą, o ieškovui pabandžius apginti savininkų teises, teismai tyčia ir sąmoningai klaidingai, šališkai išnagrinėjo bylas, padarė begalę procesinių pažeidimų, atėmė ieškovo teisę į tinkamą gynybą teisme, netgi nubaudė ieškovą. Valstybę atstovaujančios institucijos atėmė iš savininkų nuosavybę ir neatlygintinai perdavė ja naudotis nusikaltėliams, o ieškovą neteisėtai, be įstatyminio pagrindo, sulaikė, sumušė, neteisėtai apkaltino, melagingai pareigūnų įrodymais inscenizavo administracinio teisės pažeidimo faktą ir tokiu būdu padarė ieškovui moralinę ir materialinę žalą. Ieškovo teigimu, patirtą turtinę žalą sudaro 4 200 Lt vertės sugadintas laikrodis „Rolex“, 220 Lt vertės suplėšyta striukė, 500 Lt dydžio gynėjos paslaugos, 65 Lt kainavęs automobilio išpirkimas iš saugojimo aikštelės, 4 500 Lt dydžio protesto akcijos organizavimo išlaidos, iš viso 9 485 Lt. Neturtinę žalą ieškovas įvertino 3 500 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Generalinė prokuratūra prašė ieškinį atmesti. Pažymėjo, jog teismų sprendimai, kuriuos ieškovas prašo pripažinti neteisėtais yra pagrįsti, teisėti, patikrinti instancine tvarka ir palikti galioti. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų dėl turtinės ir neturinės žalos dydžio, todėl jo reikalavimai dėl žalos priteisimo yra atmestini. Ieškovas yra pateikęs įrodymus apie du netinkamo įstatymo taikymo atvejus: pirma, tarnybinio patikrinimo metu nustatytas ir Vidaus reikalų ministerijos viceministro rašte konstatuotas neteisėtas ieškovo automobilio nuvežimas į saugomą aikštelę ir, antra, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą netiksliai buvo suformuluotas teisinis pagrindas, dėl ko Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylą buvo gražinęs pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šis formalus pažeidimas buvo ištaisytas, ieškovui paskirta ankstesnė nuobauda ir teismo nutarimas, peržiūrėjus jį apeliacine tvarka, paliktas galioti.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad Kėdainių rajono policijos komisariato policijos pareigūnai jo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, to nekonstatavo prokuratūra ar teismas, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovui padaryta žala. Nesant įrodymų, kad dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė žalą, moralinės žalos atlyginimo reikalavimas taip pat atmestinas.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Teisingumo ministerija nurodė, jog ieškovas buvo nubaustas administracine tvarka už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą, taigi pats ieškovas atliko neteisėtus veiksmus, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką neteisėtų veiksmų dalyviui negali būti atlyginama žala, padaryta šiais neteisėtais veiksmais. Ieškovas padarytą turtinę žalą įvertino 9 485 Lt, o neturtinę – 3 500 000 Lt, tačiau nepateikė įrodymų, kad tokio dydžio žala jam buvo padaryta, nenurodė, kokiais kriterijais rėmėsi nustatydamas neturtinės žalos dydį, be bendrų samprotavimų nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų CK 6.250 straipsnio pirmoje dalyje nurodytų aplinkybių buvimą. Ieškovas nurodė neteisėtus teismų veiksmus skiriant administracinę nuobaudą, skundo dėl ikiteisminio tyrimo netenkinimą, tačiau teismo veiksmų ir jo priimtų procesinių dokumentų teisėtumas tikrinamas specialia instancine tvarka, t .y. skundžiant priimtą neįsiteisėjusį teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka, o įsiteisėjusius – kasacine tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovas reikalavimus į turtinę ir neturtinę žalą kildina iš savo, kaip įgalioto asmens, veiksmų, atliekamų pagal vienuolikos sandėlio bendrasavininkių įgaliojimą. Bendrasavininkiai, atstovaujami ieškovo, kreipėsi į Kėdainių rajono apylinkės teismą, prašydami pripažinti panaudos sutartį negaliojančia ir iškeldinti VĮ Kėdainių miškų urėdiją iš ginčo pastato. Teismas 2004 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priėmus sprendimą, urėdija iš ginčo patalpų neišsikėlė. Ieškovas, nelaukdamas teismo sprendimo įgyvendinimo, organizavo protesto akciją, užblokavo ginčo pastato vartus užstumdamas betono bloką ir užstatydamas automobiliais. Urėdijos darbuotojai, negalėdami patekti į pastatą, kuriame buvo sudėti darbo įrankiai ir urėdijai priklausantys sodinukai, iškvietė policiją.
Teismas, vertindamas ieškovo reikalavimus, pažymėjo, kad nors ieškinys grindžiamas CK 6.271 straipsniu, numatančiu atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, iš procesiniuose dokumentuose nurodytų faktų matyti, kad reikalavimai kildinami iš ieškovo manymu neteisėtų teisėjų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuratūros darbuotojų veiksmų, todėl ieškinio pagrįstumas vertintinas taikant CK 6.272 straipsnį. Pirmosios instancijos teismo nuomone, teismų sprendimai civilinėse bylose buvo priimti ieškovo atstovaujamų asmenų naudai, jų neteisėtumą ieškovas grindžia tik subjektyviu įsitikinimu dėl jų neteisingumo.
2004 m. kovo 19 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimas, kuriuo nuspręsta iškeldinti urėdiją iš dalies pastato, ieškovo 2004 m. balandžio 13 d. organizuotų veiksmų, blokuojant urėdijos darbuotojų patekimą į pastatą, metu nebuvo įsiteisėjęs ir negalėjo būti priverstinai vykdomas, todėl policijos, į kurią dėl ieškovo savavaldžiavimo kreipėsi urėdija, veiksmai traktuotini kaip teisėti. Policijos darbuotojų veiksmai atvykus prie ginčo pastato visiškai atitiko situaciją. Pats ieškovas nurodo, kad priešinosi teisėtam pareigūnų reikalavimui atblokuoti pastato duris bei patraukti automobilius, trukdė tai padaryti patiems pareigūnams. Ieškovas teigia tokiais veiksmais gynęs konstitucinę nuosavybės teisę, tačiau ši teisė kaip ir visos kitos teisės turėtų būti įgyvendinamos ir ginamos įstatymų numatyta tvarka, kreipiantis į atitinkamas valstybės institucijas, nesavivaliaujant ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių. Ieškovas, gindamas savo atstovaujamųjų asmenų teises, negalėjo suvaržyti kitų pastato bendrasavininkių teisės patekti į ginčo pastatą jį savavališkai blokuodamas ir urėdijos, kaip sodinukų ir inventoriaus savininko, teises naudotis jam priklausančiais daiktais. Todėl policijos ir prokuratūros veiksmai iškeliant ieškovui baudžiamąją bylą Nr. 66-1-529-04 pagal BK 294 straipsnio 1 dalį (savavaldžiavimas) yra teisėti.
2004 m. gegužės 5 d. nutarimu Kėdainių apylinkės teismas nubaudė ieškovą 100 Lt bauda (administracinė byla Nr. A11-16-05/2004). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo skundą, šį nutarimą panaikino ir administracinę bylą grąžino nagrinėti Kėdainių rajono apylinkės teismui konstatavęs, kad panaikintame nutarime nenurodyta įstatymo norma, iš kurios išplaukia policijos reikalavimų, kurių nevykdė ieškovas, teisėtumas. 2004 m. gruodžio 28 d. Kėdainių apylinkės teismas priėmė nutarimą, kuriuo nubaudė ieškovą 100 Lt bauda, patikslinęs, kad policijos veiksmai buvo teisėti, atitinkantys Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo reikalavimus, nes ieškovas pažeidinėjo viešąją tvarką ir kurstė tai daryti, įžeidinėjo policijos pareigūnus, neturėdamas tam pakankamo pagrindo, neleido miškų ūkio darbuotojams patekti į sandėlį ir pasiimti įrankius ir sodinukus. Išnagrinėjęs ieškovo skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jį atmetė.
Ieškovui taip pat buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad jis 2004 m. balandžio 14 d. raketinės bazės teritorijoje nepakluso policijos darbuotojams, stumdė juos, nevykdė jų teisėtų reikalavimų, keikėsi necenzūriniais žodžiais įžeisdamas jų garbę ir orumą, tuo pažeidė ATPK 187 straipsnio 2 dalį. 2004 m. birželio 6 d. nutarimu Kėdainių apylinkės teismas nubaudė ieškovą 100 Lt bauda (administracinė byla Nr. A11-18-05/2004). Šis nutarimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo paliktas nepakeistas. Teismas taip pat konstatavo, kad jokių duomenų apie fizinės jėgos naudojimą iš teisėsaugos darbuotojų pusės, išskyrus paties ieškovo tvirtinimus, byloje nėra. Tai patvirtina ir ieškovo prašymu teismo posėdžio metu peržiūrėtas policijos pareigūnų darytas įvykių prie ginčo pastato įrašas.
Byloje buvo nustatyta ir tai, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. A-11-16-05/2004 formaliai buvo pažeistos procedūrinės normos nenurodant patraukimo administracinėn atsakomybėn teisinio pagrindo. Tačiau ištaisius šį pažeidimą ir paskyrus tapačią ankstesnei nuobaudą, apeliacinė instancija šį nutarimą paliko galioti. Todėl teigti, kad ieškovui šiuo procesiniu pažeidimu buvo padaryta reali turtinė ar neturtinė žala, nėra pagrindo.
Atsakovai pripažino dar vieną ieškovo teisių pažeidimą – ieškovo automobilio priverstinį nugabenimą į saugomą aikštelę, tačiau teismas reikalavimą atlyginti turtinę žalą už automobilio žalą atmetė, motyvuodamas, kad apie šį pažeidimą ieškovas sužinojo gavęs Vidaus reikalų ministerijos raštą, išsiųstą 2004 m. gegužės 24 d., todėl, padavęs ieškinį 2008 m. kovo 5 d., ieškovas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas D. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 23 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde iš esmės pakartojami ieškinio argumentai. Apeliantas papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nepasisakė dėl ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytų konkrečių valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų ir pateiktų įrodymų bei žinomi klaidingai taikė ieškinio senaties terminus. Be to, apelianto nuomone, teismas buvo šališkas akivaizdžiai gindamas korumpuotus pareigūnus bei remdamasis tik atsakovo atstovų argumentais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės atstovė Generalinė prokuratūra prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Motyvuojamoji dalis
1. Apeliacinis skundas nėra pagrįstas jokiais įrodymais, jame iš esmės atkartotas ieškinio turinys.
2. Teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą dėl automobilio saugojimo mokomoje aikštelėje, nes ieškovas apie šį savo teisių pažeidimą sužinojo 2004 m., o ieškinį pareiškė tik 2008 m.
3. Teismas tinkamai išnaginėjo visus ieškovo reikalavimus ir pagrįstai įvertino, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų dėl jam žalą sukėlusių neteisėtų veiksmų. Apeliaciniame skunde nenurodoma, kaip teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
4. Apelianto argumentai dėl teismo šališkumo yra visiškai nepagrįsti. Ta aplinkybė, kad ieškinys buvo atmestas, nesuponuoja teismo šališkumo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Teisingumo ministerija prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas tinkamai motyvavo savo sprendimą, įvertino visas apelianto nurodytas aplinkybes ir nustatęs nesant vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų – ieškinį pagrįstai atmetė.
2. Apeliantas administracine tvarka buvo nubaustas už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą, todėl, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jam negali būti atlyginama žala, padaryta jo paties neteisėtais veiksmais.
3. Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta panaikinti prokuroro nutarimą nepradėti ikiteisminio tyrimo, yra įsiteisėjusi, nepanaikinta, todėl negali būti laikoma neteisėta.
4. Apeliantas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų dėl prašomos atlyginti turtinės žalos dydžio, taip pat nenurodė kriterijų, kuriais grindžia 3 500 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Be to, toks neturtinės žalos dydis neatitinka protingumo kriterijaus, nes civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinio pobūdžio. Jei apeliantui žala ir buvo padaryta, tai ji padaryta vykdant teisėtus veiksmus – ginant kitų asmenų teises.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės atstovas Policijos departamentas prašė jį atmesti atsakovo atstovų procesiniuose dokumentuose pirmosiose instancijos teisme ir teismo sprendime nurodytais motyvais. Šio atsakovo nuomone, teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir nagrinėja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Byloje nustatyta, kad ieškovas D. Š. yra įgaliotas atstovauti vienuolikos asmenų – vienų iš buvusios Keleriškių raketinės bazės bendrasavininkių – interesams ginče su kitais bendrasavininkiais ir VĮ Kėdainių miškų urėdija dėl buvusioje raketinėje bazėje esančio sandėlio naudojimo. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2004 m. kovo 19 d. sprendimu D. Š. atstovaujamų bendrasavininkių ieškinį tenkino iš dalies, įpareigodamas VĮ Kėdainių miškų urėdiją išsikelti iš šiems asmenimis priklausančios pastato dalies. Sprendimui neįsiteisėjus, 2004 m. balandžio 13 – 14 d. ieškovas su kitais asmenimis surengė protestą akciją prie ginčo sandėlio: betono luitu ir automobiliais užblokavo įėjimą, neleido į jį patekti urėdijos darbuotojams ir atlikti numatytų darbų bei pasiimti jame esančių sodinukų. Ieškovas nepakluso atvykusių policijos pareigūnų reikalavimams nutraukti akciją bei leisti urėdijos darbuotojams patekti į angarą.
2004 m. balandžio 14 d. Kėdainių rajono policijos komisariate ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl savavaldžiavimo, kuris, urėdijai atsiėmus pareiškimą dėl žalos padarymo, nutrauktas ir veika perkvalifikuota į administracinį teisės pažeidimą.
2004 m. balandžio 15 d. ieškovas kreipėsi į Kėdainių rajono apylinkės prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jo atžvilgiu neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų protesto akcijos metu. Nustačius, kad pareigūnai neviršijo savo įgaliojimų, ikiteisminį tyrimą 2004 m. gegužės 13 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti. Šis nutarimas Kėdainių rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. nutartimi paliktas nepakeistas.
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 5 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A11-16-06/2004 konstatavo, kad D. Š. 2004 m. balandžio 13 d. atsisakė paklusti teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams ir neleido miškų urėdijos darbuotojams iš sandėlio paimti medelių ir darbo įrankių, ir skyrė baudą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. rugsėjo 3 d. nutartimi šį nutarimą panaikino, nurodydamas, kad tiek teismo nutarime, tiek administracinio teisės pažeidimo protokole pareigūnų veiksmų teisėtumas nepagrįstas konkrečiomis teisės normomis. Iš naujo išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą (bylos Nr. A11-45-04/2004), Kėdainių rajono apylinkės teismas nustatė, kad D. Š. 2004 m. balandžio 13 d. nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams nutraukti sandėlio blokavimą bei vykti į policijos komisariatą visų aplinkybių išsiaiškinimui, juos įžeidinėjo, ir skyrė baudą. Šis nutarimas Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 25 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas.
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2004 m. birželio 10 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A11-18-05/2004 konstatavo, kad 2004 m. balandžio 14 d. D. Š. nepakluso viešąją tvarką bandžiusių įvesti pareigūnų teisėtiems reikalavimams, juos apstumdė, ir skyrė baudą. Šis nutarimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 6 d. nutartimi paliktas nepakeistas.
Pažymėtina, kad 2004 m. balandžio 14 d. ieškovo automobilis, buvęs protesto vietoje, policijos pareigūnų nurodymu buvo priverstinai nutemptas į mokamą saugojimo aikštelę. Vidaus reikalų ministerija 2004 m. balandžio 16 d. rašte pripažino, kad tokie veiksmai buvo neteisėti, bei pasiūlė D. Š. dėl padarytos žalos atlyginimo kreiptis į teismą.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas neteisėtais įvardina ir nurodo ne tik teisėsaugos institucijų veiksmus (neveikimą), sekusius po Kėdainių rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 13 d. sprendimo, bet ir kitus jų veiksmus, susijusius su privatizuotos raketinės bazės bendrasavininkių tarpusavio ginčais, prasidėjusiais dar 1999 m. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu ieškovas sukonkretino, kad žalą jam sukėlė neteisėti policijos pareigūnų veiksmai 2004 m. balandžio 13-14 d. vykusio protesto metu bei po to sekę neteisėti prokuratūros ir teismo veiksmai, kuriais buvo atsisakoma ginti jo teises, jo atžvilgiu dirbtinai kuriamos bylos (b. l. 64-65, II t.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas nėra ir niekuomet nebuvo ginčo sandėlio savininku, šis ieškinys pareikštas ieškovo, o ne jo atstovaujamų bendrasavininkių, vardu. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nevertina ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodomų tų teisėsaugos institucijų veiksmų (neveikimo), kurie yra nesusiję su 2004 m. balandžio 13-14 d. įvykiais, bei konstatuoja, kad to pagrįstai nedarė ir pirmosios instancijos teismas.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1-3 dalyse. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.
Dėl policijos pareigūnų veiksmų protesto metu
Kiekviena asmens teisė turi būti įgyvendinama taip, kad nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų (Konstitucijos 28 straipsnis). Įstatymai draudžia savavališkai vykdyti ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir šio draudimo pažeidimą numato atitinkamą atsakomybę (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnis).
Minėta, byloje neginčytinai nustatyta, kad neįsiteisėjus Kėdainių rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 19 d. spendimui dėl ginčo sandėlio naudojimo, ieškovas su kitais asmenimis prie jo 2004 m. balandžio 13-14 d. vykdė protesto akciją: užblokavo patekimą į sandėlį automobiliais bei betono luitu, neleido į jį patekti urėdijos darbuotojams, kad šie galėtų pasiimti darbų įrankius ir laikomus sodinukus. Atvykusių policijos pareigūnų reikalavimų nutraukti akciją ieškovas nevykdė.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti ieškovai veiksmai pažeidė kito asmens – VĮ Kėdainių miškų urėdijos – teises naudotis ginčo sandėlyje esančia nuosavybe bei vykdyti savo tiesiogines funkcijas. Teisėto pagrindo tokiems veiksmams ieškovas neturėjo: teismo sprendimas įsiteisėjęs nebuvo (vėliau jis buvo panaikintas, o ginčas dėl sandėlio tebevyksta), o, net jam ir buvus įsiteisėjus, ieškovo veiksmai negali būti laikomi proporcingais siekiamam tikslui – priversti urėdiją pasirašyti nuomos sutartį ar išsikelti iš užimtų patalpų (CK 1.139 straipsnis). Dėl šių priežasčių atvykę policijos pareigūnai turėjo teisę reikalauti nutraukti akciją bei imtis kitų būtinų veiksmų, kad būtų apsaugota viešoji tvarka (Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 16 straipsnio 1-2 dalys, 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. lapkričio 11 d. iki 2006 m. gegužės 27 d.)). Pažymėtina, kad policijos pareigūnų nurodymų teisėtumas buvo įvertintas ir konstatuotas Kėdainių rajono apylinkės teismo nutarimais administracinių teisės pažeidimų bylose dėl ieškovo nepaklusimo pareigūnams, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, kuriomis pirmosios instancijos teismo nutarimai buvo palikti nepakeisti. Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl esą neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų atsisakyta, šis sprendimas buvo patvirtintas teismo. Ieškovas, šioje byloje grįsdamas pareigūnų veiksmų neteisėtumą, nurodo tuos pačius argumentus ir pateikia įrodymus, kurie jau buvo nagrinėti minėtų teisėsaugos institucijų. Net ir įvertinus šiuos įrodymus iš naujo, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo kvestionuoti ankstesnių sprendimų ir pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Argumentai, kad policijos pareigūnai vykdė suinteresuotų asmenų užsakymą ir atėmė ginčo sandėlį iš teisėtų savininkų bei perdavė jį nusikaltėliams, nepagrįsti jokiais įrodymais ir remiami tik subjektyviu ieškovo įsitikinimu (CPK 178 straipsnis).
Atsakovės atstovai pripažino, kad ieškovo automobilis į mokamą saugojimo aikštelę buvo nutemptas neteisėtai. Apie tai ieškovas buvo informuotas 2004 m. gegužės 24 d. raštu (b. l. 48-49, I tomas), o su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2008 m. vasario 29 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl 65 Lt, sumokėtų už automobilio saugojimą, pagrįstai tuo pagrindu atmetė (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas žinomai klaidingai taikė ieškinio senaties terminus, tačiau nenurodoma, kokios konkrečiai teisės normos buvo pažeistos. Teisėjų kolegija netinkamo ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo nenustatė, todėl minėtas ieškovo argumentas atmestinas.
Dėl policijos, prokuratūros ir teismų veiksmų, iškeliant ieškovui bylas ir jas nagriėnjant
Ieškovo teigimu, jam iškeltos administracinės ir baudžiamosios bylos buvo dirbtinai sukurtos, siekiant su juo susidoroti, teismo procesai vyko su pažeidimais, o teismai buvo šališki.
Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija su šiais ieškovo argumentais nesutinka. Minėta, ieškovas pripažino nepaklusęs policijos pareigūnų reikalavimams, neleido urėdijos darbuotojams patekti į sandėlį ir pasiimti darbo įrankius bei sodinukus. Dėl šių priežasčių kompetentingos teisėsaugos institucijos privalėjo atitinkamai reaguoti ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl savavaldžiavimo bei administracinių teisės pažeidimų bylas dėl nepaklusimo teisėtiems policijos pareigūnų nurodymams.
Ikiteisminis tyrimas dėl savavaldžiavimo buvo pradėtas gavus VĮ Kėdainių miškų urėdija pareiškimą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta nemažai liudytojų, įskaitant protestavusius kartu su ieškovu, apklaustas ieškovas, įvertinti su ginčo sandėliu naudojimu susiję dokumentai. Daryti išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dirbtinai, vyko šališkai ar neišsamiai, nėra jokio pagrindo.
Kėdainių rajono apylinkės teismo priimtus nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose bei ieškovo apeliacinius skundus dėl jų įvertino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris konstatavo, kad skundžiami nutarimai yra pagrįsti ir teisėti, o ieškovo nurodomi procesiniai pažeidimai padaryti nebuvo. Netgi šioje byloje vėl įvertinus ieškovo anksčiau išsakytus argumentus, kvestionuoti teismų sprendimus ir pripažinti juos neteisėtais nėra jokio pagrindo.
Pažymėtina, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 5 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A11-16-06/2004, kuriuo ieškovas pripažintas kaltu dėl nepaklusimo pareigūnų nurodymams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo panaikintas, nurodant, kad tiek teismo nutarime, tiek administracinio teisės pažeidimo protokole pareigūnų veiksmų teisėtumas nepagrįstas konkrečiomis teisės normomis. Iš naujo išnagrinėjus bylą, ieškovas vėl buvo pripažintas kaltu, o Lietuvos vyriausiasis teismas šį nutarimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegijos nuomone, toks pažeidimas negalėjo sukelti ieškovui jokių neigiamų pasekmių, nes jis tebuvo formalus, o, išnagrinėjus bylą iš naujo, buvo priimtas analogiškas panaikintam teismo sprendimas. Faktinių išlaidų, susijusių su pakartotiniu bylos nagrinėjimu, ieškovas nenurodė.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo teisėja, nagrinėdama bylą buvo šališka ir akivaizdžiai gynė korumpuotus pareigūnus. Be to, ši teisėja tiesiogiai dalyvauja susidorojime su ieškovu, galbūt net fiziniame jo pašalinime. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie teiginiai nėra paremti jokiais įrodymais ir grindžiami tik subjektyviu ieškovo įsitikinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad vien tik nepalankaus sprendimo priėmimas negali būti laikomas įrodymu, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas.
Apibendrindama aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo veiksmai jo organizuotos protesto akcijos metu buvo neteisėti, policijos pareigūnai pagrįstai ėmėsi priemonių viešajai tvarkai atstatyti, ieškovui iškeltos bylos buvo tiriamos ir nagrinėjamos nešališkai, nepažeidžiant procesinių teisės normų, o priimti sprendimai buvo teisėti ir pagrįsti, ką ir nustatė aukštesnės instancijos teismai. Pagal byloje pateiktus įrodymus padaryti priešingas išvadas nėra jokio pagrindo. Taigi konstatuotina, kad ieškovas neįrodė teisėsaugos institucijų neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė neatsiranda, todėl teisėjų kolegija kitų jos sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio – netiria ir nevertina.
Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, o ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas patyrė 3,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus apeliacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo D. Š. (CPK 92, 96 straipsniai) (b. l. 122, II tomas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo D. Š. , a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 3,10 Lt (tris litus ir 10 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.