Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-901/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-03-14
Bylos Nr.: 2A-901/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dalia Kačinskienė, Danguolė Martinavičienė, Egidija Tamošiūnienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Eismo sauga“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Sign“
Trečiasis asmuo: valstybės įmonė Valstybės turto fondas

Kategorijos

35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
36.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-901/2014Proceso Nr. (nesuteiktas)Procesinio sprendimo kategorijos: 35.2; 36.2; 37

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Eismo sauga“ ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1-357/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Sign“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Eismo sauga“, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – valstybės įmonė Valstybės turto fondas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „Eismo sauga“ (toliau – Atsakovas) ir subsidiariai iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Vidaus reikalų ministerija arba Ministerija) 1 328 158,41 Lt skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas su Vidaus reikalų ministerija 2001 m. spalio 9 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), kuria ieškovui buvo perleista reikalavimo teisė ir papildomos teisės (įskaitant teisę į netesybas) į atsakovo UAB „Eismo sauga“ (kuris yra VĮ „Žemaitija“ teisių yra pereigų perėmėjas) 1 328 158,41 Lt skolą, susidariusią renkant pinigus iš gyventojų už transporto priemonių valstybinio numerio ženklus. Šia sutartimi šalys susitarė, kad ieškovas už perleidžiamą reikalavimo teisę (ir papildomas teises) į ją įskaito Vidaus reikalų ministerijos skolą ieškovui tai pačiai sumai. Ieškovo teigimu, Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta Vidaus reikalų ministerijos iniciatyva, kadangi Ministerija savo tinkamą atsiskaitymą su ieškovu siejo su atsakovo UAB „Eismo sauga“ tinkamu atsiskaitymu. Ieškovas pagal su Vidaus reikalų ministerija sudarytas sutartis gamino ir tiekė Ministerijai transporto priemonių valstybinio numerio ženklus, už kuriuos Ministerija ieškovui buvo skolinga 1 409 826,34 Lt. Atsakovas UAB „Eismo sauga“ (VĮ „Žemaitija“) pervedė Vidaus reikalų ministerijai ne visus surinktus pinigus už valstybinio numerio ženklus ir iki 2000 m. gruodžio 18 d. liko skolingas 1 358 197,70 Lt. Vidaus reikalų ministerijos įsiskolinimo ieškovui pagrindas yra atsakovo UAB „Eismo sauga“ (VĮ „Žemaitija“) skola Vidaus reikalų ministerijai, kuri, išlaikoma iš valstybės biudžeto lėšų, neturėjo lėšų išieškoti skolą iš atsakovo UAB „Eismo sauga“ (VĮ „Žemaitija“), todėl pasiūlė ieškovui perleisti reikalavimo teisę į atsakovą UAB „Eismo sauga“ (VĮ „Žemaitija“) ir tokiu būdu grąžinti didžiąją dalį savo skolos. Reikalavimo perleidimo sutartimi Vidaus reikalų ministerija įsipareigojo teikti visus turimus dokumentus ir galimą pagalbą išieškant skolą iš atsakovo UAB „Eismo sauga“ (VĮ „Žemaitija“). Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta prieš tai ieškovui ir Vidaus reikalų ministerijai 2001 m. spalio 8 d. pasirašius tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą. Vidaus reikalų ministerija 2001 m. spalio 9 d. laidavimo sutartimi (toliau – Laidavimo sutartis) laidavo už skolininko UAB „Eismo sauga“ (VĮ „Žemaitija“) įsipareigojimų įvykdymą pagal Reikalavimo perleidimo sutartį, t. y. įsipareigojo subsidiariai atsakyti ieškovui, jeigu skolininkas neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Ieškovo teigimu, nei vienas iš atsakovų 1 328 158,41 Lt skolos ieškovui nėra padengęs bent iš dalies, nors Vidaus reikalų ministerija skolą pripažįstą visiškai, o atsakovas UAB „Eismo sauga“ – iš dalies.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. spalio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Eismo sauga“ ir subsidiariai iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 1 328 158,41 Lt skolos, priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Eismo sauga“ 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2013 m. birželio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 66 407,92 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovo UAB „Eismo sauga“ 95,46 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; nutraukė bylą atsakovui Susisiekimo ministerijai.

Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerija 1990 m. gruodžio 28 d. įregistravo VĮ „Žemaitija“, kuri iki 1996 m. vasario 5 d. buvo jos reguliavime. Ši įmonė Vyriausybės 1996 m. vasario 6 d. nutarimu buvo perduota į Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos reguliavimo sritį, o Vyriausybės 1998 m. liepos 15 d. nutarimu – į Susisiekimo ministerijos. Vyriausybės 2005 m. lapkričio 21 d. nutarimu VĮ „Žemaitija“ 2006 m. liepos 1 d. pertvarkyta į UAB „Eismo sauga“, perimant visas buvusios įmonės teises ir pareigas. Iš VĮ „Žemaitija“ įstatų teismas nustatė, kad viena iš numatytų įmonės veiklų yra kitas, niekur kitur nepriskirtas, finansinis tarpininkavimas. VĮ „Žemaitija“ nebuvo sudariusi tarpusavio bendradarbiavimo sutarties su Vidaus reikalų ministerija, numatančios teisę atlikti piniginio tarpininkavimo paslaugas. Rinkliavas iš gyventojų už valstybinio numerio ženklų išdavimą rinko 1993 m. gruodžio 2 d. suderinimo protokolo (toliau – Suderinimo protokolas), pasirašyto su Šiaulių miesto policijos komisariatu, pagrindu. Teismas konstatavo, kad buvo susiklostę faktiniai VĮ ,,Žemaitija“ ir Vidaus reikalų ministerijos santykiai, kai VĮ ,,Žemaitija“ rinko pinigus už transporto priemonių savininkams policijos išduodamus valstybinio ženklo numerius, o surinkti pinigai buvo pervedami Vidaus reikalų ministerijai. Tai, kad ne visos surinktos lėšos buvo pervestos, patvirtina VĮ „Žemaitija“ 2001 m. sausio 31 d. skolų suderinimo aktas. Pagal tuometį teisinį reglamentavimą Vidaus reikalų ministerijai buvo suteikti įgaliojimai organizuoti transporto priemonių valstybinių ženklų išdavimą, jų gamybą, nustatyti valstybinių ženklų gamybos kainas bei rinkliavas už kelių policijos įstaigų teikiamas paslaugas bei atsiskaitymo tvarką už pagamintus valstybinius ženklus (Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 716 ). Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerija 1993 m. vasario 26 d. patvirtino ir su Finansų ministerija suderino atsiskaitymo už valstybinio numerio ženklų pagaminimą bei pardavimą transporto priemonių savininkams tvarką, pagal kurią transporto priemonių savininkai už išduotus valstybinio numerio ženklus mokėjo Taupomojo banko įstaigose, iš kurių piniginės įplaukos vieną kartą per savaitę buvo pervedamos į Vidaus reikalų ministerijos specialiai atidarytą sąskaitą Vilniaus komerciniame „Vyčio“ banke. Apmokėjimą už išduotus valstybinio numerio ženklus galima buvo pervesti tiesiai į šią sąskaitą. Gautas lėšas iš minėtos sąskaitos Vidaus reikalų ministerija vieną kartą per savaitę pervesdavo į ieškovo sąskaitą. Vidaus reikalų ministerijos Ekonomikos ir finansų departamentas nurodė, kad Ministerijos trumpalaikės (tranzitinės) įplaukos į apskaitą nebuvo traukiamos. VĮ „Žemaitija“ 1 328 158,41 Lt skola yra įtraukta į ieškovo buhalterinę apskaitą ir atskaitomybę. Taip pat nurodė, kad inventorizavus VĮ „Žemaitija“ 1995-1999 m. už valstybinio numerio ženklus išduotus kvitų pirmus egzempliorius užfiksuota ir suvestinė informacija sutikrinta su banku apie VĮ „Žemaitija“ pervestas lėšas. Tokiu būdu nustatyta, kad iš transporto priemonių savininkų ši įmonė buvo surinkusi 2 001 771,83 Lt. VĮ „Žemaitija“ mokėjimo pavedimais per banką už valstybinio numerio ženklus į Vidaus reikalų ministerijos sąskaitą buvo pervedusi 673 613,42 Lt. Byloje nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerija, perduodama šią įmonę kitos ministerijos reguliavimo sričiai, nepasirašė turto ir skolų perdavimo akto, o taip pat su VĮ „Žemaitija“ nepasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų. Teismas pažymėjo, kad byloje pateiktas VĮ „Žemaitija“ išduotų kvitų už transporto priemonių numerio ženklus Apyrašas, pagal jį buvo atlikta dokumentinė revizija ir surašytas aktas. Abejoti juo kaip įrodymu nėra pagrindo. 2000 m. rugsėjo 19 d. revizijos akte (papildytame) konstatuota, kad įmonė nebuvo su Vidaus reikalų ministerija sudariusi tarpusavio bendradarbiavimo sutarties, suteikiančios teisę teikti finansinio tarpininkavimo paslaugas renkant pinigus už transporto priemonių valstybinių numerių ženklų pardavimą privatiems asmenims ir įmonėms. Surinktos ir nepervestos Ministerijai lėšos buvo naudojamos įmonės atlyginimų, premijų, paskolų, pašalpų mokėjimui, ūkio reikalams, kuro, komandiruočių išlaidoms apmokėti. Teismas, spręsdamas apie atsakovo VĮ „Žemaitija“ skolos dydį, vadovavosi Revizijos aktu, kaip įrodymu, pažymėdamas, kad byloje nėra paneigta Revizijos akto išvada. Teismas nustatė, kad už transporto priemonių valstybinio ženklo išdavimą steigėjas Vidaus reikalų ministerija nenustatė lėšų šios paslaugos atlikimui, nenustatė įkainių ir tarifų už teikiamas tarpininkavimo paslaugas, tačiau VĮ „Žemaitija“ dalį surinktų lėšų naudojo savo reikmėms. Teismas sprendė, kad steigėjui nenustačius pinigų paskirstymo, panaudojimo tvarkos, nebuvus šalių rašytinio susitarimo, o Suderinimo protokolu neapibrėžus šalių teisių bei pareigų, VĮ „Žemaitija“ neturėjo teisinio pagrindo už numerius gautas rinkliavas paskirstyti savarankiškai. Iš kvitų originalų formų teismas nustatė, kad mokesčio gavėjas spausdintame tekste nurodytas – Vidaus reikalų ministerija, todėl sprendė, kad mokesčiai buvo renkami ne VĮ „Žemaitija“ disponavimui, o gavėjo Vidaus reikalų ministerijos vardu, todėl turėjo būti pervesti į Ministerijos sąskaitą. Pažymėjo, kad savo įsiskolinimą Ministerijai VĮ „Žemaitija“ pripažino 2001 m. sausio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, todėl ir nesant tarpusavio bendradarbiavimo sutarties, tarp šalių atsirado civilinės teisės ir pareigos. Teismo nuomone, Atsakovo argumentai, kad pagal Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 716 rinkliava už kelių policijos teikiamas paslaugas įskaitoma į valstybės biudžetą, o pagal Žyminio mokesčio įstatymą žyminis mokestis įskaitomas į biudžetą, iš kurio išlaikoma įstaiga, atliekanti veiksmus ar išduodanti juridinę galią turinčius dokumentus, nesudaro pagrindo atmesti ieškinio, nes byloje nustatyta, kad VĮ „Žemaitija“ 1995-1999 m. ieškovo reikalaujamos sumos už valstybinio numerio ženklus nėra pervedusi nei į biudžetą, nei į Vidaus ministerijos sąskaitą. Atsakovo skolos dydis paskaičiuotas kaip skirtumas tarp gautos sumos už išduotus numerius ir sumos 1995-2000 m. pervestos į Ministerijos sąskaitą (2 001 771,83 Lt – 673 613,42 Lt = 1 328 158,41 Lt).

Dėl ieškinio senaties termino teismas pažymėjo, kad Atsakovo mokėjimo pavedimų suvestinis žiniaraštis patvirtina, kad nuo 1995 m. sausio 25 d. iki 2000 m. rugsėjo 7 d. atlikti 54 piniginiai pavedimai Vidaus reikalų ministerijai, o pagal CK 6.55 straipsnį laikytina, kad kiekvienu iš šių mokėjimų buvo grąžinama seniausia skola. VĮ „Žemaitija“ 2001 m. sausio 24 d. rašte Nr.12 patvirtino, kad skola Vidaus reikalų ministerijai sudaro 617 619, 71 Lt, todėl teismas sprendė, jog Atsakovas pripažino dalį skolos ir taip nutraukė ieškinio senaties terminą (CK 1.130 str. 2 d.). Teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas pareikštam reikalavimui nėra praleistas.

Teismas, atsižvelgdamas į Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, prieš sudarant šią sutartį pasirašytą 2001 m. spalio 8 d. ieškovo ir Ministerijos tarpusavio atsiskaitymų aktą, Laidavimo sutartį, sprendė, kad nei vienam iš atsakovų nepadengus skolos ieškovui, ši skola priteistina subsidiariai ir iš Vidaus reikalų ministerijos.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Eismo sauga“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimo dalį, kuria šis atsakovas įpareigotas sumokėti ieškovui 1 328 158,41 Lt skolą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį šiam atsakovui atmesti visiškai; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nustatė, kad Atsakovas turėjo prievolę pervesti Ministerijai visas lėšas, gautas už automobilių valstybinio numerio ženklų išdavimą. Teismo nuomone, Atsakovas privalėjo pervesti Ministerijai visas lėšas, gautas už valstybinio numerio ženklų išdavimą. Teismas neįvardijo, kokiu konkrečiu pagrindu (pagal Suderinimo protokolą, pagal tam tikras įstatymines normas, pagal faktinius santykius ar kitais pagrindais) Atsakovas privalėjo pervesti Ministerijai lėšas, gautas už atliktas paslaugas. Atsakovas pažymi, kad neegzistavo joks (nei sutartinis, nei įstatyminis, nei faktinis) pagrindas atsirasti priteistos sumos dydžio Atsakovo įsiskolinimui Ministerijai. Pirma, jokių susitarimų dėl paslaugų teikimo bei atitinkamų sumų pervedimo tarp Ministerijos ir Atsakovo nebuvo sudaryta. Suderinimo protokolas galėtų būti kvalifikuojamas kaip sandoris, nustatantis Atsakovo teisę vykdyti finansines operacijas, susijusias su valstybinio numerio ženklų išdavimu ir kitomis paslaugomis, tačiau ne kaip sandoris, nustatantis Atsakovo pareigą pervesti tam tikras sumas Ministerijai. Antra, iš tuometinių teisės aktų, reglamentavusių valstybinio numerio ženklų išdavimą bei platinimą, matyti, kad Ministerija apskritai neturėjo jokio teisinio pagrindo gauti už valstybinio numerio ženklų išdavimą surinktas lėšas ir tuo labiau reikalauti Atsakovo pervesti jas Ministerijai. Juose buvo numatyta, kad asmenys moka už išduodamus valstybinio numerio ženklus, tačiau nebuvo nurodyta, jog lėšos, surenkamos platinant valstybinio numerio ženklus, turi būti pervedamos į Ministerijos sąskaitą ar kitokiu būdu turi būti perduodamos Ministerijai. Priešingai, teisės aktai aiškiai numatė, kad tokios lėšos turi būti pervedamos į valstybės biudžetą. Teismas šias teisės aktų nuostatas įvertino tik formaliai ir paviršutiniškai, nurodydamas, kad Atsakovas ieškiniu reikalaujamos sumos nėra pervedęs nei į biudžetą, nei į Ministerijos sąskaitą, todėl nėra pagrindo ieškinį atmesti. Nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Atsakovas turėjo piniginių prievolių Ministerijai, o Ministerija turėjo reikalavimo teisę Atsakovui. Trečia, aplinkybė, kad atitinkamos sumos periodiškai buvo pervedamos iš Atsakovo Ministerijai, pagrindžia tik atitinkamu momentu buvusius faktinius santykius, susiklosčiusius tarp Atsakovo ir Ministerijos, tačiau negali būti vertinama kaip pagrindas, sukūręs Atsakovo būsimas prievoles, t. y. kad Atsakovas įsipareigojo pervesti atitinkamas sumas Ministerijai ir ateityje. Teismas, analizuodamas tarp šalių buvusius teisinius santykius, neatsižvelgė į tai, kad tarp Atsakovo ir Ministerijos susiklosčiusius santykius iš esmės lėmė Atsakovo teisinis statusas, t. y. jo pavaldumas – iki 1996 m. vasario 5 d. Atsakovo steigėjo teises įgyvendino Ministerija, todėl Atsakovas turėjo vykdyti steigėjo nurodymus, nors ir neatitinkančius teisės aktų reikalavimų. Būtent dėl šios priežasties Atsakovas atlikdavo tam tikro dydžio pavedimus Ministerijai. Atkreiptinas dėmesys, kad perduodant kitai ministerijai vykdyti Atsakovo steigėjo funkcijas, kokių nors Atsakovo įsiskolinimų Ministerijai nebuvo fiksuota, tai neabejotinai būtų buvę padaryta, jei tokia skola iš tiesų būtų egzistavusi. Be to, Ministerijos buhalterinės apskaitos dokumentuose Atsakovo įsiskolinimas Ministerijai niekada nebuvo fiksuojamas. Ketvirta, Ministerijai adresuotas Atsakovo 2001 m. sausio 24 d. raštas Nr. 12 „Dėl įsiskolinimo“ taip pat negali būti laikomas pagrindu pagrįsti Atsakovo prievolės pervesti Ministerijai visas lėšas, gautas už valstybinio numerio ženklų išdavimą, atsiradimą. Nors šiame Atsakovo rašte nurodyta, kad skola Ministerijai 2001 m. sausio 1 d. sudaro 617 619,71 Lt, tai nereiškia, jog tokio dydžio skola yra galiojanti ir atsiradusi pagal teisėtą pagrindą, kadangi, kaip jau minėta aukščiau, Atsakovas tam tikras lėšas Ministerijai pervedinėjo atsižvelgiant būtent į Atsakovo teisinį statusą. Penkta, priešingai nei nurodė teismas, Atsakovo įsiskolinimo fakto ir skolos dydžio nenustatė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris nagrinėjo Reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo klausimus. Kasacinis teismas pažymėjo, kad perleistos teisės pagrįstumo ir dydžio klausimas yra ne šio ginčo dalykas, t. y. šį klausimą paliko spręsti šioje civilinėje byloje. Galiausiai, tai, kad Ministerijai galėjo atsirasti reikalavimo teisė ne į visas lėšas, Atsakovo gautas už valstybinio numerio ženklų platinimą, patvirtina ir aplinkybė, jog iš gyventojų surenkamos lėšos buvo reikalingos Atsakovo kaip savarankiško juridinio asmens, vykdančio ūkinę veiklą, funkcionavimui: būtent išlaidų, kurias Atsakovas patyrė platindamas valstybinio numerio ženklus, atlyginimui ir kompensavimui.

2. Teismas, nustatydamas tariamos skolos dydį, netinkamai ir nevisapusiškai vertino byloje esančius įrodymus. Teismas, spręsdamas apie Atsakovo skolos dydį, vadovavosi Revizijos aktu, Papildomos revizijos aktu ir Apyrašu. Atsakovo nuomone, pateiktas Ministerijos vienašališkai parengtas Apyrašas negali būti vertinamas nei kaip Atsakovo skolos egzistavimą įrodantis dokumentas, nei kaip dokumentas, įrodantis išplatintų valstybinio numerio ženklų kiekį ir už tai Atsakovo gautą pinigų sumą, kurią neva Atsakovas turėjo pervesti Ministerijai. Be to, Apyrašo, Revizijos akto bei Papildomo revizijos akto duomenys prieštarauja vieni kitiems ir kitiems byloje esantiems įrodymams. Teismas taip pat visiškai neatsižvelgė į kitas esmines Revizijos akte bei Papildomame revizijos akte paminėtas aplinkybes ir padarytas išvadas. Pirma, vertinant Apyrašo duomenis, būtina atkreipti dėmesį, kad Atsakovas ne tik platino valstybinio numerio ženklus, bet teikdavo ir kitas paslaugas, už kurias gaudavo atitinkamas sumas, t. y. išduodavo transporto priemonių registracijos liudijimus bei atlikdavo dokumentų laminavimą. Į Apyrašą įtrauktos sumos ne tik už valstybinio numerio ženklų išdavimą, bet ir kitas Atsakovo suteiktas kitokio pobūdžio paslaugas, kas reiškia, kad ir šiuo požiūriu iš Atsakovo priteista suma yra visiškai nepagrįsta. Apyraše nurodyti kvitai nėra griežtos atskaitomybės dokumentai, o kvito užpildymas dar nereiškia, kad pinigai tikrai buvo sumokėti Atsakovui, kol nėra kasos aparato juostos kvito. Tokių kvitų pagrindu sudarytas Apyrašas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, kuris patvirtina Atsakovo gautų lėšų už išplatintus valstybinio numerio ženklus dydį ir tuo labiau Ministerijos turėto reikalavimo į Atsakovą dydį. Antra, Apyrašas buvo parengtas kaip Reikalavimo perleidimo sutarties priedas. Apyrašas buvo sudarytas be Atsakovo žinios. Prieš sudarydama Apyrašą Ministerija nesikreipė į Atsakovą dėl informacijos apie išplatintų valstybinio numerio ženklų kiekį ir už tai gautą sumą pateikimo. Trečia, Apyrašo, Revizijos akto bei Papildomo revizijos akto duomenys prieštarauja vieni kitiems bei kitiems byloje esantiems įrodymams. Skirtingu metu rengtuose nurodytuose dokumentuose kai kur konstatuota, kad Atsakovo įsiskolinimo dydžio Ministerijai neįmanoma nustatyti, kai kur nurodytas kitokio dydžio įsiskolinimo dydis (pvz., 688 356,85 Lt) nei Ieškovo reikalauta priteisti ir priteista suma (1 328 158,41 Lt), taip pat konstatuota, kad atitinkamos sumos Atsakovo buvo pervedamos tiesiogiai Valstybinei mokesčių inspekcijai. Teismas Ieškovo reikalavimus paneigiančių įrodymų išsamiai nevertino, o tik nurodė, kad neturi pagrindo abejoti Apyrašu, kaip įrodymu, ir paneigti Apyrašo duomenų teisingumo ir leistinumo. Taigi teismas pažeidė nurodytas įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, neišanalizavo visų byloje esančių įrodymų bei tarp jų esančių prieštaravimų ir būtent jų viseto pagrindu nenustatė bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių bei nepakankamai motyvavo priimtus procesinius sprendimus.

3. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti senaties terminą. Pirma, Teismas nepagrįstai vadovavosi naujojo CK normomis, tame tarpe naujojo CK 6.55 str., kuriame įtvirtinta įmokų paskirstymo, kai yra kelios skolos, tvarka. Antra, teismas, atmesdamas Atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, nepagrįstai nesivadovavo 1964 m. CK įtvirtintais ieškinio senaties terminais. Iki naujojo CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.) nustatytas trejų metų ieškininės senaties terminas buvo pasibaigęs reikalavimams, susijusiems su sumomis, gautomis už išplatintus valstybinio numerio ženklus iki 1998 m. liepos 1 d. Ieškinys pareikštas 2001 m. gruodžio 12 d., todėl reikalavimams apimtyje už valstybinio numerio ženklus, išplatintus nuo 1993 m. iki 1998 m. liepos 1 d., ieškininės senaties terminai yra pasibaigę ir ieškinys toje apimtyje turėjo būti atmestas tuo pagrindu, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas. Atsakovas taip pat pažymi, kad šioje byloje ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas būtent kiekvienam reikalavimui atskirai. Teismas, manydamas, kad Atsakovas turėjo prievolę visas lėšas, gautas už valstybinio numerių ženklų išdavimą, pervesti Ministerijai, privalėjo nustatyti, kokio dydžio lėšas už nurodytas paslaugas Atsakovas gavo laikotarpiu nuo 1998 m. liepos 1 d. iki 1999 m., bei išsiaiškinti būtent šiuo laikotarpiu susidariusios skolos dydį. Atsakovo raštas Nr. 12, kuriuo Atsakovas kreipėsi į Ministeriją dėl skolos suderinimo, buvo pateiktas Ministerijai 2001 m. sausio 24 d., tai reiškia, kad šio rašto pateikimo metu buvo pasibaigęs 3 metų senaties terminas reikalavimams, susijusiems su sumomis, gautomis už išplatintus valstybinio numerio ženklus iki 1998 m. sausio 24 d. Vadinasi, nurodytiems reikalavimams ieškinio senaties terminas negalėjo būti nutrauktas, o Atsakovo raštas Nr. 12 galėjo nutraukti senaties terminą nebent tik tiems reikalavimams, kurie susiję su nuo 1998 m. sausio 24 d. iki 1999 m. gautomis sumomis už valstybinio numerio ženklus.

Apeliaciniu skundu atsakovas Vidaus reikalų ministerija prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimo dalį, kuria iš šio atsakovo subsidiariai priteista 1 328 158,41 Lt skola, ir šią ieškinio dalį atmesti. Nurodo, kad pagal ieškovo ir atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2001 m. spalio 9 d. laidavimo sutartį pastarasis laidavo nenustatytam laikui, tų pačių šalių sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartimi perleistas 1 328 158,41 Lt reikalavimas neturi vykdymo termino ir nėra aiškaus ir nedviprasmiško susitarimo, kad laidavimas galioja iki visiško perleisto reikalavimo įvykdymo. Ieškinys Vidaus reikalų ministerijai pareikštas tik 2013 m. birželio 11 d. Apelianto nuomone, ieškovui per dvejus metus nuo laidavimo sutarties sudarymo nepareiškus laiduotojui ieškinio, laidavimas baigėsi (CK 6.89 str. 1 d.). Be to, pagal CK 6.105 straipsnio 3 dalį pradinis kreditorius (apeliantas) buvo atsakingas naujajam kreditoriui (ieškovui) tik už perleidimo metu buvusį skolininko nemokumą. Apeliantas nėra atsakingas, kad skolininkas (atsakovas UAB „Eismo sauga“) gali būti nemokus teismo sprendimo vykdymo metu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo UAB „Eismo sauga“ apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl apelianto prievolės pervesti Vidaus reikalų ministerijai lėšas, gautas už valstybinio numerio ženklų išdavimą. Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai neįvardijo, kokiu konkrečiu pagrindu jis privalėjo pervesti Vidaus reikalų ministerijai lėšas, gautas už atliktas paslaugas. Pirma, teismas, darydamas apelianto ginčijamą išvadą, vadovavosi byloje pateiktu Suderinimo protokolu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2013 atliktu šio dokumento teisiniu vertinimu. Taigi teismas rėmėsi faktiniais atsakovų santykiais, atsiradusiais Suderinimo protokolo pagrindu. Abiem atsakovams tuo metu pakako tokio jų tarpusavio santykių įforminimo, abu atsakovai žinojo savo teises ir pareigas pagal šį dokumentą bei faktiškai jas vykdė. Antra, Suderinimo protokole aiškiai susitarta dėl konkrečių paslaugų tiekimo, be to, jame nurodytos apelianto paslaugos faktiškai buvo teikiamos ir apeliantas niekada nekėlė klausimo dėl netinkamo tarpusavio santykių įforminimo. Atsižvelgiant į tai, atsakovams nebuvo jokio poreikio sudaryti kokių nors susitarimų dėl paslaugų teikimo ar surinktų lėšų pervedimo. Trečia, Apeliantas, cituodamas Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 716 nuostatas, daro visiškai nepagrįstą išvadą, kad Ministerija apskritai neturėjo jokio teisinio pagrindo gauti už valstybinio numerio ženklų išdavimą surinktų lėšų. Atsiskaitymo už valstybinio numerio ženklų pagaminimą bei pardavimą tvarką 1993 m. vasario 26 d. nustatė Vidaus reikalų ministerija, suderinusi su Finansų ministerija, kuri galiojo iki Vidaus reikalų ministro 2000 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 125 įsigaliojimo. Iš minėtos tvarkos matyti, kad už valstybinio numerio ženklų išdavimą surinktos lėšos turėjo būti mokamos būtent į Vidaus reikalų ministerijos sąskaitą. Ketvirta, apeliantas, remdamasis šiam ginčui neaktualiomis teisės normomis, teigia, kad kitas subjektas, o ne Vidaus reikalų ministerija, turėjo teisę gauti už valstybinio numerio ženklų išdavimą surinktas lėšas. Penkta, apeliantas nurodo, kad jo faktinis elgesys periodiškai pervedant surinktas lėšas nesukūrė jokių pareigų Ministerijai, tačiau nutyli, jog šie veiksmai buvo vykdomi ne savanoriškai, o Suderinimo protokolo pagrindu. Šešta, Vidaus reikalų ministerija, perduodama VĮ „Žemaitija“ kitos ministerijos reguliavimo sričiai, nepasirašė turto ir skolų suderinimo akto, tačiau tai nereiškia, kad ši įmonė neturėjo įsiskolinimo. Septinta, apelianto minimas VĮ „Žemaitija“ 2001 m. sausio 24 d. raštas Nr. 12 nepatvirtina, kad įsiskolinimas Ministerijai sudarė tik 617 619,71 Lt.

2. Dėl įrodymų vertinimo. Apeliantas teigia, kad VĮ „Žemaitija“ platino ne tik valstybinio numerio ženklus, bet teikdavo ir kitas paslaugas, už kurias taip pat gaudavo atitinkamas sumas, tačiau nutylėjo, jog už šias paslaugas surinktas lėšas pervesdavo ne Ministerijai, o kitiems asmenims (Valstybinei mokesčių inspekcijai ir UAB „Juta“). Už šias paslaugas surinktos lėšos Ministerijai nebuvo žinomos ir Ministerija į jas nepretendavo. Teigti, kad Ministerijos vardu buvo renkamos lėšos už visas VĮ „Žemaitija“ tuo metu teiktas paslaugas, nėra jokio pagrindo.

3. Dėl ieškinio senaties termino taikymo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino.

Atsiliepimu į atsakovo Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti. Nurodo, kad nesutinka su apelianto argumentu, kad Ministerijos laidavimas pagal Laidavimo sutartį yra pasibaigęs (CK 6.89 str. 1 d.). Šioje sutartyje aiškiai nurodyta, kad ji baigiasi tuo pačiu metu kaip ir Reikalavimo perleidimo sutartis. Taigi šalys susitarė, kad laidavimas galios tol, kol galios Reikalavimo perleidimo sutartis, t. y. iki bus visiškai įvykdyti įsipareigojimai pagal šią sutartį. Be to, tokių teisinių padarinių Ministerija siekė laisva valia, pati inicijavo ginčo sutarčių sudarymą. CK 6.105 straipsnio 1 dalis nustato, kad pradinis kreditorius atsako naujajam kreditoriui už šiam perduoto reikalavimo negaliojimą, bet neatsako už tai, kad skolininkas šio reikalavimo neįvykdo, išskyrus atvejus, kai pradinis kreditorius laiduoja naujajam kreditoriui už skolininką. Taigi, ieškovo nuomone, Ministerija, pasirašydama Laidavimo sutartį, aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigojo ieškovui subsidiariai atsakyti tol, kol skolininkas įvykdys perleistą reikalavimą. Reikalavimo perleidimo sutarties 3 punktu Ministerija, kaip pradinis kreditorius, įsipareigojo atsakyti ieškovui, kaip naujajam kreditoriui, už jam perduoto reikalavimo negaliojimą bei skolininko nemokumą. Ieškovo nuomone, Ministerija privalo atsakyti ieškovui įskaityto 1 328 158,41 Lt reikalavimo ribose pagal Reikalavimo perleidimo sutartį ir šiai Ministerijos atsakomybei neturi įtakos laidavimo galiojimas ar negaliojimas. Apelianto nurodoma CK 6.105 straipsnio 3 dalies norma ginčo atveju netaikytina, nes Ministerija už reikalavimo perleidimą iš ieškovo negavo jokių piniginių sumų, reikšmingų šios normos taikymui, be to, Ministerija Laidavimo sutarties 3 punktu įsipareigojo atsakyti ieškovui už skolininko nemokumą apskritai.

Atsiliepimu į atsakovo UAB „Eismo sauga“ apeliacinį skundą atsakovas Vidaus reikalų ministerija prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apelianto skolos pagrindu laikytinas Suderinimo protokolas, Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 716, susiklostę faktiniai santykiai. Ginčijamą pagrindą pripažino kasacinis teismas kitoje susijusioje byloje Nr. 3K-3-266/2013. Ministerija nepasirašė skolos suderinimo aktų, nes niekada nesutiko su apelianto siūlomu skolos dydžiu, o ne dėl to, kad skola neegzistavo. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis turėjo teisę pasilikti dalį surinktų lėšų savo reikmėms. Skolą sudaro tik numerių kaina. Apeliantas buvo valstybinė įmonė, todėl galėjo ir, tikėtina, ėmė papildomą įkainį už tarpininkavimo veiksmą.

2. Ginčydamas Apyrašo kvitų sumą apeliantas gali kvitus perskaičiuoti pats ar prašyti atlikti į bylą pateiktų kvitų originalų ekspertizę. Apeliantas nurodo Revizijos aktų tariamą prieštaravimą su Apyrašo sumą, nors 1999 m. rugsėjo 9 d. VĮ „Žemaitija“ ūkinės ir finansinės veiklos patikrinimo ataskaita parengta ne pagal kvitus, o pagal ydingus VĮ „Žemaitijos“ buhalterinius dokumentus.

Atsiliepimas

3. Apeliantas nepagrįstai remiasi Civilinio kodekso patirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, ignoruodamas to paties straipsnio 2 dalį. Apeliantas atliko veiksmus (įmokas ir atsiuntė 2001 m. sausio 24 d. raštą Nr. 12), parodančius, kad pripažįsta skolą. Apeliantas nepagrįstai mokėjimus Ministerijai vadina periodiniais ir senaties terminą kildina nuo kiekvieno tariamo periodo. Mokėjimai buvo daugkartiniai, tęstiniai, tačiau konkretaus periodo nebuvo.

Atsiliepime į atsakovo Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atsakovas UAB „Eismo sauga“ nurodo, kad jam nėra žinomos aplinkybės dėl prievolių teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo Vidaus reikalų ministerijos, todėl jis negali pateikti savo pozicijos dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo dalies, kuria iš šio atsakovo subsidiariai priteista 1 328 158,41 Lt skolos.

Atsiliepimu į atsakovų UAB „Eismo sauga“ ir Vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus atsakovas Susisiekimo ministerija prašo skundus nagrinėti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atsakovo prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Atsakovas UAB „Eismo sauga“, atsižvelgdamas į faktinių aplinkybių ir įrodymų gausą, apeliacinį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, apelianto nuomone, žodinis procesas leistų objektyviau ir detaliau išsiaiškinti visas bylai svarbias aplinkybes ir priimti objektyvų bei pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija, įvertinusi ir ištyrusi bylos medžiagą, neturi pagrindo pripažinti, kad šioje byloje būtinas žodinis nagrinėjimas, todėl apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

Dėl UAB „Eismo sauga“ (VĮ „Žemaitija“) prievolės pervesti Vidaus reikalų ministerijai lėšas, gautas už transporto priemonių valstybinio numerio ženklų išdavimą

Ieškovas reikalavimą dėl skolos priteisimo grindžia su atsakovu Vidaus reikalų ministerija (toliau – Vidaus reikalų ministerija arba Ministerija) 2001 m. spalio 9 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartimi (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), kuria pradinis kreditorius (Ministerija) perleido naujajam kreditoriui (ieškovui) visas reikalavimo teises ir papildomas teises (įskaitant teisę gauti netesybas) į susidariusią 1 328 158,41 Lt skolą, renkant pinigus iš gyventojų už valstybinio numerio ženklus pagal Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos komisaro V. J. ir VĮ „Žemaitija“ (kurios teisių ir pareigų perėmėjas yra atsakovas UAB „Eismo sauga“ (toliau – Atsakovas)) 1993 m. gruodžio 2 d. sudarytą suderinimo protokolą (toliau – Suderinimo protokolas) (t. 1, b. l. 6-7).

Teisėjų kolegija pažymi, kad skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą (CK 6.107 str. 1 d.). Pasinaudodamas šia teise Atsakovas (skolininkas) šioje byloje pareiškė atsikirtimus dėl Ministerijos Reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovui perleisto reikalavimo. Šiuos atsikirtimus Atsakovas grindė tuo, kad neegzistuoja joks teisinis pagrindas (nei įstatyminis, nei sutartinis, nei faktinis), pagal kurį jis turėjo atsiskaityti su Vidaus reikalų ministerija. Pirmosios instancijos teismui padarius priešingą išvadą, t. y. nustačius Atsakovo skolos Vidaus reikalų ministerijai atsiradimo pagrindą, Atsakovas apeliaciniame skunde apeliuoja į tai, kad skundžiamame sprendime aiškiai neįvardyta, kokiu konkrečiu pagrindu (pagal Suderinimo protokolą, pagal tam tikras įstatymines normas, pagal faktinius santykius ar kitu pagrindu) Atsakovas privalėjo pervesti Ministerijai lėšas, gautas už atliktas paslaugas.

Atkreiptinas dėmesys, kad Atsakovas kitoje byloje (kurioje teismo nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais nagrinėjamos bylos atžvilgiu, nes joje dalyvavo tos pačios šalys) ginčijo Reikalavimo perleidimo sutartį, nurodydamas, jog Ministerija perleido UAB „Baltic Sign“ (ieškovui šioje byloje) tariamą Atsakovo skolą, t. y. perleido negaliojančią reikalavimo teisę. Atsakovas minėtoje byloje nesutiko, kad VĮ „Žemaitija“ prievolė Vidaus reikalų ministerijai buvo nustatyta Suderinimo protokolu, kuriame patvirtinta VĮ „Žemaitija“ teisė atlikti finansines operacijas už valstybinius numerius, dokumentų forminimą ir jų laminavimą, egzaminus. Kasacinis teismas minėtoje byloje konstatavo, kad Suderinimo protokolas, kurį pasirašė VĮ „Žemaitija“ ir Šiaulių miesto policijos komisaras, laikytinas susitarimu Vidaus reikalų ministerijos naudai, nes pagal tuo metu galiojusio Policijos įstatymo nuostatas policijos komisariatai buvo Vidaus reikalų ministerijos sudedamoji struktūros dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2013). Be to, konstatavo, kad buvo susiklostę faktiniai VĮ „Žemaitija“ ir Vidaus reikalų ministerijos santykiai, kai VĮ „Žemaitija“ ėmė pinigus už transporto priemonių savininkams policijos išduodamus valstybinio numerio ženklus, o surinkti pinigai buvo pervedami Vidaus reikalų ministerijai. Pažymėjo, kad pagal tuometį teisinį reglamentavimą Vidaus reikalų ministerijai buvo suteikti įgaliojimai organizuoti transporto priemonių valstybinio numerio ženklų išdavimą, jų gamybą, nustatyti šių ženklų gamybos kainas ir rinkliavas už kelių policijos įstaigų teikiamas paslaugas bei atsiskaitymo tvarką už pagamintus valstybinio numerio ženklus (Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 716 „Dėl transporto priemonių valstybinio numerio ženklų išdavimo, rinkliavos už kelių policijos teikiamas paslaugas ir vairuotojų pažymėjimų pavyzdžių patvirtinimo“ 1, 2.1, 2.5 ir 6 p.). Taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai rėmėsi minėtu kasacinio teismo Suderinimo protokolo teisiniu vertinimu. Ieškovas atsiliepime į Atsakovo apeliacinį skundą teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi faktiniais VĮ „Žemaitija“ ir Vidaus reikalų ministerijos santykiais, atsiradusiais Suderinimo protokolo pagrindu. Byloje nėra ginčo, kad Atsakovas už valstybinio numerio ženklų išdavimą surinktus pinigus pakankamai ilgą laikotarpį sistemingai pervedinimo Vidaus reikalų ministerijai. Tai patvirtina, kad jis pripažino savo prievoles pagal Suderinimo protokolą. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad VĮ „Žemaitija“ ir Ministerija nebuvo sudarę jokių rašytinių susitarimų dėl paslaugų teikimo ir lėšų pervedimo, nepaneigia nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados. Kadangi faktiškai Suderinimo protokolas buvo vykdomas ir dėl to nekildavo ginčų, nebuvo poreikio papildomai sudaryti kokių nors kitų rašytinių susitarimų dėl paslaugų teikimo ir surinktų lėšų pervedimo. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad VĮ „Žemaitija“ lėšas rinko ne savo, o Vidaus reikalų ministerijos vardu, todėl lėšos, nesant kitokių susitarimų, privalėjo būti pervestos Vidaus reikalų ministerijai. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta teisės aktų, ginčo laikotarpiu reglamentavusių valstybinio numerio ženklų išdavimą ir platinimą, interpretacija, kad Vidaus reikalų ministerija apskritai neturėjo jokio teisinio pagrindo gauti už valstybinio numerio ženklų išdavimą surinktas lėšas ir tuo labiau reikalauti Atsakovo pervesti jas Ministerijai, prieštarauja minėtoje kitoje civilinėje byloje kasacinio teismo pateiktam tarp VĮ „Žemaitija“ ir Vidaus reikalų ministerijos susiklosčiusių teisinių santykių teisiniam įvertinimui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Reikalavimo perleidimo sutartimi Ministerijos perleisto reikalavimo ieškovui, nesutiko su Atsakovo argumentu, kad buvo perduotas negaliojantis reikalavimas. Pažymėjo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog Vidaus reikalų ministerija turėjo Reikalavimo perleidimo sutarties metu reikalavimo teisę Atsakovui, kartu atkreipdamas dėmesį, kad skolos dydžio pagrįstumo klausimas sprendžiamas kitoje byloje, t. y. šioje byloje.

Teisėjų kolegija, dėl aukščiau nurodytų aplinkybių konstatuodama, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė Atsakovo prievolę pervesti Vidaus reikalų ministerijai lėšas, surinktas už atliktas paslaugas, nepasisako dėl kitų Atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kuriais ginčijamas tokios prievolės atsiradimo pagrindas.

Dėl Atsakovo įsiskolinimo dydžio

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas Atsakovo skolos dydį, vadovavosi 2000 m. rugsėjo 19 d. VĮ „Žemaitija“ dokumentinės revizijos aktu (toliau – Revizijos aktas) ir papildomos dokumentacijos revizijos aktu (toliau – Papildomas revizijos aktas), taip pat VĮ „Žemaitija“ išduotų kvitų už valstybinio numerio ženklus apyrašu (toliau – Apyrašas) (t. 1, b. l. 18-36, bylos priedas iš 2 tomų). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Atsakovas už išduotus valstybinio numerio ženklus nuo 1995 m. iki 1999 m. surinko 2 001 771,81 Lt, o Vidaus reikalų ministerijai pervedė 673 613,42 Lt, todėl įsiskolinimo dydį nustatė kaip skirtumą tarp Atsakovo gautos sumos ir sumos, pervestos Vidaus reikalų ministerijai, kuris sudaro 1 328 158,41 Lt.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad Vidaus reikalų ministerijos vienašališkai be Atsakovo žinios parengtas Apyrašas negali būti vertinamas, kaip patvirtinantis Atsakovo už išplatintų valstybinio numerio ženklų kiekį ir už tai Atsakovo gautą pinigų sumą, kurią Atsakovas turėjo pervesti Ministerijai. Taip pat pažymėjo, kad minėtų dokumentų, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, duomenys prieštarauja vieni kitiems. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su šiais Atsakovo apeliacinio skundo argumentais.

Byloje nėra ginčo, kad Atsakovas ne tik platino valstybinio numerio ženklus, tačiau teikdavo ir kitas paslaugas, už kurias gaudavo atitinkamas sumas, t. y. išduodavo transporto priemonių registracijos liudijimus, atlikdavo dokumentų laminavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bylos duomenis Atsakovas už kitas minėtas paslaugas surinktas lėšas pervesdavo kitiems asmenims, t. y. Valstybinei mokesčių inspekcijai už transporto priemonių registracijos liudijimų išdavimą surinktas lėšas ir UAB „Juta“ už transporto priemonių registracijos liudijimų laminavimą, todėl šios Atsakovo surinktos lėšos nebuvo įtrauktos į įsiskolinimą Vidaus reikalų ministerijai. Iš Revizijos akto ir Papildomo revizijos akto turinio bei pačių kvitų matyti, kad paslaugų apmokėjimo kvituose, priklausomai nuo paslaugos, buvo nurodytos skirtingų asmenų, t. y. Vidaus reikalų ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos arba UAB „Juta“, sąskaitos, todėl nėra pagrindo sutikti, kad Atsakovas Ministerijos vardu rinko lėšas už visas teikiamas paslaugas. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad Apyraše nurodytuose kvituose sumos yra skirtingos, neleidžia daryti išvados, jog į Apyrašą įtrauktos sumos ne tik už valstybinio numerio ženklų išdavimą, bet ir Atsakovo suteiktas kitokias paslaugas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad valstybinio numerio ženklų kaina buvo priklausoma nuo valiutų santykio ir galėjo būti keičiama du kartus per mėnesį. Be to, kaina priklausė nuo transporto priemonės rūšies (motociklas, motoroleris, priekaba arba automobilis), taip pat buvo taikomos nuolaidos įvairių socialinių grupių asmenims ir antkainis specialiems ženklams.

Atsakovas nepagrįstai apeliuoja į tai, kad Apyrašas buvo sudarytas be jo žinios, nesikreipiant į jį dėl informacijos apie išplatintų valstybinio numerio ženklų kiekį ir už tai gautą sumą pateikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad į Apyrašą buvo įtraukti tik tie kvitai, kurie išduoti už valstybinio numerio ženklus. Atsakovas šią aplinkybę ginčija, nurodydamas deklaratyvaus pobūdžio argumentus, nepateikdamas ją paneigiančių įrodymų. Faktas, kad Apyrašą sudarė Vidaus reikalų ministerija, nesudaro pagrindo juo abejoti. Kita vertus, Atsakovas, kaip asmuo, kuris tiesiogiai rinkdavo pinigus pagal nurodytus kvitus, nepateikė priešingų įrodymų, paneigiančių Apyrašo duomenis.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai Atsakovų gautų už valstybinio numerio ženklų platinimą surinktų lėšų kiekį nustatė pagal Apyrašo ir Papildomo revizijos akto duomenis, todėl teisingai nustatė ir Atsakovo įsiskolinimo dydį.

Dėl ieškinio senaties termino

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Savo nesutikimą Atsakovas iš esmės grindžia tuo, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas kiekvienam reikalavimui atskirai, kadangi Atsakovo gautos lėšos už valstybinio numerio ženklų išdavimą turėjo būti pervestos Ministerijai periodiškai, kai tik Atsakovas gaudavo šias lėšas. Teisėjų kolegija nesutinka su šia Atsakovo pozicija. Iš tiesų, jei apmokėjimas sutartyje numatytas dalimis arba periodiniais mokėjimais, ieškinio senaties termino eiga prasideda dėl kiekvienos mokėjimo dalies arba periodinio mokėjimo nuo tos dienos, kada suėjo tos prievolės dalies arba periodinio mokėjimo terminas (CK 1.127 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju jokia sutartis, kurioje būtų numatyti Atsakovo surinktų lėšų pervedimo Ministerijai terminai, tarp Atsakovo ir Ministerijos nebuvo sudaryta. Be to, tarp jų susiklostę faktiniai santykiai neleidžia konstatuoti, kad tokie lėšų pervedimai turėjo būti atlikti laikantis tam tikrų terminų. Kaip teisingai pastebėjo Ministerija atsiliepime į Atsakovo apeliacinį skundą, mokėjimai buvo daugkartiniai, tačiau konkretaus periodo nebuvo.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir Atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad iki naujojo CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.) nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas buvo pasibaigęs reikalavimams, susijusiems su sumomis, gautomis už išplatintus valstybinio numerio ženklus iki 1998 m. liepos 1 d. Be pirmosios instancijos teismo nurodyto VĮ „Žemaitija“ 2001 m. sausio 24 d. rašto Nr. 12, kuriuo VĮ „Žemaitija“ patvirtino, kad įsiskolinimas Ministerijai sudaro 617 619,71 Lt, Atsakovas ne vieną kartą iki šio rašto siekė suderinti skolos Ministerijai likutį. Taigi šie Atsakovo veiksmai liudija, kad jis pripažįstą prievolę ir tai sudaro pagrindą konstatuoti ieškinio senaties termino nutraukimą (CK 1.130 str. 2 d.).

Dėl Vidaus reikalų ministerijos subsidiarios atsakomybės

Reikalavimo perleidimo sutarties 3 punkte šalys numatė, kad pradinis kreditorius atsako naujajam kreditoriui už šiam perduoto reikalavimo negaliojimą bei skolininko nemokumą 1 138 158,41 Lt sumos ribose. Be to, pagal ieškovo su Ministerija 2001 m. spalio 9 d. sudarytą laidavimo sutartį (toliau – Laidavimo sutartis) Ministerija laidavo už skolininko UAB „Eismo sauga“ (VĮ „Žemaitija“) įsipareigojimų įvykdymą pagal Reikalavimo perleidimo sutartį, t. y. įsipareigojo subsidiariai atsakyti ieškovui, jeigu skolininkas neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtų sutarčių nuostatomis, pagrįstai padarė išvadą, kad Ministerija yra subsidiariai atsakinga ieškovui.

Teisėjų kolegija nesutinka su Ministerijos apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju laidavimas yra pasibaigęs pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį. Ši teisės norma nustato, kad kai buvo laiduota nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutartis sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui. Ši teisės norma yra dispozityvi, todėl šalys gali pačios susitarti dėl laidavimo pabaigos. Nagrinėjamu atveju iš Laidavimo sutarties 1 ir 5 punktų nuostatų matyti, kad šalys susitarė, kad laidavimo sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir baigiasi tuo pačiu metu kaip ir reikalavimo perleidimo sutartis, t. y. šalys susitarė, kad laidavimas galios iki bus visiškai įvykdyti skolininko įsipareigojimai, nurodyti Reikalavimo perleidimo sutartyje. Be to, pagal CK 6.105 straipsnio 1 dalį pradinis kreditorius atsako naujajam kreditoriui už šiam perduoto reikalavimo negaliojimą, bet neatsako už tai, kad skolininkas šio reikalavimo neįvykdo, išskyrus atvejus, kai pradinis kreditorius laiduoja naujajam kreditoriui už skolininką. Taigi Ministerija Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dieną papildomai pasirašydama laidavimo sutartį aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigojo subsidiariai atsakyti ieškovui tol, kol skolininkas įvykdys perleistą reikalavimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į minėtas Reikalavimo perleidimo ir Laidavimo sutarčių nuostatas, kurių pagrindu konstatuota Ministerijos subsidiari atsakomybė ieškovui, Ministerijos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl CK 6.105 straipsnio 3 dalies taikymo yra teisiškai nereikšmingi.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliaciniai skundai atmestini, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi atidėjo atsakovui UAB „Eismo sauga“ 12 961 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki sprendimo (nutarties) priėmimo apeliacinėje instancijoje (t. 3, b. l. 123). Netenkinus apeliacinio skundo, iš atsakovo valstybės naudai priteistina 12 961 Lt žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Eismo sauga“ (j. a. k. 144128419) valstybės naudai 12 961 (dvylika tūkstančių devynis šimtus šešiasdešimt vieną) Lt bylinėjimosi išlaidų.

TeisėjaiDalia KačinskienėDanguolė Martinavičienė Egidija Tamošiūnienė