- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-21
- Bylos Nr.
- 2-949/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Donatas Šernas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „RIPOL“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „PBSTA“
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „RIPOL“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 14 d. nutarties, kuria ieškovui pasiūlyta įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 3000 Lt teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1316-467/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „RIPOL“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „PBSTA“ dėl bankroto iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „RIPOL“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „PBSTA“, kuriuo prašė atsakovui iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“.
Ieškinyje nurodė, kad atsakovo įsiskolinimas ieškovui sudaro 8 908,41 Lt, šį atsakovo įsiskolinimą patvirtina 2009 m. birželio 4 d. šalių pasirašytas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas. Taip pat nurodė, kad raginimas sumokėti skolą atsakovui buvo įteiktas dar 2009 m. liepos 1 d., tačiau iki šiol atsakovas nėra atsiskaitęs.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 14 d. nutartimi pasiūlė ieškovui UAB „RIPOL“ iki 2013 m. sausio 21 d. (įskaitytinai) įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 3000 Lt teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir nurodė pateikti teismui mokėjimą patvirtinančius įrodymus.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsiliepimo į ieškinį atsakovas UAB „PBSTA“ teismui nepateikė. Vilniaus apygardos teismas ieškinio nuorašą su priedais bei teismo pranešimą dėl atsiliepimo į pareikštą ieškinį pateikimo atsakovui UAB „PBSTA“ siuntė adresu Skaisterių k., Vilniaus raj., tačiau šie procesiniai dokumentai nebuvo įteikti, į teismą grįžo su pašto nuoroda, jog adresatas persikraustė. Teismas ieškinio nuorašą su priedais bei teismo pranešimą dėl atsiliepimo į pareikštą ieškinį pateikimo taip pat siuntė atsakovo UAB „PBSTA“ vadovui D. S. , adresu s/b „Tėvynė“ Nr. 30, Vilnius, tačiau procesiniai dokumentai taip pat nebuvo įteikti, o į teismą jie grįžo su pašto nuoroda, jog adresatas nežinomas.
Teismas nustatė, kad atsakovas UAB „PBSTA“ registruoto nekilnojamojo turto neturi, jo vardu Lietuvos Respublikoje nėra įregistruotų transporto priemonių, taip pat VĮ Registrų centrui nėra pateikęs įmonės balanso. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė prielaidą, jog įmonė neturi jokio turto ar jo gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 10 dalies nuostata, pasiūlė ieškovui UAB „RIPOL“ į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 3000 Lt, kurie bus skirti teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Pažymėjo, kad jei nurodyta suma bus sumokėta, bankroto byla įmonei galės būti keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „RIPOL“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovas pateikė teismui bankroto administratoriaus sutikimą. Administratorius įvertino atsakovo finansinę padėtį prieš sutikdamas teikti bankroto administravimo paslaugas. Todėl teismas neturi pagrindo reikalauti pinigų iš atsakovo administravimo išlaidoms apmokėti.
2. Teismas savo nutartyje nekonkretizavo teismo išlaidų, kurių apmokėjimui ieškovas turi sumokėti 3 000 Lt. Bankroto bylos nagrinėjimo metu visas išlaidas dažniausiai patiria tik bankroto administratorius.
3. Bylos duomenų pagrindu galima daryti pakankamą prielaidą, kad atsakovas yra nemokus. Todėl tam tikros sumos įmokėjimas į teismo depozitinę sąskaitą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti negali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą nemokiai įmonei, nes tai pažeistų viešąjį interesą.
4. Ieškovas mano, kad Vilniaus apygardos teismas netinkamai taikė ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirtąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartis paliktina nepakeista.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pasiūlyta ieškovui UAB „RIPOL“ iki 2013 m. sausio 21 d. (įskaitytinai) įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 3000 Lt teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis ieškovo atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.
Pagal ĮBĮ nuostatas įmonės bankroto procedūros yra vykdomos bendrąja bankroto bylų nagrinėjimo teisme tvarka, išskyrus supaprastintą bankroto procesą. Vykdant teismines bankroto procedūras, patiriamos ne tik teismo, bet ir administravimo išlaidos. Ne visos nemokios įmonės turi turto ar jo turi pakankamai šioms išlaidoms apmokėti, todėl ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teismas, priėmęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, padaro pakankamai pagrįstą prielaidą, jog įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, jis turi pasiūlyti asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą. Ši suma negali būti didesnė kaip dešimt tūkstančių litų.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad atsakovas nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi, VĮ Registrų centrui nėra pateikęs įmonės balanso, nusprendė, kad atsakovo turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms padengti, todėl įpareigojo ieškovą įmokėti 3 000 Lt dydžio sumą administravimo išlaidoms padengti.
Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodo, kad teismas netinkamai taikė ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies nuostatas.
Su šiuo atskirojo skundo argumentu sutikti nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įstatymas nereikalauja teismo vienareikšmiškai nustatyti, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms padengti. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies nuostata, pagrindas pasiūlyti pareiškėjui sumokėti atitinkamą sumą yra pakankamai pagrįsta teismo prielaida. Įstatymas nenustato, kokie duomenys yra būtini tokiai teismo prielaidai padaryti, todėl tokią prielaidą gali suformuoti byloje nustatytų aplinkybių visuma, tarp jų ir aplinkybė, kad viešuose registruose nepateikti jokie duomenys apie atsakovo turtinę padėtį ir tai, kad teismui prieinamomis priemonėmis nepavyko tų duomenų gauti.
Apeliantas pirmosios instancijos teismo nutartį ginčija argumentuodamas tuo, kad bankroto administratorius, prieš sutikdamas teikti bankroto administravimo paslaugas, įvertino atsakovo finansinę padėtį, todėl, pasak apelianto, teismas neturi pagrindo reikalauti pinigų iš atsakovo administravimo išlaidoms apmokėti.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo argumentu ir pažymi, kad administratoriaus sutikimas administruoti bankrutuojančią įmonę negali būti tinkamas ir pakankamas įrodymas, kad įmonė turi turto. Ši aplinkybė yra tik vienas iš procedūrinių reikalavimų, ieškovui kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 11 str. 2 d.). Bankroto administratoriui apie įmonės turtinę padėtį tampa žinoma tik tuomet, kai iškėlus įmonei bankroto bylą, jam yra perduodamas įmonės turtas (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.).
Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies nuostatas kreditorius, įmokėjęs teismo nustatytą sumą, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti įmokėtą sumą iš įmonės vadovo, savininko, dėl to, kad šie įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
Kiti atskirojo skundo argumentai teisingam klausimo išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasiūlė ieškovui į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 3 000 Lt sumą teismo ir administravimo išlaidoms padengti, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jos naikinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartį nepakeistą.